Nuostabi istorija! stebuklas
Pats didžiausias stebuklas!
| www.baltai.lt http://www.baltai.lt/kurono_forumas/ |
|
| Ar šiais laikais verta būti burtininku? http://www.baltai.lt/kurono_forumas/viewtopic.php?f=37&t=151 |
Puslapis 1 iš 2 |
| Autorius: | Baltas [ Ant Bir 28, 2005 5:28 pm ] |
| Pranešimo tema: | Ar šiais laikais verta būti burtininku? |
Pasaka apie savanorį burtininką Ištrauka iš Jaunimo psichologinės paramos centro knygos "Ir apskritai, rašyk čia ką nori..." Pastaba: raidės ar vardai skliausteliuose - autorių inicialai arba tai, kaip jie pasirašė knygoje. Kaip norėčiau, kad sugrįžtų nors vienas nerūpestingas vaikystės pavasaris. Nors vienas vienutėlis... Kai ištirpdavo sniegas, mano vaikystės pušynas atrodydavo toks ramus ir žalias. Juokinga, bet svarbiausiu įvykiu būdavo žibuoklių ir plukių žydėjimas. Aš taip noriu, kad įvyktų stebuklas - toks kaip vaikystės pavasaris - žydintis ir nerūpestingas... Gal pas jus netyčia užklys praktikuojantis stebukladarys arba burtininkas? Padarykite man nors vieną stebuklą! Aš skolinga neliksiu... (be parašo) Man taip norisi skristi. Man taip norisi skristi. P.S. Bet nežinau kur sparnus gauti. Gal jūs žinot? V.A. Kodėl pas žmogų dvi rankos? Aš noriu keturių. (be parašo) Kaip blogai, kai tau kas nors trukdo kalbėti - pertraukinėja, neklauso. Aš noriu, kad klausytų! Paulius. Kodėl žmogui kartais būna taip liūdna? Net nežinai kur dingt iš to liūdesio. Ir skaudu, ir apmaudu. Kodėl? Nežinau. Kuo daugiau kažko tikiesi, tuo dažniau to ir negauni. Tai ką daryti? Niekuomet nieko nesitikėti? Bet tuomet tapsi viskam abejingas. Noriu žinoti, ką gi daryti? R.T. Esi tik praeivis gyvenime. Gana dažnai esi apsuptas žmonių, bet ir jie anksčiau ar vėliau išslysta iš tavo akių ir tu vėl pasilieki vienas su savimi, savo svarstymais, abejonėmis, mintimis, jausmais. Nori, kad kiekvienas žmogus nuimtų nuo tavęs bent kiek tavo kančios, nerimo, nevilties; kad įvertintų ir pasidalintų su tavimi džiaugsmais, tave sustiprintų, sušildytų. Ir aš to noriu. (be parašo) Štai liko tik 10 minučių iki 17.00. Ir bus nuspręsta... tinku ar ne aš šiam darbui. O taip norisi, kad išsipildytų mano troškimas!.. Taip labai noriu... Rasa R. Pasaka apie savanorį burtininką Ėjo kartą pro JPPC burtininkas. Buvo bedarbis - nes niekas nieko nebenorėjo, nebelaukė stebuklų - nei iš valdžios, nei iš partijų, nei iš dangaus. Visi buvo nusivylę, nelaimingi, netikintys, nieko nelaukiantys. Burtininkas jautėsi nelaimingas ir niekam nereikalingas. Ėjo bambėdamas burtažodžius - kad bent sau kartodamas nepamirštų - vis dėlto, daryti stebuklus buvo pagrindinė burtininko profesija, nenorėjo prarasti kvalifikacijos. Nors kam ji reikalinga dabar? Burtininką taršė daug vidinių konfliktų ir abejonių. Eidamas pro JPPC stabtelėjo. Negalėjo patikėti savo septintu jausmu. Nejaugi!? Nejaugi, ten už durų, dar kažkas kažko nori? Suglumo, pradėjo klausytis ir aštuntuoju jausmu. Tas pat! Ten, už durų beveik visi kažko norėjo, turėjo tūkstančius klausimų, laukė stebuklų ir jo paties asmeniškai! Atgavęs žadą burtininkas truktelėjo už durų rankenos, atvėrė duris ir suriko: "Aš - stebuklų dalintojas, esu pritvinkęs nuoširdžiausio jausmo jums padėti, įvykdysiu viską, ko trokštate, žinau tūkstančius burtažodžių, išpildysiu visus jūsų norus ir be atlyginimo!". Apie tai, kad pats labai nori daryti stebuklus, burtininkas nutylėjo iš įgimto kuklumo, juolab buvo įsitikinęs, kad kiti jo stebuklų laukia daug labiau, negu jis pats. Ir prasidėjo! Pirmiausia, pas vieną mergaitę, grįžo