0

AUSTUMO PASAULIS. Apie naują Gino Žiemio knygą „Dingęs pasaulis“(1)

rugsėjo 6, 2012 Kūrėjai ir kūryba, Leidiniai

Ebinizeris Sendrius//

Deimantų paieškos niekada nėra lengvos: reikia brautis per džiungles, kopti į kalnus ir keliauti per dykumas. Kuo lobis vertingesnis, tuo žygis sunkesnis. Tad nieko nuostabaus, kad Gino Žiemio „kelionė“ užsitęsė. Tačiau ji buvo vaisinga. G.Žiemio pažintis su tautosaka prasideda 1972 metais. Ypatingą postūmį artefaktų ieškojimams duoda 1977 m. išėjusi anglų astronomo Gerald Stanley Hawkins knyga „Apart Stounhendžo“.

Ilgą laiką „Dingusio pasaulio“ autorius su pieštuku rankose Antano Juškos svotbinėse dainose nustatinėja, kuri iš spalvų – balta ar žalia, raudona ar geltona – pati mėgiamiausia; sudarinėja veliuoniečių vestuvininkų minimų augalų sąrašą; užsisakinėja JAV išleistus Jono Basanavičiaus pasakų rinkinius ir juose ieško prasmingų kalendorinių skaičių. Ir visą laiką nejaukiai jaučiasi, kad į stebuklines pasakas žvelgia tartum iš šalies, nes negali įminti nei jų kilmės, nei paskirties.

Tai tęsiasi iki lemtingųjų 1986-ųjų metų, kai sugretinęs kinų astronomų Veneros stočių pavadinimus su stebuklinių pasakų simboliais, pastebi aiškias jų analogijas. Pirmosios šio atradimo kibirkštys nušviečia tamsoje besislepiantį ritualą. Nes, anot Monikos Wilson: „Ritualas aptinka grupės vertybes pačiame žemiausiame lygyje… žmonės ritualu išreiškia tai, kas juos labiausiai jaudina, o kadangi išraiškos formos determinuotos ir privalomos, tai to išdavoje ir aptinkamos šios vertybės.“ 1992 m. atsiranda galimybė tęsti gilesnes ritualo paieškas.

Tuo metu G. Žiemys priimamas į Vytauto Didžiojo universiteto aukštąsias – doktorantūros – studijas; jo darbo vadovu tampa įžymusis tautosakininkas ir mitologas, profesorius, habilituotas daktaras Norbertas Vėlius. Profesorius ragina ieškoti sąsajų tarp Veneros figūrų ir baltiškojo panteono dievybių, ir mano, kad astroniminius vardus galima perkelti į dieviškąjį lygmenį. Tačiau įspėja, kad lietuviškoji folkloristika dar labai konservatyvi, todėl G. Žiemio tyrinėjimai iš anksto pasmerkti žlugti.

žiemys ginas - Austėjos gimimasPraėjus penkeriems studijų metams, aiškiaregiška Profesoriaus įžvalga pasitvirtina. Atėjus disertacijos gynimo laikui, skelbiamas komiteto narių verdiktas: „Darbas parašytas, bet gynimui neteiktinas!“ 2001 m., deja, jau po Mokytojo mirties, neapgintos disertacijos pagrindu G. Žiemys išleidžia knygą „Austėjos gimimas“ ir, pasitraukęs į užribį, tęsia ieškojimus. Jų rezultatas – naujausioji knyga apie senųjų indoeuropiečių pastangas išsaugoti juos supantį pasaulį. Raktas, leidžiantis atskleisti tikrąją stebuklinių pasakų kilmę…


„Dingusio pasaulio“ autorius kelia kelis tikslus. Pirmiausia jis siekia „nuimti prakeiksmą“, kuris ilgus amžius lydi stebuklines pasakas, pavertęs jas fantastiniais kūriniais apie nebūtus dalykus LKŽ IX 444. Mūsų tautosakininkai, užuot patyrinėję stebuklinės pasakos struktūrą, kartas nuo karto pakalba apie joje atsispindinčius „žmogaus susidūrimus su jiems svetima aplinka“, „herojaus logiško mąstymo tikrinimą“, „pagarbų požiūrį į gamtą“, „dėsningumų žinojimą“, „jaunimo išbandymus“ ir kt. Tačiau, tebelaikydami pasaką „už nieką“ (ir šaipydamiesi iš novatoriškų ieškojimų), praranda neįkainojamą senosios pasaulėjautos (ritualo, kosmologijos, mitikos, astronomijos ir kt.) tyrinėjimų šaltinį.

