PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA SKIRTINGŲ KARTŲ ŽEMAIČIŲ LŪPOSE (1)
LINA BŪGIENĖ//
KELIOS PASTABOS APIE VIEKŠNIŲ APYLINKIŲ PASAKOJIMUS
S t r a i p s n i o o b j e k t a s – liaudies pasakojimai, skirtingu metu užrašyti tame pačiame Žemaitijos krašte – Viekšnių apylinkėse.
D a r b o t i k s l a s – panagrinėti šios vietovės pasakojamosios tautosakos tradicijos kaitą, kiek plačiau aptariant tam tikras skirtingų žanrų raidos tendencijas ir skirtingoms kartoms bei socialinėms grupėms priklausančių pateikėjų pasaulėžiūros atspindžius jų pasakojimuose.
Žemaičių pasakojimų tradicija
Žemaitija nuo seno garsėja turtinga ir savita liaudies pasakojimų tradicija. Jau pats pirmasis lietuvių pasakojamosios tautosakos rinkinys – Simono Daukanto „Pasakos masių“ (1835) – buvo sudarytas iš žemaičių pasakų. Žemaitijoje užrašyta pasakojamoji liaudies kūryba užima nemenką ir vėliau publikuotų tautosakos rinkinių dalį. Tiesa, nereikėtų pamiršti, jog pirmųjų tautosakos rinkimo entuziastų daugiausia skelbtos pasakos (ypač stebuklinės bei apie gyvūnus), domėtasi ir pasakėčiomis; tuo tarpu nepasakinę tautosaką (sakmes, padavimus, pasakojimus) imta gausiau užrašinėti ir skelbti kiek vėliau, kai susidomėta papročiais, apeigomis, senaisiais tikėjimais. Antai S. Daukanto rinkinį sudarančiuose devyniuose
pluoštuose iš viso yra 92 pasakojamosios tautosakos vienetai (Grigas 1983: 35), iš kurių daugiausia būta stebuklinių (28), taip pat gyvulinių, novelinių ir kitokių pasakų; tuo tarpu sakmių terasta vos septynios, nors mitologinė sakmė – žemaičiams itin būdingas žanras.
Matyt, tuo metu šie „trumpi, gyvenamosios aplinkos faktais paįvairinti pasakojimai“ neatrodė labai vertingi nei rinkėjams, nei patiems pateikėjams (Radauskienė 2005). Pirmasis vadinamą ją nepasakinę žemaičių tautosaką gausiau skelbti ir savo raštuose naudoti ėmė Liudvikas Adomas Jucevičius, vėliau – Motiejus Valančius, Povilas Višinskis, Žemaitė ir kt. Atskirai minėtinas ištisą folkloro rinkimo są jūdį suorganizavęs žemaičių bajoras Mečislovas Davainis-Silvestraitis, sykiu su talkininkais vien pasakų XIX a. gale sukaupęs apie 700 – daugiausia iš Raseinių apylinkių (Kerbelytė 1973: 33, 34). Pluoštą įvairių žanrų pasakojamosios žemaičių tautosakos (apie 40 vienetų) 1902 m. leidinyje „Lietuviškos pasakos įvairios“, II tome, įdėjo Jonas Basanavičius. Paplitusią nuomonę, jog rytų Lietuva labiau žinoma kaip dainų, o centrinė Žemaitija ir vidurio Lietuva – kaip pasakų, sakmių ir pasakojimų kraštas, remdamasis jam tuo metu prieinamais statistiniais užrašytos tautosakos duomenimis, patvirtino ir Norbertas Vėlius (1983: 73–75).
