Baltų žinyčios vartai

0

PATARLĖS INTERPRETACIJA (1)

viršaitis sausio 17, 2013 TAUTOSAKA

LILIJA KUDIRKIENĖ//

Diachroninis aspektas

Žodžių reikšmės pakitimai traukė ir traukia tyrinėtojų dėmesį. Tačiau kinta ir paremijų – tradicinių posakių, patarlių bei priežodžių, turinio suvokimas, t. y. ta pačia fraze ne visada išreiškiama ta pati idėja. Vargu ir galėtų būti kitaip – per šimtus metų kinta gyvenimo aplinkybės, materialinės ir visuomeninės, keičiasi ir pats žmogus, etinės ir estetinės nuostatos. Tiktai paremijų pakitimus sunkiau pastebėti ir fiksuoti, nes žodis kalboje natūraliai neina vienas pats, o patarlės apibendrinimas, priežodžio replika gali būti pasakyti ir vieni, atskirai nuo konteksto, nors natūraliai funkcionuojant jiems reikalingas kalbinis kontekstas arba tam tikra, nebūtinai verbalizuota, situacija. Gyvenime patarlė / priežodis paprastai yra šnekos, tam tikro teksto dalis (arba, kaip jau sakyta, inspiruojami tam tikros situacijos), jie nesakomi taip, kaip būna dainuojamos dainos ar menamos mįslės – autonomiškai. Tačiau į rinkinius kaupiami jie buvo ir dažnai tebėra būtent kaip dainos, mįslės ir pasakos, paprastai be konteksto ir reta kada – nors su lakonišku paaiškinimu.

Nuo pirmųjų dabar žinomų lietuviškų patarlių / priežodžių rinkinių sukaupimo bei išėjimo į viešumą praėję du šimtai ar net pustrečio šimto metų; rasdami juose pažįstamus, tebevartojamus posakius, neturėtume būti tikri, jog ir anais seniai praėjusiais laikais, kai buvo užrašyti, visi jie reiškė tą patį kaip mums dabar, jog nė viena tradicinė frazė ilgainiui neįgijo kitokio traktavimo, jog jos tebėra sakomos toje pat situacijoje, t. y. jog tuo pačiu tekstu kadaise buvo ir dabar tebėra reiškiama ta pati mintis. Iš anksto darytina prielaida, kad ne. Tačiau dėl minėtųjų aplinkybių tuos skirtumus ne taip lengva pastebėti.
Pagrindinis senesniųjų laikų šaltinis šiam tyrinėjimui yra Jurgio Lebedžio parengtos ir 1956 m. išleistos patarlės iš Jokūbo Brodovskio rinkinio ir iš kitų rankraštinių ar ir spausdintų rinkinių iki XIX a. pradžios – „Smulkioji lietuvių tautosaka XVII –XVIII a.“ (toliau – SLT). Knygoje yra rinkinių sudarytojų pastabų dėl posakio turinio; turinį suprasti padeda ir vienur kitur pridedami analogiškų (t. y. artimos prasmės, išreiškiančių artimą idėją) patarlių nurodymai – tiek lietuvių, tiek vokiečių. Vieną kitą pastabą dar priduria vėlesni – jau XIX amžiaus – atskirų patarlių
perspausdintojai (A. Schleicheris, G. H. F. Nesselmannas, K. Milkus, M. Miežinis, J. I. Kraszewskis ir kiti). Tam tikras netiesioginis šaltinis buvo ir įvairių laikų kitakalbiai rinkiniai, turintys artimų analogijų su lietuviškomis patarlėmis.
Mūsų laikų gausūs publikuoti ir nepublikuoti rinkiniai, deja, pateikia dažniausiai „nuogus“ tekstus. (Išimtis – patarlės / priežodžiai, surinkti iš grožinių kūrinių, publicistikos ir pan.; tačiau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Patarlių bei priežodžių kartoteka, lygiai kaip ir Didysis žodynas, LKŽ , yra orientuota pirmiausia į šnekamą ją kalbą.) Kita vertus, pastarojo šimtmečio tekstų gausoje vis dėlto galima pasirinkti ir paaiškinamųjų duomenų, nors ir retai pabarstytų. Tam tikrą vaidmenį vaidina ir aplinkybė, jog mes „žinome“, kas mūsų laikais vienokia ar kitokia fraze norima pasakyti.

