6

VILNIAUS IR KOTOŠO ŠVENTYKLOS. Kitas požiūris

rugsėjo 13, 2012 Archeologija, Architektūra

Rimgaudas Sinkus//

SUKRYŽIUOTŲ RANKŲ ŠVENTYKLA KOTOŠE

Centriniai Pietų Amerikos Andai, esantys šiaurės rytuose nuo Peru sostinės Limos… Manoma, kad pirmieji indėnai čia atsikraustė prieš 15 tūkstančių metų. Plačiame Peru valstybės teritorijos kontekste sustokime ties Kotošo (Cotosh) šventykla, esančia apie 4 km. nuo Huanako (Huanuco) prie Mitos upės. Tam, kad skaitytojas susidarytų tam tikrą vaizdą, pacituokime Miloslavo Stinglo knygos „Žvaigždžių garbintojai“ (leid. „Mokslas“, Vilnius, 1988) ištraukas: „Didelių šventyklų kompleksų, pastatytų II tūkstantmečio prieš mūsų erą pirmojoje pusėje, Peru teritorijoje yra keliose vietose. Žinoma, jos buvo pastatytos organizuotai ir kažkam vadovaujant. Tokių didingų statinių negalėjo pastatyti vienas kaimas. Taigi šioje visuomenėje jau kažkas turėjo teisę įsakyti, kad tokiame bendrame darbe dalyvautų ne tik vieno kaimo, bet ir platesnės teritorijos gyventojai. Vadinasi, tuo metu formavosi valdantysis sluoksnis, aristokratija, kurią tikriausiai sudarė žyniai.

Daugelis mokslininkų stengėsi apibūdinti svarbiausius Senojo ir Naujojo Pasaulio aukštųjų kultūrų bruožus. Dėl dviejų dalykų jų nuomonės sutampa: visuomenė skirstėsi sluoksniais, buvo miestų arba kulto apeigų centrų. Kadangi Peru yra aptiktas pirmasis didelis apeigų centras iš II tūkstantmečio prieš mūsų erą pirmosios pusės (dabar manoma, kad 3 tūkst. m. pr. Kr. – aut.), taip pat rasta įrodymų, kad būta socialinių sluoksnių, mes, taip sakant, jau stovime prie pradžios pabaigos, prie pirmosios aukštos kultūros ir prie pirmosios valstybės Peru teritorijoje ištakų <…>.

Japonai, anksčiau beveik nesidomėję peruanistika, sudarė labai kvalifikuotų specialistų grupę, kuriai vadovauti ėmėsi Tokijo archeologas profesorius Seichis Icumis. Jo asistentas buvo archeologas Toširikas Sonas, o antropologijos problemas turėjo spręsti daktaras Kacuo Terada. Kartu su jais į Peru atvyko ir daugiau Tokijo universiteto darbuotojų. Japonai ėmė ieškoti keramikos dirbinių archeologų seniai žinomoje vietovėje – Kotoše, kalnų kaime netoli Huanako (Huanuco, aut.), kur Peru archeologijos klasikas Chulijas Sesaras Teljas kažkada iškasė daug puikios senovinės keramikos.

Profesorius Teljas Kotoše rado keramikos šukių, o japonai – fantastišką Sukryžiuotų rankų šventyklą, kurios vardas tikriausiai pateks į visus Amerikos istorijos vadovėlius. Po tūkstantmečių sąnašomis daktaras Icumis su kolegomis rado seniausią Peru, seniausią žinomą Amerikos šventyklą, pastatytą 500–600 metų anksčiau už pirmąsias Rio Seko, Las Haldo, La Floridos piramides. Atkasti Kotošo šventyklą buvo tikrai nelengva, nes reikėjo nuimti septynių metrų molio sluoksnį, po kuriuo senųjų Peru gyventojų paslėptas statinys tūnojo keturis tūkstančius metų. Beje, prieš tai jis buvo ne kartą perstatytas.

