Baltų žinyčios vartai

0

PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA SKIRTINGŲ KARTŲ ŽEMAIČIŲ LŪPOSE (3)

viršaitis gruodžio 16, 2012 TAUTOSAKA

Viekšniškių pasakojimai šiandien
Ką gi iš šio turtingo, seniau užfiksuoto žemaitiškos tradicijos klodo pavyksta aptikti šiandien? Apibendrinus 2006 m. vasarą Viekšnių apylinkėse surengtos tautosakos ekspedicijos
rezultatus (žr. Ivanauskaitė 2006), galima konstatuoti, kad išties nemažai. Greta dainų, instrumentinės liaudies muzikos, savos kūrybos eilėraščių ir kitokių liaudies kūrybos perliukų užrašėme ir tikrai nemenką pluoštą tradicinių bei šiuolaikiškų pasakojimų. Toliau pamėginsime bent truputį išsamiau aptarti kelias labiausiai į akis krintančias dabartinės pasakojamosios tautosakos gyvavimo tendencijas, išryškėjusias ekspedicijos darbo metu ir atsispindinčias jos dalyvių užrašytoje medžiagoje.

V i e k š n i š k i ų  p a s a k o j i m ų  t r a n s f o r m a c i j o s: a k t u a l i n i m a s, b a n d y mas  i r  a c i o n a l i z u o t i  i r   m o r a l i z u o t i
Pati pirmoji ir bene akivaizdžiausia tradicinio folkloro raidos ypatybė, pastebima ir akcentuojama daugelio tautosakos rinkėjų, yra ta, kad pastaraisiais dešimtmečiais užrašomų pasakojamosios tautosakos tekstų dauguma yra vienaip ar kitaip pateikėjui aktuali, naudinga (pvz., žinia, kur esama paslėptų pinigų, būdas, kaip juos paimti) ir kiek tai įmanoma – objektyvi, „teisinga“ (pvz., kaimynei netrūksta grietinės – be abejo, ją neša kaukas; kurmis iš tiesų žūsta ant kelio – Dievas yra kurmį nubaudęs ir kt.). Tuo atveju, jei koks tikėjimas, sakmė tokio atspalvio neturi, ji ir užmirštama (cit. iš 1996 m. Žemaitijos nacionaliniame parke vykusios ekspedicijos apibendrinimo, žr. Mukienė 1996).
Ko gero, esminės tam tikro pamažėl ryškėjančio nesusikalbėjimo tarp kai kurių į ypatingą archaiką orientuotų folkloristų, dabarties kaime vis dar tebeieškančių senovinės pasaulėžiūros atspindžių, ir šiandieninių liaudies tradicijos atstovų priežastys ir yra nesutampantys abiejų pusių požiūriai į tai, kas turėtų būti laikoma vertinga ir kaupiama ateities kartoms (apie analogišką situaciją, susiklosčiusią renkant dainas, žr. Stundžienė 2003). Folkloristų užkalbinti XX a. 3–4-ajame dešimtmetyje gimę kaimo žmonės dažniausiai pasirodo besą kur kas mieliau linkę pasakoti apie jaunystės laikus ar daugelio dramatiškų istorinių, socialinių ir kitokių pokyčių nuspalvintus ir visaip sujauktus savo gyvenimus, nei prisiminti jau į užmarštį
nugrimzdusias pasakas ar tradicines sakmes, padavimus ir kitokias užrašinėtojo atkakliai mėginamas išklausti senovines „baikas“. Kalbėdami apie karą ir pokarį, trėmimus, kolūkių laikus ir t. t., jie demonstruoja puikią atmintį, vardija, kiek kas prieš pusšimtį metų kainuodavę, kiek už vienokį ar kitokį darbą būdavę atlyginama, o primygtinai klausiami anuometinių pasakojimų, ilgai laužo galvą, vis bandydami iš atminties klodų iškrapštyti, ką gi kadaise girdėję apie dvasias, velnius, raganas, aitvarus ir kitokius dalykus. Neretai atkaklaus klausinėtojo išgirstamas atsakymas būna: To aš nežinau, i nė man tėva to nelaikė LTR F md 139(20); arba: Žmonės šnekėdavo kažkokių tokių, padavimai tokie būdavo, bet mano amžiuj, aš nežinau…

