Baltų žinyčios vartai

0

PATARLĖS INTERPRETACIJA (2)

viršaitis sausio 20, 2013 TAUTOSAKA

Tęsinys//

LILIJA KUDIRKIENĖ//

Panašiai bus kitusi ir patarlės Ilgą / Ilgai iešmą bedrožiant, šuo kąsnį pagaus /nuneš (Instituto Kartotekoje sukaupta apie 90 variantų) interpretacija. Senieji rinkiniai (B, MŽ, NsŽ, BKL) rodo plačią jos „loginės schemos“ traktuotę: „Kai ilgai trunka pasiruošimai, bus dar patiriama nuostolių“ (Bey weitlaeufigen Anstalten wird man noch Schaden leiden MŽ I 95); „Kai pernelyg ruošiamasi, pražūva dalykas, kurio siekta“ (Bei zu großen Vorbereitungen geht die Hauptsache verloren NsŽ 39), arba apibendrintai: „Reikia ilgai negaišti“ (Man muß sich nicht lang säumen B: SLT 537). O „mūsų laikais“, XX amžiuje, iš žmonių užrašyta šia patarle esą dažniausiai perspėjama, kad ketinantis vesti ilgai nedelstų: „[Sakoma] ilgai nevedant“ Kn (Rokai) LTR 5311/1678 (1982 m.); „Kalbant apie tokius ženatorius berniokus, kurie vis atideda vestuves tolesniam laikui. O jo mergaitę kitas apsiženija“ Všk LTR 4747/177 (1975 m.); „Kai ilgai deramasi dėl vedybų, tai dažniausiai ir nesusiderama“ Bsg LTR 1060/24 (1937 m.). Šios patarlės pastarojo šimtmečio traktuotę bene geriausiai atskleidžia 1938 m. Žagarės valsčiuje užrašytas išsamus komentaras: „taikoma tiems, kurie neprisiruošia būtinai dirbamą darbą dirbti, o per ilgai besiruošiant esti jau vėlu <…>. Tačiau daugiausia ją vartoja tada, kai kuris zėnas ruošiasi vesti mergą ir vestuves atidėlioja, kol pagaliau jos iširsta“ LTR 1761/12. Taigi pastaraisiais laikais dominuojančią siauresnę šios patarlės interpretaciją įtvirtino susiklosčiusi tradicija, išskyrusi iš įvairių galimybių vieną, kaip reikšmingesnę ir ryškesnę.

Tik dėl tradicijos kai kuriomis patarlėmis lietuvių imta apibūdinti dažniausiai negatyvus reiškinys (Ranka ranką plauna / mazgoja / prausia / velėja). Iš paties patarlės teksto negatyvaus vertinimo nekyla, matyt, jo ir nebūta, tačiau dabartinė vartojimo praktika rodo vis labiau į tai linkstant. Įdomu, kad iš gyvosios kalbos užrašytųjų variantų komentarai rodo patarlę vartojant / vartojus pozityvia ar bent neutralia reikšme: „Už gera geru atsilyginama“ Šk LTR 4540/70; „Tep sako, kap vienas žmogus padeda kitam, tai ir tas padės jam“ Vlkv LTR 4591/27; „Sakoma, kad jei tu padėsi, tai ir tau padės“ Gdr LTR 4017/77; „Atsilygina tuo pačiu“ Vl LTR 5838/432; „Už gera atsilyginama geru, o už bloga – blogu“ Trgn LTR 2541/444.