Ginas Žiemys eina kitu keliu ir ieško struktūrinių miliarijų – semantinių reperių. Dar Arnold van Gennep (1908) yra pastebėjęs, jog ritualo procesą sudaro trys fazės: atskyrimas (separation), riba arba slenkstis (margo; limen) ir atstatymas, naujas prisijungimas (reaggregation). Anot Victor Turner: „Pirmoje fazėje asmuo arba asmenų grupė atsipalaiduoja nuo anksčiau užimtos socialinėje struktūroje vietos arba nuo tam tikrų jį supusių kultūrinių sąlygų, arba vienu metu ir nuo to, ir nuo to. Antroji fazė – liminalus periodas yra tarpinis, nes virsmo metu subjektas tampa dvilypis. Ši kultūros sritis labai mažai arba visiškai neatspindi jo buvusios arba būsimosios padėties savybių.

Trečioji fazė – atstatomoji – užbaigia perėjimą. Virsmo dalyvis iš naujo įgyja stabilią būklę ir atgauna „struktūrinio“ individo teises ir pareigas, kurios jį įpareigoja elgtis pagal įprastas etines normas ir standartus“ (p.209). Autorius nustato, jog pirmąją ritualo fazę – atpalaidavimą – pasakose atitinka „išėjimo iš namų“ sąvoka: karalaitė sėda ant jaučio nugaros ir bėga iš pilies; duktė tęsia lauknešėlį miške dirbančiam tėvui, tačiau pasiklysta tamsioje girioje ir nebegrįžta; penkioliktuosius metus užkliudęs Matiuša iškeliauna ieškoti laimės svetur ir tampa caro vandenvežiu ir kt. Padėtis keičiasi, kai mergė iki pat vestuvių lieka gyventi savo namuose. Kaip šiuo atveju vyksta atpalaidavimas? Tyrinėtojas pastebi, jog tokia mergina niekuomet nėra duktė, o tik podukra, našlaitė. Anot jo, „našlaitės“ sąvoka atsiranda tik tuo atveju, kai anuliuojamas jos ryšys su ankstyvesne socialine struktūra, t.y. šeima (p.212).

Apeiginė dichotomija lydi tiek vestuvines dainas, tiek vestuvių papročius. Tačiau ji būdinga ir tariamoms pasakoms. Knygos autorius pastebi, kad jose atsispindi egalitarinė (vienoda mergės ir berno) atskaitomybė pasaulio rekreacijos atžvilgiu. Mergės šakai priklausančiuose tekstuose išryškėja šie struktūriniai miliarijai: ji išeina iš namų; jos neapkenčia ragana (kuri geranoriška jaunikio ar jo brolių atžvilgiu); nuotaką iš daugelio renkasi bernas; ji – purvina, pečialanda, o po vestuvių labai graži; ji neturtinga, o jos rankos siekiąs jaunikis – turtingas; mergos daliai tenka sunkūs išbandymai; ji atlieka visas užduotis, o partneris nepajudina nė piršto; jai padeda aukštesnės mitinės būtybės; ji bendrauja su mirusia motina; mergelė „pagydo sergantį“ jaunikį – atkeri, panaikina burtus, grąžina pirmykštį pavidalą; ją skriaudusi ragana nužudoma; 8 metų ciklas pradedamas Mergelės žv. stotimi ir kt.. Tuo tarpu bernui priklausančiuose tekstuose viskas atvirkščiai: jaunikaitis išeina iš namų; jo neapkenčia ragana (kurios santykiai su merge geri arba neutralūs); vedį iš daugelio renkasi mergė; jis – pelenius, baidyklė, kvailutis ir t.t., ir t.t. Dvi dešimtys pastovių ritualo elementų ir sudaro struktūrinį teksto piešinį (p.334-374).

