0

Medžioklės istorija (2)

rugsėjo 21, 2012 Istorija

Iki 1840 metų galiojusį Lietuvos Statutą pakeitę caro įstatymai pradžioje nesiskyrė nuo senųjų lietuviškų. Mat priešingai nei daugumoje Vakarų Europos valstybių, jie dar gana aklai gynė feodalinę nuosavybę ir feodalines privilegijas, o ne žvėris, kurių nykimu Vakarų Europoje jau buvo pradėta rūpintis. Tačiau baudžiavos panaikinimas, vakarietiškų liberalių idėjų skverbimasis pamažu keitė požiūrį ir į medžioklės teisinį reguliavimą.

1871 m. priimtas Medžioklės įstatymas pirmą kartą Lietuvos teritorijoje nustatė, kad teisė medžioti yra ne Dievo duota kiekvienam žmogui, o ją suteikia policija ne jaunesniems kaip 16 m. piliečiams už atitinkamą mokestį. Buvo įteisintas medžioklės suskirstymas į didžiąją ir mažąją. Mažoji medžioklė – teisė medžioti smulkius žvėris ir visus paukščius, įskaitant ir giesmininkus, laukuose, krūmuose, pievose ir mažuose miškeliuose. Didžioji medžioklė apėmė teisę medžioti stambius žvėris (stumbrus, briedžius, elnius, šernus, stirnas) ir teisę medžioti dideliuose valstybiniuose miškuose. Didžiąją medžioklę tvarkė ir leidimus konkrečiam žvėrių kiekiui sumedžioti išduodavo Valstybės pajamų ir iždo komisija. Galiojo nuostata, kad išnuomojant dvarus su miškais ir laukais kartu įgyjama ir mažosios medžioklės teisė. Didžiosios medžioklės teisė paprastai likdavo savininkui. Nuomininkai privalėjo kiaurus metus naikinti plėšrūnus. Beje, stambieji žemvaldžiai dar išsaugojo teisę stambiuosius žvėris savo valdose medžioti bet kuriuo metų laiku. Valstybės miškuose uždrausta nemokama medžioklė. Už viešą vaikščiojimą su šautuvu ar medžiokliniais šunimis be leidimo grėsė bauda nuo 1 iki 50 rublių ir padarytų nuostolių atlyginimas. O už slaptą medžioklę galėjo būti skiriamos dar didesnės baudos.

1886 m. išleistas naujas, dar palankesnis gyvūnams, Medžioklės įstatymas. Jis draudė naikinti paukščius ir žvėris nuodais, medžioti sutemus, javuose ir jaunuose miško želdiniuose ir netgi numatė, kad medžioklės plotas turėtų būti ne mažesnis kaip 150 margų (t.y. apie 90 ha). Atsirado naujos baudų rūšys ir naujos jų taikymo formuluotės – už nemedžiojamų žvėrių ir paukščių nukovimą arba sugavimą, už medžiojimą neleistinais būdais ir be bilieto, už lizdų draskymą ir kiaušinių ėmimą, už miško sargybos pjudymą šunimis. Jau ne tik stirnų pateles, bet taip pat elnių bei briedžių pateles stambiesiems žemvaldžiams uždrausta medžioti 10 mėnesių per metus (leista tik spalio ir lapkričio mėnesį). Sutrumpinta dalis medžioklės terminų, konkretizuoti praskrendančių ir vietinių paukščių medžioklės terminai. Vėliau šis įstatymas buvo kiek papildytas ir Lietuvoje galiojo iki 1920 metų. Medžioklės įstatymo priežiūra buvo pavesta gubernijų Švietimo valdyboms. Prie jų kūrėsi medžiotojų tarybos, kurios turėjo teisę net skirti baudas įstatymų pažeidėjams.Tačiau lietuviškose gubernijose carinei valdžiai prisibijant buvusių sukilimų (1831, 1863), įstatymu buvo labai apsunkintas medžiotojų visuomeninnių organizacijų kūrimasis. Į medžiotojų draugijas laisvai galėjo jungtis tik carinės armijos kariškiai.

