3

Apie Hubertines ir medžioklės stereotipus

lapkričio 3, 2012 Gamta, Gyvūnija, tradicijos ir papročiai

Indrė MIKELIONYTĖ//

Jei­gu šian­dien iš­gir­si­te gau­džiant me­džiok­lės ra­gą – ne­nu­steb­ki­te, tai žen­klas, kad me­džio­to­jai šven­čia Šv. Hu­ber­to – me­džio­to­jų glo­bė­jo – die­ną. Lie­tu­vo­je Hu­ber­ti­nių me­džiok­lių ir mi­nė­ji­mų tra­di­ci­ja pa­ly­gin­ti jau­na, ji sie­kia tik XVI­II am­žių. Į mū­sų kraš­tą ją at­ve­žė sve­tim­ša­liai ka­ra­liai iš Sak­so­ni­jos, o šian­dien šios tra­di­ci­jos puo­se­lė­ji­mas – me­džio­to­jų die­nos mi­nė­ji­mas – Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos pri­ori­te­tas. Apie tra­di­ci­jas, ri­tu­a­lus, Hu­ber­ti­nes ir me­džiok­lės ste­re­o­ti­pus kal­ba­me su drau­gi­jos pir­mi­nin­ku, me­džiok­lės tro­fė­jų eks­per­tu, il­ga­me­čiu me­džio­to­ju Eval­du Dai­naus­ku.

Apie Hu­ber­ti­nes: is­to­ri­ja ir tra­di­ci­ja

Dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ša­lių lap­kri­čio 3-iąją pra­si­de­da di­dy­sis me­džiok­lės se­zo­nas. Tą die­ną (ar­ba ar­ti­miau­sią sa­vait­ga­lį) pa­gal tra­di­ci­ją au­ko­ja­mos šven­tos mi­šios, ren­gia­mos ir iš­kil­min­gos šven­tiš­kos me­džiok­lės, me­džio­to­jų su­si­ti­ki­mai. Is­to­ri­niai šal­ti­niai liu­di­ja, kad il­gą lai­ką mi­šių me­tu bu­vo lei­džia­ma bū­ti ir me­džiok­lė­je da­ly­vau­jan­tiems gy­vū­nams: šu­nims, sa­ka­lams, net žir­gams. Ta­čiau vė­liau po­pie­žiaus va­lia tai už­draus­ta.

Dau­giau ne­gu ke­tu­rias­de­šimt me­tų me­džio­jan­tis E.Dai­naus­kas pa­sa­ko­ja, kad jau pir­ma­ja­me Lie­tu­vos Sta­tu­te bu­vo mi­ni­mos tam tik­ros me­džiok­lės tra­di­ci­jos, ku­rios pro­pa­ga­vo tai­syk­lin­gą me­džiok­lę. Lie­tu­viai gar­bi­no Me­dei­nę – jai au­ko­da­vo me­džiok­lės gro­bį, to­dėl Lie­tu­vo­je yra ne vie­nas šiai dei­vei skir­tas pa­min­klas. Ji tu­ri ati­tik­me­nų su grai­kų Ar­te­mi­de ir ro­mė­nų me­džio­to­jų glo­bė­ja Dia­na, ku­ri taip pat pra­dė­ta gar­bin­ti me­džiok­lės ūkio są­ly­go­mis. Žvo­rū­nos var­du ji bu­vo va­di­na­ma Če­ki­jo­je, Len­ki­jo­je.

„Kuo­met mes ta­po­me ne­pri­klau­so­ma ša­li­mi, mū­sų san­ty­kiai la­bai su­ar­tė­jo su Va­ka­rų me­džio­to­jais. Nuo ta­da pa­ma­žu pra­dė­jo­me puo­se­lė­ti Šv. Hu­ber­to die­nos mi­nė­ji­mą. Tai se­no­ji Va­ka­rų tra­di­ci­ja, ku­rią mes pri­si­ė­mė­me. Šven­čia­me sa­vo pa­tro­no gi­mi­mo die­ną, tai mū­sų tra­di­ci­ja ša­lia ki­tų– me­džio­to­jų šven­tės, me­džio­to­jų šau­dy­mo var­žy­bų, žvė­ries pa­ger­bi­mo ce­re­mo­nia­lų, jau­no me­džio­to­jo krikš­ti­ji­mo. Šv. Hu­ber­to die­ną vi­suo­met au­ko­ja­mos šven­tos mi­šios, šį­syk Rum­bo­nių baž­ny­tė­lė­je“, – pa­sa­ko­jo me­džio­to­jų va­das.

