0

KITU KAMPU APIE TRAGIŠKĄ PRŪSŲ ISTORINĘ LEMTĮ (2)

lapkričio 20, 2012 Istorija

Romualdas Grigas//

Ir odė, ir nekrologas prūsams

Europa, į save sugėrusi helenizmą, judaizmą ir Romos imperializmą, tapo krikščioniška. Bet krikščionybės centras – Roma pasiliko, švelniai tariant, ir ideologinio, ir kultūrinio imperializmo centru. Žvelgiant į anų laikų Romos bažnyčią, daug kas atrodo neįtikėtina, chimeriška. Na, kad ir jos tuometinių teologų ginčai apie tai, ar kada nors juokėsi Jėzus Kristus, ar ne? Jo nešiotas šlepetes tinka vadinti Jo paties nuosavybe, turtu ar ne? Nekrikštas turi sielą ar ne?..

Taigi visa istorija prikištinai mums byloja, kad anas, rodos, nenuginčijamas socialinės evoliucijos kelias buvo (ir pasilieka!) gana dramatiškas. O tais laikais dažniausia jis buvo tiesiog žiaurus, nežmoniškas. „Kitoniškumas“ buvo paverstas išsigimimu ir traktuojamas kaip šėtono pinklės, kaip dvoką skleidžiančios chimeros… Todėl tas „kitoniškumas“ arba turėjo būti naikinamas paties Dievo vardu, arba pajungiamas Jo tarnystei (geriausiai per jau apkrikštytus tarpininkus, kurie rodė didesnį aktyvumą)… Trečio kelio nebuvo.

Štai taip rašydamas, pirmiausia mąstau apie mūsų artimiausius, ta pačia pasaulėjauta gyvenusius giminaičius prūsus ir vakarinius lietuvius, savo kūnais ir tragedijomis pridengusius mūsų, t. y. lietuvių, tautos išlikimą. Prieš tai jie buvo laimėję kovą su ypač gerai organizuotais vikingais. Neatmestina prielaida, kad tai buvo ir į Skandinaviją nusidanginusių prabaltų ainiai. Vikingai, matyt, greičiau perpratę prūsų, kuršių ir kitų baltų socialinę organizaciją, ypač tų genčių dvasinį gyvenimą reguliuojančius papročius, „tauriai“ atsitraukė. Rytinio Baltijos kranto gyventojai, gindami savo kraštą, buvo neįveikiami.

Istorijos „nusišypsojimas“ truko neilgai.

Priekinis viršelis

Iš pietvakarių gerai organizuota banga nuo Oderio (Odros) baseino Vyslos (Vistulos) kryptimi slinko dabartinių lenkų protėviai – lechai, o į pietvakarines jotvingių žemes – didžiuosius ežerynus – mozūrai. O paskui juos lyg ir kviesti atslinko didelę patirtį turintis ir pajėgesne dvasine jėga disponuojantis karinis ordinas – teutonai, arba kryžeiviai…
Nematau prasmės bent kiek plačiau išskleisti prūsų genčių (tautos) istoriją. Apie tai prirašyta galybė knygų. Betgi jos tragiška lemtis, tos tautos išgyventi laikai ir dramos labai jau primena lietuvių išgyventus šimtmečius. Anų mūsų giminaičių istorija tiesiog verčia susimąstyti ir apie mūsų tautos tolesnį likimą ir išlikimą…

Lyg ir reikėtų man pasiteisinti dėl ypač fragmentiško, emocionalaus „įsiveržimo“ į XX a. vidurio Rytprūsius – Mažąją Lietuvą. Bet aš pats jį vertinu kaip ir pasiteisinimą, kodėl pasakojimas apie prūsus, apie jų istoriją bus irgi fragmentiškas. Ieškosime išskirtinių tos tautos charakteristikų, tik kai kur suteikdami savo mintims, apmąstymams platesnes (kitus autorius neatkartojančias) erdves.

