1

Lietuviai psichikos ligonių baidosi kaip kalinių ar džiovininkų

spalio 13, 2012 Psichologija

Tarp mūsų gyvena žmonės, kurių visuomenė linkusi nematyti, nes pramerkus akis tampa nepatogu ir nesmagu, kad kažkas kitokiu mąstymu ar elgesiu drįsta darkyti idealaus pasaulio vaizdą. Nors gausybė socialinių kompanijų stengiasi garsiai kalbėti apie toleranciją (o būti tolerantiškiems mūsų laikais jau net tapo madinga), ši tolerancija pasibaigia ten, kur prasideda realus gyvenimas.


Tik vienetai darbdavių ryžtųsi savo įmonėje įdarbinti psichikos negalią turintį žmogų, o apie sąlygas šiems žmonėms integruoti į visuomenę dažniau kalba tik dokumentai skambiais pavadinimais – kasdienybė iš tiesų kitokia. Spalį minima Tarptautinė žmonių su psichikos negalia dieną – kaip mes ją pasitikome? Apsimestinė tolerancija Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrijos „Giedra“ vadovas Giedrius Sadzevičius apie tai, ar tolerantiškai lietuviai žvelgia į šalia gyvenančius žmones su psichikos negalia, sakė: „Tikrai negalime teigti, kad esame tolerantiški, nes atlikti visuomenės nuomonės tyrimai rodo ką kitą. Psichikos negalią turintys žmonės prilyginami mažiausiai toleruojamiems visuomenės atstovams. Į juos žvelgiama lygiai taip pat, kaip į asmenis, paleistus iš įkalinimo įstaigų, šių žmonių baiminamasi kaip sergančiųjų tuberkulioze ir pan. Mūsų visuomenė kur kas tolerantiškesnė homoseksualams, nei žmonėms, turintiems psichikos negalią.“ Pašnekovo teigimu, nors daugiau nei 20 metų kalbama apie socialinę integraciją, bet vis dar pastebimas ryškus sovietmečio palikimas: „Amerikiečių atlikti tyrimai rodo, kad visuomenė mano, jog psichikos negalią turintis žmogus būtinai bus linkęs į nusikalstamumą. Buvo vertinami dešimt sveikų asmenų ir dešimt turinčių psichikos sutrikimų: nustatyta, kad iš sveikųjų dešimtuko buvo kur daugiau linkusių į nusikalstamumą“, – sakė pašnekovas.

Darbdaviai neskuba atverti durų Kol kas mūsų šalyje nėra daug gerosios praktikos pavyzdžių, kuomet psichikos negalią turintys žmonės sėkmingai įdarbinami, bet specialistų teigimu, dažnai visuomenė ir darbdaviai šių žmonių gebėjimus nuvertina ir taip užkerta kelią sėkmingai integruotis. „Dažnai manoma, kad tokie žmonės visai negali dirbti. Tai netiesa. Tokiam žmogui reikia pasiruošimo, pagalbos. Atlikti tyrimai rodo, kad gavę darbą psichikos sutrikimų turintys žmonės jaučiais geriau, vystosi savarankiškumo įgūdžiai, gerėja gyvenimo kokybė. Žinoma, būna atkryčio atvejų, pablogėja būklė, bet būtina suprasti, kad psichikos sutrikimų gali būti labai daug ir įvairių – nuo depresijos simptomų iki nepagydomų ligų“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, jog įsivaizdavimas, kad dirbantis ir psichinę negalę turintis žmogus nuolat konfliktuos su darbdaviu ir pan., yra neteisingas, nes laiku suteikus pagalbą, kontroliuojant ligos eigą žmogus gali dirbti ir išsilaikyti darbo rinkoje. „Tai, kad psichikos negalią turintiems žmonėms sunku įsidarbinti, yra ne neįgaliųjų problema, o visuomenės ir darbdavių, nes trūksta informacijos apie tai, ką tokie žmonės gali. Vakarų šalyse puikiai veikia specialios programos, neįgalieji sėkmingai įdarbinami ir atranda savo vietą darbo rinkoje“, – kalbėjo pašnekovas.

G. Sadzevičiaus teigimu, kompleksinės pagalbos sistemos nebuvimas turi įtakos ne tik sergančiojo, bet ir jo šeimos narių gyvenimui: „Būna taip, kad šeima pavargsta ir bando sergančiu žmogumi atsikratyti, motyvuodami, kad jis kenkia sau, šeimos nariams, kaimynams ir panašiai.“ Pašnekovas akcentavo, kad dažnai šeimos nariai neturi reikiamų žinių, kaip susigyventi su liga ir padėti ją suvaldyti, o ir socialiniams darbuotojams neretai trūksta ne tik įgūdžių, bet ir motyvacijos kokybiškai pagelbėti psichikos negalią turinčiam žmogui, mat gaunamas mažas atlyginimas ir dideli darbo krūviai labai apsunkina situaciją. Žodžiai ir mintys skiriasi Portalo Balsas.lt kalbinta organizacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ direktorė Karilė Levickaitė taip pat pritarė nuomonei, kad lietuvių tolerancija psichikos negalią turintiems žmonėms daugiau deklaratyvi: „Prieš keletą metų atlikto „Eurobarometro“ tyrimo rezultatai atskleidė, kad daugiau nei 50 proc. respondentų nenorėtų gyventi kaimynystėje su psichikos negalią turinčiu asmeniu. Šis skaičius dvigubai lenkia Europos Sąjungos šalių vidurkį. Tai rodo, kad lietuvių nuostatos dėl žmonių, turinčių psichinę negalią, yra labiau stigmatizuojančios.“