Nuo 1995 me­tų Aly­taus me­džio­to­jams va­do­vau­jan­tis E.Dai­naus­kas pa­ti­ki­na, kad šios šven­tės mi­nė­ji­mą pa­ska­ti­no Res­pub­li­ki­nė me­džio­to­jų ir žve­jų ta­ry­ba, bū­tent tuo me­tu E.Dai­naus­kas dir­bo Lie­tu­vos vyr. me­džiok­lės ži­no­vu.

Fut­bo­lą pa­kei­tė me­džiok­lė

Pra­ei­ty­je E.Dai­naus­kas ak­ty­viai spor­ta­vo, at­sto­va­vo Lie­tu­vos fut­bo­lo rink­ti­nei, žai­dė Ry­go­je, kaip pats sa­ko, net ir ka­riuo­me­nė­je žai­dė fut­bo­lą, o ne tar­na­vo: „Ma­no li­ki­mas su­si­klos­tė la­bai įdo­miai. Kai spor­ta­vau, me­džiok­lei tie­siog ne­bu­vo lai­ko, bet ma­no gi­mi­nės, drau­gai me­džio­jo. Vie­ną kar­tą jie ma­ne nu­si­ve­dė į me­džiok­lę, o ten žai­dė­me me­džio­to­jų žai­di­mą, da­vė man šau­tu­vą ir lie­pė šau­dy­ti. Aš su­šau­džiau daug ge­riau ne­gu ki­ti. To­dėl vie­nas me­džio­to­jas ir pa­sa­kė: „Tai štai kam rei­kia bū­ti me­džio­to­ju“. Tie žo­džiai tuo me­tu lyg ir nu­sly­do nuo ma­nęs. Ta­čiau at­ei­tis pa­ro­dė, kad žo­džiai bu­vo lem­tin­gi.“

Dėl svei­ka­tos bė­dų E.Dai­naus­kui te­ko nu­trauk­ti pro­fe­sio­na­laus fut­bo­li­nin­ko kar­je­rą, nes ope­ruo­tis ne­no­rė­jo, kaip tei­gia, iš­ėjo į miš­ką. „Ir iš­ėjau kie­tai, ta­pau pro­fe­sio­na­liu me­džio­to­ju. Dau­giau ne­gu ke­tu­rias­de­šimt me­tų me­džio­ju“, – su džiaugs­mu pa­sa­ko­ja pa­ty­ręs me­džio­to­jas.

Vie­toj kon­cer­to – į miš­ką

„Kaip šį Jū­sų po­mė­gį ir aist­rą me­džiok­lei ver­ti­na šei­ma?” – pa­klau­sė­me E.Dai­naus­ko. – „Ži­not, kaip mo­te­rys ver­ti­na: „Pra­šau, neik me­džiot, ei­nam į kon­cer­tą, į te­at­rą.“ Vė­liau žmo­na sa­kė: „Pa­lauk, at­eis toks lai­kas, kai ga­lė­si pa­siust, aš tau jau nie­ko ne­sa­ky­siu.“ O da­bar šį ma­no lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­dą pri­ima vi­siš­kai nor­ma­liai – tai jau įpras­ta. Da­bar, kai iš­ei­nu į miš­ką, dar pa­klau­sia: „Gal ka­vos pa­da­ry­ti?“ Pa­sak E.Dai­naus­ko, žmo­na šven­tai su­si­tai­kiu­si su šiuo po­mė­giu, o ir mu­zie­jų – tro­fė­jų kam­pe­lį – na­mie me­džio­to­jas tu­ri.

