0

Medžioklės istorija(1)

rugsėjo 20, 2012 Istorija

Medžioklės aukso amžius

(Medžioklė iki Lietuvos valstybės susiformavimo)

Archeologiniai radiniai rodo, kad neolito laikotarpiu, t.y. 5-2 tūkstantmetyje prieš Kristų, medžioklė buvo dominuojantis dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių baltų genčių verslas ir maisto šaltinis. To meto archeologiniuose radiniuose laukinių gyvūnų kaulai sudaro daugiau kaip 90 proc. osteologinės medžiagos. Vėliau medžiojamų gyvūnų kaulų kiekis tolydžio mažėjo, o naminių gyvūnų – didėjo ir 200-300 m. po Kristaus gimimo medžiojamieji gyvūnai jau sudarė tik apie ketvirtadalį. Tačiau ir tai yra dar labai daug, juo labiau, kad prekybiniuose mainuose žvėrių kailiai tebeturėjo svarbiausią reikšmę.

Taigi medžioklė buvo terpė, kurioje plito visa to meto materialinė bei dvasinė kultūra ir gyvensena. Tačiau konkrečiai šiuos teiginius paliudyti gali ne dokumentiniai šaltiniai, bet tik tautosaka, tautodailė, senoji baltų mitologija, religija ir ypač konkretūs archeologiniai radiniai. Įvairiose tautosakos ir tautodailės žanruose galima aptikti gana ryškių totemizmo ir animizmo bruožų, vėlių, dvasių ir dievų kultų pėdsakų, o žodinėje kūryboje – nedaug pakitusių mitų, kilusių medžioklės ir gamtos gėrybių rankiojimo laikais.

Senajam lietuvių kultui reikšmingiausi medžiojami žvėrys, kaip totemai, buvo elnias, briedis, tauras, lokys. Reikšmingi buvo ir paukščiai – antis, gulbė, pelėda, gegutė, lakštingala; išskirtiną vietą turėjo ir žaltys. Tik gerokai vėliau medžiojamų gyvūnų reikšmę susilpnino naminių gyvūnų, visų pirma jaučių, arklių, ožkų, gaidžių, garbinimas.

Anot P. Dundulienės, akmens amžiaus Eurazijos medžiotojų mitologijoje elnias įkūnijo visatą, dangų, mėnulį. Daug dėmesio jam buvo skiriama medžiotojų apeigose. Tuo metu apie elnią sukurta daug mitų ir tikėjimų. Senųjų rašytinių šaltinių (E. Stela) ir tyrinėtojų (J. Bretkūnas XVI a., M. Pretorijus XVII a.) medžiaga rodo, kad lietuviai elnius laikė dievo tarnais, šventais gyvuliais. Senose mįslėse netgi mėnulis vaizduojamas elniu. Zoomorfinių mėnulio atvaizdų rasta Rytų Prūsijoje, Nikutovės senkapyje ant urnos, datuojamos I-IV a. Žalvarinis, pasidabruotas devynragio elnio atvaizdas, datuojamas III-IV a., rastas sūduvių kunigaikščio kape (Šveicarijos senkapiuose). Šilutės rajono Rubokų senkapyje ir kitose Lietuvos vietose rasta geriamųjų ragų apkaustų, datuojamų IV-VIII a., ant kurių pavaizduoti vorele bėgantys elniai. Žiemos Saulėgrįžos šventės (vėliau tapo šv. Kalėdomis) metu lietuviai garbindavo devynragį elnią, kuris galėjo būti daugelio genčių totemu. Taip pat labai įdomus paprotys Saulėgrįžos šventės metu persirengti meška. Tai, be abejo, labai senas paprotys, nes, sprendžiant iš mitologinės tautosakos, lietuviai kažkada lokį turėjo garbinti kaip mistinę pramotę, globojančią savo giminę, suteikiančią gerovės, sveikatos ir vaisingumo. Be to, magiškos priemonės padėjo užtikrinti žvėrių dauginimąsi, jų gausumą ir sėkmingą medžioklę.

