Baltų žinyčios vartai

18

AUSTUMO PASAULIS. Apie naują Gino Žiemio knygą „Dingęs pasaulis“(2)

viršaitis rugsėjo 7, 2012 Kūrėjai ir kūryba, Leidiniai

Ebinizeris Sendrius//

„Dingęs pasaulis“ mums pateikia ne vieną simbolio „dešifravimo“ pavyzdį. Anot autoriaus, jaunikis su gausia palyda atvyksta išsivežti jaunosios į savo namus temstant arba vėlią naktį. Būtina ritualo sąlyga – atvykti naktį – dar išlaikoma, tačiau kodėl taip daroma – užmiršta. Ką tai galėtų reikšti? Ieškodamas atsako tyrinėtojas remiasi Norberto Vėliaus teze, jog jaunikis nuotaką parsiveda iš velio karalystės. Tamsa – viena iš esminių anapusinio (raganų) pasaulio egzistavimo sąlygų.

Tautosakoje (AT 531), ieškantys nuotakų broliai, užsukę pas raganą, iškart vedami į svirną ir guldomi kartu su raganos dukterimis (vadinas, jie atvyksta su tamsa). Dar dažniau bernaičio atvykimas siejamas su miegančia mergele (vėlgi nakties metas). Todėl tyrinėtojas mano, jog mergės, arba tamsos, šalis simbolizuoja anapusinį pasaulį. Ne mažiau svarbi ir kita aplinkybė (beje, jos abi tampriai susiję). Jeigu bernelis neatvyktų naktį, jis neatrastų miegančios nuotakos. Stovinčio berno ir gulinčios mergelės pavidalas – neatsitiktinis, nes jis atitinka grafinį kryžiaus ženklą, kuris, ko gero, dar  mena šumerų laikus. Anot G. Žiemio, kryžius pasaulio rekreacijoje atlieka lemiamą vaidmenį, nes simbolizuoja šventąją santuoką. Mergė ir bernas nėra vien statiškos, kryžmą sudarančios figūros, jos turi ir vidinę, ezoterinę, prasmę. Pateikti pavyzdžiai byloja, jog bernui artimesnis ugnies, o mergei  – vandens pradas. Išeitų, jog pasaulis gimsta ne tik iš mergės ir berno, bet ir vandens – ugnies jungties. Šią nuostatą papildo zoroastriečiai, kurie apie ugnį ir vandenį kalba, kaip apie vyrą ir moterį, brolį ir seserį, vyrą ir žmoną, ir kad po jų jungties „viskas išsipildo, subręsta ir grįžta į savo vietą“ (p.165).

Herojus, norėdamas patekti į Ledų kalną (anapusinį mirusiųjų pasaulį), priverstas naudotis tarpininko arba mediatoriaus pagalba. Juo gali reikštis paukštis (sakalas, erelis, grifas), gyvūnas (vilkas, žirgas), roplys (varlė), individas (keltininkas, piršlys) ir kt. Norėdamas pasiekti mergelę, kuri tuo metu esti mirties pasaulyje, jaunikaitis turi nukeliauti pas raganą ir pasiskolinti (arba užsitarnauti) persikėlimo priemonę. Paprastas žirgas netinka, o tik tas, kurį skiria ragana arba miręs tėvas. Todėl autorius daro išvadą, jog tai mirusiųjų arba vėlių žirgai. Tautosakoje jaunikaitis, jodamas pas nuotaką (į Stiklo kalną), savo žirgą apdengia levo kailiu, pats apsigobia meškena, o kalaviją paslepia žalčio išnaroje. Ši apeiga, regis, dar siekia tuos laikus, kai mirusieji buvo laidojami gyvulių kailiuose. Labai keistą žirgo aprangą (kuri primena mirusiųjų pasaulį) aprašo Balys Buračas: „Kuomet atvyksta marčios pas jaunikį kviesti kupiškėnų „kviesliai“, pirma jų šuoliuoja vadinamasis žvalgas ant parėdyto žirgo. Arklio kojos apmautos kelnėmis, ant galvos šiaudinė skrybėlė,  per skrybėlės viršų iškištos ausys. Ristūno nugara apklostyta visokiomis marškomis ligi pat žemei. Jo papuošalai velkasi net žeme. Paskui  žvalgą važiuoja šešiais arkliais traukiamas kvieslių vežimas.“

