2

Lietuvos karybos istorijos atodangos: žiauri, kietasprandė, kariauti įpratusi tauta

spalio 26, 2012 KARYBA

Jūratė Vaičiuvienė//
Lietuva ne kartą yra sulaukusi kritikos dėl nepakankamų išlaidų gynybai. Taikos laikotarpiu daug reikšmingesni socialinės gerovės klausimai, o karyba, kuri iš tikrųjų yra gyvybės ir stabilumo garantas, lieka podukros vietoje. Tačiau, istorikų teigimu, lietuviai visada buvo labai karingi, ir tai jiems padėjo XIII a. sukurti valstybę. Daug militaristinių archeologinių radinių, rastų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje, liudija mūsų protėvių karinį verslumą ir neabejotiną krašto gynybos prioritetą.


Dėl tarptautinių sutarčių ir jėgų balanso Europoje šiandien esame gan saugūs, o karyba tapo lyg ir nepastebima valstybės gyvenimo sritimi, kurioje dalyvauja nedidelė dalis piliečių, sudarančių profesionalų kariuomenę. Taikūs gyventojai retai kada susimąsto, kad karas persmelkia visą visuomenę, dalyvaujančią jame, ir tampa pagrindiniu klausimu. Ypač totalinis karas, toks kaip kryžiaus žygiai, kurie alino mūsų kraštą daugiau kaip 150 metų. Kai karas tampa kasdienybe ir išgyvenimo būtinybe, išauga karybos reikšmė – jai skiriami didžiausi finansiniai ir žmogiškieji ištekliai.

Žalgirio mūšis dailininko akimis ©getasword.com

Pasak Vokiečių ordino metraštininko Petro Dusburgiečio, lietuviai buvo „žiauri, kietasprandė, kariauti įpratusi tauta“. Paradoksalu, tačiau taika, senoviniu supratimu, buvo trumpi etapai, kai valstybės negalėjo kariauti ir buvo priverstos trumpam sustoti. Taigi, lietuvių dėmesys karybai seniau ir dabar iš esmės skiriasi.

Karyba – greitai besikeičiantis reiškinys, apimantis pagrindines valstybės gyvenimo sritis ir priklausantis nuo geopolitinės situacijos. Karinį pajėgumą nulemia tai, kokia valstybės ekonominė ir politinė padėtis: kuo stabilesnė politinė padėtis, kuo stipresnė ekonomika,
tuo didesnė mokesčių dalis skiriama karybai, tuo kariuomenė stipresnė, o valstybė – saugesnė. Kita vertus, jeigu šalys kaimynės nusiteikusios agresyviai, tai skatina karybos plėtrą. Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujausiais laikais Lietuvoje karyba progresavo labiau negu kitos gyvenimo sritys, nes karas, kaip reiškinys, buvo aktualus tiek šalies vidaus gyvenime, tiek santykiuose su kaimynais.

Karyba – mokslo ir meno sintezė

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) teisę dalyvauti karuose turėjo tik šalies piliečiai, tai yra bajorai, todėl Lietuvos kariuomenės branduolį sudarė būtent jie. Dalyvavimas kare buvo prievolė, o tėvynės gynybą didikai laikė garbės reikalu, išugdytu šimtamečių giminės tradicijų. 1528 m. LDK kariuomenės surašymas iliustruoja jos struktūrą ir karinį pajėgumą: duomenys atspindi, kokia tuo metu buvo Lietuvos kariuomenė, kaip ji buvo apsiginklavusi, kiek ir kokių karių bajorai buvo pajėgūs išrengti valdovo kariuomenei. Iškalbingi skaičiai, nurodantys pėstininkų ir kavalerijos kariūnų skaičių: pastariesiems išrengti reikėjo gerokai daugiau lėšų ginkluotei ir amunicijai, o tai – jau ekonominio lygio rodiklis, tiek bajorų, galinčių išrengti daugiau kavalerijos karių, tiek valstybės, disponuojančios tokiomis pajėgomis.