Fotografija paimta iš silaine.lt "Sėkminga medžioklė"

8 ir 9 devyniolikto amžiaus dešimtmetyje baigėsi feodalinio medžioklės ūkio periodas ir ėmė formuotis naujas, užsitęsęs iki mūsų laikų, kur medžioklės teisę suteikia ir medžiojamų gyvūnų apsauga rūpinasi tiesiogiai valstybinės institucijos. Ši riba nėra labai griežta. Mes sąlyginai šio periodo pradžią nukėlėme į XX a., susiedami ją su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu, bet buvo galima ją tapatinti ir su minėtu carino įstatymo priėmimu. Tačiau dar grįžkime prie būdingiausių nagrinėjamo periodo bruožų.

Medžiojamos faunos gausumo požiūriu jam būdingas vertingiausių medžiojamų žvėrių kiekio mažėjimas. Mažėjimo tempai buvo skirtingi. Kaip tik šiame periode visai išnyko laukiniai arkliai – tarpanai, taurai, stumbrai, meškos, o galų gale katastrofiškai sumažėjo briedžių, elnių ir šernų. Nyko ir vertingiausi kailiniai žvėreliai (bebrai) bei vertingiausi paukščiai (gulbės, gervės ir kt.). Kaip XVIII a. pabaigoje (1787 m.) rašė Vilniaus universitete dirbęs gamtininkas Georgas Forsteris, Vilniaus apylinkėse ne tik neįmanoma sudaryti zoologinių kolekcijų, bet „zoologijai nėra kas veikti, nes tūkstančiai tinginių kasdieninėmis medžioklėmis išbaido net mažiausius paukštelius“.

XVI-XVIII a. teismų nagrinėtose bylose medžioklės klausimais dominuoja skundai dėl neteisėtų medžioklių svetimuose medžioklės plotuose ir kiti su nuosavybe susiję reikalai.

Netgi XIX a. antroje pusėje, priėmus gan griežtus įstatymus, jų mažai kas paisė. Didžiojoje medžioklėje klestėjo savininkų ir carinių valdininkų savavaliavimai, o mažojoje – tylus brakonieriavimas. Policija ir teismai medžioklės pažeidėjams buvo palikę daug didesnę laisvę nei numatė griežtesni įstatymai. Ne paskutinė negatyvaus požiūrio į įstatymus priežastis buvo ta, kad tą tvarką ir įstatymus kūrė bei kontroliavo caro valdininkai.

Apibendrinant šį, ne mažiau kaip 600 metų trukusį periodą, galime pasakyti, kad tai ilgas medžioklės technikos ir raidos etapas, – jo pradžioje – lankas su strėlėmis ir visi šaltieji ginklai, o gale – primityvokas, bet jau šoviniu užtaisomas šautuvas.

Žmogus sugebėjo rasti įvairiausių būdingų kiekvienam laikmečiui būdų, kaip susidoroti su žvėrimis. Nereikia manyti, kad pvz., prieš 500 metų medžiotojai, neturėdami nieko panašaus, ką turime dabar, neturėjo galimybių džiaugtis gausiais laimikiais. Gerai išmokyti sakalai pagaudavo vikriausius ir greičiausius keturkojus žvėrelius bei daugelį paukščių. Kilometriniai tinklai stambiems žvėrims, mažesni tinklai smulkiesiems, eiklūs žirgai užtikrindavo medžioklės sėkmę, pulkai skalijančių šunų neleido ramiai ir neliečiamai gyventi jokiam, net stipriausiam, vikriausiam ir sumaniausiam žvėriui.

Tyliose medžioklėse, kuriomis vertėsi nemaža valstiečių dalis ir kurios pagal dabartinę sampratą atrodo kaip paprasčiausias brakonieriavimas, – įvairiausių tipų duobės, gaudyklės, spąstai, kilpos, pritaikytos gaudomų žvėrių bei paukščių dydžiui. Daugelis šių būdų buvo perduodami iš kartos į kartą ir galutinai užmiršti tik XX a. antroje pusėje, nes iš įvairios medžioklinės literatūros šių priemonių ir jų naudojimo būdų aprašymai buvo išguiti siekiant kilnaus tikslo – apsaugoti gyvūnus ir užkirst kelią brakonieriavimui.