Me­džio­to­jas asas ap­gai­les­tau­ja tik dėl to, kad žen­tas ne­me­džio­ja, nors taip sten­gė­si, kad jis tap­tų me­džio­to­ju. „Žūk­lau­ti la­bai mėgs­ta, gal­vą pa­me­tęs, bet me­džio­ti nie­kaip ne­no­ri. Ke­lis kar­tus iš­ėjo, ir vis­kas. „Ai, lai­ko daug ne­tu­riu“, – tei­si­na­si jis, ma­no žen­tas mie­liau mo­to­cik­lu va­ži­nė­jas. Tai aš kaž­ka­da jam pra­dė­jau prie­kaiš­tau­ti, o jis man: „Tė­te, o kaip tu to­kiam am­žiuj į me­dį ka­rie­si ir per nak­tį sė­di? Aš tau tai nie­ko ne­sa­kau.“ Iš tik­rų­jų tei­sin­gai jis sa­kė, juk kiek­vie­nam sa­vi po­mė­giai, to­dėl ir aš jam dau­giau nie­ko ne­sa­kau.“

Me­džio­to­jų ste­re­o­ti­pas Nr. 1 – me­džio­to­jai žu­di­kai

Eu­ro­po­je me­džiok­lės tra­di­ci­jos ir kul­tū­ra for­ma­vo­si vė­ly­vai­siais vi­du­ram­žiais tarp aukš­tuo­me­nės. Iš pra­džių me­džiok­lė bu­vo kil­min­gų­jų už­si­ė­mi­mas, vė­liau – so­viet­me­čiu – me­džio­ta tik dėl mė­sos ar dėl to, kad bu­vo ma­din­ga. Šian­dien me­džiok­lės kul­tū­ra dar la­biau pa­ki­tu­si. E.Dai­naus­ko nuo­mo­ne, anks­čiau va­žiuo­jant į me­džiok­lę pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo mė­sa, da­bar – ir tro­fė­jai, ir pro­duk­ty­vus lais­va­lai­kis.

Vi­suo­me­nė­je eg­zis­tuo­ja be­ga­lė ste­re­o­ti­pų, su­si­ju­sių su me­džio­to­jais ir jų veik­la, es­ti žmo­nių, įsi­ti­ki­nu­sių, kad me­džio­to­jai – tik gy­vū­nų žu­di­kai, nuo­la­tos gir­ti, ne­etiš­kai be­si­fo­tog­ra­fuo­jan­tys su gro­biu ir tik trokš­tan­tys pa­ten­kin­ti sa­vo lau­ki­nius ins­tink­tus.

„Ti­kė­jau­si šio klau­si­mo. Vi­sų pir­ma yra ža­lių­jų ju­dė­ji­mas. Pa­gal tam tik­rą me­to­do­lo­gi­ją bu­vo nu­spręs­ta, kad mes šie­met tu­ri­me su­me­džio­ti 50 vil­kų, nes Lie­tu­vo­je jų yra nuo 200 iki 300. Tai sta­bi­li gau­sa, ku­ri nuo mū­sų su­me­džio­tų gy­vū­nų ne­pa­kei­čia po­pu­lia­ci­jos dy­džio, struk­tū­ros. Bet ža­lie­ji per teis­mą iš­ko­vo­jo ir tą me­džiok­lę su­stab­dė, ta­čiau jie ne­pa­si­do­mė­jo vie­nu da­ly­ku. Per­nai Aly­taus rajone bu­vo pa­pjau­tos 56 avys, už vil­kų pa­da­ry­tą ža­lą nie­kas ne­kom­pen­suo­ja, o jų me­džiok­lė su­stab­dy­ta. Vil­kams es­mi­nės ža­los mes ne­da­ro­me, nes pro­pa­guo­ja­me tai­syk­lin­gą, tau­so­jan­čią me­džiok­lę. Ne­iš­me­džio­ja­me tiek, kad pra­dė­tų nyk­ti po­pu­lia­ci­ja Lie­tu­vo­je. Ir tai, ką pa­da­rė ža­lie­ji, yra di­de­lė klai­da.“

E.Dai­naus­kas siū­lo pa­skai­čiuo­ti: „Mes tu­ri­me 250 vil­kų, iš jų 125 pa­te­les. Jei­gu vil­kė ve­da vi­du­ti­niš­kai ke­tu­ris vil­kiu­kus, tai ko­kia bus pro­gre­si­ja? Taip, da­lis žū­va gam­to­je, vi­si nie­ka­da ne­iš­gy­ve­na. Ta­čiau kaip smar­kiai pra­dės aug­ti struk­tū­rų po­pu­lia­ci­ja, ar ne­bus taip, kaip bu­vo po­ka­rio me­tais, kai žmo­nės bi­jo­jo į lau­ką iš­ei­ti?“