Lietuvių dievybių, turinčių zoomorfinį įvaizdį, randama neolito gyvenviečių iškasenose. Archeologė R. Rimantienė nurodo, kad realistiškiausi ir tobuliausi yra žvėrių atvaizdai. Svarbiausi šio pobūdžio radiniai yra apeiginės lazdos su briedžių galvomis, rastos Šventosios gyvenvietėje (medinės), Juodkrantės lobyje (gintarinės briedžio ir elnio galvutės). Nemuno kultūros srityje rasta ir titnaginių žvėrių figūrėlių, dažniausia meškos ir šerno, kurie buvo laikomi žvėrių valdovais, o vėliau tapo totemais.

Ankstyvojo ir vidurinio neolito dailė rodo, kad tada reiškėsi žvėrių kultas. Manyta, kad žvėrių bendruomenė, kaip ir žmonių, turi savo vyriausiąjį – visų žvėrių žvėrį. Be to, kiekviena žvėrių rūšis turi savo valdovą ar šeimininką. Lazdos su briedžių galvomis gali rodyti, kad būta briedžių briedžio. Tas lazdas naudojo kriviai. Žvėrių viešpats dažniausiai buvo įsivaizduojamas kaip žmogus, – kartais moteriška, kartais vyriška, o dažniausia belytė būtybė. Jiems būdavo statomi stabai (dažniausiai mediniai), kurie, suprantama, negalėjo išlikti. Lietuvių stabų senumą ir gausumą, anot K. Būgos, rodo kalbiniai duomenys. Juos su panieka, dažniausiai neįvardindami vardais, mini senieji rašytiniai šaltiniai, susiję su krikščionybės įvedimu. Jų buvimą patvirtina įvairių dievų statulėlės, rastos daugelyje Lietuvos vietų. Jos buvo gaminamos iš medžio, akmens, metalo, netgi aukso.

Tačiau pagrindinę blogio nukreipimo ir gyvybės jėgų žadinimo paskirtį turėjo įvairūs stulpai ir stogastulpiai. Medinių stulpų, su žvėrių ar paukščių kaukolėmis viršūnėje, kaip simbolių, statymas siekia neolitą ar net vėlyvąjį paleolitą. Anksčiau, matyt, netgi nebuvo gaminami specialūs stulpai, o nukautų žvėrių galvos, kaukolės ar kitos kūno dalys galėjo būti rišamos prie karčių ir iškeliamos aukštyn. Labai senus laikus (akmens amžių) siekia ir sumedžiotų žvėrių ragų ir ilčių tvirtinimas prie būsto sienų, laikymas ant pakylos garbingose vietose, tikint jų magišku poveikiu.

Be tokių kolektyvinių blogybių ir nelaimių nukreipimo bei gyvybinių jėgų skatinimo priemonių taip pat labai seniai atsirado individualios priemonės – amuletai. Jie dažniausiai buvo daromi iš briedžio, elnio, šerno, tauro, stumbro dantų, rečiau kitų kaulų ir nešiojami ant kaklo.

Be abejo, tiek medžioklės sėkmei užtikrinti, tiek džiaugsmui išreiškti, sėkmingai užbaigus medžioklę, nebuvo apsieinama be tam tikrų ritualų. Baltai nebuvo aistringi šokėjai, bet šokis neišvengiamas ir senas visų tautų kultūros elementas. Kai kurių švenčių metu išlikusios persirengimo žvėrimis tradicijos leidžia manyti, kad prieš medžioklę ar po jos ritualiniai šokiai, apsivilkus žvėrių kailiais, prisitvirtinus žvėrių plaukų kuokštus, ašutus, nagus, ragus ar dantis ir vaizduojant grumtynių su žvėrimis scenas, buvo neišvengiama mūsų senosios kultūros dalis. Tai patvirtina ir senieji rašytiniai šaltiniai. Pavyzdžiui, M. Sarbievijaus „Miškų žaidimuose“ aprašomi senieji šokiai bei žaidimai. Žaisdami septintąjį žaidimą medžiotojai sustoja puslankiu ir prašo Mėnulio, kad padėtų jiems medžioti. Prašymo tekstas („strėlėm suteiki kryptį, šuniui užaštrink uoslę, medžiokliams sąnarius sustiprink“) atitinka ritualinių medžiotojų šokių principus. G. Isokas (1981 m.) remdamasis senaisiais šaltiniais, mini medžiotojų žaidimus įvairiose Lietuvos vietose, tai: „Tetervino mušimas“, „Vilko šovimas“, „Medžiotojas“, „Meškos šovimas“, „Šeško gaudymas“, „Lokio uodegos traukimas“, „Stirnų medžioklė“, „Antelė“, „Kiškelis“, „Voverė“. Suprantama, kad be ritualinės prasmės šokiai ir žaidimai buvo įgavę ir didesnę praktinę reikšmę, – jie leido geriau suprasti žvėris ir kitus medžiojamus gyvūnus, mankštino, treniravo, grūdino medžiotojus.

