0

SAULĖ IR KRYŽIUS (1)

lapkričio 29, 2012 PASAULĖŽIŪRA

Algirdas Patackas//

baltų religija, jos esminis ženklas ir sąsajos su kultūra

Žodis šio teksto skaitytojui

Lietuvos vardo tūkstantmečio šventė atgaivino ir rūpestį mūsų savimone, „ašaine sąmone“, pasak Vydūno. Vienas svarbiausių dėmenų, ją formavusių, – gal net pats svarbiausias – yra baltų religijos klausimas. Kaip tikėjo į Dievą mūsų protėviai, kaip Jį garbino iki susipažinimo su krikščionybe, ar jie buvo politeistai, ar tikėjo į vieną ir vienatinį Dievą? – į šiuos klausimus, tokius esmingus mūsų savasčiai, baltiškojo etoso formavimuisi, iki šiol nėra aiškių atsakymų – aiškių tiek, kad būtų galima juos įrašyti į vadovėlius ir enciklopedijas. Nauji laikai neatnešė, deja, naujų atsakymų, – nors jų buvo laukta, nes gi išsipildė pagaliau sena svajonė – laisvai mąstyti, – todėl viską tenka pradėti tarsi iš pradžių. Čia pateikiame tekstą, kuris buvo publikuotas labai seniai, prieš kokius dvidešimt penkerius metus, tačiau liko mažai žinomas, nes tai buvo savilaidos, pogrindžio kultūros kūrinys. Galbūt dabar jame kai ką keistume, tačiau tai nebūtų esminiai dalykai. Mums atrodo, kad yra prasmės jį skelbti vėl, tokį koks yra, bet šįkart jau laisvoje spaudoje – tam, kad jaunoji karta susipažintų su anų laikų pastangomis „laisvai kvėpuoti“.

Kitą priežastį, kodėl spausdinamas šis tekstas, reikia paaiškinti plačiau. 1972 m. pasirodė žymaus rusų (ne sovietų!) kalbininko ir mąstytojo Vladimiro N. Toporovo (1928-2005) straipsnis „Pastabos apie baltų religiją“ [19]. Nors pavadintas kukliai, tačiau šis tekstas reiškė naują žodį, netgi persilaužimo momentą baltų religijos tyrinėjimuose. Turėjo reikšti. Deja, taip neįvyko…