žydintis ir nerūpestingas vaikytės pavasaris. Mergaitei rūpėjo tik žibuoklių ir plukių žydėjimas. Ji skraidė kaip drugelis tarp žiedų, plazdėjo ir virpėjo. Kol kažkas pasakė, kad ji suvaikėjo ir kad jai dar anksti būti tarp rimtų žmonių. Norintis skristi gavo sparnus. Skraidė iki uždusimo, plasnojo, vartaliojosi, skrodė dangų. Kol kažkas pasakė, kad jis per aukštai padebesiais klejoja, ir kad reikia palaukti, kol galutinai ir tvirtai išmoks jausti žemę po kojomis. Dvirankis tapo keturrankiu. Graibstė ką galėjo, stvėrėsi visom keturiom, ką pasiekė, griebėsi visko su keturguba jėga. Kol kažkas pasakė, kad keturrankis ir valgo už keturis, o vaikšto tik už du. Yra ir ekonomiškesnių vaikinų. Norintysis kalbėti buvo klausomas ir išklausomas. Niekas jo nepertraukdavo. Jis spėjo pasakyti viską ką norėjo kelis kartus. Ir tada kažkas pasakė, kad jis kartojasi. Bet klausė toliau. Bet nebebuvo ką sakyti. Liūdinčiajam ir norinčiam viską žinoti tapo aišku ką daryti. Viskas absoliučiai. Ir tada jam pasidarė dar liūdniau, nes baisiausia, ką jis sužinojo - kad taip ir turi būti, kad turi jis kartais abejoti ir liūdėti, kitaip nesužinos kitų labai svarbių dalykų. Sužinojęs, kad turi patirti skausmą ir kentėti, pasinėrė į šiuos išgyvenimus visa galva. Kol kažkas tai pastebėjo ir pasakė, kad jis visai be galvos ir nemoka džiaugtis. Su tokiais nepakeliui. Nuo praeivių gyvenime buvo nuimta visa kančia, liūdesys, neviltis ir nerimas. Visi puolė dalintis džiaugsmais, šildė ir kaitino vienas kitą. Kol kažkas pasakė, kad nebėra kuo kvėpuoti ir paprašė kuo plačiau atverti langus ir įleisti šalto vėjo. Jam įsipūtus, visi puolė ir vėją šildyti. Kol kažas pasakė, kad aplink dykuma, visi vienodi kaip smėlio smiltys, savo karšta mase dusinančios pavienius kaktusus, o nenulipanti iš dangaus mėlynės amžina saulė tapo bjauri ir neprideganti kaip tefloninė keptuvė. Visi laukė tik dygių šaltų ašarų ir perkūno trenksmo. 17:00 paaiškėjo, kad ji tinka šiam darbui. Troškimas išsipildė. Darbo buvo daug ir ji puolė veikti. Dirbo nesustodama, dienomis ir naktimis, didžiuodamasi savo tinkamumu. Kol kažkas pasakė, kad nebegali ramiai žiūrėti, kaip perdega geri žmonės. Jai liepė važiuoti atostogų prie jūros, blogiausiu atveju - į Druskininkų sanatoriją. Kelialapį apmokėjo Sodra. Burtininkui rankos nusviro. Kaip tikras savanoris jis padarė viską ko jie norėjo, ko troško, bet jo stebuklai virto juodom pinklėm. Burtininkas pagalvojo, gal apsikrėtė juodosios magijos virusu, prisiminė, kad tokią atsitiktinę nuodėmę turėjęs... Burtininkas vėl pasijuto niekam nereikalingas, nelaimingas ir niekam tikęs. Daryti savanoriškus stebuklus, buvo per mažai. Reikėjo išmokti jų nedaryti, kai pačiam per daug to norėjosi. Ir burtininkas išsižadėjo savo galių, sulaužė ir išmetė burtų lazdelę, ištrynė iš savo atminties visus burtažodžius kartu su virusais. Nusprendė pasilikti JPPC, ir kartu su visais, norėti, kentėti, abejoti, laukti, liūdėti, džiaugtis, dirbti ir tiesiog būti kaip visi. Ir tada pasijuto kaip žmogus, kuriam viskas kas žmogiška, nesvetima. Tai buvo stebuklas! Burtininko istoriją užrašė Kristina Ona Polukordienė Tekstas iš http://www.jppc.lt/straipsniai/psichote ... ninkas.php Kolegos, taip mato mūsų sugebėjimus psichologai, o kaip perdarytumėt jūs šį kūrinį? Rašykite savo variantus, manau šis kūrinys savotiškas iššūkis mūsų profesijai:) |
|
| Autorius: | Brigita [ Ant Bir 28, 2005 8:36 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Nuostabi istorija! stebuklas Pats didžiausias stebuklas!
