2

Islandų sagos: istorijos šaltinis ar literatūrinė fikcija?

sausio 15, 2013 NAUJIENOS

Arturas MICKEVIČIUS//

Arturas Mickevičius – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros docentas; mokslinių interesų sritys – Baltijos jūros regiono raida IX–XIII a., vikingų epochos skandinavų ir baltų santykiai, vakarų baltai IX–XIII a., kuršių istorija.

Anotacija. Straipsnyje keliama islandų sagų, kaip istorijos šaltinio, patikimumo problema. Susiklosčiusi istoriografinė tradicija dažnai sagas eliminuoja iš istorijos šaltinių sąrašo, nurodo esminius trūkumus, atskleidžiančius jų nepatikimumą. Šias problemas bandoma analizuoti, lyginant islandų sagas su šiaurės rašytinių šaltinių grupei priskiriamomis kronikomis. Pasirinkti vikingų laikotarpio skandinavų ir baltų santykius minintys pripažinti rašytiniai šaltiniai bei islandų sagų teikiami duomennigsberg aus den Jahren 1786–1820 betreffend die Verwaltung und Verfassung Ostpreu/iys leidžia kelti prielaidą apie abiejų šaltinių grupių lygiavertiškumą bei galimybes islandų sagomis remtis kaip svarbiu istorijos šaltiniu vikingų epochos skandinavų ir baltų santykių tyrimuose.

The Saga of the Confederates: Historical Truth in an Icelandic Saga

Įvadas

XVI amžiaus Europoje juntamas didžiulis susidomėjimas istoriografija. Renesanso humanistų idėjos tarsi atgręžė visuomenę, bent jau išsilavinusiąją jos dalį, į senuosius dokumentus, praeities artefaktus ir visą praeitį apskritai. Tad ir savotiško islandų sagų renesanso pradžia taip pat galime laikyti XVI amžių. Tiesa, kiek akademiškesnės sagų studijos prasidėjo tik XVII amžiuje. Ir vis tik dar ir šiandien sagos dažniausiai analizuojamos kaip kultūrinis viduramžių reiškinys, unikalus ankstyvosios ne tik skandinavų, bet ir visos Europos literatūros paminklas. Daug dėmesio skiriama sagų autorystės bei užrašymo laikotarpio tyrimams. Tad visiškai suprantama, kad sagų studijos dažniausiai tapdavo lingvistų, literatūrologų ar kultūros istorikų studijų objektu. Tačiau bent jau nuo XX amžiaus 7–8-ojo dešimtmečio į islandų sagas vis dažniau žvilgsnius kreipia ir istorikai. Imama vis mažiau abejoti, ar islandų sagos naudotinos kaip istorijos šaltinis. Pamatine diskusijų tema tampa klausimas, kaip šiuos šaltinius naudoti ir kiek jie patikimi, ar į skirtingas rūšis tyrinėtojų suklasifikuotos sagos yra vienodai patikimos socialinei, politinei ar kultūros istorijai pažinti. Mums, žinoma, itin aktualus islandų sagų teikiamų žinių apie vikingų epochos baltų kraštus klausimas. Besistengiantiems surinkti itin negausias aptariamo laikotarpio šaltinių žinias jų verifikacijos problema tampa ypač svarbi.