Kodėl? Anais laikais šitai galima buvo aiškinti cenzūros baime – straipsnyje rusų baltistas įrodinėja, kad senovės baltų religija buvusi pramonoteistinė, t. y. tikėta į Vieną Dievą, ir tik vėliau prasidėjo daugdievystė. Tai jokia naujiena tiems tyrinėtojams, kurie yra susipažinę su idealistinės krypties religijotyra: seniausioji žmonijos religija, kurią išpažino taip vadinamų „pagrindo kultūrų“, Grundkultur, tautos (Andamanų salų gyventojai, bušmenai, ketų tautelė Sibire ir kt.), ir buvo pirminis tikėjimas į Vieną Dievą – pramonoteizmas (plačiau žr. straipsnyje). Naujiena buvo tai, kad ši archajiškiausia religijos forma rasta krikščioniškosios Europos pašonėje, baltų giriose. Nors stebėtis tarsi nebūtų kuo – juk jeigu išlaikėme archajiškiausią Indoeuropos kalbą, tai argi negalėjome iki pat Kristaus Naujienos atėjimo išlaikyti archajiškiausią religiją? Iš čia sekė išvada, variusi siaubą valdiškiems ateistams: nebuvo vidinių, esminių kliūčių priimti krikščionybę, taip pat Vieno Dievo religiją, kuris dargi Sūnaus pavidalu buvo nužengęs į žemę gelbėti žmonijos. Tačiau, pasirodo, ši naujiena buvo nepriimtina ne tik anų laikų ateistams. Išsipildė blogiausi lūkesčiai – vietoj Markso, Engelso ir Lenino stojosi nauja „trejybė“ – Teiloras, Morganas ir Frezeris. Marksistinį, susikompromitavusį ateizmą naujojoje Lietuvoje pakeitė ne kas kita, kaip taip vadinama pozityvistinė religijotyra, taigi tos pačios materialistinės krypties. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad minėtasis, radikaliai keičiantis sampratą apie mūsų protėvių religiją Vladimiro Toporovo straipsnis, parašytas naudojant šiuolaikinį dievovardžių paskirstymo (teonimų distribucijos) metodą, niekaip neįsigyvena mūsų religijotyroje, o jei būna cituojamas, tai palydimas klaidingu aiškinimu. Kartais susidaro įspūdis, kad šis tekstas mūsų tyrinėtojams, ypač jaunosios kartos, išvis yra nežinomas (žr., pavyzdžiui, str. „Auxtheias Vissagistis – supagonintas krikščionių Dievas“ iš G. Beresnevičiui skirtos knygos „Tai, kas išlieka“). Turbūt šitai nėra daroma sąmoningai – greičiausiai tai bus pasekmė mūsų universitetuose vyraujančių, materialistine, Santaros-Šviesos kryptimi orientuotų humanitarijų. Tačiau rezultatas yra liūdnas – užsiauginome nuosavą pseudopagonišką sektą, siekiančią tapti netgi valstybine religija. Akmenėlį į savo daržą šia tema gali įsirašyti ir Katalikų teologijos fakultetas prie Vytauto Didžiojo universiteto – susizgribta tik tada, kai reikalai jau toli nuėjo…

Todėl mums, šio, žemiau pateikto pogrindžio laikų teksto gimimo liudininkams, neatrodo, kad jame reiškiamos idėjos ir prielaidos yra pasenusios ir nebesvarbios. Bet geriau tegul sprendžia skaitytojas.

Įvadas

RELIGIJA IR KULTŪRA

Baltų religijos, kaip ir baltų kultūros, klausimas tebėra neišspręstas ir blausus. Prof. Algirdo Greimo liudijimu, E. Benvenista (Émile Benveniste), vienas žymiausių indoeuropiečių (toliau – ide.) kalbotyros specialistų, pokalbyje su Dž. Diumeziliu (Georges Dumézil), lyginamosios mitologijos kūrėju, yra pasakęs, jog „visa tai, kas iki šiol nuveikta ir surasta ide. kalbotyros bei mitologijos srityje, reikia pervertinti ir bent pusę teiginių teks atmesti, kai bus pažinta baltų mitologija ir kalbotyra“ [1]. Galime kalbėti netgi apie indoeuropeistikoje vis ryškėjančią tam tikrą kryptį, pavadintą baltocentrine. Pavyzdžiui, kalbotyroje jai atstovauja V. Šmidto (Wilhelm Schmidt), žinomo Vokietijos baltisto, hipotetinė teorija apie baltų kalbų centrinį vaidmenį ide. kalbų hierarchijoje, kur siūloma – kaip išeitį iš problemų akligatvio, į kurį pakliuvo indoeuropeistika – indoeuropietiškąja prokalbe laikyti baltų kalbas [2]. Dar labiau mus įpareigoja gyvai domėtis baltų kultūra ir religija lietuviškos savimonės paslaptis. Kodėl mūsų, gyvenusių žymioje Europos dalyje, lieka vis mažiau ir mažiau? Kur slypi lemtingo baltų slavėjimo ištakos (o šiam vyksmui yra ne keli šimtai, kaip daug kas mano, o du tūkstančiai metų), ir koks paslaptingas ryšys yra tarp slavėjimo ir dorinio mūsų nuopuolio? Kokia lietuviškumo esmė: ar tai, kad buvome nuo jūrų iki jūrų? O gal tai, kad esame jauniausia krikščioniška tauta Europoje, kurios pašaukimas būtų skleisti katalikų Bažnyčioje vydūniškąją šviesą? Vien istorijos ar politinių aplinkybių tyrimas atsako negali duoti. Nors ši studija apsiriboja baltų religijos tipologinio modelio ir raidos (pirmoje dalyje) bei kai kuriais esmės (antroje dalyje) klausimais, tačiau yra būtina pateikti tam tikrus metmenis pažiūrų į kultūros istoriją (apskritai) ir į baltų kultūros vietą toje istorijoje.

