Baltų žinyčios vartai

0

JONAS IR JONINĖS

viršaitis birželio 12, 2026 Baltų kalbos, Baltų pasaulėžiūra, Latvija, Pagonybė

Andris Mičiulis

I. Visi realiai egzistuojantys dalykai yra nemirtingi ir tik nemirtingi dalykai yra tikri. Artimiausias fiziniam pasauliui ir, ko gero, labiausiai suprantamas mūsų racionaliam protui, nemirtingas, tikras „daiktas“ arba, filosofiškai kalbant, vienintelė objektyvi realybė – yra mūsų siela, kuri simboliškai reprezentuoja visatos sielą. Todėl visi pagrindiniai mūsų protėvių lygos ciklai yra tiesiogiai susiję su tuo pačiu metu amžinos ir kintančios žmogaus sielos evoliucija arba visu žmogaus psichofiziniu evoliuciniu ciklu. Būtent metinis ciklas modeliuoja šį ciklą. Metiniame cikle yra tam tikri kritiniai transformacijos taškai, kurių kiekviename yra ypatingų simbolių ir ritualinių elementų rinkinių. Jų užduotis – suteikti žmogui supratimą apie šios transformacijos prasmę ir svarbą ir taip sudaryti sąlygas tinkamai savirealizacijai (žmogus yra potencialus Dievas). Būtent Joninės yra kulminacija – viso šio ciklo viršūnė arba pradžios ir pabaigos taškas.

Apie metų ciklo simbolius, šiuo atveju – Jonines, galime kalbėti tiek kosmogoniniu, tiek antropogoniniu simbolių raktu. Savo ruožtu, antropogoniniam raktui išskiriame jo psichofizinius ir psichosocialinius aspektus. Mes negalime jokiu būdu paveikti didžiosios visatos kosmogoninio ar evoliucinio proceso; jis iš esmės įvyko, vyksta ir vyks už mūsų sąmonės ribų ir nepriklausomai nuo mūsų valios. Todėl šį kartą apie jį kalbėsime tik tiek, kad suprastume Dievo Sūnaus Jono esmę ir vaidmenį šiame procese. Kitas dalykas – mūsų pačių evoliucija, kurią galime ir privalome daryti gera valia ir ketinimais, kiekvieną akimirką vystydami ir plėsdami savo sąmonę. Todėl daugiausia kalbėsime apie simbolius, susijusius su mūsų evoliucija ir vieta pasaulyje (antropogoninis raktas).

Vienintelis tikras kelias, vedantis į kontempliacijos tiesą, yra simbolio kelias, nes jo pagalba suvokiamos ir išreiškiamos tiesos, kurios kitaip būtų neišreiškiamos. Simboliai yra visur aplink mus ir mumyse. Pats gyvenimas yra simbolis, kurį reikia gyventi, patirti ir suvokti. Taigi, simbolis savo įgyvendinime yra kartu ir paslaptis. Būtent Jono evangelijoje ši paslaptis (sielos paslėptų potencialų suvokimas, paverčiant juos aktyviomis jėgomis) atrodo labiausiai išryškėjusi.

Joninės švenčiamos būtent per vasaros saulėgrįžą, ​​kurios tiksli pradžios taškas per kelis dešimtmečius gali šiek tiek keistis. Pagal šiuolaikinį kalendorių, Joninės kartu su prieš jas vykstančiais Vakariniais pamaldomis švenčiamos dvi pilnas dienas (paprastai birželio 20–21 d.) tuo laikotarpiu, kai nakties ilgis (tamsos trukmė) yra trumpiausias – kulminacija pasiekiama pačiame nakties vidury. Ir, kaip rodo šios šventės pavadinimas, jos skirtos simboliniam Dievo Sūnaus Jono pagerbimui.