Tyrinėdami Kotošo šventyklą, japonai susidūrė su nemažais sunkumais. Pirmiausia jie atkasė vieną šio keturkampio statinio sieną. Kaip vėliau paaiškėjo, šios ir visų kitų sienų vidinę pusę puošė daugybė nišų. Vienoje iš jų pagalbininkai darbininkai aptiko kažkokią skulptūrą. Bareljefas tokioje senoje šventykloje? Profesorius Icumis pagalbininkams perujiečiams leido pailsėti, o pats su kolegomis čiupo šepetėlius ir ėmė valyti nuostabų senovės Peru meno kūrinį. Netrukus pamatė, kas tai per daiktas: sukryžiuotos moters rankos iki alkūnių, gana liaunos, uždėtos viena ant kitos. Bet tik rankos, daugiau nieko. Tokios pat rankos vėliau buvo aptiktos kitoje nišoje. Icumis neabejojo, kad Kotošo šventykla buvo skirta sukryžiuotų moters rankų kultui.

Pav. 1. Sukryžiuotų rankų šventykla 1963 m.

Sukryžiuotas moters rankas Kotošo gyventojai, matyt, laikė tokiu pat tikėjimo simboliu, kaip krikščionys kryžių. Tad savaime suprantama, kad peruanistai šią seniausią Amerikos šventyklą pavadino Sukryžiuotų rankų šventykla. <…> Vėliau paaiškėjo, kad abi nišos su šventomis moters rankomis buvo prie didesnės nišos šiaurinėje šventyklos pusėje – viena iš dešinės, kita iš kairės. Tasai „didysis altorius“, matyt, turėjo dar vieną didesnę skulptūrą, tikriausiai šventas sukryžiuotas rankas. <…> 1963 metais buvo pamažu atkasta visa šventykla, kaip paaiškėjo, pastatyta apie 1800 metus prieš mūsų erą, tai yra dar prieš atsirandant keramikai. Icumis nustatė, kad Sukryžiuotų rankų šventykla „užkelta“ ant 8 metrų aukščio laiptuotos platformos. Tikintieji į savo šventyklą lipdavo laiptais, o į patalpas su sukryžiuotomis rankomis eidavo iš pietų pusės pro 2,25 metro aukščio vartus.

Antroji japonų ekspedicija nuodugniai ištyrė ne tik šventyklos sienas, bet ir grindis. Buvo įdomu, kas slepiasi po jomis. Ir iš tikrųjų, mokslininkus nustebino dar vienas dalykas – suplūktame molyje aptiktos kažkokio židinio liekanos. Židinys šventykloje? Tai pasirodė keista, todėl Icumis panūdo žvilgtelėti dar giliau ir gana giliai po šventyklos grindimis rado išradingai padarytą oratiekį, einantį iš šventyklos į lauką. Per šį įrenginį, matyt, turėjo patekti oras, kad židinys niekuomet neužgestų. Aptikus šią savotišką ventiliaciją, pasidarė aišku, kad archeologai Kotošo šventykloje rado ne paprastą židinį, o vietą, kur turėjo kūrentis ir tikriausiai dešimtmečiais kūrenosi amžinoji ugnis. Jos šventa liepsna prieš keturis tūkstančius metų perujiečiams, matyt, simbolizavo antgamtines jėgas, kurias jie tikriausiai garbino.

Sukryžiuotos rankos Kotoše tebėra, o šventojo židinio ugnis seniai užgesusi. Tačiau šviesa, kuria spindi aukštosios Peru kultūros, niekuomet neužges. Tai ir yra pradžios pabaiga. Kotošo ugnis apšvietė tolesnį Peru kelią, kelią į pirmąją indėnų valstybę.“ (ištraukos pabaiga)

Pav. 2. Šventyklos vidus šiandien

Miloslavo Stinglo knygos puslapiai ir kitos žinios apie Sukryžiuotų rankų šventyklą pasako daug. Daug ką pasako ir baltiškų šventyklų Europoje buvimo faktai, todėl paieškosime sąsajų.

