Saulės laikrodis - KURONO šventykla

  L. Klimka

Nida… Virpantis oras ant saulės įkaitintų kopų gūbrių, svaigus vasarvidžio pušynų kvapas, iš pamario atsklindanti drėgna juodalksnių gaiva, vakario vėjo sūrumas ant lūpų… Visa tai - gražiausia atostogų vizija! Atvyksti į Kuršių neriją ir pasijunti pakliuvęs į gamtos stichijų glėbį: čia ir bangų šėlsmas, ir visų vėjų pagairė... Čia norisi nuolat sugrįžti ir būtinai užkopti ant Parnidžio kopos, nuo kurios atsiveria visos nerijos - nuostabaus gamtos tvarinio - savitumas ir grožis. Žvilgsnis nuklysta į marių platybes, jūros tolumas, čia pat ir prie kopos prigludęs raudonstogis žvejų kaimelis. Prieš trejetą dešimtmečių Parnidžio kopai buvo uždėta betoninė „kepurė“. Asfalto keliukas šią „kepurę“ sujungė su pagrindiniu įvažiavimo į kurortą keliu. Visa tai buvo padaryta tam, kad kopos viršuje įrengtą apžvalgos aikštelę būtų galima pasiekti ir… juodomis volgomis. Betonas ir asfaltas - šiurkštūs svetimkūniai gamtoje, o ypač unikalioje nerijoje. Žinome tai, bet reikia pripažinti ir tą faktą, kad būtent ši „kepurė“ išgelbėjo Parnidžio kopą nuo jos greito sunykimo, nes, gausėjant turistų srautui, jos smėlis buvo pradedamas tiesiog išnešioti kojomis. Tokiu pat būdu Grobšto rage gerokai apnaikinta buvo Vienišoji kopa.

Grubi invazija į trapią smėlyno sanklodą ant Parnidžio kopos ilgą laiką badyte badė akis. Mąstant apie šios vietos regeneraciją, gimė idėja įrengti čia Saulės laikrodį, tačiau su sąlyga, kad ant šios kopos bus kuo mažiausiai kas nors keičiama - buvo numatyta tik sutvarkyti aikštelę ir tuo užglaistyti gamtai padarytą žaizdą, sušvelninti kontrastą tarp betono ir aplinkos. Saulės laikrodžio projektą sukūrė architektas Ričardas Krištapavičius. Šio straipsnio autorius jam talkio kaip senosios astronomijos specialistas, meninę projekto dalį sukūrė skulptorius Klaudijus Pūdymas. Saulės laikrodžio obeliskas buvo pastatytas 1995 m. kovo 11 d. Kodėl projekto autoriai manė, kad būtent Saulės laikrodis geriausiai įprasmintų šią vietą? Astronominiu požiūriu Parnidžio kopa - ideali ir vienintelė tokiam laikrodžiui taip tinkama vieta Lietuvoje. Iš čia atsiveria absoliutus matematinis horizontas. Tik iš čia pamatysi, kaip Saulė pateka iš vandens ir į vandenį nugrimzta. Iš marių - į jūrą. Svarbu ir tai, kad čia su vėjo genamomis smiltimis prieš mus skleidžiasi gamtos istorija. Taigi šis statinys įprasmina ne tik laiko tėkmę, bet ir gamtos stichijų - vėjo, smėlio ir vandens dermę nerijoje.

Šis obeliskas yra gana ryžtingas architektūrinis elementas. Parnidžio kopa jį iškelia į 53 metrų aukštį, patį aukščiausią nerijos tašką. Tačiau, žvelgiant nuo Urbo kalno, iš Nidos ar nuo burlaivio denio, Saulės laikrodžio obeliskas vos įžiūrimas, tarsi tik kokia užuomina, ženklas. Saulės laikrodžio trauka pastebima artėjant prie Parnidžio kopos papėdės. Iš čia jis jau suvokiamas kaip statinys. Kopiant į viršų, obeliskas ima vis augti, kol viršija žmogaus mastelį ir tampa kosmine dangaus ir žemės jungtimi. O gal ir kokiu archaišku reliktu, nes primena iš po smėlio atpustytą priešistorinės sengirės medžio kamieną. Tapybiškame, nuolat kintančiame nerijos peizaže vis kitokį įspūdį palieka ir laikrodžio obeliskas. Projektuojant sąmoningai vengta ryškesnių kokio nors stiliaus ar laikmečio bruožų, juo labiau individualių autorystės paraiškų - tegu šį darbą „atlieka“ pati Saulė. Obelisko pleišto kampą nubrėžia jo šešėlis, krisdamas ant vienuoliktosios ir pirmosios valandų žymų. Obelisko viršūnė nupjauta taip, kad atitiktų kryptį į Šiaurinę žvaigždę. Mėnesių ir valandų žymomis aikštelę išbraižyti galima pasekus kompiuteriu obelisko šešėlio kelionę kiekvieno mėnesio pradžioje bei per saulėgrįžas ir lygiadienius. Valandų ir pusvalandžių įraižos bus iškaltos ant puslankiu iš po smėlio iškilusių nedidelių pakopėlių, padengtų granito plokštėmis. Po vieną kiekvienam mėnesiui, ir dar keturios saulėgrįžoms ir lygiadieniams. Puslankiai kas pakopėlė aukštėja lygiadienių link ir žemėja į saulėgrįžas. Ilgiausias puslankis priklauso birželiui, du trumpučiai - gruodžiui ir sausiui.

