3

SAULĖ IR KRYŽIUS (5)

gruodžio 4, 2012 PASAULĖŽIŪRA

Šios studijos tikslas nebuvo atskleisti išsamų senosios mūsų religijos vaizdą, – tai ateities dalykas. Norėta tik apčiuopti esminį tašką – tai baltiškasis pramonoteizmas. Savo ruožtu kultūrinė – istorinė etnologijos mokykla gauna stiprią paspirtį iš baltų religijos medžiagos. Kita vertus, – pramonoteistinė teorija įgalina atkurti logišką ir nuoseklų senosios mūsų religijos (kuriai, sutikime, nelabai tinka pavadinimas „pagoniška“, turint galvoje tą nekintantį atspalvį, kurį suteikdavo šiam terminui lenkiška tradicija) modelį.

http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2012/11/Patackas.jpgToks yra statinis senosios mūsų religijos prieš pat krikštą vaizdas: su vienu Dievu, kaip visos sistemos ženklu, ir beprasidedančia (?) daugdievyste. Kaip atrodytų jos pjūvis laiko ašyje? Kol kas viskas yra hipotezių lygmenyje. Pati pradžia skendi rūkuose. Folklore ir šaltiniuose sutinkamos užuominos apie Žemyną ar, Tacito liudijimu, Dievų Motiną, garbintą aisčių genčių [83] I a. po Kr., gali būti atgarsiu to laikotarpio, kai Dievybės sampratoje atsiskiria moteriškasis pradas, atsirandantis, anot Vladimiro Solovjovo, iš būtinybės objektyvuotis, pasireikšti, gimdyti [43]. Metraštininkai jau pažymi prasidėjusį mūsų senojoje religijoje politeizacijos vyksmą, kai AB iš dalies jau išstumtas Perkūno, bet dar neužmirštas. Simono Daukanto raštuose randame gyvą, beveik tautosakinį atgarsį vadinamosios henoteistinės pasaulėjautos, kai AB yra gyvas atmintyje, bet jau vadinamas nebe vienu, o keliais vardais vienu metu.

Labai svarbus ir dar neišspręstas kulto ir dvasininkų buvimas mūsų senojoje religijoje. Ateičiai paliekant klausimą, – ar kultas buvo iš esmės būtinas senajai mūsų religijai ar ne, – galima sutikti su prielaida, jog jis buvo įvestas kunigaikščių atliktos religinės reformos būdu. Tai liudija Šventaragio ciklo legendos ir metraščių intarpai, iš kurių galime atsekti I tūkst. po Kr. pabaigoje „iš viršaus“ įvestą naują religinę tradiciją, susietą su ugnies – Perkūno kulto iškilimu [44], ką patvirtina archeologija, pastebėjusi laidojimo papročių pasikeitimus. [Prūsų religijoje panašus, tik ankstesnis atitikmuo būtų Vaidevučio ir Prutenio įvesta religinė reforma.] Tai būtų stiprėjančių klajokliškų įtakų, kurių didžiausias pasiekimas – LDK susikūrimas, liudijimas. Krikščionybės pradžia sutampa su senosios baltų religijos nuopuolio ir išsigimimo laikotarpiu, kai atsiranda ir suklesti žemesniųjų lygmenų dievybės. XVI a. – lemtingas laikotarpis mūsų religijos istorijoje. Dar nesustiprėjusią krikščionybę veikia jau praradusios vidinį turinį ir todėl išsigimusios senosios religijos liekanos, o iš kitos pusės – protestantizmas.

Religijos istorijoje protestantizmas yra ryškus ir negatyvus formos persvaros prieš turinį pavyzdys (ką patvirtina protestantizmo suskilimas į daugybę atmainų). Būtent dėl itin logosiškos (…žodis gali išganyti…), Senojo Įstatymo rūstumu dvelkiančios dvasios ir jo tėviškos (patricentriškos) formos (Marijos desakralizavimas) protestantizmas neprigijo ir sukėlė atstūmimo reakciją lietuviškoje, giliai etosiškoje ir motiniškoje (matricentrinėje) pasaulėjautoje, kuriai atliepė katalikybėje sušventinta moterystė, o lyrišką estetinį jausmą tenkino lotyniškoji liturgija ir menas. Prisiminkime Martyno Mažvydo nusiskundimus savo parapijonimis, slapčia besilankančiais Didžiosios Lietuvos katalikiškose šventėse. Tai religinių nesutarimų, moralės irimo, karų ir maro laikmetis, sutampantis su LDK griuvimu. Iš krizės išeinama nuostabiai lengvai – protestantizmas atsitraukia, neradęs dirvos, o netrukus atsiranda ir pirmasis šventasis, karalaitis Kazimieras, kurio obalsis – geriau mirti, nei susitepti – atliepia Etoso kultūros dvasiai. Šios krizės įveikime nesunku įžvelgti tą ryškų vaidmenį, kurį suvaidino sveikasis senosios mūsų religijos pradas. Grįžtant prie klausimo, kokia yra senosios mūsų religijos esmė, galime teigti, kad pagrindiniu ir lemiančiu baltų religijos sąrangos ženklu, nepaisant visų paskesnių persikeitimų, lieka Aukščiausioji Būtybė, prigimtinio Apreiškimo Dievas, nepastebimai ir be vidinio pasipriešinimo peraugantis į krikščioniškosios pasaulėjautos Dievą. Esminis senosios mūsų religijos bruožas ir bus jos pramonoteizmas. Religijotyroje tai yra nuostabus reiškinys – stebėti tokį vientisą, paliudytą istorinių šaltinių procesą.