Tarp realybės ir fikcijos

Pabandykime ne pateikti atsakymus į straipsnio pavadinime suformuluotą klausimą, o pasiūlyti keletą argumentų, kurie, galbūt, paskatins į islandų sagas pažvelgti atidžiau ir įvairiapusiškiau. Sagų laikotarpio visuomenė apskritai nejautė skirtumo tarp meninės ir istorinės tiesos [15, 135]. Buvo suvokiama tiesiog tiesa, nepriklausomai nuo to, kokia forma ar kokias išraiškos priemones pasitelkus ta tiesa fiksuojama. Žinoma, sagose netrūksta meninės išmonės, pvz., dialogai, tačiau juos užrašant neiškreipiami istoriniai įvykiai. Tai nėra tiesioginė meninė išmonė, bet bandymas vaizdingai atkurti praeities įvykius. Tai tiesa, kuri apima istorinę tiesą ir neįsisąmonintą meninę išmonę (fikciją), kitaip tariant, tai – sinkretinė tiesa [15, 98]. Islandų sagose vyksmas linijinis, t. y. chronologiškas: pasakojimas dėstomas pagal nuoseklią chronologinę laiko seką ir meninės išraiškos elementai tos sekos neardo. Tokios sekos dominavimas, konstruojant islandų sagų pasakojimą, jau pats savaime skatina neignoruoti sagų, kaip istorinio šaltinio. Šioje sekoje sagas užrašinėjusiems autoriams svarbiausia buvo ne kaip ir kodėl aprašyti įvykius, o kuriuos įvykius aprašyti, koks meninės išmonės santykis su istorine tiesa, tiksliau su istorine realybe.

Pastaruoju metu istoriografinėje tradicijoje vis dažniau girdima nuomonė, kad sagos yra priimtinas šaltinis mentalitetui, socialinei struktūrai, kasdieniam senosios skandinavų visuomenės gyvenimui pažinti, tačiau nepatikimas analizuojant Skandinavijos krikšto ar politinės istorijos klausimus [13, 309]. Kai kurie tyrinėtojai siūlo islandų sagas pripažinti tik kaip šaltinį mentaliteto istorijos studijose [13, 310]. Tačiau bent jau karališkosios sagos savo pasakojamais, politinių įvykių siužetais yra artimiausios oficialiosioms kronikoms, todėl vargu ar jos turėtų būti ignoruojamos kaip politinės istorijos šaltinis.

Sagoms, kaip istoriniams šaltiniams, dažniausiai reiškiamus trūkumus galima suskirstyti į kelias grupes: a) XII–XIII a. užrašytose sagose „modernizuojami“ IX–XII a. įvykiai, chronologija netiksli; b) autorystės problema – dažniausiai nėra žinomi sagas užrašiusieji asmenys; c) sagų stilius yra artimesnis grožinei literatūrai; d) sagose gausu dialogų, didvyriškų poelgių aprašymų, mitologijos stebuklų, daug herojų idealizavimo bei jų tapatinimo su epinėmis figūromis, folkloro elementų, naratyvinės tradicijos, būdinga epinė stilizacija; e) sagų panaudojimas skandinavų ir baltų santykių tyrimams itin abejotinas, nes sagas užrašiusieji apie mūsų kraštus neturėjo jokių tiesioginių žinių. Į pastarąjį argumentą trumpai galima atsakyti iš karto. Iš visų apie baltų kraštus rašiusių Šiaurės šalių rašytinių šaltinių autorių tik Rimbertas su misija lankė rytines Baltijos jūros pakrančių žemes.

Baltiškoji paradigma

Bandydami vertinti islandų sagas, kaip istorinį šaltinį, remsimės vikingų epochos skandinavų ir baltų santykių analize. Chronologiškai – tai IX–XII a. Kokius čia turime „pripažintus“ šaltinius? Tai bene dažniausiai lietuviškoje istoriografijoje minimas Rimberto darbas „Švento Ansgaro gyvenimas“ (IX a. antra pusė), Sakso Gramatiko „Gesta Danorum“ (užrašyta apie 1200 m.), Adomo Bremeniečio kronika (baigta apie 1075 m.), Sveno Agono „Trumpa Danijos istorija“ (sukurta paskutiniame XII a. dešimtmetyje), dar minėtina epizodinė informacija „Eiliuotoje Švedijos kronikoje“, danų bei švedų analuose.