|
|
| Autorius: | BURTONIS [ Ant Bir 28, 2005 9:39 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Tai ką, pagal tave Brigita mūsų profesija nebereikalinga? Tai kame čia stebuklas, ar dėl to, kad buvo atsisakyta padėti žmogui? |
|
| Autorius: | Brigita [ Ant Bir 28, 2005 10:17 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Jūsų profesija labai reikalinga! Kitaip nebūtų šio forumo, o jis tikrai tikrai labai reikalingas. Burtininkai - subtilūs žmonės, sielų žinovai. Ir jei darysi stebuklą iš šono, to nesuvokiant žmogui (čia aš rašau tik savo nuomonę)- ne kažin ką padėsi, padėti reikia taip, kad žmogus pats keltųsi ir eitų ir tik žinotų, kad jei kris - burtininkas jį sugaus. Na nebent žmogus be sąmonės būtų .... O kitą geriau galima suprasti tada, kai pats esi pabuvęs panašiame kailyje. O šioje istorijoje nereikėjo burtininkui sulaužyti burtų lazdelės.... jis gali ja žongliruoti - tai žmonėms daro gerą įspūdį, padeda labiau patikėti stebuklu....... grožio, gėrio ir stebuklų niekada nebus per daug.... ypatingai kai žmogui sunkus periodas
Sorry, dar kartą istorijos pabaigą perskaičiau....aš galvojau apie visus tuos kuriems burtininkas padėjo, tik ne apie jį patį.... gal kartais ir pačiam burtininkui kartais reikia pagalbos? Aš apie tai nepagalvojau..... |
|
| Autorius: | BURTONIS [ Ant Bir 28, 2005 10:37 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Siūlau parašyti savo pabaigą arba perrašyti visą apsakymą. Juk apie burtininką rašė psichologė, nesuvokianti pačios burtininko profesijos. Pabandykite tų žmonių norus savo apsakyme paversti realybe taip, kad nesusidarytų įspūdis, kad tai iliuzionisto darbas.
|
|
| Autorius: | BURTONIS [ Ant Bir 28, 2005 10:58 pm ] | ||||||||||||||||||
| Pranešimo tema: | |||||||||||||||||||
Jei žmogus žinotų, kad jį krentantį pastoviai gaudys burtininkai:), visi pataptu parašiutininkais be parašiutų  Aš manau, kad daugelis stebūklų ateina nematant, todėl ir burtininkas neturėtų užsiimti šou, tai iliuzionistų darbas, jie dirba kaip aktoriai ir viešai muilina akis. O burtininkas, visų pirma, yra dvasininkas vaiko siela, sugebantis džiaugtis gyvenimu ir su nuostaba jį tyrinėti. Padėti kiekvienas iš jų privalo tiek, kiek jam rūpi žmonės ir jų klaidos.