Taigi, turime ne tik vienintelę gyvą iš archajiškiausių ide. kalbų, bet ir pačią archajiškiausią, pirmapradę Dievo sampratą. Tokią teturi pirmapradžių kultūrų (Urkulture) tautos. Skirtumas toks, kad mokame gyventi ir XX amžiuje, esame civilizuoti, esame gyvi kaip tauta. Baltai niekada nebuvo užmiršę vieno Dievo. Ar daug indoeuropiečių tautų galėtų taip pasakyti? Todėl gilesnis senosios mūsų religijos pažinimas ir turėtų būti pagrindu tam, ką galima būtų pavadinti lietuviška krikščionybe.

IŠVADOS

1. Kultūrinei – istorinei etnologijos mokyklai baltų religijos medžiaga yra dėkingas radinys.

2. Darnų ir nuoseklų baltų religijos modelį leidžia sukurti tik šios mokyklos taikoma metodika. Pozityvistinės krypties etnologinių mokyklų metodika vadovaujantis, tokio modelio nėra sukurta.

3. Pagrindinis senosios baltų religijos sąrangos ženklas yra Aukščiausioji Būtybė (AB) arba Dievas (liet.), Dievs (latv.), Okopirms (prūs.).

4. Po aukščiausiojo lygmens – Dievo – seka prasidėjusio daugdievėjimo metu atsiradusi dievų trejybė ir kiti žemesni lygmenys.

5. Dievo kaip AB buvimas pastebimas ne tik istoriniuose dokumentuose, bet ir tautosakoje bei pasaulėjautoje.

6. Pramonoteistinis Dievas, istoriniais laikais pereidamas iš religijos į pasaulėjautos sritį, buvo lygtinai išstumtas Perkūno, bet neužmirštas.

7. Vienadieviška (monoteistinė) lietuvių pasaulėjauta leidžia naujai paaiškinti – ne vien politiniais sumetimais – Lietuvos DK valdovų religinę pakantą.

8. Monoteistinė pasaulėjauta laidavo lengvą ir nuoseklų, be vidinio pasipriešinimo, Lietuvos perėjimą į krikščionybę, sustiprinusią tautoje lemtingą jai motiniškąjį pradą, kuris religijoje pasireiškė Marijos kultu, tautosakoje – lyrinės dainos suklestėjimu, etikoje – dorinių vertybių įsitvirtinimu.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (3)

 

  1. Goda sako:

    Rašinėlis žemiau kritikos. Tiek iš logikos pusės, tiek dėl autoriaus etikos.

    Gerai, kad autoriu ne iš įžvalgiųjų ir, prastūminėdamas savo prokrikščioniškas idėjas, susimauna pats.

  2. Ženklas sako:

    Žodyje skaitytojui ir išvadų 8 punkte, A. Patackas rašo… „nebuvo vidinių, esminių kliūčių, priimti krikščionybę…“. Tai kodėl tada katalikams prisireikė 230 metų mus žudyti kryžiaus karuose, kur buvo išnaikinta virš milijono senojo baltų tikėjimo išpažinėjų (ateistų tada nebuvo cha, cha)? Kodėl katalikams, ypač jėzuitams prisireikė tiek pastangų ištrinti tautos atmintį?

  3. TZU sako:

    Gaila kad nėra užuomenos į tai, kaip Mes, patys, tyrime užaugti, iki to, kad galėtume pasakyti sau ir savo palikuonims, jog Sau patys diktuojamę, tai kaip mes patys suprantamę Dievą. Man visu vidumi lengva nesutikti su autoriaus primesta mintimi apie Lietuvišką krikščionybę „Todėl gilesnis senosios mūsų religijos pažinimas ir turėtų būti pagrindu tam, ką galima būtų pavadinti lietuviška krikščionybe.“ Ar tikrai taip norisi naudoti prie pasakyto trumpinio AB žodį krikščionybė. Nes toks teiginys mano nuomone yra tų dviejų žodžių istorijoje supriešinimas. Kas yra krikščioniškasis dievas žmogaus supratime ir kas yra AB. Jeigu lietuvis tiki į AB jis jau nėra krikščionis.
    Kiek pas krikščionis matote AB pavaizdumo ženklų ir su kuo yra tapatinamas AB?

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.