0

KAS YRA BLYNAI, BLYNELIAI IR SKLINDŽIAI (1)

gruodžio 17, 2012 Kulinarija

Lietuvos kulinarijos paveldas//

Vincentas Sakas

Visi žmonės klysta. Tačiau tik išmintingi klaidas pripažįsta, ištaiso ir daugiau nekartoja. O kvailiai ne tik nepripažįsta savo klaidų, bet dar kartoja jas“ – senovinė išmintis.

Blynai – archaiškiausias ir sakrališkiausias lietuvių valgis

Internetinė erdvė tapo pseudointelektualine maišalyne – informacija jau nebėra informacija. Virtuali bendruomenė, rydama vis daugiau tos pseudoinformacijos, yra vis paviršutiniškiau informuojama, vis labiau klaidinama, mulkinama ir kvailinama, nes tą klaidinančią informaciją greituoju būdu ruošia paviršutiniško suvokimo ir supratimo individai (-ės).

Ypatingai daug netvarkos yra Lietuvos virtuvės ir kulinarijos terminijoje, nes čia bet kas, netyčia iškepęs kiaušinį ar užtepęs margarino ant batono, susireikšmina iki kulinarijos „žinovo“ su savo „neklystančia“, tačiau iš tiesų neišmanėliška nuomone.

Mūsų dienomis knygynai užversti kalnais „kulinarinių“ knygų, kurias ruošia nieko kulinarijoje neraukiantys, bet įžūlūs plagiatoriai, kurie pavagia receptą iš jau seniau išleistų kulinarinių knygų, savaip jį aprašo, savaip nufotografuoja ir vogtą dalyką parduoda kaip savo…

Tas pats sakytina ir apie šūsnis internetinių svetainių, blog‘ų, puslapių, veidavaizdžių, kurių „kūrėjai“, neskirdami puodo nuo prikaistuvio, trintuvo nuo maišytuvo, ankštinės pupelės nuo šparago, paprikos nuo pipiro, blyno nuo sklindžio, kotleto nuo maltinio ir t.t., ir pan. platina savo kulinarinį technologinį neišmanymą ir kalbinį neišprusimą.

Todėl spaudoje, TV, internete šiandien randame tokį kulinarijos ir mitybos reikalų terminų šiukšlyną, kurio net visi Lietuvos kalbininkai sunkiai sugebėtų išmėžti.

Imuosi šio nedėkingo darbo, tikėdamas, kad skaitytojai sugebės suprasti lietuvių virtuvės ir kalbos turtingumą bei grožį.

Kai kurie išėjusieji į internetinę erdvę, nesupranta, kad tampa ne tik savo mėgstamų valgių ar receptų platintojais, bet ir švietėjais, atsakingais už taisyklingą lietuvių kalbą ir teisingai rašomus kulinarijos terminus bei lietuvių valgių, patiekalų pavadinimus. Siunčiantieji į tas svetaines savo, o dažniausiai „pasiskolintus“ receptus gali šių dalykų ir nežinoti, tačiau internetinių svetainių moderatoriai, redaktoriai ir stilistai lietuvių kalbą privalo išmanyti.

Jei trūksta išsilavinimo, tai tada reikėtų svetainės tituliniame puslapyje rašyti, kad svetainės kūrėjai lietuvių kalbos nežino ir receptus deda netaisę kalbos, kulinarijos terminų, lietuvių valgių, patiekalų ir gėrimų pavadinimų klaidų.

Kaip atrodytų panelė ar moteris iš „Cosmopolitan“, „Burda“, „Beuty“, „Moters“, „Stiliaus“, „Ji“, „Panelė“,  „Laima“, „Edita“, „Ieva“, „Darbštuolė“ jei į Vienos balių ateitų su šliurėmis arba vietoje rankinuko pradėtų nešioti pėdkelnes? Tačiau tuose žurnaluose dirbančios moterys kol kas neišmoksta atskirti kas yra blynas, kas yra blynelis ir kas yra sklindis…

Į moterų spaudinių redaktores ir korektores nusižiūrėję, kai kurie Lietuvos restoranai, kavinės ir valgyklos, matyt norėdami išrodyti labai „mandrais“, savo valgiaraščiuose pradėjo rašyti keistą valgio pavadinimą – „lietinis“, nors lietuvių tauta tokio valgio niekada nežinojo ir žinoti nenori, jei tik jiems per jėgą tas dalykas neįperšamas.

Kaip kulinarinėje literatūroje vietoje blynelio atsirado „lietinis“? Tarpukario metais Žemės ūkio rūmai, siekdami mokyti ir protinti šeimininkes, namų ūkio ekonomes ir tvarkytojas, leido
“Šeimininkės knygynėlį“, kurio kiekviena knyga buvo spausdinama 10000 egzempliorių tiražu ir veltui dalijama registruotiems ūkininkams (šiandien toks leidinys kainuotų per 50 litų ir ūkininkams būtų neįperkamas).