Atsistoję prie obelisko, priešais save regėsime iš karto visų metų kalendoriaus piešinį - tėviškės padangėje nuolat pasikartojančių reiškinių atspindį. Kartu - ir bet kurio metų laiko dienos trukmę, padalytą į pusvalandžius, valandas. Skaičiuojant atsižvelgta į visus astronominius niuansus: šviesos spindulio lūžį atmosferoje, Saulės disko matmenis, magnetinio poliaus nukrypimą nuo geografinio. Taigi granite bus iškaltas dangaus dienos šviesulio amžinosios kelionės grafikas. Kiekviena skalės linija yra padiktuota gamtos ritmų; nėra nieko nereikalingo, jokių meninių išmonių. O pakopėlių geometrija primena vėjo atpustomų senkopių smėlio sluoksnius. Laiko tėkmė ant Parnidžio kopos juntama tiesiog fiziškai. Matome, kaip per skalę nenumaldomai slenka obelisko šešėlis, o kiekvienas saulėtekis ir saulėlydis, net vidurdienis šioje aikštelėje - kosminis įvykis. Čia pasijuntame gamtos misterijos dalyviais. Ypatingomis metų kalendorinėmis dienomis - per saulėgrįžas ir lygiadienius - tarsi senovės žyniai ir vaidilutės galime nustatyti pavasario, vasaros, rudens, žiemos astronominę pradžią. Imituojant paleoastronominių matavimų būdus, tai bus galima padaryti stebint, kaip Saulė pateka ar nusileidžia nedidelių skulptūrinių figūrų, simbolizuojančių šias metų dalis, kryptimi. Dar svarbu tai, kad Saulės laikrodis rodo tikrąjį vietinį laiką. Šešėlis kaskart poilsiautojams primins, kad žmogus yra gamtos kūdikis, pavaldus jos ritmams. Jis jėgų ir atgaivos gali pasisemti tik iš gamtos. Nors per atostogas privalu gyventi taip, kaip liepia Saulė.

Seni žmonės dar gerai prisimena paprotį daugelį žemės ūkio darbų derinti su Mėnulio atmainomis. Pavyzdžiui, pamario žvejai pasakys, kad žuvys neršia per jaunatį, orų kaita taip pat priklauso nuo Mėnulio fazės ir kt. Mėnulio kalendoriaus reliktai atėjo į mūsų etninę kultūrą iš labai seniai, gal net iš priešistorinių laikų, akmens amžiuje gyvenusių žvejų ir medžiotojų bendruomenės patirties. Vieną iš jų stovyklaviečių archeologai yra aptikę ir ištyrinėję netoli Parnidžio kopos, slėnyje. Vėliau archaiškąjį kalendorių papildė ir žemdirbystės praktika - Mėnulio įtaka dirvos syvų tekėjimui augalo skaidulomis tikrai yra labai didelė. O ar kam nors teko stebėti Mėnulio pilnatį virš marių nuo Parnidžio kopos viršūnės? Labiau čia tiktų ne žodis „stebėti“, bet „išgyventi“. Sidabrinis marių raibuliavimas nepakartojamas! Projekte greta jau įrengtos Saulės laikrodžio aikštelės buvo numatyta atskira aikštelė Mėnuliui. Ji būtų gerokai mažesnė už pagrindinę - tiek kartų, kiek Saulės skersmuo viršija Mėnulio. Dvi spiralės, iškaltos granito paviršiuje, - dylančios ir augančios fazės, suteiktų galimybę pažvelgti į laiko gelmę ir naktį.