Kosminė, kūrybinė dieviškoji Triada, kylanti iš Absoliuto² (aukščiausios, ikikosminės, amžinai egzistuojančios Absoliuto Triados) ir kuri Vakarų Europoje buvo vadinama Logosu, mūsų protėvių buvo žinoma kaip Dievas. Tai aukščiausia visatos dalis ir jos tiesioginis kūrėjas. Visatos evoliucijos procese Dievas pasireiškia trimis iš eilės einančiomis fazėmis arba aspektais, kuriuos senovės graikai vadino Pirmuoju, Antruoju ir Trečiuoju Logosu, tačiau mūsų protėviai jį vadino simboliniais asmenvardžiais – Perkūnas, Jumis ir Jonas, suprasdami juos kaip tris aukščiausius Dievo sūnus. Pasinerdamas į visatos sąmonės (Maros) materiją, kūrėjas pasireiškia kaip trečiasis arba įkūnytas Dievo aspektas, kuris yra kosminis kūrybinis universalus intelektas ir visko, kas egzistuoja, šaltinis. Šis periodiškai gimstantis, todėl ir mirštantis Dievo aspektas yra tai, ką latviai vadina J ā n i (iš ide. *I̯ani̯ós arba *I̯əni̯ós (artimiausias jam latviškomis raidėmis būtų: „Janjos“ arba „Je̹njos“)).

Dievo žodis, kosminės mintys, pirmoji subtiliausios dieviškosios energijos kūrybinė vibracija, gimusi iš tylos, yra AUM (OM), kuri, vibruodama per kosmosą, trigubai pasidaro, tarsi sudarydama tris savęs pasireiškimus: AUM—TAT—SAT, kuriuos sąlygiškai būtų galima versti kaip: (DIEVINĖ) Žodžio Egzistencija, Žodžio Esmė ir Žodžio Turinys (Galia). Ši pradinė, aukščiausia kosminė trejybė yra Monada arba Visatos Dvasia, egzistuojanti 8-ajame Visatos plotmėje. Trečioji manifestacija dar labiau padaugėja septynis kartus pirmykščių jėgų, tačiau išlaiko savo trilypę struktūrą. Tai Dieviškoji Siela arba Forma, egzistuojanti trijuose ištisuose Visatos plotmėse, kurią išreiškia trys mantriniai garsai: SAT—CHID—ANANDA (Būvystė—Pilna sąmonė—Palaima). Čia aukščiausią dalį reprezentuoja dualumas Jumis-Laima, vidurinę – Laima-Mara, žemiausią – Māra-Jānis. Vidurinį dualumą (Laima-Mara), esantį 7-ajame 6-ojo plotmės poplokštumoje, mūsų protėvių vadino Jono motina, nes kuriant kosmosą (ir žmogų) ji pasireiškia prieš gimusį, įsikūnijusį Dievą (Joną), simboliškai būdama jo davėja ir palaikytoja. Šiais laikais folkloristai dažniausiai vien Marą supranta kaip „Jono motiną“, tačiau tai gali sukelti painiavą dėl „Dainose“ vartojamos „Jono žmonos“ sąvokos, kuri nėra visiškai tas pats, kas „Jono motina“ (santuoka su savo motina būtų laikoma tiesiog akivaizdžiu Dievo įstatymo niekšavimu). Iš tikrųjų visi dieviškieji kunigaikščiai egzistuoja diadų pavidalu. Jono motina išreiškiama diada Laima-Mara, kur Laima Maros atžvilgiu yra jos vyriškasis polius. Kadangi mūsų protėviai abu šiuos dieviškuosius principus personifikavo moteriškų dievybių pavidalu, daug kur paprastų žmonių sąmonėje Laima ir Māra savo veikloje, regis, susiliejo, tačiau iš tikrųjų tai matoma tik paviršutiniškai. Kai dieviškasis žodis susiduria su dinamiška laiko tėkme, pirminė kosminė androgininė esmė – pasaulio dvasios (erdvėlaikio) ir pirminės materijos, arba vieningos pasaulio gyvybės ir formos, dualumas – tarsi skyla per pusę, sudarydama dvi priešybes arba pasireiškusius vyriškąjį ir moteriškąjį aspektus (Jānis ir Māra, arba Jānio ir Janio žmona). Taip prasideda dvasios pasireiškimas įvairovėje.