Internetiniuose Kotošo vaizduose ir aprašymuose The temple of the Crossed Arms matosi, jog šventyklos viduryje padaryta įduba, kurios šone matosi anga. Yra ir kanalas į angą. Miloslavo Stinglo nuomone kanalas skiriamas orui į židinį patekti, tačiau labiau tikėtina, kad, šventyklai esant be stogo, anga tarnavo lietaus ir polaidžio vandenų šalinimui, o dabartinis stogas yra uždėtas turistų lankymui. Aukuro išorės matmenys apie 9,5 x 9, 5 m, sienų storis siekia 2,4 m, o pats aukuras pastatytas ant 8 m aukščio, keleto metrų pločio pakylos. Toliau tenka stebėti sekančiai:

1. Vienos sukryžiuotos rankos turi viso 10 pirštų, kitos – irgi 10. Kokio ženklo tarp jų trūksta? Trūksta, atrodo, kažko panašaus į daugybos ženklą, kurio rezultate gaunamas skaičius šimtas (10 x 10 = 100). Ką tai galėtų reikšti? Atskirai imant, – nieko, tačiau per visas keturias sienas jis duoda skaičių 100 + 100 + 100 + 100 = 400, t. y. keturis šimtus ir, turint Perkūno šventyklos atitikmenį Lietuvoje (Vilnius), galima aiškiai suprasti, kad Sukryžiuotų rankų šventykla Kotoše „dirbo“ pagal kosminių bangų ciklo formulę T = 400, kur taip atsispindi 400 dienų Jupiterio ir Žemės orbitinių bangų „atmušimo“ laiko tarpai {fizikos formulė T = [1 : (1/T‘ – 1/T‘‘)]}.

2. Bareljefuose parodytos rankos skirtingose sienose yra skirtingo dydžio: vienos yra vyriškos, o kitos – moteriškos. Ši aplinkybė rodo į vyriško (Jupiteris) ir moteriško (Žemė) pobūdžio orbitinių bangų tarpusavio sąveiką.

Žvelgiant iš baltiškų pozicijų, išvadoje galime teigti, kad Kotošo šventykla stiprino perkūnijos garsą, t. y. Sukryžiuotų rankų šventykla taip pat galėjo turėti tikrą Perkūno šventyklos vardą.

PERKŪNO ŠVENTYKLA VILNIUJE

Sukryžiuotų rankų šventykloje yra pakyla, t. y. platforma. Ant jos degė Amžinoji ugnis, nes kažin ar ugnis buvo kūrenama aukuro viduje: iš išorės nesimato, o viduje būtų per karšta. Vilniuje panaši į ją buvo Jupiterio Griausmavaldžio, arba Perkūno, šventykla. Ten, istoriko T. Narbuto duomenimis, ant aukštojo aukuro kai kuriomis šventosiomis dienomis būdavo deginamos gyvulių aukos, jame visuomet degdavo amžinoji ugnis, prižiūrima specialiai tam priskirtų žynių. Aukuro viduryje taip sumaniai padaryta įduba, kad jokia liūtis, sniegas ar vėjas negalėdavo užgesinti ugnies; priešingai, tokiais atvejais liepsnos kildavo dar aukščiau; tikriausiai dėl degių medžiagų. To aukuro viduje buvo kambarėlių aukojimo indams ir kitiems daiktams laikyti. Išeitų, šventyklos aukštumoje, kaip ir Andų Kotoše, turėjo būti platforma aukų deginimui, ant jos galėjo kūrentis ir Amžinoji ugnis. Kita vertus, pakylos buvimas praplečia statinį taip, kad viduje gali išsitekti kambarėliai.

Šimtai žmonių kartų praėjo, gal pasakojant perpasakojant, rašant perrašant duomenis apie šventyklą, todėl dabar T. Narbuto perteiktose žiniose gali būti iškraipymų, prirašymų arba gali ko nors trūkti. Siekiant aptikti praleidimų, skaitome T. Narbuto duomenis apie Perkūno šventyklą iš naujo: Čia pat, priešais koplyčią, kilo altorius, pastatytas ant 12 laiptų, kiekvienas iš tų laiptų buvo ½ uolekties pločio, 3 uolekčių aukščio, 9 – pločio, viršuje jį juosė daugybė stumbrų ragų; apskritai aukuro aukštis siekė 9 uolektis. Ar gali aprašyme būti praleista mintis apie platformą? Pažvelgę atidžiau matome, kad žodžiuose „9 – pločio“ kaip ir trūksta pakyla, t. y. pradiniame variante turėjo būti užrašyta „9 – pločio pakyla“, ir tuomet aplinkui aukštąjį aukurą apsibrėžia 9 uolekčių pločio platforma: ant jos galima aukoti aukas, taip pat ir Amžiną ugnį kūrenti.