LTR F md 125(17). O kartais, netgi prisiminę ar tautosakos užrašinėtojui priminus kokį tradicinį siužetą, jį pasekę pabaigoje priduria: Aš nevieriju, čia tiktai pasaks senovišks, mon atroda. Aš nevieriju LTR F md 140(17). Manytume, jog pamatinis dalykas čia – k a r t a . Kartų kaita ir trūkinėjantys ryšiai tarp skirtingų kartų drauge su pašėlusiais tempais kintančiu gyvenimu, industrializacija, globalizacija ir t. t. daugiausia lemia pasakojamosios tautosakos transformacijas. Kaip rodo net ir ne itin ilga tautosakos rinkėjos patirtis, tiktai tarp XIX a. gimusių pateikėjų dar pavykdavo rasti tokių, kurie tarytum natūraliai gyvendavo senajame mitiniame pasaulėvaizdyje, kuriems į kaimo vakarones ateinantys  „skrybėlėti ponaičiai“ ar vakarais upelyje žlugtą skalbiančios laumės dar tebebuvo gana artima, bent iš vaikystės pamenama tikrovė. Deja, ši karta jau neperkopė XXI a. ribos. Šiandien tautosaką tenka užrašinėti iš jų vaikų ar net vaikaičių.

Štai pastarieji ir vargsta, sunkiai mėgindami prisiminti, ką gi ten tėvelis, senelis ar kokia nors uošvienė įdomesnio pasakojusi. Teisybės dėlei reikėtų priminti, jog, sekant sakmes, apeliavimas į autoritetus (atseit šitą istoriją senelis sakęs; taip kaimynei nutikę, o ji nemeluos; čia iš krikšto mamos girdėjau ir pan.) yra ir visada buvo žanro kanono dalis, savotiška beveik privaloma žaidimo taisyklė, būdas patvirtinti pasakojamos istorijos tikrumą. Tačiau dabartiniams pasakotojams santykis su šiais dalykais jau yra pasidaręs kiek kitoks: jiems senesnės kartos žmogus reikalingas jau nebe tik kaip sekamos istorijos tikrumo paliudijimas – daugelis jų mėgina, tarsi „stovėdami ant mirusiojo kojų“, prisiminti, ką gi jis kadaise pasakojęs. Taigi bandoma atmintyje atkurti s v e t i m ą pasakojimą, o ne svetimu autoritetu patvirtinti savą jį. Natūralu, kad tokio naratyvo pabaigoje vis dažniau priduriama visokių svarstymų, racionalizavimų, kritinių pastabų ar net atvirai iš tokių tekstų šaipomasi. Įdomu, kad šitokius pasakojamosios tautosakos tradicijos lūžius neblogai jaučia ir patys kaimo žmonės. Antai viena senesnių pateikėjų, Viekšnių apylinkės Užventės kaimo gyventoja Ona Rokienė (g. 1921), savo pasakojimo pabaigoje pažeria tokių svarstymų: Nu tep šnekėj, seneij, munei pasakuoj, juk aš pati to jau negirdėjau, nežinau. <…> Mon atrod, kad ti tik anekduotai, tikra tik anekduotai tokei. Be to, jai atrodą, kad gal pasikeitus laikams žmonės pasakosią, kaip čia dabar kų nužudė, apiplėšė kų, gal tad tuokius anekduots pasakos LTR F md 128(4). Taigi – kiekvienai kartai sava realybė ir savos aktualijos. Užtat nenoriai tikima tuo, kas nors ir ateina iš tradicijos, bet sunkiai telpa į individualios patirties ar savivokos rėmus. Arba stengiamasi tokį paveldą suaktualinti, sudabartinti. Antai išties talentinga pasakotoja Danutė Rudokienė, apie 67 metų amžiaus Užventės kaimo gyventoja, užrašinėtojų paklausta apie (nebe)augančius akmenis, pataiso, kad jie ne augą, o dygstą. Ir motyvuoja:
Pažiūrėk: vein met nurenki švariausia lauką, lytus praeij – išdygis koks, vel baltou, vel yr. Vertas iš žemis, žem nenor, var laukun visus svetimkūnius LTR F md 139(14). Arba štai kaip toji pati pasakotoja komentuoja etiologinės sakmės siužetą apie velnių sukūrimą: Iš tų velniukų da kitas aršesnis, kap i daba mūs valdžios vyra, suprunti, nor būt viršininku, pasidar Lupiceriu LTR F md 139(16). Net prisipažįstant savo akimis regėjus skrendantį kauką ir išsamiai išdėstant, kaip jis atrodęs, – kaip daro viena vyresnių pateikėjų, 84 metų amžiaus Cecilija Jurkūnienė iš Užventės kaimo (Aš pakel akis, veizu, kad lak. Nei šioks, nei toks. Kokių 5 metrų ilguma. Ne kap gondrs, ne kap varna. Kap ilgas balkis. Vienas galas joudas, kits, trumpesnis, šveisus. Iš to galo kibirkštis metęs, pundeliais tokiais. <…> Palengva, palei medžių viršūnes nulėkė į mišką) – vis tiek atkakliai atsisakoma „tikėti savo akimis“.