Pašnekovės teigimu, 2009 metais Vilniaus universiteto mokslininkų atliktas tyrimas taip pat pateikė svarbių įžvalgų šia tema: „Paprašyti apibūdinti psichinę negalią turinčius žmones respondentai dažnai jiems priskyrė tokias savybes kaip negalėjimas atsakyti už savo veiksmus, polinkis į agresiją ir neprognozuojamumas. „Tai nėra tiesa, nes tą žmonės linkę įsivaizduoti kaip neatsiejamus psichinės negalios požymius. Tėra tik tik tam tikrų požymių ir tik jomis sergančių žmonių būsenos, bet tai stigmatizuojama visiems“, – kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad žvelgiant istoriškai sveikųjų elgesys su psichikos negalią turinčias žmonėmis niekuomet nebuvo labai pozityvus. „Juk dažniausiai sakoma, kad tokie žmonės turi būti uždaryti už aukštų sienų, apgyvendinti vadinamuosiuose psichoneurologiniuose centruose, pensionatuose, vadinamuosiuose socialiniuose globos namuose.“

Gražūs planai lieka popieriuje Pašnekovės teigimu, Lietuvoje būtina plėtoti socialinę paslaugą, ką jau sėkmingai daro pažengusios šalys: „Labai svarbu, kad žmonės savo aplinkoje, nevažiuodami į jokį kitą miestą, galėtų gauti integruotas slaugos paslaugas. Būtina suteikti galimybę gauti psichologo ir socialinio darbuotojo pagalbą bei sudaryti sąlygas dalyvauti įvairiose reabilitacijos programose. Savarankiško būsto programos sudaro sąlygas gyventi savarankiškai, dirbti, bendrauti ir jausti visaverčiu visuomenės nariu.“ Apie pozityvius pokyčius K. Levickaitė sakė: „Yra buvę neblogų iniciatyvų, bet dalis tokių planų lieka popieriuje ir dėl įvairiausių priežasčių realybėje neįgyvendinamos. Žinoma, esama strategijų ir priemonių planų, bet jie dažnai būna labai formalūs.“ Pašnekovės teigimu, teigiamų poslinkių duotų finansinių srautų perkėlimas iš didelių gydymo įstaigų mažesnės, bet labai konkrečias paslaugas teikiančioms: „Kol kas ne visai aišku, kam skiriamas finansavimas ir kas už tuos pinigus padaroma. Pinigai, kurie turėtų būti skiriami teikti socialines paslaugas ir užtikrinti psichikos negalią turinčių asmenų teises, dabar kur kas dažniau nukeliauja gydymo įstaigų remontui.“

Vienam specialistui – keli tūkstančiai pacientų Į klausimą, ar didmiesčių ir provincijos gyventojai turi tokias pat galimybes gauti socialines paslaugas kaip ir didmiesčių gyventojai, pašnekovė atsakė: „Provincijoje žmonės taip pat turi galimybę kreiptis į psichikos sveikatos centrus, bet ten teikiamos paslaugos dažnai apsiriboja vaistų išrašymu, bet juk to neužtenka.“ Anot specialistės, situaciją pagerintų nedidelių bendruomenių centrų atsiradimas, kurie nebūtų sujungti su didelėmis ligoninėmis ar kitomis didelėmis gydymo institucijomis. „Šiuo metu žmonės neturi kito pasirinkimo ir pensionatą mato kaip vienintelę išeitį. Jei būtų paslaugų kompleksas, kurį šeima ar asmuo galėtų rinktis, galbūt situacija būtų kitokia. Ilgą laiką mūsų visuomenėje psichikos sveikatos temos buvo tam tikras tabu, tad nieko keisto, kad šiandien kreiptis į specialistą ne kiekvienam yra paprastą, o ir patekimas į gydytojo kabinetą dažnai būna sunki užduotis, mat vienam medikui tenkantis pacientų skaičius prasilenkia su bet kokiu realiu darbo grafiku.

„Mūsų visuomenėje gajūs stereotipai priverčia žmones manyti, kad kreiptis pagalbos į specialistą yra gėdinga. Visuomenei trūksta elementarių žinių apie tai, koks specialistas, kokias problemas gali padėti spręsti – ką gali psichiatras, ką gali psichologas ir ką psichoterapeutas. Svarbu nepamiršti, kad dažnai psichoterapeutų ir psichologų paslaugos yra realiai prieinamos, nes skaičiuojama, kad vienam psichikos sveikatos centre dirbančiam psichologui tenka iki 50 tūkst. žmonių. Jei iš šių žmonių 5–10 proc. turi kokių nors psichologinių problemų, tai nerealu, kad specialistas spės visus priimti, o juk dažnai pacientui reikia ilgalaikių susitikimų.“
Visą straipsnį galite rasti balsas.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. doremi sako:

    mes nesame informuoti ir nesupažindinti su psichikos ligomis,
    daugelis ligonių uždaromi specialiose ligoninėse ,toliau nuo žmonių akiių,
    mes sveikieji težinome tik nuogirdas, kaip tokie ligoniai draskosi, rėkia laukiniais balsais, mušasi ar, užslopinti vaistais, paverčiami zombiais
    visuomenėje vyrauja nuomonė, kad būtina saugotis psichikos ligonių, nes nežinai kada jam šaus į galvą kad ir žudyti
    aš jų taippat privengiu ir pastaruosius metus stebiu, kaip viena iš psichikos sutrikimo formų, vadinama depresija, jau virsta epidemija
    lietuviai šia liga serga ne kas antras, o ko gero iš dešimties aštuoni. tačiau tai tik mano nuomonė, nepagrįsta jokiais skaičiavimais ar tyrimais
    be to žinasklaida viešina didžiausius nusikaltėlių juodus darbus, kaip psichinės ligos sukeltus, ar sunkios vaikystės pasekmes, taip pat psichologines

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.