Medžiotojai turėjo ir savų dainų, kurių dalis užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose, o kai kurios tebedainuojamos ir dabar. Jos padeda suvokti medžioklės istoriją, papročius, žmonių požiūrį į medžiotojus. Tą patį galima pasakyti apie pasakas, pasakojimus, patarles, mįsles, netgi anekdotus.

Seniausias Saulėgrįžos šventės valgis buvo šerniena, kurią gerokai vėliau pakeitė kiauliena. Tačiau netgi naujausiais amžiais medžiotojų šeimose išliko kalėdinis paprotys – medžiojamo žvėries kepsnys. Bene ilgiausiai negesdama laukti švenčių, netgi be šaldytuvo, galėjo kiškiena. Tad ji neretai puošė ir dabar puošia kalėdinį ir naujametinį medžiotojo stalą.

Lietuviai labai gerbė Aušrinę ir Vakarinę žvaigždes, kurios buvo laikomos dievaitėmis. Vakarinę žvaigždę ypač pagerbdavo per didžiausius darbymečius – kalbėdavo maldas, giedodavo giesmes. Tačiau dabartiniams medžiotojams turėtų būti įdomiausia, kad Vakarinę žvaigždę dar vadino Žvėrine žvaigžde. Mat jai šviečiant žvėrys eina iš savo guolių maitintis ar į medžioklę. Šitaip ji buvo vadinama ne tik Lietuvoje, bet Lenkijoje ir Čekijoje.

Lietuvoje svarbios yra miškų ir žvėrių šeimininkės – deivės Medeinė ir Medžiojima. Jos, be abejonės, atsirado medžioklės ir gamtos gėrybių rinkimo laikais. Šios deivės minimos XIII a. Voluinės kronikoje, jas aprašo O. Scholastikas (XIII a. pradžia), J. Lasickis (XVI a.) ir M. Daukša (XVII a.).

Deivę Medeinę senovės medžiotojai įsivaizdavo kaip miškų šeimininkę, turinčią meškos pavidalą. Įvairiuose mituose meška figūruoja kaip šventas gyvūnas, saugantis žmones nuo visokių blogybių, piktų dvasių. Kai kur labai ilgai (iki XIX a.) buvo išlikęs paprotys į pastatytą namą pirmiausiai įvesti mešką. Tai turėjo užtikrinti gerą ir gražią tų namų ir juose gyvensiančių žmonių ateitį. Per žiemos Saulėgrįžos šventes mūsų protėviai labiausiai mėgdavo persirengti meškomis. Kiek vėliau įsitvirtino miške gyvenančios „juodos gauruotos“ būtybės, pusiau žmogaus, pusiau gyvulio, vaizdinys. Ši būtybė darydavo gerus darbus, pavyzdžiui, būsimą motiną nunešdavo į girią ir dovanodavo aukso, sidabro. Dar vėliau miško ir žvėrių šeimininkė įgavo moters pavidalą, kuris išliko ir iki mūsų amžiaus.

Žemaitijoje yra mitas apie deivę medžiotoją, vadinamą Medžiojima, gyvenusią ties Kražiais ant Medžiokalnio, kur buvusi jos šventykla. Ši deivė vaizduojama kaip stambi, vyriško veido mergina, apsirengusis meškos kailiu, su šaunamuoju lanku ant pečių.

Lietuvos miškų deivės Medeinė ir Medžiojima turi panašių bruožų su romėnų medžiotojų globėja Diana, kuri taip pat atsirado ir pradėta garbinti senojo medžioklės ūkio sąlygomis.