Geriausiai tvarkomuose karališkuose, vėliau – imperatoriaus ir kai kurių dvarininkų medžioklės plotuose šio periodo pabaigoje susiformavo beveik visi pagrindiniai šiuolaikinės (XX a.) medžioklės technologijos bei viso medžioklės ūkio elementai: medžiojamų žvėrių selekcijos principai, papildomas kanopinių žvėrių šėrimas įvairiomis žemės ūkio kultūromis bei šakeliniais pašarais, taip pat įvairiais priedais, skatinančiais geresnį augimą. Pradėti rengti šeriamieji laukeliai, gerinamos slėpimosi ir dauginimosi sąlygos. Atsižvelgiant į ginklų raidą, steigiamos ramybės zonos, tobulinam varyminė medžioklė. Atsiranda naujų, liudijančių pagarbą žvėrims, medžioklės ritualų.

Solidžius mokslinius pagrindus įgavo laukinių gyvūnų laikymo aptvaruose principai. Tačiau revoliucijos, karai ir visokios suirutės, proletarų panieka dvarininkų ir kitų turtuolių sukurtoms vertybėms dažnai nutraukdavo nepigiai kainuojančius ir kvalifikuotų specialistų rankų reikalaujančius darbus. Nesant jų, vėl pablogėdavo gyvūnų apsauga, padaugėdavo brakonierių, grobuoniško elgimosi su gamtos turtais, – visa tai sąlygojo vertingiausių populiacijų visišką sunykimą. Taip atsitiko ir XX a. pradžioje, ypač Pirmojo pasaulinio karo ir revoliucijų metais. Kaip tik tuomet Lietuva daugiau kaip po 120 metų vėl 1918 m. atgavo nepriklausomybę ir turėjo progos imtis darbų, atkursiančių visiškai sugriautą medžioklės ūkį.

Medžioklės metamorfozės XX amžiuje

Kaip jau minėjome, XIX a. pabaiga – XX a. pradžia yra sąlyginis pereinamasis laikotarpis tarp II ir III medžioklės periodų. III mes pradedame skaičiuoti nuo nepriklausomybės atkūrimo 1918 metais. Palyginti su ankstesniais, šis laikotarpis buvo labai trumpas. Tačiau jis buvo paženklintas ne tik audringų visuomeninių-politinų pokyčų. Kelis kartus radikaliai keitėsi ir medžioklės tvarka, jos teisinis reguliavimas. Įvyko reikšmingų pokyčių medžiojamų gyvūnų populiacijų struktūrose, žymiai kito daugelis medžioklės kultūros elementų.

1920 m. birželio 15 d., praėjus daugiau kaip šimtmečiui, vėl sugrąžinta lietuviška teisė, reguliuojanti medžioklės reikalus – priimamos „Medžioklės laikinosios taisyklės“, kurių projektą rengė prof. P. Matulionis. Šios taisyklės daug kur kartojo minėtąsias rusiškas taisykles. Tačiau atsirado ir nemaža naujovių. Norint sumažinti per Pirmąjį pasaulinį karą įsigalėjusią anarchiją, buvo siekiama skatinti medžiotojų jungimąsi į visuomenines organizacijas. Todėl leidimo medžioti kaina pavieniams asmenims buvo 500 auksinų (iki lito įvedimo), o organizuotiems – net 5 kartus mažiau. Taip pat buvo sugriežtinti kai kurie reikalavimai: visai uždrausta briedžių, elnių, stirnų patelių ir kurtinių medžioklė, sutrumpinta dalis medžioklės terminų. 1925 metais priimtas pirmas nepriklausomos Lietuvos medžioklės įstatymas, 1935 – antrasis, 1937 m. Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministrai pasirašė Medžioklės įstatymo vykdymo taisykles. Tuo tarpukario Lietuvos medžioklės teisinis reguliavimas buvo užbaigtas. Jis tapo artimas daugelio Europos šalių medžioklės teisiniam reguliavimui, išskyrus Sovietų Sąjungą. Sukurtos sistemos esmę galima išreikšti taip: medžioklės teisė pripažįstama žemių arba tiksliau – medžioklės plotų savininkams (valdytojams), bet jiems nesuteikiama nuosavybės teisė į tuose plotuose gyvenančius žvėris. Medžioklės plotų savininkas ar valdytojas privalo prižiūrėti laukinius gyvūnus pagal valstybės nustatytą tvarką, o teisę medžioti įgyja tik gavęs valstybės administracijos išduotą leidimą. Be to, visais atvejais žemės savininkai ir valdytojai medžioklės plotus galėjo išnuomoti kitiems medžioklės teisę įgijusiems piliečiams, kurie medžioja valstybės nustatyta tvarka. Norint tapti individualiu medžiotoju, reikėjo turėti ar išsinuomoti ne mažesnį kaip 100 ha žemės plotą ir nusipirkti leidimą medžioti. Asocijuoti medžiotojai konkurso tvarka nuomodavo medžioklei didesnius valstybinių miškų plotus. Bene svarbiausias tarpukario Lietuvos įstatymų bruožas – lygiateisiškumo ir demokratiškumo įtvirtinimas, privilegijų likvidavimas ir visuomeninės medžiotojų iniciatyvos skatinimas, taip pat rūpinimasis faunos apsauga.