Il­ga­me­čio me­džio­to­jo pa­tir­tį tu­rin­čio vy­ro klau­sia­me, o kaip dėl ki­tų gy­vū­nų – stir­nų, brie­džių šau­dy­mo – ar tai nor­ma­lu, ar tai nė­ra žvė­rių nai­ki­ni­mas? Po­nas Eval­das at­sa­ko klau­si­mu: „Kiau­lę pjau­nam? Viš­tą ker­tam? Jau­tį au­gi­nam mė­sai? Ko­dėl čia ža­lie­ji ne­sa­ko, kad žu­do­me? Gy­vū­nų skai­čius 1000 hek­ta­rų reg­la­men­tuo­ja­mas, tai yra ūkiš­kai lei­džia­mas gy­vū­nų skai­čius. Jei­gu mes 1000 hek­ta­rų tu­ri­me ke­tu­ris brie­džius, tai yra mak­si­mu­mas, ką ga­li­me miš­ke lai­ky­ti, dau­giau ne­ga­li­me. Brie­dis, da­nie­lius ir stir­na pa­gal mi­ty­bi­nę ba­zę yra var­žo­vai, ėda tą pa­tį mais­tą. Tad, jei­gu yra ke­tu­ri brie­džiai, ne­ga­li bū­ti stir­nos, ne­ga­li bū­ti el­nio, jei­gu no­ri­me ten lai­ky­ti tau­rų­jį el­nią, tai vie­nas brie­dis – trys el­niai, vie­nas el­nias – ke­tu­rios stir­nos, adek­va­čiai tu­ri­me tą skai­čių iš­lai­ky­ti. Jei bus di­des­nis skai­čius, bus di­de­li nuos­to­liai že­mės ūkio kul­tū­roms – šer­nai da­ro di­de­lę ža­lą, el­niai miš­ką ap­grau­žia, stir­nos nu­kan­džio­ja jau­nuo­ly­nų vir­šū­nė­les, me­dis tam­pa ne me­dy­nu, o krū­my­nu. Jei­gu mes ne­re­gu­liuo­tu­me gy­vū­nų skai­čiaus pa­gal tuos nor­ma­ty­vus, tuo­met bū­tų di­de­lė bė­da, gy­vū­nai pra­dė­tų sirg­ti, per di­de­lis tan­kis at­ne­ša li­gas, la­pės pa­siun­ta, net na­mi­nius gy­vu­lius už­kre­čia pa­siut­li­ge. Tai nu­sta­ty­ta moks­li­nin­kų.“

E.Dai­naus­kas tei­gia, kad kiek­vie­nam klu­bui pa­gal jo me­džiok­lės plo­to dy­dį ir esan­čių gy­vū­nų skai­čių pa­ski­ria­ma, kiek jis ga­li su­me­džio­ti, ir dau­giau ne­lei­džia­ma: „Juk ir ūki­nin­kas pas­ku­ti­nės kar­vės ne­pa­pjau­na, nes ji pie­ną duo­da. Taip ir mes pas­ku­ti­nio brie­džio, el­nio ar šer­no ne­nu­šau­na­me. Iš­lai­ko­me svei­ką struk­tū­rą, svei­ką gy­vū­nų san­ty­kį. Mes re­gu­liuo­ja­me jų skai­čių.“

Me­džio­to­jas mėgs­ta kar­to­ti vo­kie­čių moks­li­nin­ko, ke­liau­to­jo Bern­har­do Gži­me­ko žo­džius:
„Jei­gu mes Eu­ro­po­je ne­me­džio­tu­me tau­rių­jų el­nių, gem­zių, brie­džių, stir­nų, šer­nų, ta­da be­veik ne­tu­rė­tu­me gy­vū­nų, nes jie už­si­krės­tų įvai­rio­mis li­go­mis ir bū­tų per di­de­lė in­va­zi­ja. Pa­tys gy­vū­nai iš­nyk­tų, nes ne­iš­si­lai­ky­tų.“ Pa­šne­ko­vas sa­ko, kad į me­džiok­lę rei­kia žiū­rė­ti svei­kai, nes me­džio­to­jai ne už gy­vū­nų nai­ki­ni­mą, o už ra­cio­na­lų jų pa­nau­do­ji­mą gam­to­je.