Baltų ir skandinavų santykius tiesiogiai aprašančių islandų sagų nėra daug, tačiau jų teikiamos žinios pakankamai įvairios ir netgi spalvingos. Turbūt geriausiai šiuo aspektu žinoma giminių sagų grupei priklausanti ir apie 1220 m. užrašyta „Egilio saga“. Karališkųjų sagų grupei priskiriama „Kniutlingų saga“, užrašyta apie 1260–1270 m., pateikia spalvingą sembų pirklio Vidgauto odisėją. Atrodo, kad „Kniutlingų saga“ rėmėsi, arba bent jau turėjo tuos pačius šaltinius, Saksas Gramatikas. Beje, sagoje pateikiama daug detalių, kurių nemini Saksas Gramatikas. Didžiausiame islandų sagų sąvade „Heimskringla“ („Žemės ratas“), kurį apie 1220–1230 m. sudarė Snoris Sturlusonas (1179–1241), taip pat rasime žinių ir apie baltų kraštus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Snoris Sturlusonas savo kritiškumu ir nuoseklumu lenkia kitus to meto kronikininkus, o vienu svarbiausiu „Heimskringlos“ šaltiniu tapo Norvegijos istorinės kronikos „Tamsioji oda“ ir „Šviesioji oda“.

Adomas Bremenietis nedviprasmiškai, aiškiai apibūdina vakarų baltus. Kuršiai šiam autoriui „gens crudelisima“ [1, 164], o sembai ir prūsai – „homines humanissimi“ [1, 164]. „Kniutlingų sagoje“, pasakojančioje sembų pirklio Vidgauto istoriją, vienareikšmiškai patvirtinamos Adomo Bremeniečio pateiktos charakteristikos [6, 112–113]. Kuršių persekiojamam Vidgautui prieglobstį Hedeby uoste suteikia danų konungas Knutas Lavardas. Vėliau Vidgautas siunčiamas su „diplomatine“ misija į Holmgardą (Novgorodą), kur Knuto Lavardo vardu kreipiasi į Holmgardo kunigaikštį Haraldą (Vladimiro monomacho sūnus Mstislavas) prašydamas jo dukters Engilborgos rankos [6, 114]. Misija, atrodo, pavyko – apie 1116 m. Knutas Lavarda susituokia su Engilborga. Tikėtina, kad pozityvus Adomo Bremeniečio požiūris į sembus bei „Kniutlingų sagoje“ fiksuojamas Knuto Lavardo pasitikėjimas Vidgautu gali būti paaiškintas Sveno Agono kronikos teikiamomis žiniomis. Pasak pastarojo kronikininko, Kanutas Didysis dar 11 a. pradžioje nukariauja Angliją, Italiją, Langobardiją, Norvegiją, slavus ir sembus [9, 54 ]. Taigi, tikėtina, kad Vidgautas gelbstisi pas savo siuzereną, o Adomas Bremenietis Sembą suvokia kaip Danijai subordinuotą darinį, kurio gyventojai yra tokie pat civilizuoti ir nekeliantys grėsmės Baltijos jūroje. Akivaizdu, kad tiek Adomo Bremeniečio kronikos, tiek „Kniutlingų sagos“, kaip šaltinio tradicija, tarpusavyje dera ir netgi viena kitą papildo.

Giminių sagos yra gana patikimos aprašant bendruomenės kasdienį gyvenimą, socialinius vikingų laikotarpio santykius, pačios Islandijos apgyvendinimą. „Egilio sagoje“ detaliai aprašyta kuršių sodyba: statiniai, jų konstrukcija, gynybiniai įtvirtinimai ir kt. Archeologinių tyrinėjimų metu kuršių piliakalnyje Imbarėje (Kretingos sav.) rastos pastatų liekanos ir pagal jas atkurta rekonstrukcija visiškai atitinka sagoje aprašytuosius statinius [12, 75–76]. Kuršių sodyba sagoje detaliai aprašoma, kai Egilis su savo vyrais patenka kuršių nelaisvėn. Čia paaiškėja, kad jau kuris laikas kalinami ir danų vikingai [7]. Rimbertas „Švento Ansgaro gyvenime“ nurodo, kad švedai užpuola Apuolę, anksčiau priklausiusią danams, kuriuos kuršiai vėliau įveikė [7, 60]. Galima būtų manyti, kad sagoje pateikta savotiška literatūrinė Rimberto teikiamų žinių interpretacija arba ir vienas, ir kitas darbas rėmėsi tuo pačiu šaltiniu.