Jonas veikia kaip sielos esybės kūrėjas arba sielos įkūnijimas (įkūnijimas) fizinėje plotmėje. Šioje kosminio vystymosi fazėje Jonas yra vieningas, kūrybingas Visatos intelektas (Mahatai³ arba Mahantai), kilęs iš pirmapradės prigimties arba nepasireiškusios substancijos šaknų, kuri, pilnai išreikšdama Visatos išminties principą, yra pirminis pasaulio intelekto ir sąmonės pagrindas. Simboliškai Jonas siejamas su Saule – matoma kosmine savo aukštesnės esmės manifestacija, kuri tolesnės evoliucijos metu žemesnėje kosminėje plotmėje atsispindi kaip Mėnulis. Jonas yra kosminės minties arba mąstymo principo (simbolizuojamo Mėnulio) ir jo pirmosios transformacijos – sielos ego arba individualizacijos principo – ahamkaros⁴ (kurį latviai savo dainose dažniausiai simbolizuoja gabalėliu ląstelėje) – kūrėjas. Būtent ahamkara yra susiskaldymo į subjektą ir objektą, o kartu ir susiskaldymo į „gėrį“ ir „blogį“ priežastis. Todėl būtent Joninių taške prasideda psichofizinis evoliucijos ciklas – nuolatinė sielos evoliucija prasideda per daugybę fizinių gyvenimų, kurių kiekviename įgyjama naujos patirties. Joninės yra pagrindinis šio ciklo taškas – sielos evoliucijos pradžia ir pabaiga. Todėl net seniausiame latvių tautos pradžios etape mūsų protėviai turėjo dviejų dalių metus, kurių pradžia ir pabaiga buvo Joninės, o vidurio taškas – Kalėdos, tačiau vietoj metų laikų buvo irimo arba sunaikinimo ratas (nuo Joninių iki Kalėdų) ir augimo arba artėjimo prie pabaigos ratas (nuo Kalėdų iki Joninių)⁵.

Vardas Jonas turi vyriškąją aktyviąją šaknį iš ikiindoeuropiečių nostratinės⁶ (vadinamosios indoafrosemitų) kalbos *Jan- — *Jen-, kuri išreiškia vyriškąją apvaisinančią pradžią, kūrėją ir kartu — sielos evoliucijos kelią. Šią šaknį su beveik tokia pačia reikšme išsaugojo arijų arba indoeuropiečių prokalbė (t. y. *j-n: „kilmė“, „pirmykštis šaltinis“), ji taip pat yra daugelio sanskrito⁷ žodžių pagrindas, o per amžius ją iki mūsų dienų visiškai išsaugojo latvių kalba.

Šiais laikais asmenvardis „Līga“ dažnai vartojamas kartu su vardu Jānis. Kokia jo reikšmė? Tokio dievybės vardo nėra ir niekada nebuvo! Tačiau net kiekvienas vaikas žino, kad Jāņos yra liturginis. Žodis „Līga“ yra sudarytas iš ide. šaknų *leig-, *lig-, *līg-: „būti panašiam“, „tapti lygiam su-“, „suvienyti“, „susitarti“, „jungtis“, „prisijungti“, „sulyginti“, „sulyginti“. Galimos ir kitos originalios reikšmės, nes, pavyzdžiui, šumerų arba khēngų kalbos žodis „lig“ reiškia „garbinti“, „gerbti“, „garbinti“. Iš minėtos ide. Kalbos šaknys suformavo ir senąjį baltų žodį *linga, *līga: „ryšys“, „sąjunga“, „asociacija“, „ryšys“, „sąjunga“, „ryšys“, „jungiklis“, „jungiklis“. Iš ten kilo ir lotyniški žodžiai „ligo“ („surišti“, „jungti“) bei „religiō“ (pažodžiui: „susijungimas“), t. y. „religija“ (taip pat „ryšys“, „priesaika“, „garbė“). Remiantis šiais pavyzdžiais, galime daryti išvadą, kad tikrąja prasme Līga yra metodas, procesas ir aukščiausias susijungimo rezultatas – dieviškoji visų vienybės būsena. Kitaip tariant,