Me­džio­to­jų ste­re­o­ti­pas Nr. 2 – me­džio­to­jai ge­ria

Dar vie­nas ste­re­o­ti­pas apie me­džio­to­jus – be al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų į me­džiok­lę vy­rai ne­ina. E.Dai­naus­kas su­tin­ka, jog anks­čiau, kai dar ne­bū­da­vo Me­džiok­lės įsta­ty­mo, kai ku­rie me­džio­to­jai tik­rai per­ženg­da­vo ri­bą, ta­čiau šiuo me­tu taip tik­rai nė­ra, nes tai reg­la­men­tuo­ja įsta­ty­mas: „Mū­sų įsta­ty­mai lei­džia vi­siems, ir vai­ruo­to­jams, įpūs­ti 0,4 pro­mi­lės, ne iš­im­tis ir me­džio­to­jai. Ta­čiau jei­gu pa­ma­ty­čiau ne­blai­vų me­džio­to­ją – me­džiok­lė jam baig­ta. Tie lai­kai, kai me­džio­to­jai bū­da­vo ne­blai­vūs, jau pra­ėjo. Tik­rai po me­džiok­lės ke­pa­mos ke­pe­nė­lės, bet Gin­klų įsta­ty­me aiš­kiai pa­ra­šy­ta, kad bai­gus me­džiok­lę gin­klai iš­nars­to­mi, su­de­da­mi į dėk­lą, šaud­me­nys iš­ima­mi, ir, jei­gu vai­ruo­to­jas tu­ri to­kiam gin­klui ana­lo­gui lei­di­mą, vi­si ke­tu­ri ga­li bū­ti gir­ti, o vai­ruo­to­jas blai­vus ir ga­li vež­ti gin­klus.“

Me­džio­to­jų ste­re­o­ti­pas Nr. 3 – ne­etiš­kos nuo­trau­kos ro­do me­džio­to­jų pui­ky­bę

Nu­šau­tas žvė­ris krau­jo kla­ne, me­džio­to­jo ko­ja ant gy­vū­no, o gin­klas at­rem­tas į že­mę – to­kios kom­po­zi­ci­jos fo­to­gra­fi­jas dau­ge­liui yra te­kę ma­ty­ti spau­do­je. Kai ku­rie me­džio­to­jai pui­kuo­ja­si sa­vo gro­biu. E.Dai­naus­kas įsi­ti­ki­nęs – to­kio da­ly­ko tik­rai ne­ga­li­ma pro­pa­guo­ti, nes tai ne­etiš­ka ir ne­es­te­tiš­ka: „Tai yra ne­pa­gar­ba. Pa­gal mū­sų tra­di­ci­ją tu­ri bū­ti ir yra pa­gar­ba gy­vū­nui – jam įde­da­ma pas­ku­ti­nio kąs­nio ša­ke­lė, me­džio­to­jui taip pat duo­da­ma ša­ke­lė. Jas įtei­kia vy­riau­sias me­džiok­lė­je da­ly­vau­jan­tis me­džio­to­jas ar­ba me­džiok­lės va­do­vas. Pa­gar­ba vi­sa­da iš­reiš­kia­ma sim­bo­liš­kai – vi­si su­me­džio­ti gy­vū­nai pa­gal hie­rar­chi­ją su­gul­do­mi ant de­ši­nio šo­no, aikš­te­lė ap­tve­ria­ma eg­li­ša­kiais, už­de­ga­mas lau­že­lis ir su­gro­ja­ma „ha­na­lai“ – tai yra kiek­vie­no gy­vū­no pa­ger­bi­mas, me­džio­to­jai nu­si­i­ma ke­pu­res, pri­de­da prie šir­dies ir pa­ger­bia gy­vū­ną.“