Negana to, jis teigė, jog „dar ryškesni, negu svarbiausiųjų lietuvių tautosakos rūšių, yra atskirų žanrų, teminių grupių ir pavienių kūrinių tipų regioniniai paplitimo skirtumai“ (ten pat: 76). Sakykime, Žemaitijoje itin populiarios esančios sakmės apie laumes ir aitvarus, o siužetų apie Saulę ir Perkūną šiame regione išvis neužfiksuota. Pasitaiko ir tokių siužetų, ypač mitologinėse sakmėse, kurie būdingi tiktai Žemaitijai ir vakarų Lietuvai (Būgienė 2004: 18). Panašių dėsningumų aptinkama ir analizuojant padavimų, pasakų bei
kitų pasakojamosios tautosakos tekstų tematiką ir motyvus (Vėlius 1983: 80–94).
Visa tai leido N. Vėliui postuluoti didesnį šio regiono senosios dvasinės kultūros artimumą chtoniškajam pradui. Beje, Žemaitijoje itin populiarios ne tik sakmės, bet ir pasakos apie kvailą velnią, neretai figūruojantį tuose pačiuose siužetuose, kuriuose rytų Lietuvoje užrašytose pasakose aptinkama meška (Vėlius 1987: 98). Daugelis tyrinėtojų linkę pabrėžti savitas tradicinių žemaitiškų naratyvų stilistikos, leksikos ypatybes, savotišką humorą, kalbos šiurkštumą, išraiškos glaustumą, pasakojimo dinamiką, ekspresyvumą ir t. t. (daugiau apie žemaičių pasakojamą ją tautosaką ir jos tyrinėjimus žr. Radauskienė 2005). Visa tai liudija šio regiono liaudies pasakojamosios tradicijos ir apskritai pasaulėžiūros savitumą.
Viekšnių bažnyčia
Viekšnių krašto istorija ir tautosaka
Daugelis minėtų ir dar nepaminėtų bruožų bei savitumų neišvengiamai krinta į akis vos pasklaidžius viename žemaičių žemės krašte – Viekšnių apylinkėse – užrašytą pasakojamą ją tautosaką.
Viekšniai – nuo seno garsus, daugiatautis ir įvairiopos kultūrinės veiklos bei aktyvių šviesuolių nestokojęs miestelis. Viekšnių žemė rašytiniuose šaltiniuose paminėta dar IX amžiuje. Pasak istorikų, Viekšnių gyvenvietė buvusi jau XIII a., o XVI a. istoriniuose šaltiniuose minimas Viekšnių miestelis ir dvaras. Jį valdė Sapiegų ir Gorskių giminės. 1656 m. miestelį visiškai sunaikino švedai. Vis dėlto XVII a. pabaigoje atsikūrę Viekšniai buvo nemažas šiaurės Lietuvos prekybos centras. XVIII a. jau buvo Viekšnių seniūnija, miestelis 1792 m. gavo Magdeburgo teises, čia vykdavo turgūs ir prekymečiai. Deja, Viekšnius ir jų apylinkes dažnai niokojo įvairios nelaimės: marai, badas, gaisrai. 1860 m. čia įsteigta vaistinė – seniausia
farmacijos įstaiga visoje Žemaitijoje. Veikė ir vandens malūnas. Viekšniai garsėjo savo puodžiais, jų gaminiai parduoti būdavo gabenami net į atokiausius kraštus: plito ne tik visoje Lietuvoje, bet pasiekdavo ir Latviją, netgi Estiją (Kudirka 1969; Kerys 1993). Miestelis smarkiai išaugo 1871–1873 m. nutiesus Liepojos– Romnų geležinkelį.
Kaip ir daugelyje bent kiek didesnių Lietuvos miestelių, Viekšniuose ir jų apylinkėse ilgą laiką buvę itin daug žydų. Kurtasi Viekšniuose ir kitų tautinių bei religinių bendrijų. Po 1863 m. sukilimo į Viekšnius ir jų apylinkes pradėjo keltis rusakalbiai stačiatikiai. 1875 m. čia pastatyta cerkvė. O bažnyčia Viekšniuose jau buvo XVI a. pabaigoje, bet ją pasisavino evangelikai reformatai. 1634 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, vėlesniais amžiais ji buvo porą kartų atnaujinta. 1853 m. pastatyta dabartinė mūrinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kurią pašventino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, deja, irgi buvo visiškai sugriauta per karą. 1921 m. ji atstatyta, stengiantis išsaugoti jos pirmykštę išvaizdą (plačiau apie
Viekšnius ir jų istoriją žr. Rozga & Kerys 2005).