Baltų kilmingųjų laidojimo su medžioklės atributais ir priemonėmis paprotys atsirado įsivyravus pagonybei. M Strijkovskis savo kronikoje detaliai aprašo didžiojo kunigaikščio Kęstučio laidotuves. Mirusysis buvo apvilktas kunigaikščio rūbais, jam uždėti šarvai ir kardas, ietis, lankas su strėlėmis. Taip papuoštas jis buvo paguldytas ant laužo drauge su išpuoštu žirgu, medžiokliniais šunimis ir sakalais, medžioklės ragu, lūšies ir lokio nagais. Atlikę apeigas ir paaukoję aukas dievams, kriviai kūną sudegino, o pelenus su kaulų likučiais palaidojo karste. Didysis kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas net su 18 kovos žirgų ir kartu su medžiokliniais šunimis bei paukščiais, tik jų kiekis nenurodytas. Visa tai rodo ne tik neatsiejamą valdovo, kario ir medžiotojo įvaizdį, bet ir apie pomirtinio gyvenimo sampratą, konkrečiai medžioklės priemonių reikalingumą jame. Šia prasme mums be galo reikšminga „Tautosakos darbuose“ (1936 m.) J. Balio užrašyta sakmė apie vadinamą „laukinę medžioklę“. Joje pasakojama apie vėles, padangėmis traukiančias į medžioklę: padebesyse girdėti šūksmai, triukšmas, ginklų žvangėjimas, šunų skalijimas… Kartais tai pavyksta pamatyti ir žmonėms. Dr. J. Basanavičiaus surinktų lietuviškų vėlių gyvenimo aprašymų duomenimis, tokia „laukinė medžioklė“ ar žygis į medžioklę buvo matytas 1839 m. netoli Lydos.

Medžioklė be egzistencijos pagrindo – maisto, teikdavo būtiniausią aprangą – odinius ir kailinius rūbus, apavą, taip pat odinius balnus, kitus žirgų kinkymo bei puošimo atributus, kariavimo priemones: strėlių, iečių antgalius, odinius skydus, įvairias karių aprangos dalis, namų apyvokos bei buities reikmenis. Žvėrių odos ir kailiai buvo pagrindinis prekybinių mainų objektas, o brangiaplaukių žvėrių kailiukai ilgą laiką atstojo pinigus.

Visi medžioklės plotai buvo bendri, apibrėžiami genties kontroliuojama teritorijos. Medžiojamojo gyvūno svarbiausias privalumas – jo tinkamumas maistui, rūbams, įrankiams gaminti, prekybai ir kitoms žmogaus reikmėms tenkinti. Jokios specialios medžiojimo teisės nebuvo, ji priklausė nuo fizinio žmogaus sugebėjimo medžioti. Turtiniai medžioklės reikalai (pvz., laimikių dalybos) ir santykiai tarp medžiotojų priklausė nuo papročių, tradicijų ir vyresniųjų valios. Nebuvo ir oficialių medžioklės ribojimų, išskyrus pagoniško kulto reikalavimu paremtą draudimą medžioti šventųjų giraičių teritorijose.

Visi čia suminėti medžioklės požymiai – tai gentinės bendruomenės medžioklės periodo, ilgiausio Lietuvos medžioklės istorijoje, esmė. Pagal savo reikšmę ir svarbą žmonių gyvenime tą ilgą periodą galima vadinti medžioklės aukso amžiumi. Tobulėjant visuomenei ir atsirandant nuosavybės į žemę bei mišką teisei, šis periodas palaipsniui peraugo į feodalinį medžioklės ūkį. Santykine riba tarp šių periodų Lietuvoje galima laikyti XII ir XIII šimtmečių sandūrą ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sukūrimą XIII a.