Platformos buvimas keičia statinio išvaizdą ir reikalauja kitokio architektūrinio sprendimo, taip pat kitokio, negu kn. II, I d. parinkto 0,71 m LDK laikų uolekties matmens. Manant, kad po ledynmečio šuoro dalis genčių į mūsų saugomas dabartines žemes atėjo nuo Viduržemio jūros pusės, uolektį imkime graikišką, t. y. lygią 0,4443 m. Šitaip parinkę uolektį, nustatykime galimą Perkūno šventyklos pagrindo dydį: b = 12 laiptų x ½ uol. + 9 pakylos uol. + 21 aukuro uol. + 9 pakylos uol. + 12 laptų x ½ uol. = 51 uol. = 22,66 m. Šiame skaičiavime paimtas 21 uolekties pločio aukštojo aukuro plotis, lygus 9,33 m, abejonių nekelia, kadangi Sukryžiuotų rankų šventyklos aukuro matmenys yra panašūs, tai yra apie 9,5 m plotis ir apie 2,4 m sienų storis. Pagal tai matosi, kad Perkūno šventykla, kurios pagrindo matmenys 22,66 x 22,66 m, gerai gula ant kvadratinio akmens mūro 22,4 x 22,7 m pamato (N. Kitkauskas, Vilniaus pilys, leid. „Mokslas“, 1989 m.), o vidutinė senolių atliktų statybos darbų paklaida tesudaro pusę procento.

Pav. 3. Perkūno šventyklos pamatas pagal N. Kitkausko ir T. Narbuto duomenis

Naudojantis T. Narbuto aprašymu, galime nustatyti ir šventyklos aukštį: h = (3 uol. x 0,4443) x 12 + 9 uol. x 0,4443 = 19,99 m. Brėžinyje matome, kad luboms ir aukurui remti buvo naudojamos kolonos, besiremiančios į seną dabartinių Katedros kolonų pamatų pagrindą. Siekiant amortizuoti perkūnijos garso trenksmą, kolonos pastatytos kiek įstrižai. Jos, reikia manyti, buvo padarytos iš suakmenėjusio medžio rąstų. Iš apdorotų rąstų bei akmenų galėjo būti padaryta ir platforma su aukštuoju aukuru bei laiptuota akustikos tikslams tarnaujanti šventyklos išorė. Viduryje liko erdvė, nes reikėjo kambarėlių aukojimo indams ir kitiems daiktams laikyti. Aukojimo indais, deginant kunigaikščius, buvo urnos. T. Narbutas kalba ir apie tai, kad aukuro viduje (kaip ir Kotoše) buvo padaryta įduba. Ką tuomet reikštų N. Kitkausko perteikta žinia apie lataką, rastą pamato vidurinėje dalyje? Susieję lataką su įduba, suprantame, jog tai – aukuro įdubos lietvamzdis: šventykla buvo kruopščiai prižiūrima.

Kokį vaidmenį, apart perkūnijos garso stiprinimo, galėjo atlikti statinys? Be garsų, kuriuos girdime 16– 20.000 Hz dažnio ribose, aplinkoje sklinda ir infragarsai, – žemiau 16 Hz. Garsų negirdime, tačiau aukuro ir laiptų pagalba juos galima sustiprinti ir taip paveikti aplinką. Infragarsai veikia žmonių, taip pat žvėrių, paukščių ir vabzdžių nervų sistemas, poveikis gali būti neigiamas. Gal neveltui Huanuko miestelis nuo Sukryžiuotų rankų šventyklos yra pastatytas 4 km atstumu, o vėliau šventykla paslėpta po 7 m storio molio sluoksniu. Pasikeitus gamtinėms sąlygoms, aukuras, matyt, tapo pavojingu. Todėl, norint Vilniaus Perkūno šventyklą arba jos modelį kur nors atkurti, saugiam eksploatavimui reikalingos gamtos mokslo institucijos rekomendacijos. Kitaip, aplinkiniai namai ar pastatai per perkūniją gali virsti griuvėsiais, pablogėti žmonių sveikata, išstipti avys, nustoti dėję kiaušinius vištos. Mūsų Perkūno šventykla buvo statyta anų tūkstančių metų periodui, bet dabar, esant kitoms klimatinėms sąlygoms, jos atkūrimas ar didelių modelių padarymas galėtų sukelti nenumatytas pasekmes.