Vartant Mato Pretorijaus „Prūsijos įdomybių“ II tomą (V., 2004), krito į akis du priežodžiai, užrašyti XVII a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje (vokiškai rašytame autoriaus tekste jie įterpti lietuviškai). Štai tos frazės: Žmogus kaip žmogus, tač nosis tarp akių (Żmogus kaip Żmogus tacz nosis tarp akiu, p. 329) ir Riogso tarp pupų kaip velnias (Roggsa tarp pupū keip welnas, p. 349). Pažįstami posakiai. Tačiau bent kiek ir kitokie, tai patvirtina ir gana platus jų kontekstas.
Mūsų laikais kursuoja ironiškas posakis Gražus – nosis tarp akių (suprask: koks jau čia ypatingas grožis – žmogus toks pat kaip visi). M. Pretorijaus veikale šis posakis paminėtas skyrelyje apie prūsų išvaizdą: „Tikrieji senovės Prūsijos gotų palikuonys, arba, šiandienos ištarme, gudai, turi patarlę: „Żmogus kaip Żmogus tacz nosis tarp akiu“. Pažodžiui išvertus tai skambėtų taip: „Žmogus gali atrodyti kaip nori, tačiau tarp akių visada bus nosis“. Tuo norėta pasakyti, kad nors žmonės ir atrodytų panašūs, bet kiekvienas turi kažką išskirtinio, iš ko jį galima atskirti…“
(p. 329/331) – (Der Nadrawer ein echter Nachlaß der alten Preussischen Gothen, oder nach der heutigen Mundart Gudden, hat ein Sprichwort: „Żmogus kaip Żmogus tacz nosis tarp akiu“. Nach den Buchstaben läst sichs so verdeutschen: „Es mag ein Mensch außsehen wie Er will, so stehet doch die Nase zwischen den Augen“. Womit sie andeuten, daß ob gleich einer dem andern ähnlich scheinet zu seyn, so raget doch bey diesem oder jenem, was empor, daß man einen Unterscheid kennen kan…“, p. 328/330). Net jei ir atsargiai žiūrėsime į konteksto teikiamą paaiškinimą, viena akivaizdu – dabartinė šio posakio vartosena yra siauresnė; bendriausius žmogaus išvaizdos požymius dabar traktuojant kaip grožio požymius, stilistiškai neutralus posakis nosis tarp akių tampa ironišku, juo replikuojama į teiginį, jog kas nors gražus.
Antrasis iš minėtųjų posakių yra tokiame kontekste: „Taip pat jis mano, jog Pipino brolis Rogas buvęs milžinas, tai matyti dar ir iš vardo, nes jis reiškia žmogų, kuris iš kitų išsiskiria savo aukštu ūgiu arba virš kitų iškyla. O nadruviai tebeturi posakį: „Roggsa tarp pupū keip welnas“, kai nori apibūdinti virš javų iškeltą kaliausę“ [1] (p. 349) – (Er hält auch davor, daß Pipini Bruder Roggas ein Riese gewesen, und ist diß allerdings aus dem Nahmen zu sehen, denn es bedeutet einen, der weit von andern empor stehet oder raget. Und ist noch daß Sprichwort unter den Nadrawen: „Roggsa tarp pupū keip welnas“, wenn Sie einen Scheusel, der vor dem Geträydig hervorraget, beschreiben wollen“, p. 348). Cituotasis kontekstas skatina manyti, jog pupose pastatytai kaliausei prilyginamas asmuo, išsiskiriantis savo ūgiu iš aplinkos, kaip kad akis išskiria „virš javų iškeltą kaliausę“ . Mūsų laikų tradicija su kaliause lygina bjaurios išvaizdos, negražumu išsiskiriantį žmogų arba apskritai nevėkšlą, netikėlį (motyvacijai paimtas kitas kaliausės aspektas: žvėrims ar paukščiams atgrėsti nuo lauko daroma baidyklė – kryžma ar panaši konstrukcija „aprengiama“ nudėvėtais žmogaus drabužiais ir leidžia įsivaizduoti taip atrodant žmogų). Dabar žinoma analogiškų posakių su aliuzija į kaliausę: Niekam nevertas, nė / nei iš pupų nevaromas (LMD I 232/198, MžŽ 279, VPŽ 34, Ps[2] TŽ V 617…) arba tiesiog: kas nors iš pupų nevaromas / nevarytinas (Alanta, Biržai, Daugėliškis, Dovilai, Dusetos, Judrėnai, Linkuva…) – ‘atstumiantis, negražus, prastai apsirengęs, apsileidęs; niekam tikęs’ (LKŽ XVIII 216).