1921 m. Kaune įsikūrė Taisyklingosios medžioklės draugija, kurios pirmas pirmininkas buvo prof. Tadas Ivanauskas. Draugijos narių skaičius per vienus metus išaugo de­šimteriopai, nuo 300 iki 3119 narių. Draugija veikė itin aktyviai. 1927 m. jos iniciatyva pradėtas leisti pirmasis lietuviškas „Medžiotojo“ žurnalas, kurio pirmas redaktorius taip pat buvo prof. T. Ivanauskas. Jame buvo nagrinėjami visi su medžiokle susiję klausimai: medžioklės istorija Lietuvoje, medžioklės patirtis užsienio šalyse, medžiojamų žvėrių ir paukščių biologija, medžioklių būdai, medžiokliniai ginklai, šaudmenys, šaudyba, medžioklės etika, medžioklinė šunininkystė. Iki 1939 metų išėjo 34 žurnalo numeriai, redaguoti profesoriaus, o 1939-1940 m. dar 12 numerių, redaguotų Antano Rukuižos. Šio žurnalo reikšmę sunku pervertinti ne tik Lietuvos medžioklės istorijos pažinimui, bet ir medžioklės kultūros formavimui nepriklausomybės sąlygomis. 1930 m. Lietuva buvo tarp 22 šalių, įsteigusių tarptautinę medžiotojų organizaciją – Tarptautinę medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybą (CIC), kurioje iki sovietinės okupacijos aktyviai reiškėsi ir Lietuvos atstovai.

Oficiali žvėrių apskaita pradėta 4-ojo dešimtmečio viduryje tik valstybės miškuose. Tad pateikti žvėrių kiekio kitimą visoje Lietuvos teritorijoje yra neįmanoma. Tačiau iš publikuotos įvairių autorių medžiagos aišku, kad beveik visų žvėrių kiekis didėjo, nors stambiųjų kanopinių, kurie gyveno valstybiniuose miškuose, dar buvo nedaug (1939 m. briedžių – 333 vnt., elnių – 190 vnt., danielių – 142 vnt., stirnų – 34669 vnt., šernų – 1904 vnt.) ir jie, išskyrus stirnas, nesudarė rimtesnio medžioklės objekto. Tada dažniausiai medžioti smulkieji medžiojamieji žvėreliai ir paukščiai. Jų medžioklėms buvo adaptuota medžioklės technologija, įsigyjami ginklai bei šaudmenys. Sprendžiant iš kiškių kailiukų eksporto, 1926 m. Lietuvoje (t.y. be Vilniaus krašto) galėjo būti nušauta ir pagauta apie 166 tūkst. kiškų (eksportuota 16,6 tūkst. nedirbtų kailiukų, o 1 kg „žalių“ kailių jų reikia apie 10 vienetų). Turint galvoje Vilniaus kraštą ir tai, kad ne visi iki paskutinio kailiukai eksportuoti, galima tvirtinti, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje trečiajame dešimtmetyje kasmet buvo sumedžiojama ir sugaunama ne mažiau kaip 200000 kiškių. Tai gan įspūdingas skaičius, juo labiau žinant, kad XX a. pabaigoje Lietuvoje gyvenančių kiškių iš viso buvo 2-3 kartus mažiau.