Kalbant apie atskiras T. Narbuto užrašų vietas, pateiktas J. Rivijaus ir kitų pasakojimų pagrindu, tenka atkreipti dėmesį, jog autoriai nežinojo, kur tiksliai buvo Perkūno šventyklos vieta, todėl spėliojo įvairius variantus, kaip antai: „virš koplyčios kilo altana, jos ilgis buvo 150, plotis – 100, sienų aukštis – 15 uolekčių. Bet virš jos nebuvo stogo“ arba „virš koplyčios kilo altana, išsikišusi 16 uolekčių aukščiau už šventyklos sienų“. Pirmasis atvejis atspindi P. Rosio plano Žemutinės pilies „A“ aptvarą (1 uol. = 0,4443 m), o antras atvejis yra aiški užuomina į gynybinio bokšto (dabar varpinė) pastatymo vietą. Tokių ir pan. ieškojimų rinkinį sudaro ir paties J. Rivijaus metraštis, kur pavadinimas Cronica ist aus einer anderer Cronicer ausgezogen und aus alter Geschichte ausgeschriebenkronika, sudaryta iš kitų kronikų, taip pat senų pasakojimų išrašų leidžia manyti joje esant žinių samplaiką.

Pav. 4. Pjetro de Rosio XVIII a. pabaigos pilių teritorijos planas su „A“ žyma

Aprašymo nagrinėjimas rodo, kad T. Narbuto žinios yra teisingos, jos atspindi Perkūno šventyklos paieškų kelią ir tik dabar, Napoleonui Kitkauskui su kolegomis atkasus gilųjį pamatą bei atkūrus racionalųjį T. Narbuto užrašų grūdą, galime aiškiai ištarti: čia, o ne kur kitur, stovėjo Jupiterio Griausmavaldžio, arba Perkūno, senolių statyta mūs šventykla. Tai – inžinierinis statinys, pradedant pamatais, tęsiant šonų atlikimą laiptais, ir baigiant aukuro, esančio ant pakylos viršaus, pastatymu. Šventyklos vaizdą galima įsivaizduoti esant ir tokį, kaip kn. II, I d. pateiktame variante, t. y. be platformos, tačiau ištisinis padas apsunkintų kambarėlių įrengimą. Tikru reikia manyti esant statinio su platforma atvejį ir protėvių inžinierinės minties garbei dabartinio pastato grindyse derėtų įmūryti atminimo plokštę.

Kam buvo reikalingas toksai „besitrankantis“ įrenginys? Ieškodami atsakymo grįžkime į laikus, kuomet gyvenome besitraukiančio atgal ledyno sąlygomis. Oras tuomet, dėl atstumto nuo Skandinavijos kalnų šiapus Baltijos ledyno artumo, buvo šaltas, sausas ir vėjuotas. Vėjas spaudė viršutinę ledyno dalį, jis aižėjo bei tirpo greitai, o apatinė dalis tirpo lėčiau. Dėl susidariusių žemių ir akmenų sąnašų, apačioje liko ledu užpildytų ertmių, kurios, laikui bėgant, ištuštėjo, bet tai neigiamai atsiliepė žemės vientisumui. Įgriūdavo ertmės, tiesa savaime, tačiau, norint greičiau žemę sukultūrinti, procesą reikėjo spartinti. Kas, tokiu atveju, galėjo būti geriau už „trankymą“? Štai ir prireikė statyti „perkūną“ susidariusiems žemės paviršiaus „burbulams“ išskaidyti. Juolab, kad toksai „perkūnas“ paspartina garų kondensaciją ir taip iššaukia reikalingą lietų. Be perkūnijos garso, triukšmą galima buvo kelti aukure būgnų garsais, kas, reikia manyti, ir buvo daroma. Aukuras buvo pritaikytas ir laiko periodų stebėjimui, tačiau svarbiausia jo paskirtis buvo sudaryti sąlygas veistis medžiams, krūmams, žolei ir gyvūnams, taip pat tekėti upėms ir atsirasti vandens telkiniams: neveltui Perkūnas mitologijoje atlieka žemės vaisintojo vaidmenį.

