Baltų žinyčios vartai

0

Šiaurinė žvaigždė viena ar trys?

viršaitis spalio 20, 2012 Astronomija

Šiaurinė žvaigždė ne vieną šimtmetį rodė kelią jūrininkams, astronomams, keliautojams visoje planetoje. Šiaurine arba Poliarine žvaigžde dar vadinamas šviesulys garsus ir tuo, jog danguje kybo lyg įkaltas, o aplink jį sukasi visas šiaurinis dangaus skliautas. Tiesa, tai – ne jos, o Žemės ašies nuopelnas. Kuo dar įdomi Šiaurinė žvaigždė?

Visiems aišku, kad šiaurinio dangaus skliauto „vinimi“ Poliarinė bus neamžinai ir nebeilgai. Nors žvaigždė ir sudaro nejudančio dangaus šviesulio įspūdį, dėl Žemės ašies svyravimo (precesijos) mūsų planetos ašigaliai keičia pozicijas dangaus skliauto atžvilgiu – jie pamažu slenka. Tad nebe už kalnų (po maždaug 500 metų) ateis laikai, kai Šiaurinė žvaigždė kybos nebe tiksliai virš šiaurės ašigalio, o greta jo.

Įdomesnių faktų apie pačią žvaigždę yra ne vienas. Šiaurinė žvaigždė nuo Žemės nutolusi per 434 šviesmečius, tačiau jos šviesumas už Saulės šviesumą didesnis beveik 4 tūkst. kartų. Tad mūsų Saulė, žvelgiant iš Šiaurinės žvaigždės planetinės sistemos, jei tokia egzistuoja, vargu ar būtų matoma net ir per mėgėjišką teleskopą.

Šiaurinė žvaigždė toli gražu nėra viena iš ryškiausių naktinio dangaus žvaigždžių, kaip gali atrodyti daugeliui su astronomija rečiau susiduriančių žmonių, pirštu rodančių į pliekste plieskiančią Venerą ar Jupiterį ir tvirtinančių – štai Šiaurinė. Viskas yra kiek kitaip.

Šiaurinė tėra 45-oji pagal ryškį žvaigždė danguje. Jos regimojo ryškio koeficientas yra 2,02 (kai ryškiausių šviesulių ryškio koeficientas būna net su minuso ženklu). Ryškis yra charakteristika, nusakanti, kiek šviesi yra žvaigždė, atsižvelgiant į jos atstumą nuo Žemės. Kuo mažesnis ryškio koeficientas, tuo šviesulys ryškiau žėri naktinėje padangėje. Neskaitant Mėnulio, šviesiausi naktinio dangaus šviesuliai šiauriniame pusrutulyje yra Venera, Jupiteris, rudenį ir žiemą pasirodantis Sirijus (kuris yra ryškiausia žvaigždė visame Žemės skliaute), taip pat Arktūras, Vega, Rigelis, Betelgeizė ir kt.

Ne mažiau įdomu ir tai, kad Šiaurinė žvaigždė, nors ir blausoka, yra kintamoji arba „pulsuojanti“ – vadinamoji cefeidė. Tai reiškia, kad ji susitraukia ir išsipučia, todėl jos ryškis kas keletą dienų nežymiai pasikeičia.

Tą šviesos taškelį, kurį ne taip ir lengva plika akimi įžvelgti (pvz. po naktinį dangų dairantis mieste), iš tiesų sudaro bent trys viena šalia kitos skriejančios žvaigždės. Taip, Šiaurinė yra daugianarė žvaigždžių sistema, kurią sudaro aplink bendrą masės centrą skriejančios mažiausiai trys žvaigždės.

Pagrindinė žvaigždė sistemoje – Šaurinė A – yra supermilžinė, už mūsiškę Saulę masyvesnė šešetą kartų. Artimiausia kompanionė-nykštukė Šiaurinė Ab nuo jos nutolusi per 2,8 mlrd. kilometrų. Gerokai tolėliau yra trečioji draugijos narė Šiaurinė B. Ją 1780 m. atrado garsusis Williamas Herschelis.

Kalbant apie žvaigždžių skaičių Šiaurinės žvaigždės sistemoje, nurodoma, kad egzistuoja ir dar dvi gerokai toliau nuo centrinės triados skriejančios žvaigždės (Šiaurinė C ir Šiaurinė D), kurias taip pat galima priskirti tai pačiai daugianarei sistemai.

Beje, žurnale „Science“ rašoma, kad Šiaurinė žvaigždė dabar yra 2,5 karto šviesesnė nei antikiniais laikais, kai ją stebėjo Ptolemėjas ir jos ryškio koeficientas buvo tik 3.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.