Baltų kultūra, būdama giliai motiniška (matricentrine), panaudojant jau priimtas kultūros filosofijoje sąvokas, buvo vidinio pobūdžio, tuo ją priešpastatant išorinio pobūdžio kultūroms. Tačiau šis, dvipolis modelis, priimtas Vakaruose, kaip ir kiti, pagrįsti medžiaginės gamybos santykiais (matriarchatas – patriarchatas), mąstymo sąranga (loginis – simbolinis) ar saviraiškos pobūdžiu (balso – vaizdo), nepakankamai atspindi dvasinės kultūros sritį ir baltų kultūros atveju norint ką nors paaiškinti dažnai yra bejėgiai. Tokios savitos ir giliai archajinės kultūros, kaip mūsų, pažinimui yra būtinas savas požiūris ne tik į ją pačią, bet ir apskritai į kultūros istoriją.

Intensyvinis (nukreiptas į vidų, į žmogaus esmę, o ne išorinį pasaulį) pobūdis žymi tam tikrą kultūrų ratą, kurias siūloma vadinti Etoso (gr. ethos), t. y. vidinės, etinės, vertikalios (gylis – aukštis) krypties, kultūromis. Šio rato kultūros nėra sukūrę didingų medžiaginių civilizacijų, kurių O. Špengleris (Oswald Spengler) priskaičiuoja penkias (svarbiausias), o anglų kultūros istorikas A. J. Toinbis (Arnold Joseph Toynbee, 1889-1975) – dar daugiau. Etoso arba Doros kultūroms medžiaginė, daiktinė civilizacija nėra neišvengiama lemtis. Terminą dora nereiktų suprasti vien tik moralės prasme. Teiginį, kad Etoso kultūros nukreiptos į žmogaus vidų, o Logoso (gr. logos) į išorę, reiktų patikslinti tuo būdu, kad žmogiškojo Aš esmės atžvilgiu (Aš-žmogaus, „žmogaus sau“, – anot Vydūno, – žmogaus, kaip „dieviškos kibirkšties“) išorė yra ne tik mus supąs pasaulis, bet ir vidinis žmogaus pasaulis, jo psichika ir intelektas, pasireiškiantis per jausmą, protą, valią ir instinktą. Logoso kultūros irgi turi taip vadinamą humanitarinę kultūrą, tik tiek, kad pačios esmės, „pačio ašainumo“ (Vydūnas) atžvilgiu ji yra išorinė, kai tuo tarpu Etoso kultūroms būdinga uždarumas, savistaba „ašainės“ sąmonės (Vydūnas) atžvilgiu. Tad terminą dora reikia suprasti ne moralistine, nužeminta prasme, o atitrauktine, kaip žmogiškumo esmės matą. Svarbiausia ethos-logos sąvokų priešpastatyme yra kryptis.

O štai priešingo poliaus, kuriam siūlomas Logoso kultūrų pavadinimas, vystymasis būtinai baigiasi civilizacija, kuri joms tam tikra prasme yra mirties sinonimas. (Nereikia pamiršti terminų kultūracivilizacija skirtumo, kurį pabrėžė O. Špengleris. Kultūra šiuo atveju reiškia pirmąją, jaunystės fazę, po kurios eina branda civilizacijos pavidalu, o vėliau seka sustingimas, formų sustabarėjimas ir mirtis). Šias kultūras žymi pastanga plėstis plokštumoje į išorę horizontaliomis kryptimis, reikštis per išorinio pasaulio, gamtos perkeitimą. Tačiau Logoso kultūroms turime būti dėkingi už didžiausias Naujojo ir Senojo pasaulio civilizacijas, gamtos ir visatos pažinimą, mokslinę-techninę pažangą.

