0

Kaimo teatras: nuo praeities atspindžių iki modernios šeimos

rugsėjo 1, 2012 Kultūra, Teatrai

Algimantas Stanaitis//
Suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūros-šventės „Atspindžiai“ turi gilias tradicijas. Šiemet vyksta XXI Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūra-šventė. Per šitiek metų kaimas pasikeitė, baigia išnykti vienkiemiai, „susitraukė“ buvusieji valsčių centrai, uždaromos mokyklos, jų skaudus aidas atsiliepia gyvenvietės kultūros gyvenime. Tačiau kaimas vaidina, dažnai „parodydamas nosį“ susiskaldžiusioms, tik žiūrovų ir pinigų besivaikančioms profesionalų trupėms. Kaimo vaidinimuose jei ne visas ansamblis, tai bent pavieniai „žėručiai“ sublizga… Kaimų teatrai vaidinimui medžiagą pasirenka apie tai, kas šiandien žmonėms aktualu ir skaudu.

Džiūgaujantiems meilužiams tikrą sąmyšį atneš loterijoje laimėti 6 milijonai. Aktoriai – Edmundas Gutauskas ir Rūta Lauciuvienė komedijoje „Meilė, auksas ir kažkas“. Autoriaus nuotraukos

„Atspindžiai 2012“ Utenos rajono kaimų ir miestelių rajoninis turas vyko Tauragnų kultūros centre – teatrališkiausioje kaimo seniūnijoje.

Beviltiškas bandymas susigrąžinti laiką

Teatrų apžiūros-šventės „Atspindžiai 2012“ konkursą pradėjo šeimininkai – Tauragnų kultūros centro mėgėjų teatras „Mokas“, kuriame neseniai įvyko permainų – išėjo kelis dešimtmečius teatrui vadovavęs Vygantas Varneckas. Naujoji režisierė Loreta Juškėnienė keliais spektakliais parodė savo braižą, teatro santykius su Tauragnų bendruomene. Loreta siekia, kad teatras būtų kovotojas su šiandienos blogybėmis, žmonių ydomis. Ji gerai valdo plunksną, todėl scenai pasirenka literatūros kūrinius. Tokiu būdu sprendžia dvi problemas: profesionalios dramaturgijos kaimo teatrui stoką ir galimybę suaktualinti vaidinimus.

Tauragniškiai parodė inscenizaciją, pastatytą pagal praėjusio šimtmečio vidurio V. Miliūno apsakymą „Tėvas ir sūnus“. Loreta Juškėnienė apsakymą pritaikė scenai jį „priartindama“ dabarčiai, paruošė scenovaizdį, režisavo.

„Tėvas ir sūnus“ iš praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio „integravosi“ į XXI amžių. Patyręs, gabus mėgėjas aktorius Alvydas Danauskas teatro gerbėjams parodė ryškų, spalvingą, besikeičiantį prabėgusių metų virtinėje Vyto Žeimelio paveikslą. V. Žeimelio gyvenimas klostėsi gerai, dirbdamas žveju net kopė karjeros laiptais, tapo valdininku. Ant tų laiptų ir suklupo, pradėjo girtauti. Pragėrė darbą, šeimą, tapo klajūnu… Kai pragėrė sveikatą su gniužulėliu pinigų saujoje bandė nusipirkti šeimos atleidimą, susigrąžinti gerą laiką. Namuose rado suvargusią žmoną, prasigėrusį sūnų, baisiose sąlygose augantį anūką. Režisierė spektaklio moto pasirinko Tomo Volfo žodžius: „Jis paskutinįsyk atsigręžė, norėdamas pasižiūrėti, kur nuėjo Laikas…“.

Patyręs aktorius mėgėjas Alvydas Danauskas įtikinamai išgyveno V. Žeimelio tragediją. Tačiau kiti šeimos nariai, kaimynai gyveno savus gyvenimus. Trūko ansambliškumo, vaidybinio žaismo. Sunku sukurti vientisą veiksmą, inscenizuojant apsakymą. Gal tauragniškiams pritrūko laiko. Vaidinimas įdomus, aktualus, kaimo žmonių vertinamas, bet didesnis režisūrinis „šlifavimas“ praverstų.

Kam nusenę tėvai…

Vyžuonų kultūros centro mėgėjų teatras „Vyžas“ pasirinko Veronikos Ruminavičiūtės pjesę „Sunki našta“. Šią pjesę vaidina daugelio rajonų kaimo mėgėjų teatrai. Apie sudėtingus tėvų ir vaikų santykius parašyta daug knygų ir dramos kūrinių. „Sunki našta“ – „amerikų neatranda“, bet suaktualina šiuolaikinėmis gyvenimo detalėmis.


Vyžuonoms „Sunki našta“: sena motina dukroms nereikalinga

Sena kaimo moteris, pardavusi savo sukrypusią sodybą, važiuoja į miestą padalinti savo pinigų vaikams ir apsigyventi pas vieną dukrą. Tačiau net ir nedidelių pinigų dalybos sukelia audrą, atveria akis… Motina pamato tai, kas egzistavo visą gyvenimą ir ko ji nenorėjo matyti… Senstanti motina vaikams nereikalinga.

