3

Apie muilo negerumus

gruodžio 15, 2012 EKO

– Gydytojau, ar širdis yra organas?
– Taip, – atsako šis.
– o kas bus jei  du kart per savaitėlę imsime ją plauti su šampūnu ar muilu?
– …, – keista šypsena buvo atsakymas į mano  klausimą.
O kaip bus su kitais organais? Kepenimis, plaučiais, kraujagyslėmis…?  Sakote, kad blogai bus? Sakote, kad kraujagysles plauna …? Taip, plauna, bet ne šampūnas ar muilas, bet  universalusis ploviklis visai gyvybei – vanduo. Tačiau, kai žmogus ima mazgoti muilu ar šampūnu patį didžiausią savo kūno organą – odą, jam net mintis nekyla, kad čia kažkas ne taip. Dairomės aplink. Na nėra nė vieno gyvo padaro, apart žmogaus, kuris savo kūną periodiškai plautų kokiais nors chemikalais. Na gulasi kiaulė ar žvirblis į smėlį ir trinasi jame iš malonumo užsimerkę – masažas mechaninis odai, patinka jis jai. Ir kiaulei, ir odai, nes sugeria riebalų perteklių, epitelį šalina savo jau atidirbusį skirtą jam laiką, kad naujajam dirbti dorai kliūčių kuo mažiau būtų. O kartais į vandenį neria degloji. Ir žvirblis. Tada nusiplauna jie tai, kas lengvokai ištirpsta vandens gaivume ir  girdo juo dosniai ištroškusias poras. Beje, smėlio ar vandens  procedūras kaitalioti reiktų pagal mėnulio fazes – per pilnatį nutriname tai,  ką organizmas nutarė išmesti. Priešingoje mėnulio fazėje – girdome odą vandeniu – vyksta įsiurbimas. Šie abu procesai vyksta nenutrūkstamai, tik keičiasi dominantė.

Kaip ir kiekvienas organas, oda turi savo optimalias pH ribas, kurioms esant, ji savo funkciją atlieka geriausiai ir pati išlieka ilgiausiai sveika. Net ir vanduo, patekęs ant odos keičia jos pH, kuris paros bėgyje yra kintamas. Oda ryte šarmėja, vakarop – rūgštėja. Bet kurios procedūros ne į rezonansą su savo kūno ritmais – žala sau. Milijoną  metų žmogus prausėsi atviruose vandens telkiniuose, o tai reiškia, kad naudojosi pakankamai minkšto vandens paslaugomis – vandens pH buvo artimas odos pH. Ėmus kasti šulinius, gręžti gręžinius, vandens pH pasikeitė. Ir ne į gerąją pusę – imta naudoti kietą vandenį. Kieto vandens blogybes vidaus organams aptarsime kitose temose, o dabar tik vienu aspektu – jo įtaka odai. Kietas vanduo odą šarmina. Procedūrą po kieto vandens dušu organizme pajunta( neturiu omenyje temperatūrinio poveikio) visos sistemos – į didžiausio organo pH=6.9  parametro normalizavimą  įsijungs visas organizmas – viskas organizme tarpusavyje susiję. Be to, kietu vandeniu pakeičiame parametrus terpės, kurioje gyvena odos bakterijos, saugančios mus nuo „svetimšalių“.

Pasaulyje yra atlikta nemažai gerontologijos tyrimų rajonuose, kuriuose gausu ilgaamžių. Jei paanalizuotumėte tų tyrimų medžiagą, tai bendrame vardiklyje visiems ilgaamžiams atsirastų tik du faktoriai – jie visi nenaudojo muilo, retokai prausėsi ir tik vandeniu, o pastarąjį vartojo ir išoriškai, ir vidun tik minkštą. Kai evenkų, čiukčių, nencų tautoms buvo atneštas muilas, problemų su sveikata pas juos stipriai padaugėjo.