Kada Perkūno šventykla buvo pastatyta? Datavimą reikėtų atlikti ne pagal pavasario lygiadienio taško dienovidį (ten apsirikta), bet pagal mums įprastą Metinį Saulės Laikrodį. Laikrodis, išreikštas akmenų ratu arba gairėmis, buvo įrengtas po presbiterija ir išeitinė jo įkūrimo data parodyta buvus 14.693 m. pr. Kr. laiku (kn. II, V d., pav. 8). Kaip su šventykla? Pagal T. Narbutą žinome, kad šventykla buvo kunigaikščio Gereimanto pastatyta 1265 metais. Pasakyme yra praleisti žodžiai jo valdymo, todėl visa frazė turėtų skambėti kaip kunigaikščio Gereimanto pastatyta 1265 jo valdymo metais. Kas buvo tas kunigaikštis Gereimantas? Tikras jis buvo, ar tai – kodinis simbolis? Žvelgiant į šviesuliais nusėtą dangų, kunigaikščio Gereimanto vietą matome Vilko arba Karališkojo Liūto (Reg Eimanto) žvaigždyno kontūre ir tuomet tampa aišku, kad jo 1265 valdymo metus reikia skaičiuoti, sukant Laikrodžio rodyklę ekliptika nuo Liūto pėdos taško 17,5° (1° = 72 m) atgal, ir tada rodyklė parodys 14693 – 1265 = 13428 m. pr. Kr. šventyklos pastatymo datą. Tuomet, per 17,5° nuo Liūto pėdos atstumu tiksliai išeiname į Vėžio žvaigždyno „kaktos“ (aukščiausias laiptas buvo Vėžio, – T. Narbutas) ir dviem nepriklausomais tyrimais gauname tą patį rezultatą: Perkūno šventykla buvo pastatyta 13 428 m. pr. Kr.

Radiokarboninis C14 kvadratinio pamato amžiaus nustatymo būdas rodo tik 1.870 metų nuo dabarties, tačiau C14 metodas yra netikslus. Taip sako ir N. Kitkauskas: „Nenorėdami menkinti datavimo radiokarboniniu metodu svarbos, galime vis tik pasakyti, kad šis metodas archeologinių radinių amžiui nustatyti ne visada yra patikimas.“ Pasaulio archeologai C14 metodą laiko pagalbiniu, todėl atsižvelgia ir į kitas radinio atsiradimo aplinkybes. Tokias aplinkybes N. Kitkauskui sudarė Katedros statybos peripetijų aiškinimasis, kitos aplinkybės, todėl dr. N. Kitkauskas tiksliai kvadratinio pastato pamatų laiko nustatyti ir negalėjo.

Mes gi turime naujas aplinkybes, kurios kitaip žvelgia į seniausiuosius lietuvių tautos istorijos puslapius, kur objektų amžius nustatomas pagal žvaigždes. Jos pateisina Perkūno šventyklos atsiradimo 13.428 m. pr. Kr. datą, o radiokarboninis C14 metodas geriau tinka dešimčių ar net šimtų tūkstančių metų senumo objektų amžiui nustatyti. Tai aprašėme knygos „Apie seniausiuosius laikus I“ VII dalyje Laiko skaičiavimas. Žvelgiant kultūriniu aspektu, Perkūno šventyklos atsiradimas Vilniuje nėra vietos stebuklas, nes gretimai klestėjo 15126 m. pr. Kr. atsiradusi gero vardo Birštono Nemuno Vijų gyventojų kultūra (kn. II, IV d.).