Bene garsiausi Viekšnių krašto žmonės – čia gimę broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos – Lietuvos šviesuoliai, mokslininkai ir visuomenės veikėjai. Pasak jų paveldo tyrėjų, esą unikalu, „kad visi trys kuklaus provincijos gydytojo Antano Biržiškos sūnūs tapo profesoriais“. To nepavykę pakartoti nė vienos šeimos atstovams (Elekšis 2001). Viekšniuose ir šiandien veikia Biržiškų draugija, o 1995 m. miestelyje atidengtas paminklas broliams Biržiškoms ir jų tėvams atminti.
XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje Viekšniai buvo valsčiaus centras. Ir dabar Viekšnių seniūnija yra viena didžiausių rajone (plg. Ivanauskaitė 2006: 257).
Tautosakos Viekšnių krašte irgi nemažai užrašyta. Pačios aktyviausios darbininkės šlovė šiame bare tikriausiai priklausytų ilgametei kraštotyrininkei ir liaudies tradicijų žinovei Amelijai Lengvenaitei-Urbienei (1909–1997), kurios surinktais tautosakos tekstais čia ir remsimės. Būdama kilusi iš šio krašto (netoli nuo Viekšnių esančio Užventės kaimo, seniau vadinto Zavente) ir gerai pažinodama čionykščius žmones, išmanydama gimtųjų vietų istoriją bei kultūrą, būdama tiesioginė daugelio bendruomenės gyvenimo įvykių dalyvė ar liudininkė ir pati patyrusi ne vieną įsimintiną išgyvenimą, A. Urbienė yra užrašiusi išties unikalių dalykų. Jos sudarytuose ir Lietuvių tautosakos rankraštyne saugomuose rinkiniuose
(jų kopijas kraštotyrininkė padovanojo Viekšnių vidurinei mokyklai bei miestelyje įkurto aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus memorialinio muziejaus etnografiniam skyriui, žr. Gedvilas 1985) tradiciniai tautosakos siužetai neretai papildomi pateikėjų ir pačios užrašytojos prisiminimais, komentarais, pastabomis; nestokojama vietų, su kuriomis vienas ar kitas sekamas siužetas esąs susijęs, aprašymų, nuorodų ar ranka braižytų schemų (pvz., prie LTR 4722(377) ir kt.). A. U rbienė kruopščiai fiksavo savo gausios giminės atstovų (senelio, motinos, tetų, kitų giminaičių) pasakojimus, daug ką užrašydama net ir po kelių dešimtmečių, jau remdamasi vien atmintyje išsaugotais vaikystės prisiminimais (tokių tekstų esama rinkiniuose LTR 2496, 2514 ir kt.). Iš 14 jos kraštotyrinį palikimą sudarančių aplankų septyniuose pateikiamos įvairaus pobūdžio etnografinės žinios bei aprašymai, o keturi aplankai skirti vien tautosakai.