Va apie burtininko lazdelę matau išmanai tik tiek, kiek esi mačiusi pas iliuzionistus. Tikrosios burtininkų lazdos prikelia iš mirusiųjų, apie tai jau Egipte buvo žinoma. Tau žinomas ANCH kryžius ir yra viena iš burtininkų lazdų. Kita tokia yra Kaducėjaus lazda, kurią laiko Merkurijus. Na, o apie krivūlę pamiršai? Juk tai virto senelių šalčių lazdomis, visai pamiršus, kad seneliai šalčiai ir yra burtininkai žyniai nešę žmonėms šviesą ir palaiminimą, o dabar virto materialių dovanų košmaru. Beje, yra visa technologija, kaip pasidaryti tikrą burtininko lazdelę, keista, kad tai kažkuo primena Hario Poterio personažo lazdeles. Buvau nustebęs, kai perskaičiau gan artimas medžiagas šioje vaikų literatūroje. Taigi, lazdelės nereikėjo laužyti (su tuo pilnai sutinku), bet sulaužė ne burtininkas, o rašytoja psichologė, kuri norėjo paniekinti žmonių tikėjimą ir senąją profesiją. |
|||||||||||||||||||
| Autorius: | Brigita [ Ant Bir 28, 2005 11:46 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Labai jau tiesmukiškai viską supratai norėjau kuo trumpiau. Kas yra iliuzionistai - žinau, ir apie burtų lazdelę ne tai norėjau pasakyti. Apie tas burtininkų lazdas tikrai nieko nežinau... ir nerašiau. O ta rašytoja psichologė mano manymu rašė ne burtininkams, o tiems kam reikalinga pagalba, ir ji nieko nepaniekino, o atvirkščiai - parodė, kad žmonės-burtininkai yra stipresni už kitus, jie tokie pat žmonės tik jų troškimas yra padėti kitiems, bet ir jie yra klystantys, bet suklydę galvoja, supranta, kad negerai, bando klaidas taisyti, kažką daryt....
|
|
| Autorius: | Brigita [ Tre Bir 29, 2005 1:21 am ] |
| Pranešimo tema: | |
|
|
| Autorius: | Baltas [ Tre Bir 29, 2005 1:40 am ] | |||||||||
| Pranešimo tema: | Re: Ar šiais laikais verta būti burtininku? | |||||||||
Teiginiai, kaip "juodosios magijos virusas", <...>burtininkas išsižadėjo savo galių, sulaužė ir išmetė burtų lazdelę, ištrynė iš savo atminties visus burtažodžius kartu su virusais. Nusprendė pasilikti JPPC ir kartu su visais, norėti, kentėti, abejoti, laukti, liūdėti, džiaugtis, dirbti ir tiesiog būti kaip visi.<...> parodo, kad autorė menkina tuos, kurie nori būti savimi, o ne kaip visi. Tai bandymas suniveliuoti tai, kas dar gali vadintis stebuklu, nes tai išskirtina, nekasdieniška. Į priekį iškeliama JPPC (Jaunimo psichologinės pagalbos centras), kur tokie kaip mes yra gydomi nuo "pavažiavusio stogo". Žmones svajojančius, bet suvokiančius, kad tai asroidėjos, autorė supranta, kaip materialistinį žemišką įgyvendinimą, o ne dvasinių virsmų pasekmes. Tokiu kūriniu skatinama "nusileisti ant žemės" ir būti kaip visi (pilka mase), kurioje mes vėl patirsime dvasinį nuopolį ir tapsime žmonėmis. O gal aš nenoriu būti žmogumi, kuris suvokiamas kaip bendra neišsiskirianti savo unikalumais masė. Ką reiškia <...>burtininkas išsižadėjo savo galių, sulaužė ir išmetė burtų lazdelę, ištrynė iš savo atminties visus burtažodžius kartu su virusais.<...> toks autorės parašymas? Galia giliau jausti, giliau įsijausti, sugebėti pasipriešinti Giltinei, sulaužyti GYVYBĖS maginę lazdą, tai krikščioniškos ideologijos ir ateistinės savivokos padarinys  Burtažodžiai prilyginami virusams, o jie yra ne kas kita, kaip ŠVENTASIS ŽODIS ir Dievų kalba Jeigu viskas tai yra ne griovimas žmogaus atminties galių kūrybinio potencialo, tai tada belieka tikėti iliuzijomis ir šoumenų pasirodymais.