Pateikėja toliau priduria iš uošvienės girdėtą siužetą, kad kaukui negalima rodyti plikos subinės, nes ons tojaus uždegs, ons sudegins budinkus, ir dar kitą – apie vaikio suvalgytus kaukui paliktus „kleckus“, bet pati savaip racionalizuoja: Sakydav, kad kauks neš turtus. Bet aš matiau onų, liek ons, bet ons bova, man rodos, paukštis, vabals tuoks, i gan, ons nieka negalėj ne atnešt, ne išnešt – ne gera, ne bloga. Aš tap misliju. Paskui toliau samprotauja per radiją girdėjusi, esą kaukas – kažkoks retas paukštis iš kalnų. Tuo tikėčiau, – sako. Bet žmonės tikį: jei kas bagotas – vat anam kauks neš LTR F md 140(17). Čia susiduriame su svarbia socialine kaimo gyventojų skirtimi: apie kaukus, kurių „populiacija“ Žemaitijos folklore, regis, ligi šiol tebėra palyginti gausi ir gyvybinga, nors ir gerokai pakitusi, daugiausia kalba tik neturtingųjų valstiečių ar samdinių palikuonys. O turtingesnių ūkininkų vaikai ar tiesiog labiau išsilavinę žmonės dažnai iš to atvirai šaiposi. Štai Kleopa Janulienė (g. 1929), samdinio duktė, Palnosų kaime pasekė net keletą įdomių istorijų apie kauką, kuris esą turtą nešęs tai vienam, tai kitam ūkininkui (vėlgi, pasak jos, taip žmonės kalbėję), o sykį pirtelėje net radę nebegyvą kauką: kap šuneis galva, o kojos – žąseis. Ans bova padvėsis LTR F md 132(22). O štai buvusi ilgametė kolūkio buhalterė ir šiaip Palnosuose žinoma asmenybė, Adolfina Jasutytė (g. 1928), papasakojo tokį anekdotinį nutikimą apie du ūkininkus Balsius: Tie Balsiai gyvena du – Adolps ir Jons. Mano tėt’s brolys ir kitas da jaunesnis sugavo varną, rudens laiki jau, pririšo vielą prie oudegos, prie tos vielos – linų pakulų ir padegė, ir ta varna nuskrido un Jonia Balsia. Ir iš to pasklido, kad Balsys turi kauką LTR F md 133(12).