Nuo feodalinių medžioklių iškilmingumo iki tylaus brakonieriavimo

(XIII-XIX šimtmečiai)

Apie medžioklę šiame laikotarpyje galima kalbėti daug konkrečiau, nes turime išlikusios ne tik materialinio ir kultūrinio paveldo medžiagos, bet ir daugelį rašytinių šaltinių, medžioklę reglamentuojančių teisės aktų, archyvinių teismų bylų, nagrinėjusių su medžiokle susijusius ginčus, taip pat to meto autentiškos meninės kūrybos (prozos bei poezijos kūrinių, paveikslų, skulptūrų) ir įvairios kitokios medžiagos. Kita vertus, kai kurie nacionaliniai feodalinio elito medžioklės ypatumai bei tradicijos XVIII a. pabaigoje, Lietuvai praradus nepriklausomybę, palaipsniui sunyko ir nebuvo bent iš dalies perkeltos į naujuosius laikus, kaip tai buvo daugelyje Europos valstybių. Labai mažai su medžiokle susijusių paveldo vertybių pasiekė XX a. nepriklausomą Lietuvą. Okupacijos, sukilimai, baudžiavos panaikinimas, stambiųjų feodalų bei smulkesnių dvarininkų, bajorų luomų savaiminis nykimas ir galų gale kryptingas naikinimas daug ką pridengė užmaršties skraiste ir medžioklės srityje. Buvo prarasta daug senesnių laikų medžioklės trofėjų, kolekcijų, įvairių gaminių, meno vertybių. Todėl šio laikotarpio mūsų medžioklės istorija gali nepelnytai pasirodyti skurdesnė nei artimiausių kaimynų: rusų, lenkų, vokiečių, nors iš tiesų taip nebuvo.

Bene svarbiausias šio periodo dalykas – valstybės teisinės sistemos, reguliuojančios medžioklę, sukūrimas. Didžiųjų kunigaikščių suteikiamos personalinės, luominės ar sritinės privilegijos buvo pirmieji feodalinės valstybės teisės aktai. Vėliau buvo sukurta bendra valstybės teisės sistema, užfiksuota Lietuvos Statute ir kituose įstatymuose ir įkurtos medžioklės ūkio administravimo tarnybos.

Nuo XV a. vidurio iki III Lietuvos ir Lenkijos valstybių padalijimo 1795 metais, rašytiniuose šaltiniuose minimi ir vyriausi LDK medžioklės pareigūnai – vyriausieji medžiokliai (Lowczy gospodarski, Lowczy krolewski, Praefectus venationum, Grand veneur, Oberjegermeister). Tai buvo labai aukštos valstybinės pareigos, ilgą laiką apėmusios ne tik medžioklės, bet ir miškų ūkio tvarkymą ir skiriamos žymiems didikams. Vyriausiais LDK medžiokliais buvo Mykolas Pacas, Mykolas Radvila, Kristoforas Zaviša, Stanislovas Potockis, Ferdinandas Pliateris, Mykolas Leonas Sapiega ir kt. Bene daugiausia nuveikė tvarkydami LDK medžioklės ūkį ir jo teisinę sistemą Jurgis Valavičius ir Stanislovas Dovoina (XVI a.). XVI a. antroje pusėje Lietuva turėjo jau baigtą medžioklės ūkio teisinio reguliavimo sistemą, kuri tais laikais laikytina pažangia ir racionalia. Rusijoje panaši sistema atsirado beveik 200 metų vėliau. Sistemą sudarė: pirmasis (1529 m.), antrasis (1566 m.), trečiasis (1588 m.) Lietuvos Statutai, Valakų reformos įstatymas (1557 m.), Knyšino karališkų girininkų nuostatai (1567 m.).

Visuose Statutuose medžioklės klausimams skiriama daug dėmesio, kas neabejotinai rodo jos didelę reikšmę tuometinės visuomenės gyvenime. Statutai pirmiausia gina didžiojo kunigaikščio (valstybės) ir stambiųjų feodalų, kaip žemės ir miškų savininkų, interesus. Nuosavybės teisė į žvėrį aiškiai pripažįstama stambiesiems žemvaldžiams. Neteisėta medžioklė suprantama kaip medžioklė svetimose valdose. Pirmajame Statute net minima „kaklo“ bausmė. Tačiau nėra duomenų apie praktinį jos taikymą už medžioklės pažeidimus. Trečiajame Statute šios bausmės jau nėra, bet už medžioklę svetimose valdose grėsė ne tik baudos, bet ir sulaikymas 6 savaitėms tvirtovės kalėjime. Įdomiausia ir labiausiai išbaigta yra baudų sistema. Baudos galėjo būti skiriamos už šiuos pažeidimus:

