3

KULTŪRŲ TILTAI: VANAGAS IR VAIDILA

gruodžio 14, 2012 Kūrėjai ir kūryba

Ginas Žiemys//

Puikus dalykas sanskritas. Verčiame 3500 metų senumo Vedų puslapius ir atpažįstame „baltiškuosius“ žodžius: sūnus, ugnis, naktis, sapnas, dūmas. Sudarinėjame sen. indų ir baltų  komparatyvinius žodynėlius. Nematau čia nieko bloga. Nors tyrinėjimų lygmuo žemas, tačiau, ko gero, jis ir buvo orientuotas vidurinių  mokyklų moksleiviams.

Sanskritas mums labai svarbus, kadangi gali tarnauti kaip etimologinis žodynas. Jeigu neįmename kokio nors lietuviško žodžio prasmės, ją dažnai paaiškina senieji indai. Paeksperimentuokime. Pavyzdžiui, norime išsiaiškinti, ką reiškia „vanagas“? Žinome, kad tai plėšrus paukštis. O kuo jį laikė prieš kelis tūkstančius metų sen. indai? Mūsų broliai latviai tyli, apie „vanagą“ nieko nesako. Tenka patiems šio žodžio prasmės ieškoti sanskrito žodyne. Vanago nerandame, tačiau užčiuopiame du atskirus žodžius: vana ir ga.  Pirmoji atėjusi mintis, kad mūsų vanagas sudarytas iš dviejų skirtingų kamienų, kaip But-rimas arba Rim-butas; Taut-vydas arba Vy(d)-tautas etc. Žodynas sako, kad sen. indų vana – miškas; ga – esantis, gyvenantis. Neatskleisime nieko ypatingo, tik vanagas reikštų „gyvenantį miške, miško gyventoją“. Beje, vanagų šeimos paukščiai – vapsvaėdis, suopis, peslys – šio įpročio šventai laikosi ligi šiol.

Ilgas gruodžio vakaras; miego dar nesinori, o žodynas mūsų platus, duok Dieve, tokį kiekvienam…  Mūsų vanagui atliepia kitas žodis vanga. Anot Aleksandro Vanago, šaknį vang- turi daugelis Pietų Lietu­vos ir kitų vietų vardų: „Vanga (upė Pa­kuonio apyl.; upė Šėtos apyl.; raistas Šal­čininkų apyl.; pieva Gelvonų apyl.), Van­gelės (miškas Onuškio apyl.), Vangos (lau­kas Valkininkų apyl.; miškas Varėnos apyl.), Vangoraištis (raistas Alovės apyl.) ir kt. Panašių vietovardžių turi latvių ir prūsų kalbos: lat. Vanga pieva, Vangas pieva, Vangas-tyrums laukas, Vangas kai­mas, Vanga kaimas; pr. Wangen laukas, Wangoien upė, Wangitte kaimas. Šie vie­tovardžiai yra kilę iš visoms trims baltų kalboms pažįstamų panašių bendrinių žo­džių liet. vanga „dirva, laukas“, lat. vanga „žema, drėgna pieva, apaugusi aukšta žo­le; upių sąnašos“, pr. wangus „lydimas, iškirstas plotas miške, skynimas“. Atrodo, kad žodį vanga turėjo ir kuršių kalba — jis yra išlikęs sudurtiniuose kuršių vieto­vardžiuose: Alš-vanga alksnių vanga, Ie-vanga ievų vanga“ ir kt. Šie baltų kalbų žodžiai turi atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose: gotų waggs (iš vangs) „rojus“, sen. islandų vangr „lan­ka, pieva, laukas“, sen. saksų wang „lan­ka, lyguma“ ir t.t.“

Taigi, išeitų, jog van-ga (kaip ir vana-ga) – išskintas miško plotas, „esantis miške“, apie ką ir byloja prūsų wangus. Panašus žodis at-vanga gali būti gretinamas ne su vengimu (vangùs, „kuris vengia“), bet su lydimo darbų pabaiga – at-vanga, kai nebereikia eiti į mišką leisti ir deginti medžių. Nuostabu, jog į šią „miško broliją“ įsiterpia ir gotų  „rojus“, nes iš sen. indų vana galima spręsti, jog gotų vangs rojus  –„miško buveinė“, t.y. „esanti miške“.