Me­džio­to­jas įsi­ti­ki­nęs, kad me­džio­to­jų ir žvė­ries ga­li­my­bės pa­na­šios: „Mes tu­ri­me ma­žes­nę jaut­rą, di­des­nį pro­tą, tu­ri­me gin­klą, ku­ris lei­džia pa­siek­ti žvė­rį iš to­liau. Žvė­rys tu­ri nuo­sta­bią uos­lę, re­gą ir klau­są, ko žmo­gus ne­tu­ri. Iš prin­ci­po gam­ta pa­na­šiai ap­do­va­no­jo tiek žmo­gų, tiek gy­vū­ną.“

Pa­gal­ba žmo­nėms

Ne vie­nas ūki­nin­kas yra nu­ken­tė­jęs nuo lau­ki­nių gy­vū­nų – ža­la daž­nai bū­na itin di­de­lė. To­dėl žmo­nės ne­re­tai krei­pia­si į me­džio­to­jus pra­šy­da­mi pa­dė­ti, ypač daž­nai dėl la­pių.

„La­pė yra toks gy­vū­nas, ku­ris at­ei­na nak­tį ir pa­da­ro ža­lą. Kuo­met žmo­nės pa­skam­bi­na, re­a­guo­ja­me. Bet to­kia jau iro­ni­ja. Mo­te­ris lau­kuo­se mel­žia kar­vę, šer­nai at­ei­na ir žiū­ri, o kai tu sa­vai­tę sė­di bokš­te­ly, tų šer­nų ne­ma­tai.

Mes iš­klau­so­me žmo­nių skun­dus ir tuoj pat mo­bi­li­zuo­ja­me me­džiok­lę, ta­čiau ne­ga­li­ma skir­ti tiek daug dė­me­sio vie­nai la­pei, kad tik jos lauk­tu­me. Į vi­sus me­džio­ja­mus gy­vū­nus žiū­ri­me vie­no­dai. Štai pra­ei­tos sa­vai­tės me­džiok­lės re­zul­ta­tai: 2 stir­nos, 1 šer­nas ir 8 la­pės (Ūd­ri­jos klu­bas), 2 stir­nos, 6 la­pės ir man­gu­tas (Žu­vin­to klu­bas)“, – pa­sa­ko­ja E.Dai­naus­kas, įsi­ti­ki­nęs, kad me­džio­to­jų pa­gal­ba bū­ti­na.

Istorija: šventas Hu­ber­tas – me­džio­to­jų glo­bė­jas

Šiuo me­tu Eu­ro­po­je be­ne pats įta­kin­giau­sias ir svar­biau­sias me­džio­to­jų glo­bė­jas yra šven­ta­sis Hu­ber­tas (šis var­das reiš­kia „gar­sė­jąs iš­min­ti­mi“, ki­lęs iš se­no­vės ger­ma­nų Hu­gu­bert: hu­gu – dva­sia, be­raht – gar­sus, žy­mus).

Hu­ber­tas yra is­to­ri­nė as­me­ny­bė. Ži­no­mos sep­ty­nios jo biog­ra­fi­jos, ra­šy­tos tarp VII ir XVI am­žių. Jo­mis re­mian­tis ga­li­ma teig­ti, kad Hu­ber­tas gi­mė 655 (o gal 658) m. Fran­kų vals­ty­bė­je, da­bar­ti­nės Bel­gi­jos te­ri­to­ri­jo­je. Jis bu­vo ka­ra­liš­ko­sios gi­mi­nės Me­ro­vin­gų pa­li­kuo­nis. Po­mė­gį me­džio­ti pa­vel­dė­jo iš sa­vo tė­vo Ber­tran­do – Ak­vi­ta­ni­jos her­co­go. Su tė­vu daž­nai kar­tu me­džio­jo, o bū­da­mas 14 me­tų ber­niu­kas per meš­kos me­džiok­lę Pi­rė­nuo­se iš­gel­bė­jo jam gy­vy­bę. Aš­tuo­nio­lik­me­tis Hu­ber­tas pa­li­ko tė­vų na­mus ir at­vy­ko į fran­kų di­di­ko Pi­pi­no He­ris­ta­lie­čio dva­rą. Jis tar­na­vo dva­ro tvar­ky­to­ju (ar pa­žu), ve­dė vie­no gar­siau­sių ir kil­min­giau­sių ka­ra­lys­tės gra­fų Lou­vain (Liū­to) duk­te­rį Flo­ri­ban­dą, su ja su­si­lau­kė sū­naus Flo­ri­ber­to, vė­liau taip pat ta­pu­sio vys­ku­pu.