Šiame spektaklyje ryškų Vinco paveikslą sukūrė Saulius Šližys. Virginijos Stalnionienės režisuotam spektakliui netrūksta gerų sumanymų, bet jų detalės ne visada sėkmingai įgyvendintos. Gal vaidinimas į sceną išleistas skubotai, gal vieną kitą vaidmenį reikėjo patikėti kitiems aktoriams. Žinoma, tai ginčytini klausimai ir jie didesne dalimi nulemti esamų galimybių.

Ne taip ten blogai

Užpalių kultūros centro dramos mėgėjų kolektyvas ir jo režisierė Vida Baronienė pasirinko F. Buliakovo pjesę „Keturios Jono moterys“. Užpaliečius reikia pagirti už drąsą ir ryžtą. Pjesė apie senelių globos namų gyventojus: tekstinė medžiaga niūri. Ką, atrodo, senų žmonių globos namuose, toje paskutinėje gyvenimo prieplaukoje, „filosofuosi“ apie gyvenimą? Praeities nesugrąžinsi.


Režisieriai ir artistai apdovanoti prizais, gėlėmis ir žiūrovų meile

Keturios garbaus amžiaus moterys ir vienas vyras, padedami režisierės Vidos Baronienės, tikriausia daug kartų skaitė pjesę, niūriame fone ieškojo šviesulių. Pasitelkusios saviironiją, pasakodamos kiekviena savo ilgą ir sudėtingai nugyventą gyvenimą, rado bendrų sąlyčio taškų. Spektaklyje pakankamai vaidybinio žaismo ir ansambliškumo.

Matyt, režisierė Vida Baronienė spektaklį skyrė ne senelių namų globotiniams, o visos Lietuvos „niurgzliams“, kuriems viskas negerai, visi žmonės blogi.

Svarbiausia, kad šiame vaidinime keturios garbingo amžiaus moterys ir vienas vyras sudarė gan darnų vaidybinį darinį.

Šiuolaikinė moderni šeima

Leliūnų kultūros centro mėgėjų teatras „Leliūnė“ vaidino M. Berkje-Marinje praėjusio šimtmečio viduryje parašytą pjesę „Meilė, auksas ir kažkas“. Leliūniškių teatras visada šiek tiek netikėtas. Prancūzų pjesė praktiškai be siužeto. Tai nuotykis. Kur tai nutiko? Paryžiuje, Berlyne. Gal visai tokio atsitikimo nebuvo…

Svarbiausia, kad toks nuotykis gali būti bet kur: Utenoje, Leliūnuose, kiekvienoje šiandieninėje modernioje šeimoje. Moderni šeima – vyras, žmona ir meilužis.

Kadangi pjesėje žodžių nedaug, atlikėjai scenoje turėjo vaidinti, žaisti vaidinimą. Jie žaidė su noru, azartiškai. Modernios šeimos gyvenimas nėra be rūpesčių, bet be didelių problemų, su smagiais nuotykiais. Toks gyvenimas būtų tęsęsis, bet staiga, kaip iš dangaus į šeimą nukrinta šeši milijonai. Pjesėje viskas tikra – pinigai laimėti loterijoje.

Milijonai sujaukia darnų gyvenimą, sukelia sąmyšį. Sunkiausia žmonai laviruoti tarp vyro ir meilužio. Netikėtas nuotykis su milijonais netikėtai ir baigėsi. Šeimoje gyvenimas grįžo į seną vagą.

Tai veiksmo spektaklis. Trejetas atlikėjų (ketvirtas mistinis, jis skaidrumo nemėgsta) žaidė šauniai. Rūta Lauciuvienė (ji žiūrovams pažįstama), rodos, sutverta būti gera žmona ir meiluže. Edmundas Gutauskas – žiūrovų mėgstamas – meilužio paveikslą kūrė su užsidegimu ir entuziazmu. Šeimos galva Kęstutis Udras taip džiaugėsi savo gražuole Rūta, kad nespėjo susivokti, kas trumpam buvo nutikę.

Komisija leliūniškiams skyrė nugalėtojų prizą, jie važiuos vaidinti į regioninį turą. Komisija vertino tik vaidybą, o ne idėjiškumą. Konkurse Rūta Lauciuvienė pripažinta ryškiausia moters vaidmens atlikėja, Edmundas Gutauskas – ryškiausiu vyro vaidmens atlikėju.

Spektaklį „Meilė, auksas ir kažkas“ režisavo Šarūnas Kunickas. Jis yra ir Utenos kultūros centro „Žaliaduonių“ teatro režisierius. Spektaklių dalyviams prizus skyrė Seimo nariai Milda Petrauskienė ir Edmundas Pupinis. Renginio režisierė – Vida Kairienė.

utenos zinios.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.