Tokią interpretaciją paremia ir atskiros patarlės versijos, kai kurios jų akivaizdžiau atskleidžia patarle reiškiamą pozityvią tarpusavio pagalbos idėją: Ranka ranką pavaduoja Trg LTR 465/36/2901, Ranka ranką vaduoja, kad abi nenuilstų Ar LTR 3892/199, taip pat Alytus, Panemunėlis… Tarpusavio pagalbos vaizdą labiau išplečia tokia versija: Ranka ranką prausia, koja koją remia Ds LTR 507/123, Pravieniškės, Seredžius, Tauragė[3]… Tačiau dauguma variantų iš XX a. spausdintų šaltinių (grožinės literatūros, publicistikos), taip pat viešoji vartosena (radijas, televizija, politikų ir t. t. kalbos) rodo šią patarlę vartojant negatyvia, pejoratyvine prasme, nors pasitaiko, kad ir šnekamojoje kalboje šia patarle reiškiamas nepalankumas: Ranka ranką numazgoja, ponas poną ponu pavadina Ds LTR 70b/2837 (1931 m.) ; „Tam tas padeda“ Vrnv LTR 4312/180 (1971 m.), o maždaug tuo pat laiku Gervėčiuose, taigi per labai nedidelį nuotolį, užrašyta pastaba, jog ši patarlė reiškianti maždaug tą patį, kaip ir Kranklys krankliui akių nelasa LTR 4155/695. Iš spaudos, radijo / televizijos užrašytos patarlės dažniausiai apibendrina atskirus atvejus, kai politikas politikui padeda iškilti, kai institucija institucijai padaro viešai nedeklaruojamą paslaugą ir pan. (LTR 6593/480, 7172/2/217, 7172/2/77 ir t. t.).  Tokia interpretacija stimuliavo ir savo versijų atsiradimą: Vienas kitam rankas plauna Grv LTR 4155/13; Ranka ranką veltui neplauna Dr LKŽ X 113. Kaip žinoma, ši patarlė vartojama daugelio Europos tautų; knygoje „Patarlių paralelės“ yra rusiško atitikmens Рука руку моет komentaras iš Vlaso Žukovo rinkinio: „Vienas kito nešvarius darbus dangsto“ (GrgPP 425). Latvių paremiologė E. Kuokarė taip pat teigia, jog vokiečių paremijų šaltiniuose prie šios patarlės minimi „nešvarūs“ sandėriai, ir cituoja Lutzą Röhrichą: „neleistinas poelgis liks nenubaustas, nes kaltininkai vienas kito neišduoda arba savo naudai tyli“ (Röhrich 1973–1974: 383).

Remdamasi latvių tautosakos medžiaga, pirmiausia šeimos dainomis, E. Kuokarė yra parodžiusi, jog latvių tautosakoje kalbamą ja patarle Roka roku mazgā paprastai aukštinama tarpusavio pagalba, ir tik pastaboje priduria, jog „šnekamojoje kalboje naujaisiais laikais ir latviai šia patarle apibūdina negatyvius reiškinius“ (Kokare 1988: 17). Pozityvų (ar,
blogiausiu atveju, neutralų) vertinimą rodytų ir XVIII a. latvių leksikografiniame šaltinyje pateiktas šios patarlės variantas Rohka rohkai palihds ‘Ranka rankai padeda’

šalia vok. Eine Hand waescht die andere ‘Viena ranka plauna kitą’ (LL II 309). Pati E. Kuokarė šį reiškinį apibūdina kaip patarlės „situacinės reikšmės susiaurinimą“ ir laiko istorinės raidos padariniu (Kokare 1988: 17). Kaip matyti, „situacinės reikšmės susiaurinimas“ – būdinga daugelio patarlių raidos tendencija.
Sugretinus ne vieno tarptautinio tipo patarlių vartojimą atskirose tautose, akivaizdu kartais labai skirtingos interpretavimo tradicijos. Ne vienu atveju tie skirtumai gali būti taip pat laiko, arba istorinės raidos, padarinys. Kaip rodo įvairiuose rinkiniuose paskelbti komentarai, bent jau nuo XIX a. pabaigos (kai buvo užrašyti pirmieji lietuviški tekstai) patarlei Ne ėdžios / avižos eina pas arklį, o arklys prie ėdžių / avižų teikiamas visai skirtingas turinys: lietuviams, vokiečiams, prancūzams tai vyro ir moters santykių, erotikos tema. Lietuvių patarlių pateikėjų komentarai yra vieningi: „Kada bernas prašo, kad mergaitė aitų pas jį, ji atsako: Ėdžios in arklį neina…“ Vrn LTR 3503/359; „Taip sako senieji, kai berniokai mergaičių prašo palydėti iš vakaruškų į namus“ Brž LTR 4045/90; „…tai nesulauksi, kad merga eitų in bernus“ Prng LTR 2441/570 ir t. t.

(Atrodo, vienintelė išimtis yra žinomo tautosakos pateikėjo aštuntame–devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išdėstyti tokie paaiškinimai:
„Kas nori dėl ko nors kreiptis į kitą, turi nelaukti, kad tas pas jį ateitų“ Klvr LTR 4754/1054; „Sako, kai žemesnysis nori, kad aukštesnysis jo paklausytų, ir panašiai“ Klvr LTR 5223/347, kurie visai atitinka patarlės teksto logiką, kad žygių imtis turi suinteresuotoji pusė.) Apie vokiečių šios patarlės (Das Pferd soll zur Krippe gehen, nicht die Krippe zum Pferde ‘Arklys turi prie ėdžių eiti, ne ėdžios pas arklį’) tradicinę interpretaciją, lygindama su latvių, yra kalbėjusi E. Kuokarė, jos neįvardydama, tik pateikdama „susiorientuoti“ padedančius variantus Die Krippe läuft zum Pferde ‘Ėdžios bėga pas arklį’ ir kito vaizdo analogą Die Maus soll das Loch suchen, nicht das Loch die Maus ‘Pelė turi ieškoti olos, o ne ola pelės’.
Toliau cituoju: „Aiškumo suteikia į tą patį tipą [I. ir O. Düringsfeldų rinkinyje „Sprichwörter der germanischen und romanischen Sprachen“, Bd. 2, 1875 – L. K.] įtraukti prancūzų variantai Die Sache geht schlecht, wenn die Henne den Hahn sucht ir Das Jahrhundert fängt an umzukehren, wenn Damen die Ehemänner verlangen gehen [‘Reikalai prastai klostosi, kai višta gaidžio ieško’ ir ‘Šimtmetis virsta aukštyn kojom, kai damos ieško vedyboms vyrų’]. Taigi Vakaruose susiklostė kitoniškos šių patarlių vartojimo tradicijos“ (Kokare 1988: 17).