Bet tam ir yra forumas, kad galėtumėte nesutikti, diskutuoti, net supykti:) Vien už tai ačiu, nes daugelis išvis be nuomonės, tiesiog kabantys 0 agurkai:) |
||||||||||
| Autorius: | Hestija [ Ket Bir 30, 2005 6:46 pm ] | |||||||||
| Pranešimo tema: | Re: Ar šiais laikais verta būti burtininku? | |||||||||
Ok, bandau perdaryt  tikiuos labai nesugadinsiu, bet užduotį manua įvykdysiu
 nz nzn kas čia gavosi, bet užduoti atlikau
|
||||||||||
| Autorius: | BURTONIS [ Ket Bir 30, 2005 7:34 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Bravo bravisimo, turim naują blyną Taip atrodo tavo burtininkas, pažiūrėsim kokius burtininkus mato kiti, gal ir prikelsim poreikį šiai garbingai profesijai:)
|
|
| Autorius: | Electra [ Ant Lie 05, 2005 10:11 am ] |
| Pranešimo tema: | |
Pateikiu savąjį burtininko pasakos variantą. Skaitykit, kritikuokit ...
Vaikštinėjo kartą sau po parką burtininkas. Niekas jo neužkalbino, neprašė padėti, nes žmonės jau seniai nebetikėjo stebuklais. Kad ir menkučiais. Tačiau burtininkui nebuvo liūdna. Taip, jis norėjo padėti žmonėms. Tačiau niekam jo pagalbos nereikėjo. Todėl burtininką apniko abejonės bei dvejonės, ar jis kam nors reikalingas ir kokia apskritai jo egzistavimo prasmė. Eidamas vienoje aikštelėje jis išvydo žmonių minią. Ši šurmuliavo šūkavo. Ir burtininkas pajuto, tai ko atrodo visai nesitikėjo. Visa ta minia žmonių turėjo begales norų, laukė stebuklų. Jis pamažėle prie jų priėjo ir tarė: - Aš galiu jums padėti. Ir tai buvo jo nuoširdus noras. Pagelbėti. Na, galbūt truputėlis egoizmo ir noro pasijausti svarbiu. Bet šias apgaulingas mintis burtininkas vijo šalin. Nes jo stebuklai buvo daromi nuoširdumu. Stebuklai prasidėjo. Mergaitei, norinčiai, kad grįžtų jos nerūpestingas vaikystės pavasaris jis tarė: "Džiaukis žibuoklių ir plukių žydėjimu. Skrajok kaip drugelis tarp žiedų. Taip tu pati pražįsi. Tačiau nepamiršk, kad nevalia užsimiršti. Rūpinkis ir žemiškais dalykais, kitaip per daug suvaikėsi. Norintieji skristi gavo sparnus. Burtininkas jiems tarė: skraidykite iki uždusimo, plasnokite, vartaliokitės, skroskite dangų,tačiau nepamirškite, jos jūs gimėte žemėje, ir jums būtina jausti ją po kojomis, nes kitaip skaudžiai krisite. Norintysis kalbėti buvo klausomas ir išklausomas. Tačiau jam burtininkas pasakė: Kalbėk, tave išklausys, tačiau visuomet atsimink, kad kitų kantrybė turi ribas. Turi ir pats jas pajusti. Stebėk kitus, ir kai matysi, kad jiems nuobodu, liaukis kalbėjęs. Liūdinčiajam ir norinčiam viską žinoti tapo aišku ką daryti. Kai šiam dėl to pasidarė dar liūdniau, burtininkas tarė: Neliūdėk dėl to ką sužinojai. Džiaukis. Džiaukis tuo, kad gyveni, iškęsk skausmą, liūdesį ir tada į tavo sielą ateis džiaugsmas. Nuo praeivių gyvenime buvo nuimta visa kančia, liūdesys, neviltis ir nerimas. Visi puolė dalintis džiaugsmais, šildė ir kaitino vienas kitą. Burtininkas jiems tarė: dalinkitės džiaugsmu, tačiau ne iki galo, šį bei tą pasilikite sau, nes nuo pernelyg didelės kaitros nudžiūsta gėlės. Visi kažką gavo, tačiau visi kartu buvo ir perspėti. Burtininkas žinojo, kad Pusiausvyros negalima suardyti. Tie, kas paklausė jo patarimų džiaugėsi stebuklais, o tie kurie užsimiršo, jais nusivylė ir ėmė burnoti. Burtininkas jiems visą laiką kartojo: Didžiausi stebuklai glūdi jumyse. Atsimerkite, pažvelkite į save. Aš laimingas, kad galiu jums padėti, tačiau labiausiai jūs galite padėti patys sau. Taip, kai kurie žmonės jį keikė. Tačiau kai kurie ir dėkojo. Ir tie keli nuoširdūs padėkos žodžiai jam buvo patys mieliausi pasaulyje. "Nuoširdi padėka - tai lyg mažytis žmonių stebuklas šiame šaltame ir pykčio bei abejonių pritvinkusiame pasaulyje", - nueidamas keliu sau galvojo burtininkas. |