Tuo tarpu Etoso kultūros nelinkusios reikštis išoriniais, medžiaginiais pavidalais. Einant Kairo-Smolensko dienovidžiu, išnyks didingos šventyklos ir rūmai, archeologai vis mažiau ir mažiau ras gražių niekučių. Tačiau etinės minties, žmogaus esmės pasaulio, Aš-žmogaus (Vydūnas) tyrinėtojas atras ne mažiau senas nei Egipto civilizacijas, tik kitokio pobūdžio. Mūsų laikais, „Vakarų saulėlydžio“ ir dvasinio nuovargio epochoje, šios krypties kultūrų patirtis yra nelygstama. „Tiksliųjų mokslų /…/ pažanga /…/ negali neatkreipti mūsų dėmesio ne tik į žmogaus būklės trapumą – tai jau būtų lyrinio-filosofinio apmąstymo tema, kiek į didžiulį neatitikimą tarp mūsų žinojimo apie pasaulį ir mūsų žinių apie žmogų“ [72]. Klasikine tokio pobūdžio kultūra ir buvo baltų kultūra su jai būdingu meditatyvumu, etiniu individualizmu (J. Girnius) ir pasaulio pažinimu per „lyrinį intuityvizmą“ (B. Kročės (Benedetto Croce) terminas). Jos piramidės – tai neturėjimas ginklų (ką patvirtina archeologija); neturėjimas palaidų (orgialinių) švenčių, instinktą įveikiant ne tabu pagalba, o perkeičiant į stiprų lyrinį susiliejimo su gamta išgyvenimą (Rasos šventė etnografijoje); tvirta monogaminė šeima su moters-matronos, doros ir skaistybės kultu, tobula bei subtilia pagrindinių slenksčių žmogaus gyvenime – gimimo, vedybų, mirties – įveikimo technika. Kaip matysime, šio pobūdžio kultūroms yra būdingas ypatingas santykis su Dievu. Tokia buvo ir indo-arijų dvasinė civilizacija (kai jie dar gyveno Himalajų priekalnėse) iki Upanišadų laikotarpio, kol dar buvo gyva sakytinė Vedų tradicija. Deja, susidūrusi su iš esmės skirtinga kultūra, sukurta senųjų Indijos gyventojų dravidų, ir gavusi iš jos stiprų postūmį (rašto atsiradimas), ji, intelekto sukaustyta, priimdama jai svetimus Logoso civilizacijos pavidalus, sustingo budistinėje nirvanoje. (Gyva srovė vis tik išliko, ką liudija tokie vardai, kaip Ramakrišna, Vivekananda, Gandi.)

Panašiai bus įvykę ir su graikų kultūra – apie tą patį krypties posūkį liudija ir ankstyvosios, ikisokratinės graikų filosofijos posūkis nuo būties į būtybę, t. y. nuo žmogiškojo esmės į jo apraišką – „nuo Anaksimandro iki F. Nyčės būties tiesa liko slaptoje“ [73]. Šiuo atveju, santykis tarp baltų ir indo-arijų dvasinio palikimo, jau minėtąja prasme, būtų kaip santykis tarp kultūros ir civilizacijos arba, pasitelkiant medžio įvaizdį, kaip tarp balanos – visada rasmingos – ir branduolinės medienos. Todėl mums, lietuviams, problemos Rytai-Vakarai sprendimas, dabar taip užvaldęs vakarietiškus protus, turėtų būti kitoks. Turime nuosavus Rytus, pačiuose mumyse, ir norint įsigyti dvasinės atgajos, norint pasiekti paslaptingą Šambalą, mums nereikia, kaip vakarietiškiems hipiams, keliauti į Katmandu ar Tibeto vienuolynus. Tam užtenka atlikti kelionę į save, kelionę žymiai sunkesnę, bet įmanomą, turint tokius dvasinius vadus, kaip Vydūnas, Čiurlionis ir Milašius.