Pasak šios kritiškai tokių tikėjimų atžvilgiu nusiteikusios pateikėjos, turtai labiau priklausą ne nuo kauko, o nuo šeimininko ūkiškumo ir rūpestingos gyvulių priežiūros. Tai patvirtindama, ji seka istoriją apie ūkininką, kuris buvęs žmonos prašytas iš Latvijos parvežti kauką – kad pieno daugiau būtų. Pagavęs uždarė į dėžutę bimbalą ir atidavė savo moteriškei vietoj kauko. Siužetas tautosakoje žinomas, bet įdomi jo transformacija šios pasakotojos lūpose. Pasak jos, tariamą kauką toji moteriškė pasidėjusi kamarėlėje, ėmusi iš džiaugsmo savo karves labiau mylėti, geriau prižiūrėti – ir pieno tikrai padaugėję. Bet vieną dieną iš smalsumo atidarius abriną – dėžutę – ir paleidusi „kauką“. Kai jo nelikę, ona nuleido ronkas, nėmaž tų gyvulių nebžiūrėj nė ką, i peina sumažėja LTR F md 133(14). Dar įdomesnė senųjų tikėjimų priešprieša su pamoralizavimais, kiek galima spręsti iš ekspedicijoje užrašytų pasakojimų, susiklostė Užventės kaime. Čia viena iš pateikėjų, kaimynės įvardyta kaip blogas akis turinti ir galinti gyvulius nužiūrėti moteris, tarsi atsikirsdama netiesioginiame dialoge, savo ruožtu pažeria kitokį aiškinimą apie nužiūrėjimą (šiose apylinkėse vadintą „nučeravojimu“), kaltindama aplaidumu ir tinginyste pačias neva nukentėjusias moteris:
Tuokis gaspadins, katruos nepaslenk darbouties, nepaslenk gyvuls šert, anos tunkiai pasak, aš gird: „Nu, jau sučeravuojai, jau nuveiziejai! Vo, jau nebein ronkuo!“ Nu kų tu  misliji eis: nuo ryto pašer, tumsuo, vakari, ontrukart nuvein i kūčę. Tas gyvuls išbadėjis, neiedis. <…> Nugi aiškiai matau. Nu, kap tau nečieravot, Jėzus Marij! Nuo ryt pašer paršelius,
tumsuo, o antrąkart vakari, šituo. Ir stou šlapia, i neėdis, i neėsti, i [šaukianti]: „Čia mon paršelia ka nuveiziejai, ka supavydėjai jau! Cyp i cyp. Nikūmet neapsistoj cypt!“ Nu kap ons necyps nešerts?! Nu, tu onou pašerk tris karts, keturs, ka ons nor ėst, ons priės, necyps! Ir augs. Ir akys bus geros. Nu, mon tap atroda (LTR F md 140/19/). Įdomus mėginimas senųjų tikėjimų principais aiškinti gyvenamojo meto moralės spragas ryškėja net keleto pateikėjų pasakojimuose apie iš senovės žinomus draudimus nėščiai moteriai ir nurodymus, ko jai reikėtų vengti. Iš esmės vadovaujamasi panašumo magijos principu, jog kaip nėščioji elgsis, toks vaikas ir gimsiąs. Štai Viekšnių miestelio gyventoja Zuzana Beržanskytė (g. 1924) aiškina, kodėl niekaip darbų pabaigti negalinti: užtat, kad motina baisiai vis bova usiėmus ir usiėmus, tas i perein vaiku, žina LTR F md 137(10). Todėl Užventėje tvirtinama: Nėščioji negal pasidyvyt, negali nužiūrėti: tas negražus, tas gražus, tam akys kreivos, a tam… Nėščiai moteriai nieka nereik matyt LTR F md 139(35). Tuo pačiu apibendrintu įsitikinimu grindžiami ir svarstymai apie dabartinę bendruomenės moralę. Štai viena pateikėja prisimena istoriją iš asmeninės patirties: esą sykį, sūnaus laukdamasi, iš ant aũkšto kabėjusio samdinės maišelio ištraukusi džiovintą obuoliuką ir suvalgiusi, nes labai norėjęsi. Sūnus ir vogęs iš „kolchozo“. Nukniaukt kų iš valdžias, ons jau pirms sugebės. <…> I tikra žina, i kų atsigimis, – kritiškai sako moteris, toliau reziumuodama: kadangi pokario laikais nėščios moterys viską maišais tempusios iš „kolchozų“, tai ir jaunoji karta tokia išaugusi – visi sugebą valdiško turto pasiimti (LTR F md 140/20/).