Līga yra baltiškas lotyniško svetimžodžio „religija“ analogas arba sinonimas. Lygos gimsta vienos ar kitos nacionalinės tradicijos rėmuose ir yra susijusios su atitinkamos tautos istorija, geografine ir geoenergetine situacija, gamtinėmis sąlygomis ir dieviškojo pažinimo keliu. Lygos unikaliu būdu pritaiko visuotinę, viršnacionalinę Išmintį konkrečiai aplinkai ir istoriniam laikui. Romantiškai nusiteikę pirmojo atgimimo latviai persistengė, personifikuodami ir dievindami būtent šį procesą. Jie nepasiekė didelės sėkmės, tačiau Lygos vardas pamažu į kalendorių pateko kartu su Jonu.

Taigi Lygą galima suvokti ir kaip savęs pažinimo proceso personifikaciją. Kartu su Jonu – sielos evoliucijos keliu – Lyga išreiškia šio kelio išsipildymą. Panašiai iš tos pačios, jau minėtos, pradinės kalbos idėjos susiformavo gerai žinomas Joninių dainų (līgotņu) priedainis „līgo“ (taip pat „līgā“). Kalbos šaknys ir reiškia „sujungti!“ (prašymas Dievo Sūnui Jonui sujungti sielą su jos kilme arba pirminiu šaltiniu, iš kurio ji kilo). Šiuolaikiniai Lyvių palikuonys linkę teigti, kad šis žodis buvo perimtas iš

Lyvių tautos, kurios kalboje jis reiškia „tebūnie!“. Tačiau iš tikrųjų bus atvirkščiai: būtent iš latvių genčių lyviai perėmė šį žodį ir, atsižvelgdami į savo kalbos raiškos ypatumus, šiek tiek pakeitė jo pirminę reikšmę. Iš tiesų, lyviams šis žodis išreiškia reikšmę: „Tebūna užbaigtas sielos kelias ir pasiekta jos galutinė vieta (vienybė su savo forma)!“. Livonijos sąjungoje kosmogoninė struktūra nebuvo taip gerai išvystyta kaip tarp baltų tautų; lyviai neturėjo supratimo apie dievybę, lygiavertę latvių Jonui, todėl negalėjo jo prašyti susieti sielą su jos kilme. Taigi, mūsų kaimyninėms tautoms tiesioginė, pirminė šio senovinio žodžio reikšmė buvo pakeista, bet esmė iš tikrųjų liko ta pati.

Bet grįžkime prie sielos. Iš Jono, kaip pirmojo dvasinio Trečiojo Logos atomo, kyla aukščiausia žmogaus dalis – tyra dvasia, vaizduojanti dieviškąją valią, arba dieviškoji kibirkštis (sanskr. „ātmā“), kuri per visą kosmoso egzistavimą lieka neatsiejamai susijusi su Jonu. Tyra dvasia savyje talpina ir sujungia du kitus principus: sielos sąmonę arba vieningą išmintį-meilę (intelekto pagrindą), kuri sanskrito kalba vadinama „buddhi“, ir pirmąjį kūrybinio intuityvaus proto atomą (sanskr. „manas“).

Šie trys principai savo vienybėje išreiškia aukščiausią nedalomą, nemirtingą triadą arba dieviškąją sielą, kuri per visą kosmoso egzistavimą tarnauja kaip žmogaus, individualios, besivystančios sielos⁸ forma arba archetipas – aukščiausias idealus modelis. Žemiausias vieningos formos principas (manas⁹) iš tikrųjų tuo pačiu metu (nors tai jau kitas evoliucijos etapas) taip pat pasireiškia kaip individualizuojantis sielos pradas. Galima sakyti, kad dėl Jono ir Jono žmonos sąjungos (septintojo virsmo dešimtuoju) Saulės mentaliniame eteryje arba beformėje (arūpa¹⁰) srityje gimsta naujas sielos principas (5b.), kuris sanskrito tekstuose vadinamas ahamkara (sielos ego) ir kuris iš tikrųjų yra vadinamojo visatos pamatinio akmens pasireiškimas žmoguje.