Žmogaus oda turi tris funkcijas: įsiurbimo, šalinimo ir apsauginę. Per milijonus metų šios funkcijos saulės ir mėnulio ciklų buvo atreguliuotos taip, kad dirbtų tarsi tiksliausias laikrodis. Tęsiant analogiją, įsivaizduokite sau, kaip „patikslės“ laikrodukas po muiluotos kempinės viražų. O iš tikro kažką panašaus mes atliekame kaskart su savo oda, kai maudomės. Pirmiausia yra užblokuojama šalinimo  funkcija, dėl epidermio reakcijos į drėgmės , temperatūros padidėjimą, ir ypač oda reaguoja į plovimo priemones. Organizmas automatiškai įjungia apsauginius mechanizmus, kurie nebuvo tobulinami taip ilgai, kaip odos funkcijos – juk muilinamės ne taip jau seniai.

Odos apsauginė funkcija turi du lygius – biologinį ir energetinį. Specialios liaukos padengia visą kūno paviršių plonutėliu riebalų sluoksniu, kuris kaip skafandras saugo mus nuo agresyvios aplinkos (joje 1 сm3 yra 5-7 milijonų mikroorganizmų ir du kart daugiau dulkių dalelių). Šią apsaugą mes nutriname kiekvieną kartą, kai maudomės ir triname odą plaušine. Šis sluoksnis atstatomas tik per 24-48 valandas. Būtent tiek laiko mes liekame nuogi mikrobams.

Energetinės apsaugos esmė: kūno paviršius įkrautas    teigiamu elektros krūviu, kad atstūminėtų svetimkūnius, bet  vanduo šį krūvį sumažina arba pakeičia priešingu  ir mikroorganizmai lipte limpa prie odos. Krūvis atstatomas per 18-20 valandų. Štai dėl ko po vonios mes dažnai susergame, o ne dėl to, kad peršalome ar skersvėjyje pabuvome.

Tik vienintelė įsiurbimo funkcija nepablogėja prausimosi metu. Atvirkščiai, ji tik pagerėja, bet tuo džiaugtis nevertėtų – visi toksinai, kurie iki tol buvo išskirti odos paviršiun, kartu su muilu bus įsiurbti į organizmą.

Po vonios organizmo imunitetas kuriam tai laikui susilpnėja maždaug du kartus. Tai patvirtinta eksperimentais. Tuo 1970-80 metais užsiiminėjo prof. O.Duchmovskis Lenkijoje Sveikatos apsaugos institute, Vokietjoje Miuncheno universitete dr. Ch.Šrederis, JAV – prof.D.Albertas, Harvardo universitete.

Klausimą  „kodėl šios žinios neplatinamos?“ galite užduoti plovimo priemonių industrijos banginiams.
Muilas – europinės civilizacijos vaisius. Ir pakankamai jaunas.
Plovimo priemonės Artimuosiuose Rytuose, Eladoje, Indijoje, Kinijoje ir net Amerikoje nebuvo naudojamos. Buvo naudojami nat. aliejai ir kvepalai. Pirtyse dominavo masažai ir prakaitavimas.

Vandens ritualai buvo atliekami ir magiškose apeigose, bet prieš juos niekam į galvą neateidavo mintis išsimuilinti ir po to nerti vandenin šventintis.
Muilo vartojimas ypač blogas pasekmes duoda žmonėms, turintiems psichinių problemų, nors kiekvienas, kuris prausia rankas su muilu, mano, kad tai daro savo sveikatos vardan.