Foto Justinas Petrauskas

Minėtojoje Instituto Patarlių bei priežodžių kartotekoje yra posakis Lobis budina, vargas migdina (užrašytas keletu versijų per ilgą laiką iš įvairių Lietuvos vietų, apie 30 variantų iš LTR fondų). Regis, ir be kokių komentarų nesunku suprasti, jog šia patarle teigiama turtus neleidžiant jų turėtojui ramiai miegoti – turtai („lobis“) suteikia rūpesčių arba sąžinės graužimą; negausūs mūsų laikų (t. y. maždaug XX a. vidurio antrosios pusės) tautosakos rinkėjų užrašyti komentarai tai patvirtina: „Biednas nors pamygt spakainiai, o bagočius i atsibudęs dreb“ Vdk LTR 1696/175; „Oi pasinešęs ant tų turtų, ir naktį nebemiega“ Všk LTR 3859(534). Tačiau ši senų laikų patarlė XVIII a. yra patekusi į J. Brodovskio patarlių rinkinį (ir kone per visą XIX amžių pakartota įvairiuose rinkiniuose; iki Pirmojo pasaulinio karo ši patarlė perspausdinta mažne 20 kartų) su tokios prasmės komentarais: turtas suteikia žmogui paskatų, neleidžia „snausti“, o vargas prislegia, daro žmogų neveiklų (J. Brodovskis šalia jos dar kaip paralelę pateikia tokią vokišką patarlę: Guth macht Muth, Armuth wehe thut ‘Turtas duoda drąsos, skurdas skausmo’ SLT 181. Kristijono Milkaus žodyne (MŽ I 139) pasakyta dar aiškiau: Guth macht Muth, Armuth drückt nieder ‘…skurdas prislegia’ SLT 181). Kas atsitiko žmonių sąmonėje per šituos keletą šimtmečių, kad tokią rimtą, pasaulėžiūrinę patarlę imta interpretuoti tiesiog priešingai? Ir ar tikrai čia etikos dalykai?
Pažvelkime į patarlės tekstą meniškumo aspektu. J. Brodovskio rinkinyje šio teksto veiksmažodžiai budina, migdina – metaforos, o pastarųjų laikų patarlėse jie suprantami, t. y. vartojami, beveik tiesiogine reikšme – kaip apibendrinimas. Taigi pagrindinė patarlės „perprasminimo“ priežastis – tam tikra patarlės teksto, meninio patarlės vaizdo, demetaforizacija. Labai tikėtina, jog interpretacijos pasikeitimui įtakos bus turėjęs ir tradicinis tautosakinis bei literatūrinis fonas: Kristijono Donelaičio kūriniai, liaudies pasakos bei pasakojimai apie šykščius ir nelaimingus turtuolius ir laimingus vargšus, įvairios kitos patarlės (Lobingas ramybės neturi Trg LTR 465/36/1970; – Ko nemiegi? – Turtai budina Slk LTR 5397/828; Rūpesnis buden žmogų LMD I 863/168; Vargas išmokia mėgot kėtai Šmn TD II (IX) 191), atspindintys visuomenėje vyraujančias socialines bei etines nuostatas.
Imkime kitą gana paplitusią, tiesa, žemaitišką patarlę: Toli nešant ir gaidys į aviną pavirsta. Dabar mes toli nešant suprantame kone tiesiogiai (kaip kad budina ir migdina patarlėje Lobis budina, vargas migdina), štai kokie užrašyti šios patarlės komentarai: „Ilgai ką nors dirbdamas žmogus labai pavargsta“ (Telšiai, 1986 m., LTR 5478/132), t. y. toli nešant „atšifruojama“ kaip ‘ilgai dirbant’; dažniau komentarai yra dar arčiau tiesiogiai suprantamo teksto: „Toli nešant ir mažas daiktas pasunkėja“ (Laukuva, 1970 m., LTR 4084/198); „Sunku pasidaro“ (Plungė, 1964 m., LKT 90; taip pat: Plateliai, 1979 m., LTR 5072/399, komentaras atsiradęs publikuojant: LKŽ XIX 597). Įsigalėjusi tokia interpretacija paveikė ir patarlės tekstą – Leipalingyje, taigi toli nuo pagrindinio patarlės gyvavimo ploto, užrašyta tokia versija: Arciau namų ir gaidzys baronu rodos (1982 m., LTR 5311/1445) – jau nebelikę tolimos ar ilgos kelionės įvardijimo, kaip kad žemaitiškuose variantuose (Ka tuole ēn, ti gaidys… Kv LTR 4829/66; Per tolumą ir gaidys… Lkv LTR 4084/198; Per ilgą kelionę ir gaidys… Krž LTR 1698/95; Per ilgą kelią… Varn LTR 3644/1841; arba nors – Banešont… Pln LKT 90). Tačiau „Lietuvių tautosakos“ V tome ši patarlė yra teminiame skyrelyje „Apkalbos“ (LTt V 289, nr. 3704); Elzos Kuokarės sudarytame rinkinyje „Latvių ir lietuvių patarlių paralelės“ ji yra skyrelyje, kuris taip anotuotas: „Smulkmena kalbose virsta dideliu daiktu“ (KokP 179–180) – tame pačiame skyrelyje, kaip ir patarlė Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu pargrįžta. Taigi toli nešant yra (teisingiau, yra buvusi) sąvokos ‘ilgai kalbant’ ar ‘daugeliui kalbant’ metaforinė išraiška.