  • neteisėtą medžioklę svetimoje žemėje;
  • neteisėtai (svetimoje žemėje) sumedžiotus to meto medžiojamus gyvūnus: stumbrus, briedžius, elnius, lokius, šernus, lūšis, kiaunes, bebrus, sakalus;
  • medžioklinių sakalų (medžioklei naudotos 8 sakalų ir kitų plėšriųjų paukščių rūšys) lizdų, dėčių sunaikinimą bei kiaušinių ir jauniklių pasisavinimą;
  • gulbių lizdų naikinimą ar kiaušinių išėmimą ir pasisavinimą;
  • medžioklinių šunų vogimą;
  • pastatytų medžioklinių tinklų žvėrims gaudyti pavogimą;
  • pastatytų medžioklinių tinklų paukščiams gaudyti pavogimą;
  • paukščiams gaudyti tinklų išardymą ar sugautų paukščių pagrobimą ar išvaikymą;
  • sąmoningą kenkimą medžioklei (tinklų ištepimą degutu ir pan.).

Baudos buvo gana didelės ir diferencijuotos. Didžiausia bauda (už stumbrą) prilygo 20-30 stambių naminių galvijų vertei, o mažiausia buvo keliasdešimt kartų mažesnė. Pabrėžtina, kad baudų ir žalos atlyginimų dydžiai už visų laukinių žvėrių ir paukščių neteisėtą pasisavinimą buvo žymiai didesni nei už analogiško dydžio naminių gyvūnų vagystes.

Valakų įstatymas leido valstiečiams savo valdose medžioti vilkus, lapes, lūšis, elnius, kiškius, voveres ir kitus smulkius žvėrelius bei paukščius, bet stambiųjų žvėrių – stumbrų, briedžių, elnių, šernų, lokių, stirnų – medžioklė valstiečiams buvo draudžiama ir savose valdose. Be to, šis įstatymas sprendė ir medžioklės pareigūnų bei specialistų atlyginimų klausimus.

Tiek didysis kunigaikštis (valstybė), tiek stambieji feodalai buvo suinteresuoti ne tik bausti tuos, kurie kėsinosi į jų turtą, bet ir gauti iš medžioklės kuo didesnę naudą. Todėl jie leisdavo ar įpareigodavo valstiečius medžioti smulkius gyvūnus feodalų valdose. Be dvaro šaulių, kurių pareiga buvo per metus pateikti sutartą žvėrienos ir paukštienos kiekį, už ką jie gaudavo natūrinį atlyginimą, buvo netgi labai siauros specializacijos medžiotojų ir medžioklės ūkio tvarkytojų – bebrininkų, kiaunininkų, sakalininkų, šunininkų ir kitų.

Visa medžioklės ūkio reguliavimo didžiųjų kunigaikščių valdose sistema bene geriausia atskleista vadinamuosiuose Knyšino karališkų girininkų nuostatuose. Juose, remiantis Statutais, Valakų įstatymu bei privilegijomis, duodami konkretūs įpareigojimai girininkijų girininkams, miškų ir medžioklės ūkio pareigūnams bei tvarkytojams. Vietos gyventojams, medžioklės priežiūros ir tvarkymo pareigūnams čia išvardijama daug draudimų ir nurodymų, susijusių su tiesiogine žvėrių apsauga: nevaikščioti po karališkus miškus su ginklais, šunimis ir kitomis medžioklės priemonėmis, nebaidyti žvėrių medžioklės plotų prieigose tiesiant kelius, tvarkant miškus, šienaujant pievas ar pelkes, kasant rūdą, netrikdyti žvėrių jų perėjimo ir migracijų vietose kolonizuojant miškus, palikti takus žvėrims. Iš nuostatų matyti rūpinimasis gyvūnų pašarais, specialiu šėrimu, migracijos galimybių išsaugojimu.