LDK pagrindinė kovos priemonė visada buvo kavalerija, o Europoje pagrindinę smogiamąją jėgą sudarė pėstininkai – laisvieji valstiečiai, kuriems nesisekė verstis žemės ūkiu, todėl jie eidavo į kariuomenę. LDK ir Abiejų Tautų Respublikoje valstiečiai nebuvo laisvi, jie nešė baudžiavos jungą, o karyba buvo laisvųjų žmonių prerogatyva. Taip luominė santvarka ir socialinės sąlygos lėmė, kad kariuomenės pagrindą sudarė iš bajorų suformuota kavalerija.

Karyba visada koreliuoja su valstybės vidaus gyvenimu: sudėtingėjant valstybės vidaus struktūroms, socialiniam ir politiniam gyvenimui, sudėtingėjo ir karyba. Pažymėtina, kad tai – kompleksinis reiškinys, apimantis žmogiškuosius išteklius, ginkluotąsias pajėgas, įskaitant ne tik ginklus, jų gamybos technologijas, bet ir karinių fortifikacijų, pilių statybas. Iki šiol amžininkai nesutaria, ar karyba yra mokslas, ar menas. Lietuvos istorija byloja, kad tai buvo kompleksinis reiškinys: mokslas, kaip sukurti ginkluotę ir strategiją, o menas – kaip visa tai panaudoti pergalėms pasiekti.

Ilgainiui LDK kariuomenė tapo atskira valstybės institucija su tam tikra struktūra, hierarchija ir gradacija: šalies valdovas buvo ir pagrindinis kariuomenės vadas, toliau pagal subordinaciją išsirikiavo didysis etmonas, lauko etmonas, žemesnės grandies pareigūnai. Todėl labai reikšminga aplinkybė buvo ta, ar valstybės vadovas buvo tarnavęs kariuomenėje ir susipažinęs su karybos paslaptimis. XVIII a. pabaigoje paskutinis Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis nebuvo karys ir kai kuriais atvejais tai lėmė valstybės karinį pajėgumą. Šį pajėgumą lėmė ir geografinės sąlygos, valstybės tradicijos, vidinė santvarka bei gyvenimo būdas.

XVI a. kariuomenė įgijo ir tam tikrą teisinį statusą. Jau Pirmajame Lietuvos Statute (1529) buvo skyrius „Apie šalies gynybą“, fiksavęs bajorų priedermę ir privilegiją „kare tarnauti“. Antrajame (1566) ir Trečiajame (1588) Lietuvos Statutuose šis skyrius buvo išplėstas. Jame detaliai apibrėžtas kario statusas, kariuomenės aprūpinimo mechanizmas, sankcijos už vengimą atlikti karo tarnybą ir pan.

http://www.kasdien.lt/var/ezwebin_site/storage/images/pradzia/naujienos/pasaulyje/griunvalde-atkartotas-zalgirio-musis/zalgirio-musio-inscenizacija/zalgirio-musio-inscenizacija5/1592512-1-lit-LT/Zalgirio-musio-inscenizacija_img_gallery580.jpg

Žalgirio mūšio inscenizacijaEPA-ELTA nuotr.

Lietuviški karybos ypatumai

Lietuvos karo istorija liudija puolamuosius ir gynybinius karus. Bajorija noriai dalyvaudavo puolamuosiuose karuose dėl galimybės praturtėti ir įgyti naujų žemės valdų. Kita vertus, kariaujant šalia valdovo, atsirasdavo didesnė tikimybė patekti į jo akiratį ir užsitarnauti aukštesnį titulą arba pareigybę dvare, taigi taip sustiprinti socialinį prestižą. Ši motyvacija išlieka ir šiandien. Tačiau gynybiniuose karuose laimėti nebuvo ko, o prarasti buvo galima viską, todėl bajorija labai nenoriai juose dalyvaudavo. Susiklostė istorinis paradoksas: ta visuomenės dalis, kuri turėjo būti atsakinga už krašto gynybą, buvo mažiausiais suinteresuota karu.