Ma­no­ma, kad tuo me­tu Hu­ber­tas bu­vo die­vo­bai­min­gas, gy­ve­no ti­piš­ką aris­tok­ra­to gy­ve­ni­mą. Per­si­lau­ži­mas įvy­ko po še­še­rių ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo me­tų, Hu­ber­to žmo­nai iš­va­žia­vus pas ser­gan­čią mo­ti­ną ka­ra­lie­nę Bat­hil­dą. Tai­gi Hu­ber­tas li­ko, kaip da­bar jį va­din­tu­me, „lai­ki­nu naš­liu“ ir pra­dė­jo ta lais­ve mė­gau­tis. Iš­si­lais­vi­nęs iš glo­bos žmo­nos, ku­ri ne­tru­kus mi­rė, pa­te­ko į „blo­gą“ sa­vo drau­gų ri­te­rių drau­gi­ją. Nak­tis Hu­ber­tas leis­da­vo triukš­min­go­se puo­to­se, die­nas – di­de­lė­se ka­ra­liš­ko­se me­džiok­lė­se. Juo­lab kad ir jo siu­ze­renas Pi­pi­nas He­ris­ta­lie­tis bu­vo aist­rin­gas me­džio­to­jas. Ne­be­bu­vo pai­so­ma tuo­met griež­tos tai­syk­lės šven­tą die­ną švęs­ti. Ki­to­je biog­ra­fi­jo­je apie lė­ba­vi­mą nu­ty­li­ma. Čia ra­šo­ma, kad žmo­nos mir­tis Hu­ber­tui bu­vo skau­di ne­tek­tis ir jis pra­dė­jo ieš­ko­ti už­si­mir­ši­mo vie­nat­vė­je, kla­jo­nė­se po apy­lin­kes, me­džiok­lė­je.

Taip bu­vo iki 695 m. (ki­ta ver­si­ja – iki 683 m.). Ta­da, pa­sak le­gen­dos, per Ka­lė­das (vė­les­ni biog­ra­fai ra­šo, kad Di­dį­jį penk­ta­die­nį, dar ki­ti, jog tie­siog sek­ma­die­nį) Hu­ber­tas kar­tu su drau­gais iš­jo­jo į Ar­dė­nus – kal­nuo­tą miš­kų ir pie­vų kraš­tą – me­džio­ti el­nių. Ri­te­rių ka­val­ka­dai aki­mir­ką pa­si­ro­dė di­džiu­lis bal­ta­sis el­nias. Hu­ber­tas nu­jo­jo pas­kui žvė­rį. Per­se­kio­ji­mas tę­sė­si daug va­lan­dų, bet el­nias ne­ro­dė jo­kių nuo­var­gio žen­klų. Stai­ga žvė­ris pats su­sto­jo. Hu­ber­tui pri­jo­jus prie el­nio „per ak­mens svie­di­mo at­stu­mą“, it įbes­tas su­sto­jo ir jo žir­gas, tar­si su­ak­me­nė­jo jį ly­din­tys šu­nys. Me­džio­to­jas pa­ma­tė, kad tarp de­šimt­ša­kių el­nio ra­gų vai­ni­ko žė­ri švy­tin­tis kry­žius. El­nias pra­kal­bo žmo­gaus bal­su: „Hu­ber­tai! Hu­ber­tai! Ko­dėl drums­ti žvė­rių ra­my­bę šven­tą die­ną? Ko­dėl ne­si­rū­pi­ni sa­vo sie­los iš­ga­ny­mu?“ Hu­ber­tas nu­li­po nuo žir­go, at­si­klau­pė ir pa­klau­sė: „Po­ne, ką man da­ry­ti?“ El­nias at­sa­kė: „Va­žiuok į Mast­rich­tą pas ma­no tar­ną Lam­ber­tą. Jis pa­sa­kys, kaip tau to­liau elg­tis.“

Ki­to­je le­gen­dos ver­si­jo­je pa­sa­ko­ja­ma, kad me­džio­da­mas Ar­dė­nuo­se Hu­ber­tas pa­si­kly­do, pa­ma­tė nuo­sta­bų el­nią, tarp ku­rio pla­čių ša­ko­tų ra­gų sto­vė­jo kry­žius su nu­kry­žiuo­tuo­ju. El­nio vaiz­das ir iš­girs­tas bal­sas, ra­gi­nan­tis rū­pin­tis sa­vo sie­la, užuot me­džio­jus, taip pa­vei­kė kil­min­gą­jį jau­nuo­lį, jog jis at­si­sa­kė tar­ny­bos rū­muo­se ir įsto­jo į vie­nuo­ly­ną ne­to­li Mast­rich­to.