Tarpukario metais valstybinio medžioklės ūkio reguliavimo ir kontrolės funkcijas atliko Miškų departamentas prie Žemės ūkio ministerijos ir Vidaus reikalų ministerija. Didelė kaimo visuomenės dalis buvo nuo senų laikų įpratusi tyliai brakonieriauti. Su šiuo įpročiu gan aktyviai kovojo valstybinių miškų apsaugos tarnyba, policija ir organizuoti medžiotojai.

Po Antrojo pasaulinio karo medžioklės klausimus tvarkė LTSR fizinės kultūros ir sporto komitetas, o 1947 m. šie reikalai perduoti specialiai valstybinei institucijai prie LTSR Ministrų Tarybos – Medžioklės ūkio valdybai, kuri 1957 m. buvo perorganizuota į Gamtos apsaugos komitetą, tvarkiusį visus medžioklės reikalus beveik iki sovietų okupacijos pabaigos. 1946 m. LTSR komisarų taryba priėmė nutarimą „Dėl medžioklės taisyklių Lietuvos TSR“, kuris 1947 m. buvo pakeistas nauju. 1947 m. taisyklės įteisino iš esmės naują Lietuvos medžioklės ūkio tvarkymo etapą. Pagrindinė naujovė – ne tik laukiniai žvėrys ir paukščiai, bet ir visi medžioklės plotai tapo valstybės nuosavybe. Jie sudarė valstybinį medžioklės fondą, kurį buvo leidžiama naudoti tik pagal valstybės nustatytas taisykles. Medžioklės plotai suskirstyti į rezervatus, draustinius, valstybinius ir priskirtinius ūkius, jiems nustatyti skirtingi režimai ir stengtasi sudaryti palankias sąlygas faunai veistis. Numatytos gan didelės baudos už neteisėtą medžioklę, įvesta daugiau nei buvo prieš karą medžioklės būdų ribojimų. 1948 m. patvirtinti specialūs valstybinių medžioklės inspektorių nuostatai.

1947 m. įkūrus griežtai centralizuotą Lietuvos TSR medžiotojų ir žvejų draugiją bei pradėjus kolektyvizaciją, medžioklės taisykles reikėjo šiek tiek keisti. Tai buvo padaryta 1951 m. Be to, taisyklės dar buvo papildomos ir taisomos 1970, 1972, 1973 ir kai kuriais kitais metais. Tačiau esmė liko ta pati: ne tik žvėrys, bet ir medžioklės plotai priklausė valstybei, kuriai atstovavo Gamtos apsaugos komitetas. Jis, o ne žemės valdytojai (miškų ūkiai, kolūkiai ir kiti ūkio subjektai) nuomodavo plotus Medžiotojų ir žvejų draugijai, kuri tuos plotus perskirstydavo pavaldiems medžiotojų būreliams. Pirmiausia buvo rūpinamasi vadinamais „nomenklatūriniais“ būreliais, kuriuose medžiojo sovietinis elitas. Išliko ir valstybiniai medžioklės ūkiai, kurių, nors  tai oficialiai nebuvo įteisinta, svarbiausias tikslas buvo rūpintis partinių ir valstybinių pareigūnų medžioklėmis. Taigi daliai „aukščiausio rango“ medžiotojų buvo sudarytos sąlygos, primenančios karališkųjų ir feodalinių medžioklių tvarką. Medžiotojų draugija įgavo visuomeninei organizacijai nebūdingų bruožų. Ją gan griežtai prižiūrėjo partinė valdžia, vadovų rinkimams reikėdavo gauti aukščiausios partinės biurokratijos pareigūnų pritarimus. Į jos funkcijas įėjo materialinių gėrybių dalyba bei skirstymas: medžioklės plotų skyrimas, limituoto graižtvinių ginklų kiekio pardavinėjimas ir pan.