Lietuva visais laikais buvo ir yra tarsi tiltas tarp Rytų ir Vakarų, kur susitinka ir susipina įvairios kultūros bei religijos. Tas pats pasakytina ir apie karybą, kur patirtis įgyjama per kontaktus. Jeigu valstybės palaiko kokius nors ryšius – tegul ir karinius, natūraliai perimamos įtakos. Pavyzdžiui, krikščionybė per Kryžiaus karus perėmė kai kurias islamo tradicijas, lietuviai, kariaudami su maskvėnais, perėmė jų patirtį. Ilgainiui XVII a. turkiški balnai ir kitokie rytietiški elementai įsitvirtino mūsų husarų žirgų šarvuotėje. Husarų raiteliai, tinkamiausi kariaujant stepių regione arba atviruose tyruose, buvo pagrindinė kavalerija – lietuviškos kariuomenės žiedas ir pergalių priežastis XVI–XVII amžiais. Husarai lengvai įveikdavo didelius atstumus, buvo nesunkiai aprūpinami ir turėjo didelę smogiamąją galią. Jie pakeitė Vakarų Europos kavaleriją, kurią sudarė daugiausia sunkioji šarvuota raitija, tinkanti kautis ribotose erdvėse – apsišarvavusiam riteriui sunku įveikti didelius atstumus, jis labiau tinka trumpam ir efektyviam smūgiui. XVIII a. Lietuvos kavalerija, vadinamieji ulonai, taip efektyviai dalyvavo karo veiksmuose, kad tapo atradimu Europos valstybėms. Beje, žodis ulonas yra totoriškos kilmės.

Kasinėjant Valdovų rūmų teritoriją, aptikta daug karinės paskirties radinių. Archeologas Paulius Bugys pasakoja, kad rastos karinės aprangos ar ginkluotės detalės liudija tiek Vakarų Europos, tiek Rytų šalių įtaką, kuri žaibiškai pasiekdavo Lietuvą. Kai kurie radiniai turi tipų, būdingų tik mūsų kraštui, o tai gali byloti ir apie pačių lietuvių išradimus karyboje. Pavyzdžiui, ginkluotės specialistams nuostabą kelia čia rastų kai kurių plokštelinių šarvų tipų ir potipių įvairovė, ornamentuotos jų plokštelės – tokių neaptikta kituose kraštuose. Dar 1940 m. švedų tyrinėtojas Bengtas Thordemanas teigė, kad lietuviai turėjo naudoti vadinamojo lameliaro tipo šarvus – praėjus pusšimčiui metų, tokių šarvų detalių tikrai buvo rasta kasinėjant valdovų rezidencijos teritoriją. Čia aptikti radiniai ne tik padėjo kitų šalių mokslininkams identifikuoti savo radinius, bet ir atskleidė kai kuriuos lietuvių karybos ypatumus. „Archeologo Gintauto Rackevičiaus tyrimai parodė, kad XIV– XV a. Lietuvoje labai populiarūs buvo arbaletai, – pasakoja P. Bugys. – Klausimas, kodėl ne lankai? Juk daug lengviau išmokyti karius naudotis arbaletu, o ne lanku, kuriam įvaldyti reikia nuolatinių treniruočių. Apginklavus arbaletais, buvo galima greitai parengti reikalingą šaulių skaičių.“

http://www.kasdien.lt/var/ezwebin_site/storage/images/pradzia/naujienos/pasaulyje/griunvalde-atkartotas-zalgirio-musis/zalgirio-musio-inscenizacija/zalgirio-musio-inscenizacija/1592496-1-lit-LT/Zalgirio-musio-inscenizacija_img_gallery580.jpg