Tautosaka, ypač pasakojamoji, neišvengiamai atspindi šio krašto savitumą. Patys Viekšniai ir daugelis jų apylinkės kaimų yra išsidėstę prie Ventos ir Virvytės santakos, vaizdinguose šių upių slėniuose, čia nestinga gamtos bei istorijos paminklų (plačiau žr. VK I–IV ). Žmonės nuo seno nemažai pasakoja apie švedų, latvių, rusų, žydų bei senuosius užmirštus lietuvių kapus, stebuklingomis laikytas ir tebelaikomas pušis ir vadinamuosius apžadų kapelius, apie aplinkinių dvarų ponus ir valdytojus. Atrodo, jog paprotys padaryti apžadus ko nors prašant ir meldžiantis stebuklingomis laikomose vietose, prie šventųjų Kegrinės, Peiliškių miško pušų bei kitur tebėra gyvas ar bent gyvai prisimenamas ir šiandien (tik žmonės nenoriai
kalba apie duotųjų apžadų turinį, matyt, laikydami tai pernelyg intymiu ar magišką galią turinčiu dalyku). Labai ryškiai, remdamasi vaikystės įspūdžiais, savo prisiminimuose tikėjimą stebuklingą ja Kegrių miško pušies galia atskleidė A. Urbienė:
Man teko mokytis – kaip mano mamatė sakydavo – per didžiausią vargą. Nuo savęs dar pridursiu – ir per stebuklą. O stebuklas – norit tikėkit, norit netikėkit – iš tikrųjų buvo. Mano mokslo aukštumas padėjo pasiekti stebuklingoji Kegrių miško pušis.
Seniau visi viekšniškiai žinojo tą stebuklingą ją Kegrinės pušį. Iš tolių toliausiai žmonės keliaudavo jos malonių prašyti. <…>
Apie stebuklingą ją Kegrinės pušį iš mažens buvau prisiklausiusi įvairų įvairiausių pasakojimų. Ir, žinote, šventai tikėjau jos galia. Pookupaciniu laikotarpiu mūsų šeima varganai gyveno. Tėvas sirgo džiova (mirė 1922 metų rudenį). Mano broliai tarnavo pas gaspadorius: vyresnysis – už pusvaikį, jaunesnysis – už piemenį. Mamatė skalbė baltinius Viekšnių turtuoliams, verpė vilnas ir t. t. – žodžiu, dirbo visokiausius darbus, už kuriuos kas nors kiek nors mokėjo. Mokydamasi liaudinėje, gyvenau tarp tėvų ir senolio namų. Senolio kieme buvo nuspręsta: „Lai Amilelė gyvena pas mumis. Dabar bandą ganys, augesnė – galės laukūse darbuoties, vo paskiau apžanysma“.
Ir būsimasis vyras buvo parinktas – kaimo kriaučius. Jis turėjo palaukti, kol aš „suaugsiu į tikrą mergę“. Tokia ateitis manęs visiškai neviliojo. Reikėjo gi ką nors daryti. Svarsčiusi pasvarsčiusi, galvojusi pergalvojusi ėmiau ir nutariau maldauti stebuklingąją Kegrinės pušį padėti man mokslus išeiti.
Vieną birželio ankstyvą rytą išginiau karves į Kegrinę. Nuvariau jas į Vilko pelkę, o pati tekinom prie pušies… Apsižvalgiau aplinkui – nė gyvos dvasios. Klupt ant kelių ir šliaužiu
aplink pušį balsu kalbėdama:
– Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus išeiti! Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus išeiti! Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus išeiti!
Dar ir trejus poterius sukalbėjau. Meldžiausi rankas sudėjusi, žvelgdama per šakas į pušies viršūnę. Man atrodė, kad toji malonė turi iš dangaus nusileisti…
Parginusi karves, pasisakiau senolio namams apie savo nuosprendį.
Senolis pasakė:
– Mokykis, žmogumi būsi (Urbienė 1987).[1]
IŠNAŠOS
1. Tiksliai suskaičiuoti, kiek ir kokios tautosakos A. Urbienė yra užrašiusi, gana sunku, nes kai kurie kūriniai, matyt, buvo fiksuoti po keletą kartų, darytos jų kopijos, ir skirtinguose rinkiniuose esama pasikartojimų. Šiaip ar taip, jos užrašyta tautosaka labai įvairi ir skaičiuotina net ne dešimtimis, o šimtais vienetų.
BUS DAUGIAU
Šaltinis
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Tautosakos darbai XXXIII
© 2012, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