Be­je, ste­buk­las su el­niu ir auk­si­niu kry­žiu­mi pir­mą kar­tą ap­ra­šy­tas tik 1621 m. Tai pa­da­rė jė­zui­tas tė­vas Ro­ber­tas „His­to­rie St. Hu­ber­ti” („Šven­to­jo Hu­ber­to is­to­ri­ja“). Šio­je kny­go­je tas at­si­ti­ki­mas ap­ra­šo­mas taip: „At­ėjęs į miš­ką me­džio­ti, jis pa­ma­tė daug el­nių. Tarp jų bu­vo vie­nas ypač gra­žus, vi­sas spin­din­tis. Tas el­nias at­sig­rę­žė i Hu­ber­tą ir pa­klau­sė: „Hu­ber­tai, ko­dėl tu ma­ne me­džio­ji?“

In­for­ma­ci­jos šal­ti­nis: www.kur­ti­nys.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (3)

 

  1. arturas sako:

    Hm visada man keldavo sypsena tie zvereliu „reguliuotojai“ oi pamanykit tik, vilkas papjove daug aviu,ozku ir padare ukininkui zalos ajajai -vargsai .Ar kas nors suskaiciavo kiek zmogus yra padares gamtai zalos? ar kas nors suskaiciavo ju populiacija? ar kas nors suskaiciavo kiek zmogus iskirtes miska ir padares laukais ,isstume daugeli gyvunu is ju gyvenamu zonu? .Jeigu laikai avi tai pasirupink,kad vilkas prie jos neprieitu uzuot tai pafarius ,pasirodo daug paprasciau vilka nusauti,ir vel zmogus triumfuos oi koks jis galingas turtinkas su n skaicium aviu. Problema ta,kad zmogus paprasciausiai nebemoka dalintis su gamta,gamtai nebera jokios pagarbos,poziuris i medziokle siais laikais tai gryni pezalai,kazin kiek medziotoju istikruju yra alkani? -varksai. Dar iki zmogaus gamta pati puikiai susiformavo taip kaip jai reikia tad nereikia lialia apie ta reguliavima, cia reguliuojama tam kad zmogui butu gerai bet tikrai ne gamtai .

  2. Jaunius sako:

    Nesuprantu, kam reikia reklamuoti Hubertą. Juk jis, pamatęs kryžių, atsisakė medžioklės. Tikroji miško žvėrių globėja yra deivė Medeina. Apie ją ir reikia kalbėti. Juk visur, kur tik viešpatauja šv.Hubertas, dingsta ne tik žvėrys, bet ir miškai nyksta.

    • viršaitis sako:

      Žinios apie pasaulį nėra kažkam reklama. Baidytis kryžiaus, dar nereiškia suprasti jo esmę. Bet kas stabdantis smurtą ir žudymą yra vertas pagarbos. Baltiškų dievų vardai, tame tarpe ir Medeinos (nuo medis) nereiškia, kad peržengus Lietuvos teritorinę sieną, deivė kituose miškuose staiga patampa Hubertu. Miškai ir žvėrys nyksta ne dėl Huberto, o dėl Lietuvos medžiotojų ar privatininkų netinkamos veiklos.
      Baltai.lt skelbia nesiaurą ir nepolitizuotą požiūrį į savo krašte vykstančius reiškinius ir toliau pasilieka laisvi ir nepriklausomi vartai į pasaulį.
      Baltų tikėjimas nėra aklas tikėjimas. Matykime ir mąstykime, o tam turime žinoti ne tik apie baltų mitologemą…
      Ačiū, kad išreiškėte savo požiūrį.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.