Aptarti laiko matavimo būdai nukopijuoti iš senovinių šešėlinių laikrodžių. Mūsų kultūros ir mokslo istorijoje Saulės laikrodžiai turi įdomias tradicijas. XVI-XVII amžiais dažną iškilesnį pastatą Lietuvoje - pilį, bažnyčią, rūmus - puošė Saulės laikrodis. Jis minimas ir K. Sirvydo žodyne. Saulės laikrodžių braižymas (horografija) rėmėsi teoriniu mokslu, vadinamu gnomonika (gnomonas - tai strypas ar plokštelė, monumentaliuose - obeliskas, kurio šešėlis parodo laiką. Žodis kilęs iš graikiško „žinąs“). Šį mokslą dėstė žymiausi mūsų krašto filosofijos ir astronomijos profesoriai Vilniaus universitete bei kolegijose. Apskritai Saulės laikrodžius praeityje projektuodavo išsilavinę žmonės savo artimųjų ir pažįstamų džiaugsmui. Tai buvo savotiška intelektualinė pramoga. Laikrodžio skalės būdavo išpuošiamos herbais, linkėjimais, lotyniškais išminties posakiais, papildomomis skalėmis, skirtomis valandoms pagal senovinius laiko skaičiavimo būdus. Tai išskirtinės lietuviškosios gnomonikos ypatybės. Beje, Mėnulio skalės kitų kraštų šešėliniuose laikrodžiuose yra labai retas dalykas. Jas sudėtinga apskaičiuoti, tam reikia nemažai astronominių žinių. Europoje senoji gnomonika dabar prikeliama iš užmaršties. Saulės laikrodžiai vėl puošia parkų alėjas, poilsiavietes. Puikiai jie dera ir prie moderniosios architektūros, suteikdami pastatams dvasingumo, susiedami jį su aplinka.

Projektuodami Saulės laikrodį ant Parnidžio kopos, autoriai turėjo išspręsti ir tokią problemą: kaip sužymėti aikštelės pakopėles kalendoriniais ženklais? Buvo aišku, kad tai turėtų būti lakoniški simboliai, atitinkantys viso laikrodžio stilistiką, tačiau kartu ir tokie, kad būtų suprantami visiems lankytojams be paaiškinimų, taigi išskiriantys tai, kas išties būdinga tam tikram metų laikui. Laimė, mūsų tautinės kultūros paveldas išsaugojo šį bei tą iš senųjų kalendorių. Turime aprašytą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laikų Mėnulio kalendorių, vadinamą Gedimino skeptru, bei dviejų runų kalendorių kopijas (saugomos Nacionaliniame muziejuje). Pirmasis įdomus gražiais ir akivaizdžiais mėnesių ženklais. Jie ir bus iškalti mėnesių pakopėlėse. O runų kalendoriai - tai toks savitas kultūros reiškinys, kad apie juos verta ir plačiau pakalbėti.

Paslaptingasis runų raštas - vienas seniausių Šiaurės Europoje, atsiradęs skandinavų kraštuose vikingų epochos laikais. Šie rašmenys - tarsi kardo kirčiai. Sukūrė juos bebaimiai kariauninkai ir jūrų keliautojai vikingai - „žuvėdai“, medžio lentelėse rėždami graikiškas ar lotyniškas raides. Skiriamos dvi pagrindinės šio rašto modifikacijos: senoji ir naujoji. Pastaroji vartota net iki XIX a. Runas pažinojo baltų vakariniai kaimynai gotai. Ant beržo tošies išbraižytų runų rašto pavyzdžių randama Novgorode, Pskove. Istorikai nėra vienos nuomonės, ar šis raštas buvo žinomas mūsų krašte. Galima manyti, kad kartu su skandinaviškaisiais svorio matais jį atvežė į Lietuvą šiaurės šalių pirkliai. Epitetas „paslaptingasis“ runoms tinka keliais požiūriais. Šių rašmenų įrašams būdingas pakilus tonas, poetinė leksika, dažnai vartojamos sakralinės formulės ir burtažodžiai. Kai kurios runos reiškia atskiras svarbias sąvokas, pavyzdžiui, „garbė, pinigai, žirgas, ąžuolas“. Jos grupuojamos savotiškomis „giminėmis“. Runų abėcėlė vadinama „futarchu“. Runų rašto naudojimo istorijoje dar daug neaiškių dalykų. Nesuprantama, kodėl jis netobulėjo, o priešingai, - vis tolo nuo fonetikos, vis mažėjo ženklų skaičius. Kai runas išstūmė lotyniškieji rašmenys, jos tapo Švedijos valstiečių žymenimis ir liaudiškojo kalendoriaus ženklais. Jų tradicija pasirodė esanti labai gyvybinga. Runų kalendorių būta ne tik Skandinavijoje, bet ir Anglijoje, Baltijos jūros salose, Estijoje. Ir dar toks sutapimas: latviškai „runat“ reiškia „kalbėti“.