Iš kur ėmėsi toksai aukštas mūsų žmonių mentalitetas? Atsakant, derėtų pacituoti LR Švietimo ir mokslo ministerijos rekomenduotos perskaityti Rimutės Rimantienės žodžius knygoje „Lietuva iki Kristaus“ (Vilniaus Dailės akademijos leidykla, Vilnius/1995): „Tikras nesusipratimas būtų manyti, jog esame aukštesnėje žmonijos raidos pakopoje negu akmens amžiaus medžiotojai. Homo sapiens – protingasis žmogus, kurio giminei ir mes priklausome, jau prieš 35 tūkstančius metų buvo lygiai taip pat fiziškai, psichiškai ir protiškai išsivystęs kaip ir mes. Nuo tų žmonių mus skiria tiktai patirtis, kaupiama ir perduodama iš kartos į kartą. Archeologija mus įtikina, kad įvairūs bendravimo reikalavimai, skatinimai ir draudimai ne sugalvoti, o atsirado dėl to, kad kitaip žmonija nebūtų išlikusi, nes žmogus negali išsilaikyti vienas, kaip, sakykim, lokys, o tik bendraudamas su kitais. <…> Tad, pažvelkime į mūsų visuomenės pradžiamokslį, kuris iš tolo gali atrodyti primityvus, tačiau tuomet pasiekta nesugriaunamų dalykų. Pabandykime suprasti mūsų protėvius ir kartu pasidžiaugti jų atradimų džiaugsmu.“

vydija.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (6)

 

  1. Jonas sako:

    Net LDK Kunigaikštį Gereimantą (Gerimantą) randa tarp žvaigždynųųųųųųųųų. Aš apakęs. Mano šuo irgi.

    „Žvelgiant į šviesuliais nusėtą dangų, kunigaikščio Gereimanto vietą matome Vilko arba Karališkojo Liūto (Reg Eimanto) žvaigždyno kontūre ir tuomet tampa aišku, kad jo 1265 valdymo metus reikia skaičiuoti, sukant Laikrodžio rodyklę ekliptika nuo Liūto pėdos taško 17,5° (1° = 72 m) atgal, ir tada rodyklė parodys 14693 – 1265 = 13428 m. pr. Kr. šventyklos pastatymo datą.“

    Vau vau vau. Albertas enšteinas ir aš – mes fizikai.

    • Rimgaudas sako:

      Žvaigždynai precesine ekliptika sukasi ir jų pasisukimo kampų skirtumai rodo praėjusių metų skaičių. Visas ratas, t. y. 360 laip., apeinamas per 25920 metų ir 1 laipsnį ekliptikoje žvaigždynai pasisukai per 72 metus (25920 : 360 = 72). Kronikoje Kunigaikštis Gereimantas pateiktas kaip atskaitos taško simbolis, nes Liūto žvaigždyne yra ryškiausia ekliptikos žvaigždė Regulas, pagal ją patogiausia skaičiuoti. Jokio kito Kunigaikščio (Karaliaus), išskyrus Liūtą (Vilką), Zodiake nėra. Su astronomijos mokslu nepasiginčysi, o Senieji žvaigždžių judesį Zodiako juosta buvo nustatę ilgalaikio stebėjimo būdu. Rimgaudas.

  2. Ženklas sako:

    „Perkūno šventykla buvo pastatyta 13.428 metais pr. Kr.“ Jokiais moksliniais būdais iš 15 su puse amžių glūdumos tokio lygio pastatų nerasta- nė Tarpupyje pas šumerus, nė Egipte, nė kinuose. Tokiu metu Vilniaus teritorija dar buvo užklota paskutinio ledyno. Pasakos yra geras ir svekintinas dalykas, bet reikia sąžiningai pranešti jog tai „fentezi“ tipo literatūra, one mulkinti skaitytojus, išmislą pateikiant kaip tiesą.