Žalgirio mūšio inscenizacijaEPA-ELTA nuotr.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų klestėjimo laikotarpiu didžiulę įtaką karybai darė Vakarų Europos valstybių progresas, vadinamoji militarinė revoliucija. Kita vertus, profesionalų kariuomenėje atsirado samdytų kariūnų iš kitų šalių. Jie atsivežė naujų ginklų, karinių įrenginių ir technologijų. Kitataučiai kariai buvo pasirenkami dar ir racionalumo sumetimais: jie turėjo mažiau sentimentų tiek kariniuose mūšiuose su svetimu priešu, tiek susirėmimuose su vietiniais. Pirmuosius samdytus pėstininkus – vokiečius ir vengrus – į Lietuvą atsivežė Steponas Batoras XVI a. pabaigoje. Vengrai – labai drąsūs, vokiečiai – disciplinuoti ir metodiški, juos sujungus buvo suformuota puiki kariuomenė.

Pasak Lietuvos karo akademijos prorektoriaus, istoriko Valdo Rakučio, didelį vaidmenį Lietuvos karybos istorijoje atliko pilys, ypač karų su kryžiuočiais laikotarpiu. Valstybės sienos pradėtos žymėti tik nuo 1422 m., iki tol šią funkciją atlikdavo pilys, kurios buvo teritorijos kontroliavimo ženklas ir logistinė bazė kariūnams. Todėl pilims buvo skiriama daug dėmesio. Naujausi duomenys rodo, kad ankstyviausia mūrinė pilis Lietuvos teritorijoje buvo pastatyta Gedimino kalno papėdėje, dabartinėje Valdovų rūmų vietoje, jau XIII a., vėliau, XIV a., mūrinės pilys labai išplito. O mūriniai gyvenamieji namai pradėti statyti tik XVI amžiuje. Tai, kad mūrinė statyba pirmiausia taikyta gynybiniams įrenginiams ir tik po 200 metų pradėta taikyti privačiajame sektoriuje, liudija pilių reikšmę krašto apsaugai.

Po Žalgirio mūšio, pasibaigus karams su kryžiuočiais, iki XVI a. pradžios karai, su retomis išimtimis, vyko rytinėse LDK teritorijose, o etninėje Lietuvoje beveik 150 metų buvo taika. Naujų pilių statyba nutrūko, o tos, kurios liko, nebeteko savo gynybinių funkcijų ir tapo dvarais, medžioklės namais, ūkiniais pastatais. Gynybinė pilis Gedimino kalno papėdėje XV ir XVI a. sandūroje taip pat pakeitė savo funkciją – buvo perstatyta į didžiųjų kunigaikščių rūmus ir pritaikyta reprezentacinėms reikmėms. Anuomet buvo susirūpinta dar likusiomis pilimis, paaiškėjo, kad jos prastai prižiūrimos, todėl atrodo apgailėtinai. Kaip teigia V. Rakutis, šis faktas rodo, kad taikos metais karyba nebeteko didelės reikšmės ir jai buvo skiriama per mažai dėmesio, nebuvo reformuojamos karinės priemonės, o prasidėjus karui dažniausiai tai daryti jau buvo per vėlu. „Kariuomenei nėra nieko blogiau, kaip ilgalaikė taika, – teigia V. Rakutis. – Nepakankamas karybos vertinimas taikos metais buvo chroniška LDK problema, kuri išliko iki šių dienų.“

Nacionalinė karyba globalizacijos procese

Progresyvi kitų šalių karybos įtaka lietuvių nacionaliniam saugumui ilgainiui nebeteko reikšmės. Didžiosios Britanijos istorikas Robertas Frostas, besigilinantis į Lenkijos ir Lietuvos bajorijos istorijos problemas, LDK bajorus vertina Europos istorijos kontekste. Jis teigia, kad lietuvių kariuomenė XVI a. pabaigoje nusilpo, nes atsisakė savo tradicinės galingą jėgą turėjusios karybos ir ėmė kopijuoti Vakarus.