Gerai žinoma patarlė Atriekta riekė neprilips / nebeprilips Brž, Ds, Erž, Km, Kt, Mrj, Tl, …nebeprikibs Kriū, Trg, …nebepritiks Žg (variantai: Atriekta duonos riekė neprilimpa Tvr LTR 3011/67, Riekės atriektos nebeprilipdysi Všk LTR 618/4/255, Riekės, nuo kepalo nuriektos, atgal neprilipysi Alvt LTR 436/156/59, Atriekta riekė sunku beprilipdyti Ob LTR 713/62, Kai riekė atriekta, tai negi beprilips LTR 626/2067, Riekė nelimpa prie bakano LKŽ XI 554 ir kt.) minėtajame rinkinyje „Latvių ir lietuvių patarlių paralelės“ įdėta į teminę grupę „Kas įvyko, to nebeištaisysi“ (KokP 75–76), latviški analogai šalia jos (lat. versija Nogriezts rieciens nepielīp) yra: Izlietu ūdeni nevar sasmelt ‘Išlieto vandens nebegalima susemti’, Nocirsts zars  vairs nepieaugs ‘Nukirsta šaka nebepriaugs’, o toliau pateikiamas dar toks darinys: Nopūsta svece neiedegas, nogriezts rieciens nepielīp ‘Užpūsta žvakė [pati] nebeužsidega, atriekta riekė nebeprilimpa’. Kitas E. Kuokarės rinkinys, „Latvių ir vokiečių patarlių paralelės“ (R., 1988), pacituoja iš įvairių šaltinių šios patarlės komentarų, kurių seniausias yra iš XVIII a. vidurio – Gothardo Frydricho Stenderio (Senojo Stenderio) „Latvių kalbos gramatikos“ (pirmasis leid. 1761 m.): „Tarnas lengvai nebegali sugrįžti į tą pačią tarnybą, kurią buvo metęs“ (Ein Dienstbote kommt nicht leicht in dasselbe Brod, welches er einmal verlassen LGr 251); XIX a. pirmoje pusėje Latvių literatūros draugijos imtas leisti „Magazin…“ prie šios patarlės pridėjęs tokį komentarą: „Meilė ir draugystė nebesileidžia suklijuojamos / suglaistomos“ (Liebe und Freundschaft lassen sich nicht kitten Mag 2, nr. 202); Latvių tautosakos archyve esąs šios patarlės iš žmonių užrašytas toks apibendrintas komentaras: „Kas padaryta, nebegali atsiimti“ (Padarītam vairs neko nevar atpakaļ ņemt FS 1910, 4526) – žr. Kokare 1988: 110. Neužtenka duomenų teigti ir lietuvius šią patarlę kadaise panašiai plačiai supratus, t. y. taikius įvairioms situacijoms (1980 m. Obelių apylinkėse, taigi ne per toliausia nuo latvių kalbos ploto, užrašytas šios patarlės komentaras „Ką jau padarysi, neatitaisysi“ LTR 5200/449 greičiau atspindi ne lietuvišką, o latvišką tradiciją). Tačiau kad dabartinė lietuvių šios patarlės interpretacija ‘ištekėjusi duktė nebegali kaip nieko nebūta sugrįžusi gyventi tėvų namuose’ („Taikoma ištekėjusiai mergaitei, kad į namus nesugrįši“ Brž LTR 1257/352a; „Apie ištekėjusią“ VD Š 178; „Apie ištekėjimą“ Srj LTR 5452/161; „Nors ir blogai po vedybų, bet negrįši atgal“ An LTR 5617/87 ir t. t.) yra nulemta tradicijos, o ne patarlės teksto logikos, yra akivaizdu, nes „loginė schema“ leidžia patarlei suteikti įvairesnį turinį.