Abu šie kultūrų ratai – Logoso ir Etoso – yra statiški, stabilūs, griežtai atriboti. Kas buvo pradmeniu, pradėjusiu įsukti istorijos ratą? Tai – nomadai, klajokliai, vyriško prado nešėjai. Jų kultūra griežtai tėviška (patricentrinė). Jos pašaukimas bei paskirtis – valia, judesys. Geografiškai senajame pasaulyje Logoso kultūroms atstovauja Viduržemio jūros pakraščių kultūrų ratas, O Etoso – prabaltų ir kaimyninių genčių apgyventas miškų masyvas (į šiaurę nuo Alpių, pagal H. Krahę, gyvenęs griežtai apibrėžtas laike ir erdvėje genčių junginys, vadinęs save teuta [3]). Klajokliai gyvenę siauroje stepių ir pusdykumių juostoje, nusitęsusioje net 7000 km nuo Juodosios jūros iki Gobio dykumos. Laikas nuo laiko – maždaug kas 500-800 metų – jie paplūsdavę į Vakarus, įsiverždami į ramią baltų miškų buitį arba į prabanga tvaskančius senųjų civilizacijų centrus, niokodami, griaudami, o vėliau tapdami sėslūs ir kultūriškai ištirpdami, atlikę savo didžiąją paskirtį – išjudinę rimtį. Taip gimė indoeuropiečių tautos ir gentys, kurių bene pirmieji bus hetitai, o paskutinieji – slavai, baltų motinos ir nomado tėvo sūnūs ir dukterys, – gimę sandūroje miškas-stepė (ši sandūra, pagal L. Gumiliovą, yra vienas iš veiksnių, skatinančių naujų tautų atsiradimą [4]), ant didžiojo tautų vieškelio, kertančio centrinę Europą nuo Juodosios iki Šiaurės jūrų. Todėl ieškoti vieno kurio geografinio taško (ar siauros juostos), iš kurio atsirado ide. tautos, yra klaida. Ide. atsiradimą reikia suvokti kaip vyksmą, periodiškai pasikartojantį, ne kaip vienkartinį įvykį, o jų atsiradimo vietą – ne kaip geografinį tašką ar nedidelį plotą, bet kaip ištisinę geografinę erdvę. Tokia erdvė ir buvo Etoso kultūrų ir klajoklių (nomadų) sąlyčio žemės. Ir išties – įvairių tyrinėtojų nurodomi atskiri ide. atsiradimo taškai, juos apjungus, sutampa su šia erdve, lanku juosiančia baltų ovalą, kurio centrą nuo klajoklių antpuolių apsaugojo Pripetės pelkės ir neįžengiami miškai. Apskritai, giria ir baltai – tapačios sąvokos. Senoji Aistija – tai Europos sengirė, neįžengiama tankmė, pati miško germė. Šitokio miško ir baltiškų vandenvardžių paplitimo plotai visiškai sutampa, bylodami apie gilų ir paslaptingą ryšį.