Prūsų tyrėjas A. Kotzebue

Prūsų tyrėjas A. Kotzebue savo veikale „Preussens ältere Geschichte“ (dar 1808 m. publikuotame Rygoje) štai kaip yra rašęs: „Jeigu prūsams būtų pasisekę ištraiškyti kryžiuočius skėrius, kurių ištisi spiečiai kasmet užplūsdavo jų gimtuosius laukus, ta

i iki šiol tebebūtų aukso raidėmis istorijoje įrašyti žodžiai apie prūsų narsą, svetingumą ir gerą širdį. Taip, šita dabar išmirusi tauta gal būtų iki mūsų dienų savo galia ir pavyzdžiu lėmusi Europos papročius ir įstatymus“1. Kaip taupiai ir taikliai pasakyta! Taigi, sunku susilaikyti nepateikus ir kito, taip pat vokiečių kilmės autoriaus J. Voigto minčių, beje, irgi išdėstytų dar XIX a. pirmoje pusėje paskelbtoje knygoje „Prūsijos istorija“. Jis rašo: „Kai pradedi svarstyti, kokiais metodais buvo niokojama ši tauta, koks šlykštus buvo šis karas, kokie nusidėjimai buvo padaryti žmonijai ir jos teisėms, kokios neapsakomos piktadarystės ir koks didžiulis naikinimas vyko tų nekaltų žmonių krašte, kaip siaubingai buvo žudomos ištisos bendruomenės, tik tada supranti, koks sunkus yra Ordino nusikaltimas prūsams“2.

Kokių kilnių, humaniškų ir toliaregiškų asmenybių būta!..

Tos mintys, su aistra perpasakotos trečiojo asmens, irgi ne lietuvio, alsuoja skausmu, nenutilusia sąžine ir prasminga atmintimi. Nuo savęs pridursiu: tai, ką A. Kotzebue rašė apie sunaikintą prūsų kultūrą, galėjusią paveikti Europos mentalitetą, manyčiau, tinka ir mums, lietuviams, turėjusiems istorinę galimybę išlikti iškilia Europos tauta. Kodėl? Toks klausimas egzistuoja nuo pat pradžios, kai tik atsirado modernus lietuvio valstybinis sąmoningumas. Bene geriausiai (bet kartu ir mįslingai) į tokį klausimą buvo atsakęs S. Šalkauskis: „mes, lietuviai – tauta, kuri niekada nėra buvusi tuo, kuo galėjo būti“… Lieka vienintelė paguoda (o gal prigimtinė pareiga?) kaip nors prasmingiau kalbėti apie anuos laikus ir aktyviau bylinėtis dėl praktinio savo protėvių atminimo, vadovaujantis ne kokiomis nors etnocentriškomis ambicijomis, bet dėl išlikimo ir egzistencinės prasmės, t. y. dėl to, kuo mes kitiems galime būti įdomūs ir reikalingi.
Vietoj prūsų prakalbau apie lietuvius. Tebūnie… Poetas ir mąstytojas Jonas Aistis (1904–1973), gyvendamas emigracijoje, rašė: „Mūsų tautos istorija yra tragiška. Dideles pastangas sekė didelės nesėkmės. Ir aš galvoju, – tęsia šis autorius, – argi būtų lietuvių tauta kadaise amžių glūdumoje padariusi kam nors didelę skriaudą, kurią štai daugiau nei tūkstantis metų yra tebeverčiama atlyginti…“3

Datei:Deutscher Orden 1260.png

O prūsai? Šita iškilioji tauta? Už ką ir kam buvo prasikaltusi?.. Kuri paliko labai ryškius pėdsakus rašytiniuose šaltiniuose dar nuo I amžiaus.
Prūsų žemės, palyginti su kitais baltų kraštais, buvo tirščiausiai apgyvendintos. Štai P. Dusburgietis, kryžiuočių kronikininkas, gyvenęs XIII–XIV a. sandūroje, įvardydamas vienuolika prūsiškų provincijų, rašo: „Vargu ar kuri šių giminių buvo tokia nedidelė, kad karui negalėtų sutelkti dviejų tūkstančių raitųjų vyrų ir daug tūkstančių karių“4. Kronikininkas rado reikalą atskirai suminėti dvi gentis: „Semba, turtingiausia ir tirščiausiai gyvenama žemė, galėjo sutelkti keturis tūkstančius raitelių ir keturiasdešimt tūkstančių karių. Sūduviai, tauriausieji, pranokdavo kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais ir galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių<…>“5.

