“… ir mūsų mirties valandą, amen.” Kurią valandą mirsime?
Mūsų kūno biologinis laikrodis gali pasakyti daugiau negu tai, ar mes vyturiai, ar pelėdos. Naujo tyrimo rezultatai byloja, kad egzistuoja genas, veikiantis biologinį laikrodį, o tas genas gali numatyti ir mūsų mirties laiką.
Tyrimas buvo publikuotas 2012 m. lapkričio mėnesį išleistame medicinos žurnale „the Annals of Neurology”, o jį atliko vieno Izraelio medicinos centro neurologijos departamentas.
„Vidinis „biologinis laikrodis” reguliuoja daugelį žmogaus biologinių ir elgesio aspektų, – „Harvard News” sakė tyrimo autorius Andrew Limas. – Jis taip pat turi įtakos tam tikriems medicininiams įvykiams, tokiems kaip insultas ir infarktas”.
Tyrimo autoriai nagrinėjo 1 200 žmonių smegenis po to, kai jie mirė ir nustatė, kad egzistuoja „biologinis mirties ritmas”.
„Apskaičiavus vidurkį, žmonės dažniausiai miršta ryte: maždaug 11 val. ryto, – sakė kitas tyrimo autorius Cliffordas Saperis. – Taigi iš tikrųjų egzistuoja genas, kuris numato laiką, kada mes mirsime – ne datą, o tik paros laiką”.
Šie rezultatai paremti dažniausiai pasitaikančiais genotipais – A-A arba A-G, kuriuos turi maždaug 84 proc. žmonių. Tikėtina, kad G-G genotipą turintys žmonės mirs anksčiau nei 18 val. Genotipas, galintis parodyti mirties paros laiką, buvo aptiktas tada, kai A. Limas ir jo kolegos dirbo prie kito tyrimo, praneša „Harvard News”. Tyrimas, kuriame buvo nagrinėti 1 200 žmonių, buvo atliekamas norint suprasti, ar miego sutrikimai, senėjimas ir Alzheimerio liga kaip nors susiję.
A. Limas tada aptiko, kad tie patys tyrimo dalyviai turėjo DNR, tinkančias kitam tyrimui, tad abiejų tyrimų mokslininkai nusprendė kartu bendradarbiauti ir palygino pabudimo iš miego struktūrą su dalyvių genotipais [genetinės sandaros skirtumais].
Mokslininkai išsiaiškino, kad skirtumai, susiję su genotipu, „iš esmės veikia kiekvieno individo pabudimo iš miego struktūrą” ir priverčia kai kuriuos žmones pabusti vidutiniškai visa valanda anksčiau už kitus. Buvo pastebėta, kad šie skirtumai veikia ir mūsų kūno biologinį ritmą, todėl skirtingu paros metu mes pasižymime nevienodu budrumo lygiu.
Tyrimo autoriai mano, kad šios žinios gali padėti geriau suprasti žmogaus elgesio ritmą.
„Ankstesni tyrimai parodė, kad vėlyvumas ar ankstyvumas gali būti paveldėti, o tyrimai, kurie buvo atlikti su gyvūnais, atskleidė, kad biologinio laikrodžio vėlyvumui ar ankstyvumui įtakos gali turėti specifiniai genai”, – sakė A. Limas.
Mokslininkai taip pat teigia, kad šie tyrimų rezultatai gali „palengvinti individualų darbo ar gydymo planavimą bei silpnų ligonių stebėjimą”.
© 2012, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