„Heimskringlos“ žinios, kad XI a. prie Skandinavijos krantų plėšikauja kuršiai, vendai, saksai (vokiečiai) ir „rytų žmonės“, o konungas Svenas Ulfsonas priverstas laikyti gynybai parengtus laivus [4, 143], yra visiškai identiškos Sakso Gramatiko teikiamai informacijai [8, 477– 478]. Henriko Latvio aprašomas 1203 m. estų ir kuršių piratavimas Baltijos jūroje, o 1226 m. minima pastarųjų vykdoma prekyba žmonėmis iš esmės tik patvirtina tai, kas užfiksuota „Heimskringloje“. Pagaliau 1078 m. gruodžio 15 d. popiežiaus Grigaliaus VII laiškas Norvegijos valdovui Olofui su prašymu padėti Danijos bažnyčioms, kurias plėšia iš rytų atplaukę pagonys [2, 38–39], taip pat patvirtina šios sagos informaciją. Atrodo, kad Snoris Sturlusonas, sudarydamas didžiausią islandų sagų sąvadą, rėmėsi „oficialiaisiais“ to meto šaltiniais.

Neabejotinai pripažįstant sagas kaip literatūrą, kaip unikalų ankstyvosios skandinavų literatūros reiškinį, trumpai galima grįžti ir prie sagų, kaip istorinio šaltinio, vadinamųjų trūkumų interpretavimo. Dažniausiai kritikų pabrėžiama, kad sagomis, užrašytomis XII–XIII a., negalima remtis aprašant IX–XI a. įvykius, nes nepatikima sagų chronologija. O kaipgi tada „pripažintieji“ šaltiniai, kurie taip pat aprašo nevienalaikius įvykius ir painioja chronologijos dalykus. Čia kaip pavyzdį galima pateikti pirmąsias Sakso Gramatiko „Gesta Danorum“ dalis. Sagų autoriai, tiksliau – jas užrašiusieji, save suvokė tik kaip atkuriančius, bandančius užfiksuoti žodinės tradicijos tekstus (informaciją), nes tai, ką užrašinėjo, nebuvo jų sukurta, kitaip tariant, tai yra neįsisąmoninta autorystė. Buvo užrašinėjami tradicijos išsaugoti pasakojimai apie tikrus įvykius. Tad nežinoma sagų autorystė neturėtų tapti svariu argumentu, menkinančiu sagų patikimumą. Reikia pasakyti, kad ir „pripažintų“ šaltinių autorystė dažnai kelia abejonių. Yra išlikusių skirtingų to paties dokumento nuorašų, kurie nėra identiški, nes tie, kurie juos perrašinėjo, dokumentus redagavo, darė klaidų (sąmoningai ir ne) ir dažniausiai taip pat nenurodė autorystės. Tad priekaištai dėl sagų autorių anonimiškumo iš esmės yra niekiniai.

Islandų sagos dažnai akceptuojamos kaip grožinė literatūra, nes turi šiai literatūros kategorijai identifikuojamus bruožus. Tačiau pačia bendriausia prasme islandų sagas galime apibūdinti kaip literatūrą, nesiekiančią būti grožine literatūra. Saga – tai išgrynintas pasakojimas, jame beveik nėra vidinio herojų pasaulio, meilės lyrikos. Masiškai sagas imta užrašinėti tik 13 a. pradžioje, nors apskritai skandinaviški tekstai užrašinėjami jau nuo XII a. pradžios. Taigi, sagos užrašomos laikotarpiu, kada Islandijai reikia pradėti kurti savo istoriją, t. y. tik XIII–XIV a., kada pergyvenama Norvegijos priespauda, šalies krikštas. Akivaizdu, kad sagų užrašymas yra politinis poreikis, o ne meninis, taigi toks pat, kaip ir oficialiųjų „pripažintų“ kronikų. Ypač politinis diskursas ryškus Sakso Gramatiko kronikoje. Sagų objektyvumą ir bešališkumą turėtume pripažinti netgi labiau išreikštus nei kronikose.