Kalifornijos universiteto Devise mokslininkai pirmą kartą pasaulyje atliko tokį didelį antibakterinio muilo poveikio sveikatai tyrimą. Paaiškėjo, kad kai kurios medžiagos, įeinančios į muilo sudėtį, gali pridaryti žmogaus organizmui daug žalos. Daugiausia problemų gali sukelti medžiaga triklokarbanas. Šios medžiagos komponentai plačiai naudojami Amerikos, Europos ir Azijos kosmetikos gamintojų jau ne vienas dešimtmetis. Ir tik dabar mokslininkai įrodė, kad tokie priedai muiluose, šampūnuose ir žele, juos vartojant, sutrikdo žmogaus organizmo hormoninį aktyvumą.
Paaiškėjo, kad žmogaus ląstelėse triklokarbanas sustiprina genų ekspresiją, kuri paprastai yra reguliuojama testosterono, padidindamas priešinę liauką (prostatą) iki milžiniškų dydžių. Prostata – priklausomas nuo testosterono organas.

Ne mažiau pavojingos medžiagos šampūnuose ir muiluose yra Sodium Lauryl Sulfite (SLS) ir Sodium Laureth Sulfate (SLSE) . Jos išgaunamos iš džiovinto kokoso minkštimo. Tai pigi plovimo priemonė, naudojama variklių, garažų grindų ir t.t. plovimui. Ko gero tai viena iš pavojingiausių priedų, dedamų į šampūnus, muilus ir kosmetikos priemones. SLS stipriai koroziją sukelianti priemonė, kuri šalina riebalinį sluoksnį nuo paviršių, kaip ir nuo odos , jei juo naudojamasi. Naudojant šampūnus ir muilus su šiomis medžiagomis, gali sutrikti regėjimas, gali imti slinkti plaukai, gali būti širdies darbo sutrikimai, inkstų veiklos sutrikimai. Jis ypač pavojingas vaikams.

Yra ir dar viena muilo blogybė. Vitaminas D gaminasi odoje, veikiant ją saulės šviesa. Dalis D vitamino pašalinama prausiantis su odos išskyromis, kurios yra savotiški D vitamino sandėliai. Ypač žalinga dažnai praustis su muilu ar šampūnais žiemą, kai saulės šviesos mūsų kūnelis ir taip beveik nemato. Vitaminas D tirpus riebaluose ir prausiantis tik su vandeniu, jo pasišalina mažai. O kai trūksta vitamino D, problemų grandinė pailgėja – kalcio įsisavinimas ir t.t. …

Šiek tiek statistikos, palyginimui. Imkime dviejų valstybių gyventojus – Prancūzijos ir JAV. Vidutinė Prancūzijos gyventojų gyvenimo trukmė yra ilgesnė už JAV gyventojų. O kaip gi muilo reikalai šiose valstybėse? Prancūzas per metus sunaudoja 825 gramus muilo, JAV pilietis – 1650 gramų, Sutapimas? Gal būt. Bet ir jis verčia susimąstyti.

Tad ar ne geriau jau praustis grynu minkštu vandeniu ir tik tada, kai iš tikro to reikia, o ne garsių firmų (pvz. „Amway“) muilais ar šampūnais kasdien?

homosanitus.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (3)

 

  1. labadienai, labasvakaras sako:

    aš trenkta? nu, jei trenksi – tai būsiu trenkta.
    nu, trenkei rašliava – tai esu trenkta. :)

    Kiekviena šalis turi savo veidą.
    Kinai mėgsta ryžius.
    Japonai – sušius.
    Rusai – vodką.
    Meksikiečiai- čili.
    Lietuviai – cepelinus.

    Jei tu sakai, kad JAV santykinai vienodai suėda madonaldų, kaip prancuzija. o ir prancūzai suėda santykinai vienodai varlių kojų, kaip JAV.
    Tai ok. JAV = Prancūzijai, suėdamu santykiniu varlių kojų, ar makdonaldu kiekiui.

    Tai pasaulio šalių virtuvės neturi savo veido, pagal tave, viskas santykiniai vienoda.

    maistas – vienas iš rodiklių, gyvenimo kokybei, o tai savo ruožtu – amžiui.