Gyvenimas miške nėra mūsų svajonių tikslas. Mes norime įsiskverbti į senųjų baltų religiją. Todėl mus domina eilė žodžių, turinčių šaknį dil- Manome, kad jų prasmė – nepelnytai užmiršta. Šį sykį ją padeda atkurti hindi dil „širdis, siela“. Indijos sostinė Delis – „širdis, siela“. Tuomet mūsų vaistingoji dil-gėlė, būtų ne toji, kuri dilgina (žodis „dilginti“ mums nieko nesako, kaip ir vanagas), bet kuri „širdinga“. „Išvertus“ į lietuvių (iš sanskrito) kalbą dil-gėlė yra „širdies gėlė“, kuri širdijasi, prie kurios negalima prisiliesti. Atėjusi iš germanų dilė „stora, iš dviejų pusių tašyta lenta“, matyt, taip pat susijusi su „širdimi“. Tašant rąstus visuomet buvo paliekama šerdis, kurią sužeisti draudė senoji religija. Artėjame prie žynio definicijos – vaidila.  Ji, regis, turi ypatingą skambesį. Kadangi sen. indų vid „pažinti, suprasti“, vaidya „gydantis“, dil „širdis, siela“, tad vaid-dil-a būtų „žmogus, pažįstantis arba  gydantis sielą“. Puikus dalykas sanskritas.

TRUMPAI APIE VANAGĄ

Vanagas – vanaginių šeimos paukščių gentis. Lietuvoje gyvena dvi rūšys:

  • Vištvanagis.
  • Paukštvanagis.

Paukštvanagio viršutinė kūno pusė pilka, įvairių atspalvių. Viršugalvis juosvas, pakaušyje yra baltos dėmelės. Antakis baltas. Plasnojamosios ir vairuojamosios plunksnos skersai dryžuotos. Apatinė kūno pusė balsva arba rusva su skersiniu rudu raštu. Snapas melsvai pilkas. Kojos geltonos, nagai juodi. Gyvena nedideliuose miškuose. Dažnas, aptinkamas ištisus metus.

Vištvanagio kūno viršutinė pusė pilkai rusva, pilko ar rudo atspalvio. Galva tamsesnė, baltai dėmėta. Antakis baltas. Pakaušyje balti taškučiai. Kūno apatinė pusė balta su skersiniais juodais dryžiais. Uodega ilga, skersai dryžuota. Pauodegys baltas. Snapas melsvai juodas. Kojos geltonos, nagai juosvi. Lietuvoje dažnas, aptinkamas ištisus metus. Gyvena miškuose.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (3)

 

  1. Daugminas parašė:

    Waīdila, Waīdila, Wojtyła, Wojtyła!
    Wūrōi dēiwōi sēn nūmans!
    Waīdila, Waīdila, Wojtyła, Wojtyła!
    Tū Swentas Panus sarge.
    Waīdila, Waīdila, Wojtyła, Wojtyła!

    the association of Pr. voc. Waīdila and Polish Wojtyła is merely phonic. Nevertheless the name Wojtyła really seems to be of Prussian origin, i.e. it means ‘speaker’, Pr. wōitils derived from the verb waitjōtwei ‘to speak’. As for the word Pr. waīdils ‘wizard’, it originates from quite another verb, i.e. waīstwei (the root waīd- + inf. -twei) ‘to know’.

  2. Goda parašė:

    Nuotraukoje ne vištvanagis ir ne paukštvanagis. Greičiausiai tai Parabuteo unicinctus, kuris artimesnis suopiams ir ereliams, o ne vanagams. Angliškas jo pavadinimas kiek klaidinantis (Harris Hawk), o lietuviškai jis vadinamas dykumų suopiu.

  3. gintaras parašė:

    Labai malonu,kad yra žmonių kurie domisi mūsų Lietuvos Kalba,praeitim.Tikiuosi, su laiku atsiras jų daugiau.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.