Kokia svarba vestuvių papročiuose teikiama mediatoriui, remia ir Rytų Azijos papročiai. Kažkada Riukiu salyne (Japonija) per vestuves jaunikis nuotakos šeimai privalėjo atnešti dovanų – ryžių, vyno ir pinigų. Apeigos prasidėdavo nuotakos namuose. Be to, paprotys reikalavo, kad  vedys į nuotakos namus atšuoliuotų apžergęs bambuko lazdą, kuri imitavo žirgą. Todėl ši priemonė, matyt, ir leido pasiekti nuotakos, t.y. mirusiųjų, šalį (p.203).

Anot autoriaus, žirgo simbolis yra universalus. Jis gali veikti tiek vienoje (erdvės), tiek kitoje (laiko) simbolių grupėje. Tyrinėtojas atskleidžia pastarosios astronimiką. Mat struktūrinių pasakų herojus keliauja ne bet kaip, o specialia  sakralia tvarka – dangiškosios Veneros maršrutu. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, Jaunikaitis iš pradžių svečiuojasi pas Raganą, skolina iš jos Žirgą, parveda iš tolimo krašto Mergelę ir su ja susituokia (praleista Karvutės figūra, kurią šįsyk pakeičia santuoka). Mus stebina Austumo bendruomenės archajiškumas, nes čia laikas skaičiuojamas dar pagal 8 metų kalendorių.

Iki šiol išliko kinų astronomų vykdyti Veneros stebėjimai prieš Hanių dinastijos pradžią (206 m. pr. Kr.): „Kai [Venera] pasirodo Rytuose, ji pasirodo In-ši (Pegaso alfa) dvare ir išnyksta Dziuje (Spica) dvare; ji pasirodo Dziuje ir išnyksta Di (Aldebaranas) dvare; ji pasirodo Di ir išnyksta Czi (Šaulio gama) dvare; ji pasirodo Czi ir išnyksta Liu (Hidros dzeta); ji pasirodo Liu ir išnyksta In-ši“ .

8 metus Venera keliauja iš vieno žvaigždyno į kitą, kol grįžta į tą pačią vietą. Kelionės metu ji 5 kartus „užsuka“ į savo „dvarus“. Penki Veneros „dvarai“ susišaukia su analogiška struktūrinių pasakų struktūra. Tekste apie Anelytę mirdama motina našlaitei (Mergelės žv.) palieka vyno šulnelį, aukso obelį ir gražią karvytę (Tauro žv.). Po kiek laiko pas Anelytę atvažiuoja pirštis jaunikis (Šaulio žv.). Anelytės pa­motė (Hidros žv.) įsinori už jo išleisti kurią nors savo dukrą (iš pradžių vieną, paskui antrą ir trečią). Tačiau jaunikis jas visas paslapčia sudegina. O kai pati ragana atvažiuoja aplankyti tariamojo žento, jis prie durų pastato smaluotą arklį (Pegaso žv.), kuris prilipusią laumę nuneša į ežerą ir ten prigirdo (senojo ciklo pabaiga, naujojo pradžia).

Šios figūros prieš mūsų akis išnyra tokia pat tvarka, kokia Venera lanko savo  „nakvynės namus“. Belieka jas sugretinti su žvaigždynais. Tarkime, našlaitę simbolizuoja Mergelė, karvutę pa­dėjėją – Tauras, jaunikaitį – Šaulys, pamotę raganą – Hidra, degutu išteptą žirgą – Pegasas (p.200).

Austumo žynių vesti Veneros „analai“ ne tik, kad sutampa su kinų aprašu, tačiau savo spektru yra nepalyginamai platesni, kadangi atspindi kur kas ilgesnę stebėjimų praktiką. Austės – vienintelės gyvos senųjų Veneros stebėjimų liudininkės. Tyrinėtojas, suprasdamas neįkainojamą jų vertę, tęsia „Austėjos gimime“(2001) pradėtą darbą ir jas publikuoja knygos gale –„Ausčių archyve“ (p.402).