S a p n a i – t i l t a s  į  a n a p u s y b ę
Ekspedicijos metu turėjome progos įsitikinti, jog Viekšnių apylinkių žmonės itin gausiai, noriai ir įdomiai pasakoja apie gyvenimiškus praeities ir dabarties dalykus: dvarų ir dvarininkų gyvenimą, samdinių buitį skirtinguose dvaruose, tų pačių dvarų draskymą „užėjus rusams“, bibliotekų deginimą, žydų šaudymus, trėmimus, pokarį, kolūkius ir t. t. Antra vertus, drastiškai kintanti tikrovė nieku gyvu neištrynė iš žmonių sąmonės ir pasaulėjautos tam tikro antgamtinio matmens, o bene pagrindinė sritis, kurioje realybė susitinka su anapusybe ir apie kurią kone kiekvienas užkalbintasis turi ką pasakyti, yra sapnai. Dar – nuojautos, visokie pranašingi ženklai, regėjimai, bet ypač – sapnai. Ir ko tik nesapnuojama: mirusieji ir gyvieji, ateitis ir praeitis, negrąžintos skolos ir neišpildyti pažadai, perspėjimai ir padrąsinimai, negimę kūdikiai ir nekrikštytos „dūšelės“ – visa kas aplanko ir pasirodo sapnuose.
Turbūt nebuvo per visą ekspediciją mūsų kalbinto žmogaus, kuris, jei jau apskritai sutikęs bendrauti, būtų kategoriškai atkirtęs nieko nesapnuojąs ar netikįs sapnais.
Priešingai, veikiau pasitaikė ne viena(s) pasakotoja(s), kuris beveik visą savo gyvenimo istoriją sudėliodavo kaip sapnų ir jų pildymosi naratyvą . Antai Dainorių kaime sutikta 1932 m. gimusi Vanda Šajauskienė teigė susapnavusi ir mirusią mamą, kuri kvietusi pas save, ir brolį, per kurio mirties metines pamiršusi pasimelsti, ir apie būsimą tėvelio mirtį sapnai pranešę, ir apie vyro žūtį (apie šį tragišką įvykį ne tik sapnai, bet ir daugybė kitokių pranašingų ženklų ir nuojautų moterį perspėję), ir apie gimsiantį sūnų pirmąsyk sapne sužinojusi (Nežinojau, kad buvau pastojus), ir apie brolio mirtį sapnas pranešęs. Ne visi sapna pildos, bet daug pildos, – reziumuoja (LTR F md 134/22–30/). Lemiamais gyvenimo momentais pranašingai sapnavę ir šios moters artimieji: vyras prieš savo žūtį sapnavęs su peiliu jį puolantį tėvą, o duktė – savo būsimo vaikaičio gimimą. Va tei sapna, jau tikra, gal ne kožnam, bet mon aneis pildos. Daug sapnų jau yr išsipildį, – priduria V. Šajauskienė (LTR F md 134/35/). Net pirmoji daina, kurią prikalbinta padainuoti užtraukė, prasidėjo
žodžiais: Sapnelį sapnavau, sapne tave mačiau… LTR F md 134(12).

IŠNAŠOS

[3]Apie skirtingas pasakotojų kartas gražių ir taiklių pastebėjimų pateikia latvių pasakojimų tyrėjas ir sekėjas Guntis Pakalnas, rašydamas apie vieno Latvijos krašto – Džūkstės apylinkių – praeityje ir dabar sekamas sakmes ir istorijas. Jis pažymi, kad XIX a. pabaigoje A. Lerchio-Puškaičio surinktus ir paskelbtus šio krašto pasakojimus mokykloje skaitę vaikai po 30–40 metų patys tapo naujos mokinių bangos, XX a. 4-ajame dešimtmetyje užrašinėjusios folklorą tame pat krašte, informantais (Pakalns 2006: 132). Dar po kelių dešimtmečių tokia pervarta vėl kartojasi. Analogišką procesą, iškeldamas jį netgi iki savo tyrimų metodo lygmens, rašydamas apie kalendorines lietuvių žiemos šventes, yra fiksavęs etnologas Arūnas Vaicekauskas. Rinkdamas medžiagą, jis sąmoningai atskyrė duomenis, užrašytus iš skirtingų kartų pateikėjų. Antai savo knygos įvadinėje dalyje A. Vaicekauskas nurodo, jog buvę apklausti 172 pateikėjai, gimę iki 1910 m., ir 191 kaimo gyventojas, gimęs 1911–1937 m. Šitoks informacijos pateikėjų amžiaus grupių išskyrimas leidęs susidaryti vaizdą apie kalendorinių papročių funkcionavimą skirtingais laikotarpiais: 1) XIX a. pab.–XX a. 2-ajame dešimtmetyje ir 2) XX a. 3–4-ajame dešimtmetyje (t. y. faktiškai iki ir po Pirmojo pasaulinio karo, žr. Vaicekauskas 2005: 13). Šis autorius irgi pastebi, kad senesnės kartos informantai duomenis pateikdavę išsamiau, o jų interpretacijos ir aiškinimai būdavę patikimesni ir geriau motyvuoti.