Nuo XVII a. pradžios mūsų kariuomenė formuota iš svetimšalių ir vietos kariūnų, buvo du – vakarietiškas ir vietinis – autoramentai. Svetimšalių autoramentą sudarė vokiečių pėstininkai, dragūnai, janyčarai ir kt., o lietuviškajam autoramentui priklausė husarai, kazokai, lengvoji kavalerija. Vakarietiški elementai šiek tiek kompensuodavo mūsų kariuomenės silpnąsias vietas, pavyzdžiui, pėstininkų stygių, o nacionalinė kavalerija buvo bajorų prestižo reikalas ir kariniuose veiksmuose dalyvavo gana efektyviai. Tačiau naujai atėjusios Vakarų mados neatitiko mūsų valstybės santvarkos. Būtina nuolatinės kariuomenės sąlyga – tolygus finansavimas, taigi turi būti centralizuota valstybė, dar geriau – monarchija, kuri sugeba sujungti iždą, ekonomiką ir karybą į vieną sistemą. Puikus tokio valdymo pavyzdys – XIV a. Prancūzija. Mūsų valstybėje trūko politinės valios, kad būtų pakeisti ekonominiai principai ir atliktos krašto gynybai naudingos iždo reformos. Tam šalies valdovas turėjo gauti Seimo pritarimą, o bajorai Seime nebuvo linkę didinti mokesčių ar kardinaliai keisti valstybės finansų paskirstymo.

Karyba – nuolat kintanti žmonių veiklos sritis, kurią veikia įvairūs išoriniai ir vidiniai veiksniai. Kaip ir kitose gyvenimo srityse, karyboje sklandė ir sklando įvairių mitų. XVIII a. tarp bajorijos įsivyravo toks mitas: jeigu mes nepulsime, tai ir mūsų niekas nepuls. Galbūt kas nors panašiai mano ir šiandien. Tačiau tokie mitai neturi nieko bendro su realybe. Pasaulyje nuolat vyksta judėjimas, vienos valstybės auga ir stiprėja, kitos silpsta ir žlunga. Visiško stabilumo nėra. Tai, kad mūsų šalis susirūpina gynyba jau prasidėjus karui, tapo lietuvišku nacionaliniu bruožu.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. doremi sako:

    jūs gynėtės?maniau kad tuo metu jūsų asmenybė nebuvo pradėta net svajonėse, cha-cha

  2. Algis sako:

    Nu čia tai nesąmonė, kad 150 metelių Lietuvoje buvo kryžiaus karai, jie ir po šiai dienai vyksta tik kita forma, beje lietuviai taip nepuldinėjo kaimynų kaip kroninkai kitų valstybių rašė, nes jiems tai siaubą kėlė lietuvių karingumas mes gynėmės, o nekariavome ir neužkariavome, o bandėme susigrąžinti kitų tautų užgrobtas mūsų žemes, tad nereikia melo čia rašyti ir užtenka juodinti mūsų tautą, nes tai jau užknisa. Laikas švęsti mūsų karių laimėjimus ir skaudžius pralaimėjimus juos reikia minėti, kad ateities kartos neužmirštų, o neminėti okupantų pergales ar nesėkmės, kas jie mums geradariai gal? ?Užtenka čia žemintis ir šliaužioti jiems po kojų, nebijokime vėl parodyti kas esame, mano protėviai pagal pavardę dabartinę, nes anksčiau pavardžių nebuvo buvo vardai, Jaručiai pagal šaknį galima spręsti, buvo saulės kulto garbintojai ir šventos ugnies saugotojai, nes šaknis nusako Jar- yr šviesa arba Saulė, pas rusu yra Saulės dievas Jarob ta pati šaknis, gal kažkada ir pas mus šis žodis ar panašus į jį buvo tai…

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.