Kalbėdami apie sagų, kaip šaltinio, patikimumą, turėtume vengti trafaretinio teiginio, kad tai tik grožinė literatūra arba literatūrinė fikcija. Pagaliau kodėl literatūra turi būti nepatikima? Sprendžiant sagų patikimumo problemą, reikėtų pabandyti nustatyti, kokio pobūdžio informacija kelia daugiau abejonių, o kokia – mažiau. Kaip nepatikimus galėtume įvardyti sagose užrašytus dialogus, didvyriškus žygdarbius, mitologinius elementus, stebuklingus reiškinius, herojų idealizavimą, epines scenas, folklorinio naratyvo elementus. Didesnį patikimumo lygį siekia sagų chronologija, socialinės struktūros aprašymas (ypač tai sietina su svetimų kraštų aprašymu), pateikiamos genealogijos. Pastarąsias sėkmingai galime palyginti su unikaliu Islandijos istorijos šaltiniu „Landnamabok“ („Apgyvendinimo knyga“). Pagaliau kaip visiškai oficialiosioms kronikoms lygiavertį šaltinį galime akceptuoti islandų sagų teikiamas žinias apie Islandijos apgyvendinimą, jos ankstyvosios visuomenės socialinę struktūrą, konkrečius istorinius įvykius, politinę istoriją, t. y. apie politinės istorijos rekonstrukciją pagal žodinės kūrybos tradicijas.

Išvados

Islandų sagos, pasakojančios politinių įvykių siužetus, dažniausiai pateikia labai artimas šių įvykių versijas, aprašomas istorikų pripažįstamuose oficialiuosiuose istorijos šaltiniuose. Pastaroji aplinkybė skatina islandų sagų bent jau neignoruoti kaip politinės istorijos šaltinio.

Argumentai dėl sagų, kaip nepatikimų istorijos šaltinių (netiksli chronologija, autorystės klausimas, įvykių „modernizacija“ ir kt.), iš esmės priskirtini ir pripažįstamiems istorijos šaltiniams. Chronologijos, politinio angažuotumo, modernizuojamų įvykių problemos senosiose kronikose nė kiek ne menkesnės, palyginti su islandų sagomis.

Skandinavų ir baltų vikingų epochos santykiai rašytiniuose šaltiniuose aprašomi gana menkai. Papildoma islandų sagų teikiama informacija, kuri dažniausiai neprieštarauja senųjų kronikų įrašams, yra vertinga ir svarbi, siekiant geriau suvokti sudėtingą ir vis dar nedidelio istorikų dėmesio sulaukiantį IX–XII a. mūsų praeities laikotarpį.