Iš čia ide. pasklinda į šalis po visą senąjį žemyną, pasiekdami net Indiją, genami to paties nomadinio impulso, garsiosios pietų traukos, tokios ryškios vikingų žygiuose ir germanų tautos literatūroje (Kiplingas, Hamsunas, Hesė). Taigi, statiškąsias Logoso – Etoso kultūras išjudina klajoklių kultūrose užprogramuotas valios impulsas, įgalinantis jų tarpusavio sąveiką ir tuo pačiu – pasaulio istorijos vyksmą. Panašiai vyko ir kitose pasaulio vietose – pavyzdžiu gali būti hunų (stepių klajoklių), Kinijos žemdirbių ir Indokinijos civilizacinių centrų tarpusavio sąveika, Amerikos žemynuose – tarp miškų indėnų kultūrų, klajoklių (actekų) ir Jukatano pusiasalio civilizacinio židinio. Protas, Dora ir Valia – tai trys žymenys, kurių trimatėje erdvėje vyksta žmonijos istorija. Ketvirtąjį matmenį suteikia religija.

A. J. Toinbis (vadinamas kultūros istorijos Mendelejevu, dvylikatomės A study of History autorius) paskutiniuose savo veikaluose padarė griežtą posūkį savo iki tol pozityvistinėse pažiūrose. Terminą society (bendrija, visuomenė – O. Špenglerio civilizacijos atitikmuo), naudojamą nusakyti pagrindinėms iki šiol sukurtoms civilizacijoms (pavyzdžiui, Western Dom Society – Vakarų (Bažnyčios) civilizacija), pakeitė terminu religijos. Įvyko lemiamas pažiūrų persilaužimas – pasaulio istorijos esminiu varikliu kultūros filosofas laiko nebe kultūrą, bet religiją. Kodėl? „Įsivaizduokime karietą, kuriai važiuojant ratai atlieka uždaro ciklo judesį. Pats savaime šis judesys yra betikslis, niekur nevedantis, kaip betikslis gali atrodyti kultūrų gimimas, išsiskleidimas ir mirtis. Bet karieta juda. Kur? Kur juda kultūrų istorija? Dievop“, – atsako A. Toinbis. Tokiu palyginimu istorikas nusako teleologinę pasaulio istorijos kryptį. Šia prasme jo pažiūros priartėja prie N. Berdiajevo [5], vysčiusio šią mintį grynojoje filosofijoje.

Religijos ir kultūros dirbtinai atskirti negalima. Religija nėra sudėtinė kultūros dalis: ji yra daugiau negu kultūra. „Ne religija telpa kultūroje, bet kultūra – religijoje“ [6]. Religijos ir kultūros santykis yra daugiaplanis. Dargi savo kilme kultūra yra priklausoma nuo religijos: „Kultūra yra susijusi su kultu. Ji išsivysto iš religinio kulto, ji yra kulto išsiskleidimas ir jo turinio išsišakojimas įvairiomis linkmėmis“ [7]. Religija yra kita santykio žmogus – būtis forma. Kultūra, rišanti žmogų su būtimi per pasaulį, ir lieka šio pasaulio rėmuose. Tik aristotelinio kelio prasiveržimuose į visatos ir atomo gelmes bei platoniškojo kelio – į etikos sritį ir Meilės paslaptį, – kultūra, pranokdama pati save, nušvinta Absoliuto praregėjimo blyksniu, sujungdama mus su Būtimi. Religija priklauso kitai santykio su būtimi plotmei. „Būtis /…/ gali būti Dievas tik tuo atveju, kai ji yra „mano Dievas““ [8]. Taigi, religija – tai asmeninis ryšys su Dievu, „mano Dievu“, įgalinantis mus nugalėti paskutinę užkardą, skiriančią mūsų būtį nuo Dievo. Tai – tikrasis Dievas. Ne filosofų, intelektualų ir net ne teologų, bet mano, gyvas Dievas. Tai – tikroji religija, kelias į Vienį. Terminas neturi panteistinio atspalvio ir yra skirtas nusakyti tai vienovės būsenai, kuri yra įvykdoma, žmogui per būtį susijungus su Dievu.

Kaip klostėsi ši kelionė žmonijos istorijoje, religijos istorijoje? Tegul į šiuos svarbius, esminius klausimus padeda atsakyti mūsų, baltų religijos studijos.

bus daugiau

Pagal vydija.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.