Ahamkara yra evoliucinis sielos aspektas – asmeninis intelektualinis arba individualizuojantis pradas, kuris yra individualizacijos galimybės kūrėjas ir susiskaldymo į subjektą ir objektą priežastis; tai individualaus „aš“ priežastis ir besiformuojančios asmenybės pagrindas. Taigi, ahamkara yra priežastinio kūno, kuris kartu yra ir aukštesnės sielos (pirmojo išminties-meilės atomo) individualizatorius, ištakos. Simboliškai Dainos šį aspektą vadina Saulės dukra. Regimojoje gamtoje tą patį sielos aspektą taip pat simbolizuoja bitė, kuri, atrodo, yra pagrindinis šventas Jono gyvūnas.

Bitė visą gyvenimą orientuojasi pagal saulę, ji mato ją bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Debesuotomis dienomis ji orientuojasi pagal poliarizuotą šviesą, matydama pro debesis, nes gerai skiria ultravioletinius spindulius. Bitė taip pat gerai skiria baltą ir geltoną spalvas (Saulės spalvas – laimę ir meilę). Bitė visada siekia kosminio tobulumo sferos pavidalu: tiek bičių spiečius sudaro daugiau ar mažiau sferinį (iš tikrųjų – rutulinį) darinį su bičių motinėle centre, tiek žiemą bitės susirenka aplink motiną beveik tobulame kamuolyje. Bitė šoka specialius šokius – ratinius ir aštuoniukės šokius¹¹ – kurių pagalba ji perduoda informaciją kitoms bitėms apie medaus augalų buvimo vietą ir atstumą iki jų (laiką, reikalingą jiems pasiekti). Aštuoniukės šokį bitė atlieka apibėgdama septynis ar devynis (abu yra šventieji Jono Krikštytojo skaičiai) pilnus ratus viena ir kita kryptimi. Tačiau svarbiausia yra tai, kad bitė iš savo sukurto vaško pagamina tikslias šešiakampes ląsteles, kurios kruopščiai išdėstomos į korius. Tokioje šešiakampėje vaško ląstelėje bitė ir gimsta, ir vystosi. Senovėje, gyvendama gamtoje, bitė visada dėdavo korius į ąžuolo drevę, bet kai medaus išgavimas pradėjo didėti, ji tai darydavo prie jo pritvirtintoje dorėje, o vėliau – prie medžio pritvirtintame avilyje.

Visą savo gyvenimą bitė skiria skraidymui aplink nektarinius augalus ir nektaro rinkimui, tuo pačiu metu apdulkindama šiuos augalus (netiesiogiai juos apvaisindama). Tuomet savo šešiakampėse vaško ląstelių koriuose bitė perdirba surinktą nektarą į gintaro spalvos medų. Ir čia išvardyti tik patys svarbiausi. Visa tai rodo, kad bitė yra sudėtingas trečiojo Logos (latvių Jono) simbolis.