|
| Autorius: | BURTONIS [ Ant Lie 05, 2005 11:38 am ] |
| Pranešimo tema: | |
<...>Visi kažką gavo, tačiau visi kartu buvo ir perspėti. Burtininkas žinojo, kad Pusiausvyros negalima suardyti. Tie, kas paklausė jo patarimų džiaugėsi stebuklais, o tie kurie užsimiršo, jais nusivylė ir ėmė burnoti. Burtininkas jiems visą laiką kartojo: Didžiausi stebuklai glūdi jumyse. Atsimerkite, pažvelkite į save. Aš laimingas, kad galiu jums padėti, tačiau labiausiai jūs galite padėti patys sau. Taip, kai kurie žmonės jį keikė. Tačiau kai kurie ir dėkojo. Ir tie keli nuoširdūs padėkos žodžiai jam buvo patys mieliausi pasaulyje. "Nuoširdi padėka - tai lyg mažytis žmonių stebuklas šiame šaltame ir pykčio bei abejonių pritvinkusiame pasaulyje", - nueidamas keliu sau galvojo burtininkas.<...> ...stengdamasis, kad kiti nepamatytų jo, ašarų pritvinkusių akių. Tikėjau stebuklinga Dievo ašaros galia, pagalvojo burtininkas, ir štai siela kildama aukštyn, atsispyrusi nuo širdies, pasiekusi gerklę ir užlaikyta sunkiu nuryjimu pagaliau padarė stebuklą, burtininkas pravirko. Ir verkė lyg mažas vaikas, verkė iš džiaugsmo, nes liejosi žmogiškos ašaros primindamos Dievišką lietų, po kurio viskas atsigauna ir dangus nusišypso vaivorykšte. -Verkite, tarė burtininkas, ir nusišluostes ilga rankove skruostą nusišypsojo. -Verkite, kad dangus akyse pragiedrėtų, kad stebūklai sužydėtų, kad pagaliau norėtumėte pažinti tikrąjį pasaulį... |
|
| Autorius: | Vestale [ Ket Lie 07, 2005 3:06 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Vakar netyčia pažiūrėjau laidą ”Lietuvos garbė”. Kiekvienas iš tų apdovanotų žmonių buvo burtininkas : ir ta moteris-kaimo felčerė, gydanti ir slauganti žmones, padedanti jiems sunkią valandą, mokanti atsirasti šalia, kai jiems būna sunku, priimanti ir palydinti gyvybę, ir ta močiutė paaukojusi savo mirštančio vaiko organus, kad galėtų gyventi kiti ir tokiu būdu padariusi didžiausią stebuklą - dar kartą padovanojusi gyvybę. Svarbiausia nė viena iš tų moterų nelaukė dėkingumo, jos tiesiog darė taip kaip liepė jų širdis. O žmonės pasirodo mato stebuklus, jie nėra akli. Gal tik jie juos mato savaip, kiekvienas per savo prigimties prizmę. Vaikystėje žaidžiame raganas, žaidžiame burtininkus ir taip mokomės daryti stebuklus. Ne visi išmokstame. Ne visi norime užaugę būti tuo, kuo svajojome būdami maži. Tačiau manau daugelis visdėlto vienaip ar kitaip tampa burtininkais, gal tik taip savęs neįvardina. Tik argi svarbus fasadas: jei viduje yra šventovė, kad ir kokia lūšna bebūtų ji iš išorės į ją vistiek plauks žmonės - kas pailsėti, kas pasiguosti, kas pasisemti išminties. |
|
| Autorius: | Hestija [ Ant Lie 26, 2005 2:39 pm ] |
| Pranešimo tema: | |
Šaunu,kad ne aš 1 pasistengiau
|
|
| Puslapis 1 iš 2 | Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ] |
| Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group http://www.phpbb.com/ |
|