Įsijauskime, įsiklausykime į pateiktus skaičius. Gal jie ir padidinti, siekiant krikščioniškajai „civilizuotai“ Vakarų Europai sudaryti šiurpesnį „pagonių“ krašto ir jo galybės įvaizdį. Bet kad būta gausios prūsų kariuomenės (greičiausiai karo ar atskirų žygių atveju mobilizacijai turėjo rengtis kone visi vyrai, sugebantys valdyti ginklą) byloja daugelis kitų to paties kronikininko įrašų. Štai aprašydamas 1262 m. sembų apgultą Karaliaučiaus pilį P. Dusburgietis teigia, kad atvykus dideliam kryžiuočių pastiprinimui kautynėse „iš Dievo malonės tą dieną krito daugiau nei trys tūkstančiai sembų bei kitų prūsų… Taigi, tą pačią dieną, kurią prieš metus įvyko Pokarvių kautynės“6.

Datei:Deutscher Orden 1410.png

Kaip žinome iš to paties kronikininko, Pokarvių kautynes tada laimėjo sukilę prūsai, vadovaujami notangų genties vado Herkaus Manto, nors mūšio lauke žuvo ne vienas tūkstantis sukilėlių.
Grįžkime prie P. Dusburgiečio užuominos, kad sūduviai buvę „patys tauriausieji“… Greičiausiai neatsitiktinai kronikininkas smulkiau aprašo vieną įvykį… Anot jo, brolis Liudvikas (iš Libercelės), kilęs iš kilmingos šeimos, sūduvių-jotvingių kunigaikščio Skomanto karių buvo paimtas į nelaisvę. Puotos metu (po laimėtų kautynių su kryžiuočiais) vienas iš kunigaikštį supusių kilmingųjų, anot kronikininko, „didžiai išerzino brolį Liudviką, be paliovos jį užgauliodamas ir plūsdamas“. Kryžiuočių riteris pasiskundęs Skomantui: „Negi tam čia mane atsivedei, kad tas žmogus mane užgauliotų“. Skomantas pasiūlė jam paimti kalaviją ir dvikovoje su tuo įžeidinėtoju pabandyti apginti savo garbę. „Kilmingasis sūduvietis visų akyse buvo užmuštas“7. Šis kronikoje aprašytas įvykis galėjo atsitikti 1280–1281 m., t. y. tuo laiku, kai prūsų ir jotvingių jėgos vos vos ruseno… Bet kunigaikštis Skomantas, matyt, pagal egzistavusią tradiciją, nekreipdamas dėmesio į kovų nualintus savo bendražygius, priėmė būtent tokį sprendimą, kuris štai tokia kategoriška, bet riteriška forma nubaudė ne tik aną dvikovoje kritusį kilmingąjį, bet ir sudrausmino visus kitus. Vis dar buvo siekiama laikytis tos elgsenos principų, kurie anksčiau prūsams buvo pelnę „žmoniškiausių žmonių“ (A. Bremenietis) įvardį.