[4]Įdomu, kad seniau užrašytuose tautosakos tekstuose, taip pat ir A. Urbienės rinkiniuose, savarankiškų sapnų pasakojimų vargiai aptiksime. Veikiausiai ankstesniais laikais sapnų pasakojimų net nemėginta užrašinėti. Sapnavimas ar sapnuose matyti dalykai čia įpinami nebent kaip platesnio pasakojimo dalis, reikalinga tolesnei siužeto plėtotei. Pavyzdžiui, LTR 4722(102) esančioje istorijoje apie iš šv. Roko koplytėlės pavogtą šunelio figūrėlę pasakojama, kaip „kaltininkei“ sapnuose imąs rodytis Rokelis ir reikalaująs: Atiduok man šunelį!, taip priversdamas atitaisyti padarytą žalą. Įdomi ir savitai pasekta pasaka „Ūkvedis“, užrašyta Viekšniuose 1938 m., kur pasakojama, kaip dvaro ūkvedžiui, mėgusiam žvake svilinti velnio atvaizdui nosį, prisisapnavęs velnias ir kerštaudamas per sapną privertęs jį priteršti savo lovą (LTR 1622/202/).

Ypatingą, savotiškai fatalistinį šios moters požiūrį ne tik į sapnus, bet ir į visokius likimo ženklus rodo ir jos pasakojimai apie tradicinius būrimus: tai, kas kitiems pasakotojams jau būtų virtę juokais ar smagia pramoga, jos patirta ir išgyvenama kaip labai rimti, pranašingi dalykai. Antai tikima, kad jei per vestuves bažnyčioje vieno iš jaunųjų pusėje žvakė silpniau dega, tas greičiau mirsiąs. Kap ženijomės, vyro žvakė buvo nulašėjus. Ons onksčiau ir žuva LTR F md 134(36). Arba štai pasakojimas apie naujamečius būrimus (tipišką jaunimo pramogą): Mes, ka jauni bovam, isigalvodavom visko. Į vieną indelį įpildavę vandens, į kitą – grūdų, į trečią – žemių, į ketvirtą įmesdavę žiedą. Grūdai – geri metai, vanduo – lietingi, žemė – mirsi, žeidas – ištekėsi. Kokį kas ištrauks, taip i būs. Aš ištraukiau ar grūdus, ar žeidą, o mona brolis ištraukė žemį. Vo ons i numirė onksti LTR F md 134(29). Lemtingus savo gyvenimo lūžius su sapne regėtais dalykais sieja ir vyrai. Antai žinomas Palnosų kaimo giesmininkas, muzikantas ir šiaip visų galų meistras (pasak kito pateikėjo, ons ir ont tunciaus, ir ont rožunčiaus) Juozapas Rimkus (g. 1934) kaip tik per sapną regėtu Marijos pasirodymu aiškina savo gyvenimo būdo pokyčius – grįžimą prie bažnyčios (LTR F md 130/20/).
Ypač rimtai reaguojama į mirusiųjų pasirodymus per sapną ir jų prašymus. Vienas iš ryškesnių pavyzdžių – jau minėtos Z. Beržanskytės pasakojimas, kaip jai sapne prisisapnavęs miręs pažįstamas. Kalbinanti jinai jį, ir sapne atsimenanti, kad jis – miręs. Klausianti, ko norįs: A kalnūs? – Ne, mišių! Ir užsiprašęs už mišias net 30 rublių (daug daugiau, nei mišias užpirkti tais laikais kainavę). O ji tik 70 rublių išvis teuždirbdavusi. Iš muneis nėr tap lengva išpešt pinigus! – pabrėžia pasakotoja ir toliau porina, kaip sapne derėjusis su prašytoju dėl mišių kainos, dar bandžiusi jį paprotinti, kad verčiau prašytų savo buvusios mylimosios Stefos, o ne jos. Galiausiai (jau nebe sapne) į tą reikalą įsikišęs pasakotojos brolis ir liepęs nunešti reikalaujamus pinigus altaristai, nes su miruses nerek žaist LTR F md 135(33). Panašu, kad į visokias iš anapus primenamas skolas žemaičių žiūrėta itin dalykiškai ir konkrečiai.
Minėtą istoriją savotiškai atkartoja Užventės kaime užrašytas aštuoniasdešimtmetės Anicetos Navickienės pasakojimas apie sapne matytą draugą, kuris prašęs priminti jo tėvams, kad jie esą nesumokėję tokiai moterėlei pinigų už užpirktus poterius. Aniceta, aš esu miręs, – sapne kreipęsis į ją. Ji parašiusi jo tėvams laišką, tie pinigus sumokėję, ir tada vėl tą patį mirusįjį susapnavusi: Aniceta, aš per tavi palikau laimingas! – pasakęs (LTR F md 125/13/).

BUS DAUGIAU

Šaltinis

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Tautosakos darbai XXXIII

© 2012, viršaitis. All rights reserved.