Tačiau šalia neigiamų dalykų buvo ir gerų, nes vėl pradėta rūpintis medžiojamų žvėrių gausinimu. Tam buvo skirta nemažai lėšų. Daug nuveikta Lietuvoje reaklimatizuojant tauriuosius elnius. Labai pagerėjo apsauga nuo brakonieriavimo, ėmė gausėti briedžių, elnių, šernų ir stirnų. Be to, buvo atlikta nemažai medžiojamųjų žvėrių biologijos, medžioklėtvarkos, biotechnikos, aklimatizacijos ir kitų su medžiokle bei medžioklės ūkiu susijusių tyrimų. Lietuvos medžiotojai įsigijo daug vertingų medžioklės trofėjų, tarp jų ir geriausių pasaulyje. Jie pradėjo rengti savo trofėjų parodas ir dalyvauti tarptautinėse parodose, pasirodė medžioklės vadovėlių ir kitos su medžiokle susijusios literatūros. Periodinėje spaudoje, ypač žurnaluose „Mūsų girios“ ir „Mūsų gamta“, buvo spausdinama daug straipsnių medžioklės klausimais. Rimtus užmojus įgijo medžioklinė šunininkystė, sportinis šaudymas, buvo vedama medžiojamų gyvūnų apskaita, pradėti rengti ilgalaikiai medžioklės tvarkymo projektai. Visa tai darė teigiamą įtaką medžioklės ūkiui ir kėlė medžiotojų kultūrą. Tačiau žemės ir miškų valdytojai buvo nepatenkinti visišku jų interesų ignoravimu, ypač kanopinių žvėrių daroma žala žemės ir miškų ūkiui. Opi problema buvo ir smulkiosios medžiojamos faunos mažėjimas, kurią sąlygojo neregėto masto žemių melioracija, cheminė tarša ir plėšrūnų gausėjimas. Eilinius medžiotojus, gamtininkus ir visuomenę itin piktino privilegijuota „nomenklatūrinių“ medžiotojų padėtis.

Atkūrus nepriklausomybę, pirmiausia susirūpinta taisyti sovietmečio klaidas, pernelyg nesigilinant nei į pasaulinę patirtį, nei į savas istorijos pamokas, nei į buvusius teigiamus dalykus, kurių nevertėjo griauti. Todėl natūralu, kad ne visos reformos pasisekė. Nomenklatūriniai plotai iš dalies atiteko miškų urėdijoms, komercinių medžioklių organizatoriams, buvo išnuomoti medžiotojų klubams ir būreliams. Daug emocijų kėlė medžioklės ūkio valdymas. Dar paskutinė sovietinė vyriausybė 1989 m., norėdama eiti koja kojon su revoliucingai nusiteikusia visuomene, savo noru perdavė Miškų ūkio ministerijai valstybinį medžioklės ūkio valdymą, tik nedidelę dalį funkcijų palikdama Valstybiniam gamtos apsaugos komitetui. Tačiau miškininkai taip trokštamą „prekę“ sugebėjo išlaikyti neilgai. 1994 metų pabaigoje Vyriausybės nutarimu pagrindiniai valstybinio medžioklės reguliavimo klausimai buvo grąžinti Aplinkos apsaugos ministerijai. 1996 m., panaikinus Miškų ministeriją ir 1998 m. miškų ūkio valstybinio reguliavimo funkcijas perdavus iš Žemės ūkio į Aplinkos ministeriją, istorinė spiralė grįžo į prieš keletą šimtmečių buvusią padėtį: vyriausiuoju miškų ir medžioklės reikalų tvarkytoju valstybėje tapo vienas asmuo – aplinkos ministras. Tiesa, besikeičiantys ministrai ne tik neturėjo senųjų titulų ir rangų, bet ir laiko atlikti daug kantrybės ir nuoseklumo reikalaujančių reformų bei darbų. Medžioklės nuostatai ir taisyklės per paskutinį XX a. dešimtmetį keitėsi keletą kartų, bet Medžioklės įstatymas taip ir liko nepriimtas netgi prasidėjus XXI a. Dalį su medžiokle susijusių valstybinės reikšmės klausimų sprendė Laukinės gyvūnijos įstatymas. Bet jame buvo neįvardinta, kieno nuosavybė yra laukiniai medžiojamieji žvėrys, taip pat aiškiai neapibrėžtos medžioklės plotų savininkų bei valdytojų teisės ir pareigos bei kai kurie kiti klausimai.