O P. Dusburgietis (kaip ir priklauso kronikininkui) buhalterišku, šaltu stiliumi užrašinėjo siaubingus kryžiuočių nusikaltimus – prūsų tautos ir jų iškiliausios kultūros naikinimą.
Štai eilinė, niekuo iš kitų neišsiskirianti, tos kronikos pastraipa: „Brolis Konradas iš Tirbergo, magistras ir broliai, subūrę didelę kariuomenę, įsiveržė į Pagudės žemę ir, išžudę nesuskaičiuojamą galybę vyrų, ugnimi nusiaubę visą žemę bei ją apiplėšę, išsivarė į nelaisvę moteris ir vaikus“8. Tai įvyko 1277 metais… Arba: „Tų pačių metų rudenį vėl įsiveržė į Pagudės žemę ir ją nusiaubė, degindami bei plėšdami, daugybę paėmė į nelaisvę ar nukovė, išskyrus keletą tų, kurie su savo šeimyna patraukė link Lietuvos į Gardino pilies apygardą (territorium), o visa žemė pavirto dykromis“9.
Kažkaip darosi net šiurpu, kai pagalvoji: kruvina, siaubinga istorija Prūsijos žemėje vėl atsikartojo. XX a. viduryje…

Datei:Deutscher Orden 1466.png

Būtume neteisūs, jeigu nepastebėtume ir kitokių nuomonių apie prūsus, jų karingumą. Štai W. Urbanas 1989 m. savo išleistoje (o 2005 m. Lietuvoje publikuotoje) knygoje rašo: „Anas kryžiaus karas (prūsų nukariavimai – R. G.) nuo pat pradžios buvo gynybinio pobūdžio, siekęs apginti šiaurines Lenkijos kunigaikštystes nuo kerštingų pagonių, grobusių į vergiją žmones ir turtą, siautėjimo“10. Apskritai gana plačioje savo monografijoje šis autorius negaili komplimentų kryžininkams, kurie buvo „priversti“ skleisti krikščionybę ir civilizuoti pusiau laukinius pagonis. Bet štai ir jis nesusilaiko nepripažinęs, jog „prūsai <…> nebuvo laikomi agresyvia tauta tol, kol XII a. pabaigoje Piastų dinastijos Lenkijos valdovai nepabandė užimti jų žemių. Jų pastangos atversti prūsus į krikščionybę ir rinkti mokesčius sukėlė įnirtingą pagonių pasipriešinimą“11. Šis istorikas pripažįsta tą faktą, kad kryžiuočiai žūtbūt siekė nukariauti Žemaitiją ir sujungti nugalėtą Prūsiją su tokiais pat nugalėtais lietuvių šiauriniais kaimynais – jų žemėmis. Bet, anot W. Urbano, Žemaitijoje „gyveno pačios karingiausios ir ryžtingiausios pagonių gentys visoje Lietuvoje“.

Vienas po kito sekę ir po keliolika metų užsitęsdavę prūsų sukilimai bylote byloja ne tik apie tikrai tirštai tais laikais apgyvendintas žemes, bet ir apie neįtikėtinai stiprią tų žmonių dvasią, kurios pagrindas buvo baltiškasis pasaulėvaizdis, gamtojautinė, žmogaus laisvę akcentuojanti gyvensena. Tariamai labiau civilizuotam pasauliui atstovavusi krikščionybė ir jos tuometinis avangardas – sukarintas kryžiuočių vienuolių ordinas vykdė vos ne „išdegintos žemės“ taktiką. Sunku nesusigraudinus skaityti kad ir to paties P. Dusburgiečio kronikos eilutes. Sunku šiandien patikėti, su kokiu įniršiu, su kokiu žiaurumu ir su kokiu „šventu pasiaukojimu“ buvo ir fizine, ir ypač dvasinės kultūros prasme naikinama ši niekuo prieš krikščioniškąjį pasaulį neprasikaltusi tauta… Pastebėsiu: Arvydo Každailio ofortinės iliustracijos, kurių minėtoje kronikoje esama keliasdešimt, nuostabiai, tiesiog genialiai perteikia prūsų tautos ir dvasinę kultūrą, ir žūtbūtines pastangas išlikti, ir jos jau išdraskytos „gabalais“ žūtį…