Vilnietiškieji runų kalendoriai yra skirtingi, nepanašūs vieni į kitus. Vienas iš jų - keturbriaunė lazda, su gražiai išdrožta rankena. Na, tokia, kaip astronomo iš Ažuožerių kaimo - Šmukštaro. A. Vienuolis aprašė tai, ką žinojo iš vaikystės. Dviejuose lazdos šonuose išraižyta po dvi eilutes rašmenų, o kituose dviejuose - piktogramos, išreiškiančios šventes arba sezoninius gamtos reiškinius bei su jais susijusius darbus. Vienoje lazdos pusėje - vasara, kitoje - žiema. Įrėmintoje eilutėje rašmenys kartojasi kas septyni - tai savaitės dienos; iš viso metuose jų 365-ios. Tiek pat jų rasime ir kitame kalendoriuje - nedidelėje devynių medinių lapų knygelėje. Bėgant dienoms knygelės lapus verčiame vieną po kito iki paskutiniojo, po to knygelę apsukame ir lapas po lapo grįžtame atgal į pradžią. Knygelės pabaigoje yra dvi lentelės, padedančios suprasti kalendoriaus „gudrybes“. Čia taip pat pažymėta pagaminimo data - 1638 m. balandžio mėnuo.

Nidos Saulės laikrodyje iškalti ženklai:
tradicinių švenčių ir fenologinių reiškinių simboliai iš runų kalendoriaus (1 - Naujieji metai; 2 - Pusiaužiemis; 3-4 - Vieversio diena - šv. Motiejus; 5- žuvų nerštas; 6 - pavasario pradžia; 7 - šv. Jurgis; 8 - ganiavos pradžia; 9 - rugių žydėjimas; 10 - vasaros saulėgrįža; 11 - rugiapjūtė; 12 - Žolinė; 13 - Mykolinės; 14 - malkų ruošos metas; 15 - šv. Martynas, duoklių metas);

Mėnesių ženklai pradedant balandžiu (iš kairės į dešinę), paimti iš T. Narbuto ir M. Gusevo aprašytos mėnulio kalendorinės lazdos.

Runų kalendoriai yra amžini, tinkantys bet kuriems metams. Lentelės įgalina nustatyti tuos ženklus, kurie šiais einamaisiais metais reikš, tarkime, pirmadienį ir Mėnulio pilnatį. Runų kalendoriai mėnesių simbolių neturi. Įsidėmėtina tai, kad dar visai neseniai kaime laiką buvo įprasta skaičiuoti tarpais nuo vienų švenčių iki kitų arba svarbesniųjų žemės ūkio darbų trukme. Todėl itin reikšminga yra vidurinė medinio lapo dalis, kur simboliais pažymėtos ypatingesnės dienos, šventės. Jų gana daug, pavyzdžiui, pavasarį ir vasarą beveik kas trečia ketvirta diena vis kuo nors išskirtinė. Piktogramose dažnai pavaizduota krikščioniškųjų šventųjų atributika; štai šv. Petro ir Povilo dieną žymi raktas ir popiežiaus tiara, šv. Mykolo dieną - svarstyklės geriems ir blogiems darbams bei trimitas, šv. Klemenso dieną - inkaras; šv. Mergelės Marijos šventes - lelijos žiedas. Yra ženklų, sietinų su fenologiniais reiškiniais: žuvų nerštu, augalų sužaliavimu, rugių žydėjimu ir kt. Šie atitinka mūsų krašto gamtos ciklus. Be to, jų meninė išraiška artima lietuvių tautodailei. Išsiaiškinus, kad kalendoriai sudaryti pagal reformuotą popiežiaus Grigaliaus sistemą, kuri buvo labai greit priimta mūsų krašte, galima teigti, kad kalendoriaus kilmė yra vietinė. Tik prototipas ir runų ženklai - skoliniai iš skandinaviškųjų kraštų. Taigi šie kalendoriai yra įdomūs tiek astronominiu, tiek etninės kultūros požiūriu. Kartu jie pasakoja apie kitados buvusius plačius mūsų krašto prekybinių, kultūrinių mainų ryšius su kaimyninėmis Baltijos jūros pakrantėse gyvenusiomis tautomis. Dažną barzdočių vikingų lankymąsi nerijoje ir Kuršmarėse mena iki šiol išlikę skandinaviškos kilmės seklių kranto juostos darinių pavadinimai. Runų ženklų panaudojimas Saulės laikrodžio obelisko dekorui yra aliuzija į kultūros atmintį. Iškalti obelisko plokštumose, jie primena mūsų pajūrio sudėtingą praeitį, įvairiaspalves kultūrines sanklodas ir tradicijas. Įrėžti akmenyje amžiams, kaip tautos atmintyje; lietaus prausiami, saulės glamonėjami, smėlio svidinami…