    Jei šis straipsnis yra pažintinis, o ne mokslinis-analitinis.
    Kodėl mėtosi tokiomis skambiomis frazėmis:

    „Kalifornijos universiteto Devise mokslininkai pirmą kartą pasaulyje atliko tokį didelį antibakterinio muilo poveikio sveikatai tyrimą“

    Ar tai pažintinis?

    Kokią įtaka turi pieno riebumas, 220V rozetei.
    Iš esmės – jokios, jei neapipilsi…
    Tokie tyrimai, kai „klaidingąja koreliacija“ yra beletristika.

    kas tai:
    „Viena geriausių tokio teiginio iliustracijų yra pavyzdys su ledų suvartojimu ir nuskendusiųjų skaičiumi: pastebėta, jog padidėjus ledų suvartojimui, padidėja ir skenduolių skaičius, tad lyg ir norėtųsi daryti išvadą, jog ledų valgymas yra labai kenksmingas plaukikams. “

    http://lt.wikipedia.org/wiki/Koreliacija

  2. labadiena sako:

    pirmam komentuokliui – tu gal trenktas?
    „Nereikia pamiršti, kad JAV yra macdonaldo kultas, hamburgeriai, hotdogai, coka-kolos
    prancuzijoje, varlių kojos, vynas ir t.t.“

    Šitas tavo teiginys yra totali nesąmonė – visas pasaulis tuo gyvena ką tu parašei, makdako ir cocacolos gal nėra tik šiaurės ir pietų ašigaliuose, prancuzai ta pati hamburgeri taip pat kemša, taip kad nereik čia vadovautis pasenusiais stereotipais „varlės kojos, arklio šlaunelės“ ir t.t., tačiau sutinku – tyrimas galėjo būti išsamiau apžvelgtas, bet šis straipsnis kaip suprantu yra pažintinis, o ne mokslinis-analitinis.

  3. beletristika sako:

    Man nepatinka tokie tyrimai:

    „Imkime dviejų valstybių gyventojus – Prancūzijos ir JAV. Vidutinė Prancūzijos gyventojų gyvenimo trukmė yra ilgesnė už JAV gyventojų. O kaip gi muilo reikalai šiose valstybėse? Prancūzas per metus sunaudoja 825 gramus muilo, JAV pilietis – 1650 gramų, Sutapimas? Gal būt. Bet ir jis verčia susimąstyti.“

    Reikia išsiaiškinti kokia koreliacija tarp mirtingumo amžiaus ir muilo kiekio. Jei koreliacija lygi 1, tai 100% muilas įtakoja. (abejoju)

    Spėju, jei nuodugniai ir detaliai ištyrus didelę aibę žmonių kurie naudojo muilą ir jų mirtingumo amžius, koreliacija siektų 0,55. (tai nieko nesako)

    Ir spėju, jei nuodugniai ir detaliai ištyrus didelę aibę žmonių kurie nenaudojo muilą ir jų mirtingumo amžius, kooreliacija siektų 0,50. (tai nieko nesako)

    Tai nieko nereiškia. Nes veiksnių yra daug:
    tabakas
    alkoholis
    coka-kolos
    hamburgeriai
    klimatas
    ir t.t.

    Nereikia pamiršti, kad JAV yra macdonaldo kultas, hamburgeriai, hotdogai, coka-kolos
    prancuzijoje, varlių kojos, vynas ir t.t.

    Pailkime kitokią tyrimo grupę:
    viduramžiais žmonės gyveno vid. 40 metu, ir muilo nebuvo.
    Pagal straipsnio siužetą, viduramžiais turėtų gyventi po 150 metų nes nenaudojo muilo?

    Nesakau, kad straipsnis blogas. Tiesiog beletristika.
    Ir muilas žmogaus gyvenimo kokybei, gyvenimo ilgaamžiškumui įtakoja tiek pat, kaip žmogaus gyvenimo ilgaamžiškumui įtakoja gaunamos algos dydis…

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.