Šioje, anoniminėje Austumo, bendruomenėje dominuoja du simboliai – karvutė ir žirgas. Karvutė ženklina mergės, o žirgas – jaunikaičio pasaulį. Keturias gyvūno kojas papildo dvi ausys, šnervės, ragai arba akys. 7 dalių pasaulėvaizdis gali būti reiškiamas ir kitais simboliais: obelis (pasaulio viršus), karvutė (4 šalys), vandens šaltinėlis (apačia), mergė (pasaulio centras) ir atitinkamai – gaidys, žirgas, šuo, jaunikaitis. Minėti simboliai byloja apie sėslų – žemdirbiškąjį – gyvenimą. Smulkiausia ritualo dalelė – simbolis – tartum akmenėlis. Iš viršaus matyti vienas pavidalas, pakėlus nuo žemės – kitas, pavertus į šoną – trečias.(Tyrinėtojas mano, kad net, pavyzdžiui, kuklus karvutės ženklas atlieka 7 funkcijas.) Nors apeigos „kodas“ būva užmirštas, tačiau jos „judesiai“ išlieka. Todėl įminus apeigos tikslą, gali būti atskleista ir jos mitika.

Austumo pasaulio modelis nėra sustingęs arba statiškas. Juozapas bendrauja su miško gyvūnais, skraido po Vėjų pasaulį, plaukia mariomis; našlaitė sėda ant veršelio nugaros ir joja per aukso, sidabro ir deimanto gireles; dainų mergykštė žada antele plaukti marelėmis, virtus gegule, skristi žaliom girelėm, persimainius paukštužėliu, lėkti aukštais kalneliais.

Ritualas vartoja pastovius simbolius ir atkartoja pirmapradžius, archetipinius veiksmus. Herojus kyla ir leidžiasi pasaulio ašimi, kitais žodžiais tariant, atlieka ritualinį judesį. Tekstai atskleidžia ir jo paskirtį. Įveikęs tris pasaulio aukštus (ežerą, girią ir aukštą kalną), individas įveikia. gaivalą ir iš naujo atkuria pasaulį. Herojus „žegnoja“ pasaulį pačiomis įvairiausiomis progomis. Netgi jo paties egzistencija neatsiejama nuo rekreacijos. Kol jis mažas, semiasi išminties – tarnauja burtininkui, magui, velniui (esti pasaulio apačioje; mes pasakytume – sėdi mokyklos suole), išsivadavęs iš kipšo globos patenka „į šviesų pasaulį“, tampa sodininku arba žemkasiu ir veda (antras laiptas, žemė), o užsiželdinęs barzdą dalyvauja karo žygiuose (pasaulio viršus). Dvylikos gulbinų (juodvarnių, vilkų) sesuo eina pas brolius (magijos pasaulis, apačia), renka pelkėse pūkus ir verpia gijas, neužilgo patenka į karalaičio dvarą, išteka, gimdo vaikus, audžia marškiniams drobę (ekonominė sfera, vidurys), o raganos įskųsta, nuvedama ant laužo (baigia siūti marškinius) ir ruošiama sudeginimui (karinis-juridinis lygmuo, viršus). Paskutinę rekreacijos fazę, kuomet herojus baigia „žegnoti“ (ir tuo pačiu atkuria) pasaulį, matome ir senųjų baltų deginimo paprotyje.

Ritualo analizė leidžia atsakyti į dar vieną svarbų klausimą apie stebuklinės pasakos kilmę. Dvi pagrindinės simbolių grupės, kurių viena priklauso erdvei, o kita laikui, tarnauja rekreacinei programai. Todėl tyrinėtojas mano, kad šie tekstai sukurti siekiant išsaugoti pasaulį. Trumpiau tariant, už jų atsiradimą mes turime būti dėkingi pasaulio atkūrimo idėjai. „Pasakas“, kurios turi minėtas erdvės ir laiko programas, tyrinėtojas vadina austėmis arba struktūrinėmis pasakomis, taip jas atskirdamas nuo kitų, nestruktūrinių pasakų. Šio susitarimo laikomės ir mes.
Išleido V.:ASVEJA, 2012. 424 p.

Sekančioje dienoje tęsinys

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.