0

KITU KAMPU APIE TRAGIŠKĄ PRŪSŲ ISTORINĘ LEMTĮ (4)

lapkričio 22, 2012 NAUJIENOS

Romualdas Grigas//

Pabaiga, pradžia lapkričio19. 20, 21.
Baigiame spausdinti ištraukas iš Romualdo Grigo rašomos knygos „Senieji lietuviai: nunykimo šaknys ir trajektorijos“. Jokiuose šaltiniuose nerasime net užuominos, kad prūsai būtų dalyvavę užkariavimuose. Anot anksčiau cituoto Herderio, jie griebdavosi ginklo tiktai tada, kai reikėdavo gintis. Tai užfiksuota daugelyje ne tik prūsų, bet ir kitų baltų genčių dainose ir pasakose. Baltams nebuvo būdingi herojiniai kūriniai, karo žygių išaukštinimas. Jiems buvo svetimos ir dainos-eilės apie kunigaikščius, pasižymėjusius žygių didvyrius. Jie žvelgė į pasaulį ir į savo pačių gyvenimus per gamtojautą, per meilę gamtos kūrinijai, per meilę gimtajam kraštui, savo artimiesiems ir protėvių kapams.

Apie išnykusią, išnaikintą tautą pasaulyje įvairiomis kalbomis byloja daugelis kūrybinių asmenybių. Kai kuriuos rašiusius apie prūsus savo apžvalgoje pristačiau. Betgi žinome: rašytinis ar kitaip, meno formomis užfiksuotas paveldas šiandien praranda savo įtaigumą. O tai, kas pastatyta paminklo pavidalu – prašalietis, bet kuris ar tai būtų „savas“, ar „svetimas“ – dėmesį būtinai atkreips. Bet paminklo žuvusiai, sunaikintai tautai tikrai niekas jau nestatys. Toks žingsnis ir moraline, ir politine prasme būtų tiesiog nepriimtinas ir naujiesiems šios žemės šeimininkams.

Tegu ir pasikartodamas, bet pasakysiu: kas bent kiek išsamiau gilinosi į prūsų istoriją, tas ir kitiems drąsiai gali pasakyti – Europoje iš tiesų tai būta išskirtinės tautos, demonstravusios išskirtinę savo pasaulėžvalgą, gyvenimo būdą, neįtikėtiną valingumą ir drąsą ginant gimtąjį kraštą. Po to, kai juos užkariavo, kai kryžiuočiai-vokiečiai įvykdė ne tik fizinį, bet ir dvasinį genocidą – kažin kas dar buvo likę, bet likę tik rusenantys, jau ir iš vidaus irstantys nuodėguliai. Kol nebeliko ir plėnių… Nebeliko ir jų Tėvynės vardo…

Beje, dėl Tėvynės vardo… Pasaulyje dar yra likę tų, kurie save kildina iš prūsų. Dar prieš kurį laiką (15 ar 20 metų) netgi leido leidinį, kurio pavadinimas buvo „Tvanksta“. Jų, t. y. leidėjų nuomone, tai buvo prūsiškasis Tėvynės sąvokos atitikmuo… Mūsų lietuviškai klausai skamba labai jau artimai, suprantamai. Teko susidurti su informacija, kurioje teigiama, jog tą leidinį buvo bandyta leisti prūsų kalba. Betgi ar įmanu mirusią kalbą padaryti gyvą?.. Stebina kitkas: iniciatorių, „Tvankstos“ leidėjų siekis atsiriboti nuo germanizmo; prisiminti įsivaizduojamus savo protėvius ir jų tragišką likimą; kaip nors pratęsti tai, kas ir užspausta ląstele glūdi prigimtyje…
Prisimenu ir savo susitikimą Vilniuje Atgimimo metais su grupele gudų. Jie tarsi didžiuodamiesi, bet kartu lyg ir atsiprašydami už „kažin kokią kaltę“ mums padalino po pluoštelį kuklių laikraštėlių pavadinimu „Jotva“. Jame perskaičiau tokius pat kuklius, bet ir savaip ryžtingus tekstus, bylojančius apie gudų baltiškąją prigimtį ir tebeegzistuojančią jos dvasią… Po kelių metų interneto svetainėje (gegaruch.org) randame rimtesnį žingsnį – „Krivičių Druvingių“ kreipimąsi. Prūsai ir jų broliai jotvingiai baltų religiją, regis, vadino Druva (panašiai kaip mes, lietuviai, savąją bandėme pavadinti Romuva). Pateiksiu sutrumpintą to unikalaus kreipimosi tekstą lietuvių kalba.

„Broliai Baltai!.. Mes, krivičiai (gudai) atsispiriame visiems apgaulingiems teiginiams, kad esą mūsų baltiškumas dingęs kartu su kalba, skelbiantiems, jog krivičiai neturi nieko geresnio, kaip tylėdami pasiduoti svetimšaliams. Nepaisant viso to, dėl savo atgimimo ir garbingo buvimo mes grįžtame prie savo tikrųjų šaknų ir šaltinių, norėdami pasiekti mūsų vienintelę esmę – baltiškąją esmę… Po Druvingių vėliava surinksime rimtus, išsilavinusius, aktyvius, drąsius ir tvirtus krivičius (gudus), lietuvius, latvius bei latgalius, kurie stovės petys į petį kaip Baltų Rekonkistos (Atsikovojimo, Atgimimo – R. G.) šventųjų karių ordinas.
Kails Druvingimans!“
Kažin kas dar gyva, dar krebžda po storu asimiliacijos, istorinės užmaršties ir iškentėtų kančių sluoksniu.

Kažin kaip pradėjau kalbėti „svetimais tekstais“. Tarsi pati širdis siūlytų šį „Atsisveikinimo žodį“ irgi užbaigti kita ranka rašytu tekstu. Tai emigranto, žymaus mąstytojo Vytauto Alanto sukurtas (o gal atskirais fragmentėliais iš žmonių gyvosios atminties „sudurstytas“) literatūrinis vaizdelis, pavadintas „Ką atsakė jotvingių rikis“.
„Taigi, taip ir buvo: kartą prūsas perkrikštas atėjo pas vieną jotvingių rikį, kuris gyveno Prūsijos pasienyje, ir ėmė jį įkalbėti krikštytis. Rikis kantriai išklausė ir tarė:
– Matai, ten pamiškėje auga šimtametis ąžuolas: išrauk jį, suėmęs į glėbį.
Perkrikštas pažiūrėjo į ąžuolą, paskum pažiūrėjo į rikį ir nieko neatsakė. Tuomet rikis vėl tarė:
– Išdžiovink aną upę, kuri ten teka mano palaukėje.
Perkrikštas vėl pažiūrėjo į upę, paskum vėl labai stebėdamasis atsigręžė į rikį ir nieko neatsakė. Tuomet rikis jį klausė:
– Pažiūrėk į saulę ir ją užgesink.
– Perkrikštas kone su baime žiūrėjo į rikį, manydamas kalbąs su bepročiu, bet rikis jam paaiškino:
– Kaip tu gali reikalauti, kad aš pakeisčiau tikėjimą, kurs yra įleidęs šaknis į mano dvasią kaip anas ąžuolas, kurs atiteka kaip ana upė iš neapmatomų tolybių ir kurs yra karštesnis už Motiną Saulę ir niekad neužgęsta?

Po to pokalbio perkrikštas daugiau pas rikį neatėjo.“*

*   Romuva. Baltų kultūros leidinys. – Vilnius, 2004. – P. 13.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.