Dėl nepakankami tobulų Medžioklės nuostatų ir atsirado daug nesusipratimų ir prieštaravimų tarp privačių žemių savininkų, valstybinių miškų valdytojų, medžiotojų organizacijų ir biurokratinių struktūrų. Tik 2001 metais priimtos Laukinės gyvūnijos įstatymo pataisos medžiojamą fauną leido laikyti valstybės nuosavybe. Tolesnis medžioklės istorijos etapas siejasi su Medžioklės įstatymu, kuris buvo priimtas 2002 metais. Jo pagrindu atsirado nauji arba buvo papildyti ir pataisyti ankstesnieji poįstatyminiai teisės aktai, kurie reguliavo medžioklės plotų naudojimo tvarką, santykius tarp žemių bei miškų savininkų, medžiotojų ir valstybinių priežiūros institucijų, o taip pat reglamentavo medžioklės procesą, medžiojamos gyvūnijos apsaugą. Per keletą metų pagal naują tvarką buvo suformuoti medžioklės plotų vienetai, nusistovėjo kovos priemonės su brakonieriavimu, medžiotojų organizacijos pradėjo geriau rūpintis faunos apsauga bei papildomu šėrimu. Žvėrių skaičius, kuris per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį buvo gerokai sumažėjęs, vėl ėmė gausėti. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija daugeliu aspektų pakeitė savo veiklos pobūdį. Iš esmės padidėjo medžiootojų klubų reikšmė ne tik medžioklių organizavime, bet visame medžiojamos gyvūnijos naudojimo, apsaugos ir gausinimo procese, o centrinės ir regioninės struktūros pagrindinį dėmesį sutelkė draugijos interesų atstovavimui valdžios institucijose, ryšiams su visuomene, medžioklės kultūros puoselėjimui ir tokiai veiklai, kurią prasminga specializuoti bei centralizuoti regionų ar valstybės lygmenyje, pavyzdžiui, medžiotojų mokymas ir kvalifikacijos kėlimas, trofėjų parodos, medžioklinis – sportinis šaudymas, įvairūs renginiai, tarptautiniai ryšiai, specialaus žurnalo leidyba, darbas su kitomis masinės informacijos priemonėmis ir pan.

Praktinėje medžiotojų veikloje vyko įvairiareikšmiai procesai. Pasikeitė ne tik medžiotojų ir žvejų draugijos veiklos pobūdis, bet atsirado ir visai naujos medžiotojų visuomeninės organizacijos, nutraukusios ryšius su tradicine draugija. Atsinaujino ryšiai su tarptautinėmis medžioklės organizacijomis ir su CIC. Atsirado galimybė Lietuvos medžiotojams išvykti medžioklės į Afriką, Aziją ir kitur. Taigi buvo papildytos lietuviškų trofėjų kolekcijos.

Sovietmečiu buvusi uždara medžioklės kultūra Lietuvoje pradėjo įgauti kosmopolitinių, globalių bruožų. Tai rodo medžiotojų apranga, ginkluotė, medžioklės ritualai bei tvarka. Lietuvos medžioklės ūkis į XXI a. atėjo išsprendęs daugelį problemų. Tačiau dar likę „aštrių briaunų“ ir taisytinų dalykų. Esama medžioklės plotų vienetų formavimo tvarka nepatenkinti dalis stambiųjų žemvaldžių bei miškų savininkų dėl jiems užkirsto kelio turėti privačius medžioklės plotų vienetus. Nekritiškai iš ES į Lietuvos sąlygas perkeliami beveik visi plėšrūnų globojimo principai galutinai baigia nualinti kiškių, vištinių paukščių ir kitų aborigeninių smulkių medžiojamų (ir nemedžiojamų) gyvūnų rūšių populiacijas. Visuomenėje vis stiprėja „platoniškų“ gamtos mylėtojų sluoksnis aprioriškai nusistatęs prieš medžioklę ir nesuprantantis nei gamtosauginės nei etnokultūrinės jos reikšmės. O kur urbanizacijos, aplinkos taršos, infrastruktūros plėtros bei klimato kaitos keliamos grėsmės laukinės gyvūnijos gausai ir įvairovei?

Šie ir daugelis kitų dalykų neleis ir ateityje medžiotojams džiaugtis vien savo hobi ir bendravimo su gamta teikiamais malonumais. Reikės kovoti už medžiokės ir medžiotojo teises, rūpintis savo įvaizdžiu visuomenėje, senųjų medžioklės tradicijų saugojimu, indėliu į šiuolaikinę kultūrą ir daug dirbti saugant bei globojant ne tik medžiojamus gyvūnus, bet ir jų gyvenamą aplinką, visą Lietuvos gamtą.

Parengė A. Brukas.

Pagal lmzd.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.