Kaip rašo to laikotarpio tyrinėtojai (tą patį atskleidžia ir popiežių bulės), iš pradžių kryžininkus buvo sunku nukreipti nuo šventosios žemės – nuo Kristaus karsto „vadavimo“, kol Romos kurija nesugalvojo teikti vadinamąsias neribotas indulgencijas (nuodėmių atleidimo „sertifikatą“) tiems, kurie pasukdavo priešinga kryptimi. Paprastai tokiomis indulgencijomis popiežiai „nesišvaistydavo“. Bet, anot W. Urbano, „kryžiaus karus Pabaltijyje jie laikė gana svarbia krikščioniška veikla, todėl jomis apdovanodavo kiekvieną kryžininką, pasišventusį ginti Bažnyčią Prūsijoje ir Livonijoje“12. Taigi kryžiuotis gaudavo ne tik užgrobtą turtą, žemės valdų, ją įdirbančių pusiau baudžiauninkų, bet ir dangaus karalystės palaimą. Suprantama, kodėl į prūsus naikinantį karą plūdo ne tik atsidavusieji krikščionybei, bet ir minios, kaip dabar sakytume, recidyvistų vos ne iš visos Europos…

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/b/bb/Battle_of_Tannenberg.jpg
Žalgirio mūšis D. Schillingo kronikoje. XV a. II p.

Kryžiuočių metraštininkas savo kroniką baigia tokia pastraipa: „1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios praėjo 53 metai ir visos šios žemės giminės (nationes) jau buvo nukariautos ir išvaikytos, žodžiu, kai čia nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos bažnyčiai, Teutonų ordino broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno Lietuvos žemėje…“13. Militarinė galybė, įgijusi praktikos naikinant prūsus, pasisuko veidu į tiesioginius mūsų protėvius – senuosius lietuvius. Žinoma, pirmiausia į žemaičius, kurių žemės tiesiog buvo rakštis stengiantis užimti visą rytinį Baltijos jūros krantą.

Bet štai ką rašo šiuolaikinis (modernus) užsienio istorikas apie tuometinius artimiausius prūsų (nugalėtų, palaužtų ir paverstų kryžiuočių landsknechtais) giminaičius – žemaičius: „Nors žemaičiams labiausiai rūpėjo kovos su Vokiečių ordinu, jie vienodai priešinosi ir juos užvaldyti norėjusiam Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Iš to galima spręsti, kad jiems labiau rūpėjo ne religija, bet papročiai ir garbė. Kilmingas žemaičių pagonis buvo karys, kuris darė, ką panorėjęs. Jis nesidavė saistomas krikščioniškomis nuolankumo, skaistybės ir paklusnumo sampratomis. Tačiau kryžiuočiams nežaboto būdo žemaičių ir jų giminaičių atvertimas į tikrąjį kelią tapo svarbiausiu veiklos tikslu…“14
Amžius šventame vandenyje mirkęs ąžuolas ilgam susidūrė su Europos miestuose kalta grūdinta geležimi… Tas žūtbūtinis susidūrimas keitė visą senųjų lietuvių etosą. Nedrįstume sakyti, kad tik gerąja, t. y. civilizuota, kryptimi.

Bus daugiau

1 Cit. pagal Šneidereitas O. Prūsai. – Vilnius: Mintis, 1989. – P. 87.
2 Ten pat, p. 86.
3 Aistis, Jonas. Milfordo gatvės elegijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga,
1991. –P. 381.
4 Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. – Vilnius: Versus Aureus, 2005. – P. 66.
5 Ten pat, p. 67.
6 Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronikos. – Vilnius: Versus Aureus, 2005. – P. 86.
7 Ten pat, p. 267–268.
8 Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. – Vilnius: Versus Aureus, 2005. – P. 252.
9 Ten pat, p. 254.
10 Urban W. Kryžiaus karas Žemaitijoje. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. – P. 9.
11 Ten pat, p. 21.
12 Ten pat, p. 21.
13 Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. – Vilnius: Versus Aureus, 2005. – P. 278.
14 Urban W. Kryžiaus karas Žemaitijoje. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. – P. 50.

mokslasplius.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.