Trečiojo Logos kilmė ir aukščiausia vadovybė yra Antrasis Logos, išreiškiantis visatos išmintį, kurios simbolinė kopija kosmose yra Saulė. Antrasis Logos yra tarsi Trečiojo Logos prototipas, kurį jis atspindi pats savyje ir įkūnija subtiliojoje sąmonės materijoje. Kalbant apie žmogų, bitė simbolizuoja jo sielą, kuri kyla iš Trečiojo Logoso (Jono) ir yra su juo susijusi savo aukščiausia esme. Visatos Logoso kertiniame akmenyje bitė yra septintasis principas, o žmogaus sieloje – dešimtasis – sielos ego arba ahamkara, kuris vėliau išsivysto į besivystančią sielą kaip visumą. Kaip individualizuota žmogaus siela, patirdama savo fizinį kūną arba mėgaudamasi fizinio augimo metu atsiskleidžiančiais išgyvenimais, renka jos sukurtus jausmus, taip ir bitė, skraidydama aplink žydinčius augalus, renka nektarą ir pristato jį į savo jausmų centrą – ąžuolo ertmę, kuri simbolizuoja visą sielos ir proto augimą. Ten išdėstytuose vaško ląstelių koriuose bitė perdirba surinktą nektarą į medų, simboliškai – į aukščiausias psichines savybes – į vieningą išminties-meilės arba dieviškosios esmės energiją, kuri, būdama sielos saldumu, yra ir aukščiausio sielinio malonumo arba dvasinės ekstazės galimybė bei šaltinis. Savo ruožtu, šešiakampėse vaško ląstelėse pripildytu medumi maitinasi bičių vada – būsimos bitės – todėl vaškas simbolizuoja aukščiausią dvasinį principą, kuris palaiko bites – besivystančią sielą – ir kuris suteikia pagrindą kitaip sunkiai pasiekiamai išminties ir meilės energijai.

Kitaip tariant, vaškas atstovauja dieviškajam principui, kuris lemia pagrindinę pasireiškusios visatos (taigi ir žmogaus) sielos pradinę struktūrą, iš tikrųjų palaikydamas pačią šviesą – Dievo esmę. Savo ruožtu šviesa simbolizuoja vieningą aukščiausią išmintį, meilę ir užuojautą arba atsidavimą, taigi ji yra pagrindinis dieviškumo atributas.

Pasireiškusiame fiziniame kosmose šviesa sklinda iš Saulės, kuri iš esmės yra simbolinė Laimos ir Jumjos principų (Antrojo Logoso) kopija, tačiau kitame evoliucijos etape ją jau atstovauja Jonas (Trečiasis Logosas). Fiziniame pasaulyje šviesa taip pat sklinda iš žvakės, kurios korpusas anksčiau visada buvo pagamintas iš bičių vaško. Iš viso to išplaukia, kad vaškas iš tikrųjų yra aukščiausia kosminio Jumdža-Laimos principo dalis, kuri lemia pradinę pasireiškusios visatos struktūrą – taigi ir žmogaus sielos pagrindą – suteikia jai aukštesnį dvasinį pagrindą (Dainose tai išreiškiama tiek Dievo vaško rūmais, tiek Saulės vaško batais, tiek Jono motinos vaško sofu). Ir lygiai taip pat, kaip vaško ląstelė pamažu prisipildo medaus, sieloje vystosi Jono atspindys, tapdamas vis pilnesnis ir tikroviškesnis.

Ąžuolo drevėse bičių išdėstytų ląstelių koriai vienu metu rodo ir daugiasluoksnę kosmoso (šiuo atveju žmogaus) struktūrą arba jo struktūrą iš kelių skirtingų materijos sluoksnių, ir žemesniuosius pasaulius – Veljusauli (astralinį pasaulį) ir Šosauli (fizinį pasaulį), kur evoliucijos varomoji jėga bus geismas ir aistros. Tai aiškiausiai išreiškiama kamanės simbolyje, kuris jau taikomas Petrui, tačiau bitės atveju tai veikiau galimybė arba projektas tolesnei raiškai. Tačiau geismas ir aistros dažniausiai nurodo seksualinę simboliką, su kuria glaudžiai siejamas ir pats Jonas. Beje, lietuviai šį sielos raidos aspektą savo liaudies dainose išsaugojo priedainio „lingo, bitėle“ pavidalu.