Visas austes tyrinėtojas skirsto į keturias grupes. Pirmąsias tris sieja su amžinojo grįžimo mitu, kai pasaulio rekreacija švenčiama kiekvieną sykį per naujuosius metus. Ketvirtasis ausčių (D) pluoštas  ypatingesnis.  Jame partnerį iš mirusiųjų šalies vaduoja ne bernas, o nuotaka. Todėl į jį tyrinėtojas žvelgia gana įtariai: jis gali būti sumodeliuotas mėgdžiojant berno veiklą arba atspindi savarankišką mirštančio ir prisikeliančio dievo mitą – „Ozyrio ritualą“.

Anot James George Frazer: „Egiptas ir Vakarų Azijos tautos reprezentavo kasmetį gyvybės sunykimą ir atgimimą, ypatingai, augmenijos, kurią jie tapatino su kuriuo nors dievu – Ozyriu, Tamuzu, Adoniu ir Ačiu, – kasmet numirštančiu ir naujai atgimstančiu… Babilono religinėje literatūroje Tamuzas figūruoja kaip Ištar, Didžiosios Deivės Motinos, įkūnijančios gamtos rekreacines jėgas, jaunasis sutuoktinis arba mylimasis. Nors užuominos apie jų sąsajas tiek mite, tiek rituale – miglotos ir fragmentiškos, sužinome, kad kiekvienais metais Tamuzas palikdavo šviesiąją žemę ir nugrimzdavo į niūrų požemio pasaulį, ir kiekvienais metais jo dieviškoji numylėtinė leisdavosi jo ieškoti „į kraštą, iš kurio nėra kelio atgal, į tamsos buveinę, kurios durys ir skląstis padengti dulkėmis“. Jai nesant  sustodavęs aistringos meilės veikimas: žmonės ir gyvūnai tartum užmiršdavę apie savo rūšies pratęsimo būtinybę, ir visai gyvybei grėsė išnykimo pavojus. Gyvūnijos pasaulio poravimasis buvo taip tampriai susijęs su Ištar, kad jis buvo galimas tik sąveikaujant su ja. Todėl didžiojo dievo Ea pasiuntinys atvykdavo su užduotimi išlaisvinti šią deivę – tokios svarbios funkcijos reiškėją. Rūsčioji velniškojo krašto karalienė Alatu, arba Eresi-Kigal [Ereškigal], nenoriai leisdavo apšlakstyti Ištar gyvuoju vandeniu ir išsiųsti ją į viršutinį pasaulį, greičiausia, su jos numylėtiniu Tamuzu. Su šių dievybių sugrįžimu buvo siejamas gamtos nubudimas“ (p.329).

Kadangi paskutinėje D grupėje nebematome Veneros ciklo figūrų, todėl šie tekstai gali būti dar archajiškesni,  atsiradę net  prieš 8 metų ciklą.

Rekreacinio ritualo procesą sudaro: atpalaidavimas (individas išeina iš namų); jis patenka į slenksčio fazę arba maros pasaulį; vyksta iniciacija (ragana – mergės dvasinė vadovė jai perduoda genties patirtį ir išmintį, o jaunikaitį bando karalius (genties vadas): liepia sugauti aukso paukštį, žirgą, mergę arba skiria atlikti kitus žygdarbius); į mirusiųjų pasaulį nusileidžia jaunikaitis; jis susikauna su gaivalu, jį įveikia ir parsigabena mergę arba į Stiklo kalną kopia Gėliūnė ir parsiveda Baltąjį vilką; prasideda trečioji ritualo fazė – prisijungimas (reaggregation): mergė ir bernas atgauna struktūrinio individo teises bei pareigas ir pereina į aukštesnį socialinį ardą – ji iš žąsų piemenužės į žmonių martelės, jis iš samdinio berno į nepriklausomo ūktverio; keliamos (visų tais metais sulaukusių brandos amžiaus porų) vestuvės, kurios sąlygoja ne tik naujo pasaulio, bet ir  kalendorinių metų pradžią…

Tad tokia glausta šios knygos apžvalga. Manau, kad Skaitytojas joje pats atsirinks, kas jam įdomu ir naudinga. Stebuklingasis ausčių Eldorado, po kurį 40 metų klajojo (ir iki šiol nepajėgia ištrūkti) Ginas Žiemys, nuo šios akimirkos tampa atviras ir mums – tos odisėjos liudininkams.

Knygą išleido V.:ASVEJA, 2012. 424 p.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.