Šio periodo pradžioje vis labiau ėmė nykti kilniausi ir prasmingiausi medžioklės bruožai. Remiantis M. Sarbievijumi ir ypač M. Husovianu, galima tvirtinti, kad jie galutinai prigeso apie XV a. vidurį. Sumažėjo ne tik utilitarinė (maisto ir rūbų) medžioklės reikšmė, bet ir kaip karių ruošimo priemonė. Ilgus šimtmečius stumbras, tauras, meška, netgi šernas lanku, ietimi, kardu ar panašiai ginkluotam žmogui buvo ne mažiau pavojingi, kaip priešų kariai. Ilgalaikėse medžioklėse buvo išmokstama naudotis ginklais, žiūrėti į akis pavojui, sudėtingose situacijose valdyti žirgą, įprantama prie didelių fizinių krūvių, sunkumų, nepriteklių, gyvenimo lauko sąlygomis. Tačiau jau XV a. antroje pusėje aukštuomenėje imta medžioti ne dėl šių kilnių tikslų, o dėl pramogos. XVI a. antroje pusėje, o ypač XVII ir XVIII amžiuose aukštuomenės ir karališkųjų medžioklų papročiai unitarinėje Lietuvos Lenkijos valstybėje nedaug besiskyrė nuo kitų Europos valstybių. Panašiai, tik su dar didesne pompastika, XIX a. Belovežo girioje medžiojo ir Rusijos carai. Išankstinis žvėrių varymas iš didžiulių plotų ar net gaudymas ir suvežimas į aptvarus, ištaigingi medžioklės dvarai su daugybe tarnų, arklidėmis, šunidėmis, keliolika kilmingų medžiotojų su gausiom svitom, iškilmingas daugiau kaip savaitę trunkantis žvėrių žudymas aptvaruose kartu su šauniom puotom sudarė labai spalvingą reginį, kaip ir kiek vėliau vykusios varyminės medžioklės su šimtais ir tūkstančiais varovų (valstiečių arba kareivių)…

Tačiau būtų labai neobjektyvu į feodalinį periodą žiūrėti ieškant vien blogybių. Pramoginės pakraipos periodu rūpintasi ne vien tuo, kaip nukauti žvėrį (nors tai, suprantama, buvo svarbu), bet ir pradėtos gan intensyvios biotechninio pobūdžio medžioklės tvarkymo priemonių paieškos, kurios stimuliavo medžioklės tvarkymo profesionalų atsiradimą ir jų lygio kilimą. Galbūt pirmųjų žvėrynų (aptvarų) poreikis Lietuvoje atsirado dėl noro turėti „gausesnes“ ir sėkmingesnes pramogines medžiokles arba lengvai pasiekiamas šviežios žvėrienos atsargas. Tačiau kaip tik juose prasidėjo išsamus laukinių gyvūnų biologijos pažinimas. Lietuvoje veikę žvėrynai rašytiniuose šaltiniuose minimi jau XIV a. pabaigoje, o faktiškas jų atsiradimas greičiausiai siekia net XIII a. pabaigą. Aptvarų būta gana daug. Įspūdingiausi skirti stumbrams veisti. Ilgus šimtmečius jie veikė etnografinės Lietuvos Belovežo girioje. Belovežo giria, kaip buvusių karališkųjų medžioklių objektas, tapo viena reikšmingiausių, didžiausių ir seniausių Europoje saugomų teritorijų, padėjusi iki mūsų laikų išsaugoti stambiausią Europos kanopinį gyvūną – stumbrą. Iš grafo Naryškino aptvarų XX a. pradžioje atgimė ir dabartinė Lietuvos tauriųjų elnių populiacija. Neblogai tvarkė medžioklę savo valdose kai kurie kunigaikščių Radvilų, Tiškevičių giminės atstovai, turėję ne tik nemaža aptvarų, bet ir pakankamai galingas savas medžioklės tvarkymo tarnybas. Žinomas Lietuvos gamtininkas Česlovas Kudaba rašė (1968), kad seniausias draustinis Lietuvoje yra apie 1470 metus Rūdninkų girioje įkurtas didžiųjų kunigaikščių medžioklės aptvaras.

Laukite tęsinio

Parengė A. Brukas. Pagal lmzd.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.