Šaltiniai ir literatūra

  1. Adami Gesta Hamaburgensis Ecclesiae Pontificum. Ed. Lappenbergii. Scriptores Rerum Germanicarum, Hannoverae, 1876.
  2. Diplomatarium Danicum, ser. I, vol. 2 (1053–1169). Ed. L. Weibull. Copenhagen, 1963.
  3. Egilio saga. Vertė S. Steponavičienė. Vilnius: Vaga, 1975. 307 p.
  4. Heimskringla, Norges konunga sogur af Snorri Sturluson, Samfund til udgivelse af gammel Nordisk litteratur ved. T. 23. Kobenhavn, 1919–1925.
  5. Heinrici Chronicon Livoniae. Ed. W. Arndt. Monumenta Germaniae Historica, t. XXIII. Leipzig, 1874.
  6. Kniutlingų saga. Vertė U. Mikučionis. Vilnius: Vaga, 2002. 207 p.
  7. Rimberto, Vita Anskarii. Ed. G. Waitz. Scriptores Rerum Germanicarum, Hannoverae, 1884.
  8. Saxonis Gesta Danorum. Ed. J. Olrik. Hauniae, 1931.
  9. Scriptores Rerum Danicarum. T. 1. Ed. J. Langebek. Hafniae, 1772.
  10. ANDERSSON, TH. M. The Growth of the Medieval Icelandic Sagas (11801280). Ithaca, NY and London: Cornell University Press, 2006.
  11. CLOVER, C. J. Old Norse – Icelandic literature. A critical guide. Ithaca – London, 1985.
  12. DAUGUDIS, Vytautas. Senoji medinė statyba Lietuvoje. Vilnius: Mokslas, 1982. 112 p.
  13. LONNROTH, Lars. The Icelandic sagas. In: The viking world. Ed. Stefan Brink, Neil Price. London and New York: Routledge, 2008, p. 304–310.
  14. Mimiro šaltinis. Senųjų islandų tekstų antologija. Sudarė R. Ruseckienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003. 232 p.
  15. СТЕБЛИН-КАМЕНСКИЙ, М. И. Древнескандинавская литература. Москва: Высшая школа, 1979. 192 p.

Abstract. The article raises the problem of Icelandic sagas as a historical source and the problem of their reliability. The established historiographical tradition often eliminates sagas from the list of historical sources and points out their essential „shortcomings“ revealing their unreliability. The article addresses the afore-mentioned problems by comparing Icelandic sagas with the chronicles attributed to the group of northern written sources. The acknowledged written sources referring to the Viking-age Scandinavian and Baltic relations selected for the study as well as the data provided by Icelandic sagas allow us to raise an assumption about the equivalence of both groups of sources and the possibilities of relying on Icelandic sagas as an important historical source in the research of the Viking-age Scandinavian and Baltic relations.

Summary

Icelandic Sagas: Historical Source or Literary Fiction?

The academic research of Icelandic sagas began as far back as the 17th century. Until now most attention has been given to the studies of the Icelandic saga as a unique medieval cultural expression. Nevertheless, more arguments are presented by the scholars who believe that Icelandic sagas are an especially important historical source, allowing for a better understanding of all Europe and especially significant to the Viking age. In fact, the critics of the sagas present their own arguments, criticising them as a reliable historical source. Such a „reproach“ can be divided into several groups: a) In the 12th–13th century written sagas the events of the 9th–11th centuries are „modernised“ and chronologically incorrect; b) Authorship problem – usually the writers of the sagas are unknown; c) The style of the sagas is the closest to fiction; d) The sagas are full of dialogues, descriptions of heroic deeds, mythological miracles, many heroic idealizations and their identification with epic figures, folklore elements, narrative traditions, typical epic stylisation; e) The use of sagas for research of Scandinavian and Baltic relations is doubtful, because the writers of the sagas had no direct information about our countries. However, by taking a closer look at acknowledged historical sources, we can use the same reproaches as the above mentioned „failings“ (the weaker side) of Icelandic sagas.

The Viking-age Scandinavian and Baltic relations rarely appear in written sources. Thus, the information existing in several Icelandic sagas about these relationships becomes especially important and valuable. It should be noted that Icelandic sagas and the early chronicles of northern countries present the information correlating with one another, one supplementing the other and presenting greater possibilities for researchers of the Viking-age Baltic Sea region.

„Istorija“. Mokslo darbai. 86 tomas

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. kuzis parašė:

    atsiprasau uz klaidas netycines

  2. kuzis parašė:

    saunuolis. Islandija jauciame kiekvienas musu kraujo. Arna reiktu skqityti sakme, kad kazkada valdem juras ir upes.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.