Kartu su sielos ego kaip jėgos centru, tas pats pirmasis kūrybinio intuityvaus proto atomas (mana arba buddhi manas principas), kurį simbolizuoja Mėnulis, suformuoja pirmuosius tris savirefleksus savo sluoksnyje – Veneros Saulės mentalinio eterio (arūpos) srityje aplink minėtą jėgos centrą. Saulės mentalinio eterio (arūpos) regioną sudaro trys skyriai: mentalinė atma (valios ir formos gemalinės idėjos), mentalinis buddhi (gemalinės gyvybės idėjos) ir mentalinis arba priežastinis manas (geismo užuomazgos). Kiekviename iš šių skyrių pirminiai valios ar galios, kūrybinio intelekto ir meilės-išminties spinduliai, esantys ten, yra suformuoti trijų aukščiausių sielos energijų (proto, meilės ir užuojautos arba atsidavimo) skydų, kurių kiekvienas priklauso savo mano atspindžiui.

Šių pirmųjų mano atspindžių užduotis yra būti trijų paminėtų sielos energijų reiškėju ir lyderiu, taigi – troškimų užuomazgos idėja (tolimesnėje evoliucijos eigoje ir pirminiu formos prototipu). Augant simbolinei sielos liepai, evoliucijos ciklo pabaigoje minėtos sielos energijos suformuos devynias tos liepos viršūnes. Kol kas tai tik sėkla, priežastis arba, kitaip tariant, besivystančios žmogaus sielos ratas, pagamintas iš ugningos mentalinio eterio substancijos, kurio ašis arba centrinis jėgos taškas yra žmogaus sielos ego (ahamkāra), aplink kurį iš trijų skirtingų mentalinio eterio tipų išsivystė beformio intelekto kūnas arba aukščiausias intuityvus protas. Sielos ego ir ugningo beformio intelekto kūno (su jame susiliejusiu ateities likimo šydu) sąveikos rezultate susidaro priežastinis kūnas – pirminis visų trijų pasireiškimo kūnų pagrindas. Nuo šio momento prasideda priežasčių ir pasekmių grandinė, arba Laimos (Karmos) dėsnis.

Gilią Joninių simboliką bus lengviau suprasti, jei pažvelgsime į ją pradedant nuo Joninių ryto.
Joninių rytą (antrosios šventės rytą), prieš pat saulėtekį, nuo kalno visada nurieda iš rugių šiaudų ir šieno degantis ratas. Be to, jei dėl kalno reljefo tokia galimybė būtų (jei Jono kalnelis buvo prie ežero ar upės), šis ratas be aušinimo turėjo riedėti tiesiai į vandenį. Taip sutvarkyta ne tik dėl priešgaisrinės saugos. Pagrindinė svarba buvo būtent simbolinis ritualo krūvis.

Šis procesas simbolizuoja potencialiai pilnos evoliucinės sielos, savo subtilumu panašios į ugnies substanciją, nusileidimą į subtiliausią materijos plotmę – mentalinę arba sąmonės plotmę. Tiesą sakant, kalbama apie žmogaus plazminės psichinės formos (kuri taip pat yra apatinė priežastinio kūno dalis) pradžią suformuoti iš subtiliųjų intelekto energijų, pagrįstų keturiomis pirminėmis jėgomis. Šis procesas, dėl kurio auga žemesnė intuityvi proto forma kartu su jos grubesniais sluoksniais, instinktyvus ir racionalus protas, vyksta keturiuose Saulės psichinės formos (rūpa) regiono skyriuose. Savo prasme panašios prasmės nuogos dukros, riedančios nuo Joninių kalno ant ryto rasos paskendusios, šlapios, vėsios žolės, taip pat visų šventės dalyvių (Joninių vaikų) bėgimas nuogų nuo kalno, šokinėjimas į vandenį ir plaukimas kartu.

