Baltų žinyčios vartai

Dailininkas ir profesorius Antanas Žmuidzinavičius buvo plačiai žinomas kaip didelis kolekcionierius. Vienas iš įdomiausių jo rinkinių yra velnių kolekcija, pradėta rinkti apie 1906 m.

Velnias nuo senų senovės giliai įleidęs šaknis į lietuvių tautosaką ir etnografiją. Tai juokinga, negrabi ir nelabai gudri, dažniausiai žmogaus proto įveikiama pasakų bei padavimų būtybė. Lietuvių tautosakoje velnias nėra labai blogas, jis lengvai permaldaujamas, užjaučia ir supranta vargšą žmogų, bendrauja su juo, sutinka jam padėti, žinoma su tam tikra sąlyga. O žmogus, būdamas gudresnis už velnią, moka su juo susitarti, priverčia velnią tarnauti, laimi derybas. Net ir per Užgavėnes dažna kaukė atspindi linksmą velnią.

Linksmo būdo Antanas Žmuidzinavičius, mėgęs lietuvių liaudies humorą, pasakas ir dainas, ėmėsi kolekcionuoti šias nuskriaustas būtybes. Pasakojama, jog pirmąjį velnią jo kolekcijai padovanojo geras dailininko bičiulis, lietuvių klasikas ir rašytojas Tumas Vaižgantas. Iš pradžių Žmuidzinavičius ketino surinkti 13 velnių – velnio tuziną, bet netruko kolekcija peržengti šį skaičių.

Įdomu tai, kad visos kolekcijos velniai dovanoti, kas tik norėdavo suteikti dailininkui džiaugsmo arba jį pagerbti, nešdavo dovanų velnią. Todėl kolekcijos velniai labai įvairūs – vieni vietiniai, kiti svetimšaliai, vieni gera linkintieji, kiti bloga sėjantieji. Ir kiekvienas jų turintis ilgesnę ar trumpesnę savo atsiradimo istoriją ir biografiją.

Visi šie velniai dabar prisiglaudę po vienu stogu Kaune – Antano Žmuidzinavičiaus namuose-muziejuje. Sakoma, jog tai vienintelis pasaulyje velnių muziejus, kuriame saugoma apie 3000 raguotų velnių kolekcija.