Beje, komentarai, o kartais ir pãčios patarlės versijos rodo tam tikrą niuansų įvairavimą lietuvių tradicinėje interpretacijoje: vienur – ir tai dažniausiai – akcentuojama dukters ištekėjimas, t. y. statuso pasikeitimas, kitur dalies atskyrimo, „atidalijimo“ faktas (plg.: Atriekta riekė į kepalą neprilips, ištekėjusi duktė namo nesugrįš Mrk KrvP I 148; „Ištekėji, i tiek! Atreikta rieke! Nebeprilipdysi“ Kair LTR 4883/638, bet taip pat ir: „Sakoma, kai duktė ar sūnus atidalytas grįžta vėl prie tėvų“ Ds LTR 778/500; „Išėjo duktė, dalį jai atidavei, jau ji kaip svečias tik ateis – jau ne jos namai“ Kš LTR 3920/13). Viena iš galimų interpretacijų lengviau tapo tradiciškai vienintele dar ir dėl to, jog lietuvių kalboje [duonos] riekė yra taip pat moteriškos giminės, kaip ir duktė. Čia pridurti dera ir prof. Kazio Grigo pastebėjimą apie šią patarlę: „Metaforiškas duonos riekės įvaizdis yra virtęs ištekėjusios dukros simboliu. <…> Tokių patarlių reikšmės pastovios“ (Grigas 1987: 26). Šio įvaizdžio autonomiško gyvavimo faktą užfiksavęs ir „Lietuvių kalbos žodynas“: „Danutė jau atriekta riekė… (ištekėjo)“ Grv LKŽ XI 557; „Dabar jos dukrelė jau atriekta riekė (ištekėjusi, nuo namų atskirta)“ Jnš LKŽ XI 554; tačiau Lietuvių mokslo draugijos rinkinių paliudytas ir kitas, nebe toks tradicinis, tačiau metaforiško vaizdo logikos požiūriu ne mažiau motyvuotas šio įvaizdžio turinys: „Atrykta rykie (Dalis atiduota)“ Tl LMD I 241/31, „riekės atriekimą“ interpretuojant nebe kaip ištekančios dukters atsiskyrimą, o kaip jai tekusios turto dalies atskyrimą. K. Grigo „Patarlių paralelės“ rodo, jog ir baltarusiai kalbamą ją patarlę interpretuoja panašiai kaip lietuviai; prie baltarusiškojo šios patarlės analogo (Raz łusta adkrojena, druhi raz da bochana ni prylepić Fed 172) pateiktasis komentaras akcentuoja būtent dalies atidavimą (žr. G rgPP 431).

Laukite tęsinio

IŠNAŠOS

1. Galima ir kiek kitaip pažvelgti į minėtojo priežodžio atsiradimą tokiame kontekste. Galėtų būti, jog vienas iš argumentų teigti minimąjį asmenį buvus itin aukšto ūgio – jo vardas Rogas (Roggas), o vardo paminėjimas bus pritraukęs į šį tekstą ir aptariamąjį priežodį, prasidedantį artimo skambėjimo veiksmažodžiu „riogso“ (roggsa). Jei taip, priežodis čia turi bene puošybinę funkciją, ir išskirtojo konteksto pabaiga, jog nadruviai šį posakį vartoja „kai nori apibūdinti virš javų iškeltą kaliausę“, nebūtinai reiškia,kad pabrėžiamas kaliausės kyšojimas virš lauko.
2. Vietovių trumpinimai kaip „Lietuvių kalbos žodyne“.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Tautosakos darbai XXXIII 2007

© 2013, viršaitis. All rights reserved.