Sielą simbolizuoja nuogumas, tačiau ryto rasa ir vanduo paprastai išreiškia subtilią sąmonės psichinę materiją įvairiais jos formavimosi etapais. Rasa atitinka geriausią sąmonės materiją (dvasios jau simbolizuoja dvasios materiją). Iš šios subtilios sąmonės materijos žmogaus sielos ego arba priežastinė kilmė suformuoja mentalinį kūną – iš tikrųjų tai yra geriausias naujos drobės sluoksnis. Kitaip tariant, šis procesas reiškia tyros sielos įvyniojimą į subtilų kūną, pradedant naują įsikūnijimo ciklą. Yra tik nedidelis skirtumas tarp ridenimo ugningo rato ir riedėjimo pačiam. Jei ugnies rato riedėjimas iš esmės reiškia tik naujo įsikūnijimo ciklo pradžią, tai riedėjimas jau yra susijęs su artimu natūralių troškimo energijų buvimu – tų energijų, kurios pilnai pažadins tik kitame kritiniame Ritos rato taške, pirmąją papildomą Joninių pusės šventę – Petro dieną (Pēteros), kuri dar buvo vadinama Perkūno diena (Peteros diena).

Pagrindinė žmogaus konstitucijos struktūra susideda iš trijų didelių galių kompleksų – dieviškosios sielos, žmogaus sielos ir gyvulinės sielos. Pastaroji jau priklauso mirtingajai žmogaus daliai. Žmogaus siela – aukščiau aprašytas trigubas ir devynis kartus mentalinio eterio darinys, mąstytojas (skr. arūpamanas), atstovaujamas intuicijos, sąžinės ir jausmo, sujungia žemesniuosius mirtinguosius žmogaus aspektus su aukštesniąja, nedaloma, nemirtinga triada arba dieviška siela, kuri tarnauja kaip žmogaus, individualios, besivystančios sielos (sielos arcchetipo) forma. Pirminis žmogaus sielos „įrankis“ yra priežastinis kūnas, kuris egzistuoja beveik per visą sielos evoliuciją.

Praleiskime visą tolesnio sielos evoliucijos proceso žemesniuose visatos lygmenyse aprašymą, kuris Joninėms nėra svarbus – grįžkime prie Joninių išvakarių (kartais vadinamų Žolelių vakaru) ir Joninių nakties įvykių, paaiškindami jų pagrindinius simbolius. Reikėtų pažymėti, kad daugelis Joninių simbolių susiję ne tik su Joninių kritiniu tašku, bet ir su visu psichofiziniu ciklu kaip visuma. Tokie sudėtingi simboliai, modeliuojantys proto ir sielos vystymąsi, yra, pavyzdžiui, Joninių sūris ir alus. Abiejų šių simbolinių ritualinių objektų tikrasis paruošimas susijęs su laiku prieš Jonines (ypač alaus virimas yra gana ilgas procesas), todėl per Jonines gali būti atliekamas tik jų sakralinis įkūnijimas – ritualinės aukos ir šventės dalyvių (Joninių vaikų) pagerbimas. Tas pats vyksta ir simbolių pasaulyje – didžioji dalis šių simbolinių objektų „gavimo proceso“ susijusi su laiku prieš Joninių kritinį tašką. Kaip veikia šie simboliai?

Prieš kalbėdami apie konkrečius simbolius, turėtume trumpai apibrėžti paties simbolio sąvoką. Simbolis yra vaizdinis tikrovės, egzistuojančios už racionalaus proto ribų žemesniuose visatos lygmenyse ar tvarkaose, vaizdavimas arba atspindys. Kitaip tariant, simbolis yra abstrakčių, universalių dėsnių ir esmių modelis arba jų buvimo teiginys, išreikštas kažkokio (vieno ar kelių) jusliškai suvokiamo vaizdinio pagalba. Simbolio pagalba kiekviena išoriškai nematoma esmė arba filosofinė tiesa patvirtina save, atsispindėdama matomame arba kitaip jusliškai suvokiamame išoriniame pasaulyje. Viskas, kas tarnauja kaip kažko simbolis, aiškiai išreiškia tam tikrus šio archetipo bruožus ar savybes, arba, kitaip tariant, simbolis būtinai ir būtinai tam tikru būdu modeliuoja savo archetipus. Tai pastebėjome ir aukščiau trumpai aptartuose simboliuose.

Tęsinys II bus priede.

© 2026, viršaitis. All rights reserved.