1936 metais buvo redaguojama dešimtoji knyga „Namų ūkio vadovėlis šeimininkėms“,- 386 puslapiai. Lenkų kilmės redaktorė, neskirdama blynų nuo blynelių, o blynelių nuo sklindžių, ėmė ir išvertė jai suprantamą lenkišką „naleśniki“ į „lietinį“. Štai taip į mūsų kalbą buvo įvestas svetimžodis, kuris kai kuriuose vėlesnėse kulinarinėse knygose buvo plagijuojamas, o mūsų laikais, tai iš vis pavirto kažkokiu kalbiniu nesusipratimu – „lietiniu blyneliu“?..

Taip gaminamas blynelis: iš blendinio iškepamas lietinis, ant jo dedamas įdaras, atitinkamai sulankstomas, saldžiais įdarais įdaryti blyneliai pavoliojami kiaušinio plakinyje ir riešutuose, o kitokiais įdarais įdaryti blyneliai pavoliojami kiaušinio plakinyje ir maltuose džiūvėsėliuose, dar kartą iš abiejų pusių apkepinamas lydytame svieste ir patiekiamas su padažu bei kitais deramais ingredientais. Įdarytus ir apkeptus lietinius lietuviai nuo seniausių laikų vadina blyneliais

Blynelis su varške, medaus padažu, riešutais ir vaniliniais ledais

Iš kur Lietuvoje žiniasklaidoje, TV ir radijuje atsirado tiek daug nežinukų, kurie jau dvidešimts metų negali atskirti blynelių nuo blynų, o blynų nuo sklindžių?

Archeologiniai tyrimai rodo, kad sarmatų (aisčių, baltų) genčių gyvenamose teritorijose nuo Uralo kalnų iki Berlyno, nuo Juodosios jūros iki Suomių įlankos žemdirbyste jau buvo užsiimama daugiau nei keturi tūkstančiai metų iki Kristaus.

Kai kas mėgina aiškinti, kad blynai yra tie patys papločiai. Ir iš tiesų, vizualiai papločiai yra panašūs į blynus, tačiau jų gamybos technologijos yra labai skirtingos. Blynui iškepti reikia raugu kildinto įvairių miltų skystoko blendinio, o papločiui būtina raugu kildinta įvairių miltų tešla. Kietoka tešla iškočiojama kočėlu į apvalų arba stačiakampį pagal ližę paplotį, ant gauto papločio sočiai užkraunama paruošto įdaro. Seniausiai laikais paplotis būdavo kepamas ant įkaitinto akmens, vėliau dedamas ant ližės ir pašaunamas į įkaitintą krosnį. Papločiai dažniausiai būdavo kepami šventėms. Mūsų dienų valgytojas gali sakyti, kad paplotis yra panašus į italų picą, tačiau jis apsiriks, nes picos pagrindas tepamas pomidorų padažu ir apibarstomas sūriu. Lietuviškų papločių skiriamasis bruožas yra tai, kad įdaro ant jo kraunama nesigailint, netrupinant, kaip ant picų, o tiek, kiek gali apžioti valgytojo burna.

Mūsų protėviai žinojo, kad blynams kepti pirmiausia reikia pasigaminti iš miltų ir skysčio plakinį – blendinį.

„Blendinys“ – ko gero yra pats seniausias indoeuropiečių kulinarinis terminas. Vieni tik lietuviai, kaip seniausia indoeuropiečių tauta, tebemoka blendinį gamintis ir vis dar tebenaudoja šį blendinį tiesiogiai, t. y. blynų kepimui.

Blynai kepami tik iš blendinio. Tai šit, žodis „blynas“ ir yra atsiradęs iš „blendinio“, tai yra – išsikepti BLYNO neįmanoma prieš tai nepasigaminus BLENDINIO (miltų ir atitinkamo skysčio plakinio).

Kitos indoeuropiečių tautos, ypač žymiai jaunesnės už  baltus, pav., anglai taip pat naudoja žodį „blend“, tačiau jis jau reiškia „mišinį“, vokiečiuose „blynas“ pakito į „Die Pflinse“, „Blinze“. Žodį „blynas“ miltiniams kepiniams vadinti naudoja ir jauniausia tauta – rusai, susiformavusi po to, kai totoriai mongolai nukariavo sarmatų žemėse įsikūrusias slavų kunigaikštijas.

Latviai blynus vadina „pankūkas“ (ponų, t.y. lietuvių kepinys), estai – „pannkoogid“, suomiai – „pannukakut“, švedai – „pannakakor“, norvegai – „pannekake“, anglai – „pancake“, ispanai „panqueques“ ir t.t.

Prancūzijoje blyneliai vadinami “crepe“. Kai kurie mūsų tautiečiai, kurie savo gyvenime niekada nėra valgę naminių blynų, blynelių ir sklindžių, kurie vizualiai negali atskirti šių akivaizdžiai skirtingų valgių, lietuviškus blynelius šiandien pradėjo vadinti „krepais“… Net vietoje „Blyninių“ tie nelaimėliai pradėjo steigti „Krepines“, tiesa, iš puikybės juos vadindami „Crepes“, nors patys prancūziškai nesupranta nė vieno žodžio…

Bus daugiau

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas

Mob. tel. +370617 24 338 El.paštas: vincentas.sakas@takas.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.