    • Rimgaudas sako:

      „Ženklui“. Dėkoju, kad pripažįstate, jog turiu fantaziją, nes be jos mokslas nežengtų nei žingsnio į priekį. Istoriją tiriu per mūsų, baltų, paliktus kultūrinius artefaktus. Skaitausi su archeologijos, istorijos mokslų dokumentine medžiaga, suformuluotais gamtos ir visatos dėsniais.
      Ar prie priskirtumėte Miloslavo Stinglo knygą „Žvaigždžių garbintojai“ prie mulkinimo? Manyčiau, ji yra pažintinė. Pažintiniai yra ir mano straipsniai, kviečiantys domėtis skaitytoją šešėlyje paliktais mūsų priešistorės kultūrinio gyvenimo pėdsakais. O, imant atskirai, kiekvieną artefaktą galima aptarti mokslinėje konferencijoje. Beje, 13.428 m. pr. Kr. ledynas iš Vilniaus teritorijos jau buvo pasitraukęs (maksimumas buvo prieš 20.000 m.). Iki! Rimgaudas.

  3. Skaičiai sako:

    Truputi pakomentuosiu dėl „PERKŪNO ŠVENTYKLA VILNIUJE“

    Čia viskas klaidingai skaičiuojama.
    Tai gi parašyta:
    „kiekvienas iš tų laiptų buvo ½ uolekties pločio, 3 uolekčių aukščio, 9 – pločio“
    Išvardintos 3 dimencijos. laiptas kaip stačiakampis gretasiesis.
    kalba eina apie vieną laiptą, jo parametrus.

    d – plotis – „½ uolekties pločio“;
    h – aukštis – “ uolekčių aukščio“
    l – ilgis – „9 – pločio“, va čia esminė klaida. laipto, kaip laptinės plotis požiūris, o yra ilgis.

    d x h x l = V (tūris)

    šventyklos aukštis h = (3 uol. x 0,4443) x 12 = ~16
    visų kaiptų aukšti ir tiek
    ———-
    Ir „šventyklos aukštį: h = (3 uol. x 0,4443) x 12 + 9 uol. x 0,4443 = 19,99 m. “ yra blogas skaičiavimas.
    nes laiptų aukštį, kaip laiptinės sistemą reikia tiesiog sudauginti laiptų skaičių – 12, su vieno laipto aukščiu.
    3
    Ir nuo kada „l“ „9 – pločio“, eina į viršų, kaip „h“?
    —–
    O dėl skaičiavimo:
    „Perkūno šventyklos pagrindo dydį: b = 12 laiptų x ½ uol. + 9 pakylos uol. + 21 aukuro uol. + 9 pakylos uol. + 12 laptų x ½ uol. = 51 uol. = 22,66 m“

    kintamasis „21 aukuro uol.“ pailmas iš P. Amerikos yra tikrai didelis neapibrėžtumas.
    o tą patį dimensiją „l“ „9 pakylos uol“ vieną kartą imti kaip aukštį (prieš tai skaičiavimas), o dabar, imti kaip lygiagretų „d“ yra klaidinga.
    Esu įsitikinęs kad iš pateiktų duomenų „Perkūno šventyklos pagrindo dydį“ neapskaičiuosi – nepateikta aiškstelės dydis.
    Kalba eina tik apie aukurą.

    • Rimgaudas sako:

      „Skaičiams“: Jūs rašote, kad „Esu įsitikinęs, kad iš pateiktų duomenų „Perkūno šventyklos pagrindo dydį“ nepaskaičiuosi. Užbaikite, prašau, pusiau nupjauto aukuro (piramidės, altoriaus) viršų kartu su akustine kamera ir platforma taip kaip Kotošo šventykloje ir „tūpsite“ tiksliai ant N.Kitkausko su kolegomis atkastų pamatų. Taip pat, pridėję prie laiptų viršuje akustinę kamerą, rasite visą aukštį. Aukuras į viršų siaurėja, taigi kronikos užrašas „9 – pločio“, o ne „9 – ilgio“, yra teisingas. Atsiprašau, kad straipsnyje neįdėjau viso pjūvio, taip pat erdvinio vaizdo, kas geriau paaiškintų skaičiavimą. Rimgaudas.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.