Prie išdėstytosios vokiečių šios patarlės sampratos nepritampa knygoje „Patarlių paralelės“ pateiktas iš Karlo Wanderio rinkinio „Deutsches Sprichwörter-Lexikon“ variantas Die Krippe laufft dem Ochsen nicht nach, der Ochs muß die Krippe suchen ‘Ėdžios nebėga jaučio [ieškoti], jautis turi ieškoti ėdžių’ su komentaru: „Jei kas nori kokį daiktą turėti, turi jo ieškoti ir eiti ten, kur jis yra [Wer etwas haben will, muss es suchen und dahin gehen, wo er es findet ‘Kas nori ko nors gauti, turi ieškoti ir ten eiti, kur tai ras’ – L. K.]“ GrgPP 215–216, rodančiu platų, mažiau apibrėžtą kalbamosios patarlės traktavimą, kuris, matyt, laikytinas senesniu, bet nebedominuojančiu. Latvių tradicija „išsirinko“ taip pat siaurą, tačiau visai kitokią šio posakio traktuotę. E. K uokarė minėtajame veikale teigia, jog Latgalėje užrašytos negausios šios patarlės versijos Auza pie zirga neskrien, bet gan zirgs pie auzas FS 1611, 3370 ‘Ne aviža prie arklio bėga, o arklys prie avižos’, Sile da zyrga naīt FS 527, 32027 ‘Ėdžios prie arklio neina’ „semantiškai <…> siejasi su ne tokiais vaizdingais pastebėjimais: Maize ēdājam pakaļ neiet FS 1900, 3668 ‘Duona nesekioja valgytojo’, Pēc vēdera maize nestaigā, bet vēders pēc maizes FS 527, 33469 ‘Ne duona pilvo ieškodama vaikščioja, o pilvas duonos’, kurie galėjo atsirasti dėl tiesioginės rusų patarlių Хлеб за брюхом не ходит (Даль 647) ir Обед брюха не ищет (Даль 805) įtakos“ Kokare 1988: 16. Beje, Žemaitijoje 1972–1973 m. užrašyta analogiško modelio šios patarlės prasminė paralelė Ne pirkia žemaičio, o žemaitis pirkios ieško (LTR 7175/64, paskelbta kn. „Papilė“, d. II , III , V., 2006, p. 335) savo turiniu yra artimesnė pastarosioms latviškoms ir rusiškoms patarlėms.

Senosioms patarlėms būdingas didelis atotrūkis tarp patarle pasakyto teksto ir juo išreiškiamos idėjos, prasminio turinio, vėlesniais laikais gali būti kliūtis patarlę suprasti (ar be paaiškinimo dabar besuprastume, kad posakiu Varna be szokczojimo nesto[vi] B: SLT 167 reiškiama mintis, jog „neviernas žmogus viernybėj neišsilaiko“ SchLL 102; ką reiškia pasakymas Priteks ragai ausis B: SLT 319? Mets metui paduost B: SLT 129? Toli už virbo šakalys B: SLT 161? ar nepalyginti jaunesnis žemaičių lakoniškas apibendrinimas Bebaltuoja pratašyta? – žr. LPP I 281–282). Tai gali būti paskata tradicinę frazę interpretuoti kitaip, ieškant artimesnio ryšio tarp patarlės teksto ir idėjos, ką matėme iš keleto jau pateiktų pavyzdžių, arba paskatapadaryti labiau motyvuotą patį patarlės tekstą. Pavyzdžiui, J. Brodovskio rinkinyje esanti patarlė Ožys keikiamas tunka. Jos vokiškas komentaras Ungegoennt Brodt gedeyt am besten publikuojant išverstas ‘Pavydima duona skaniausia’ (SLT 315; skaniausia čia pavartota bent kiek perkeltine reikšme); K. Milkaus žodyno varianto Tunk ožys prakeikiamas komentaras beveik adekvatus: Ungegoennt Brodt gedeyt.

Anoniminiame XVII a. pabaigos rinkinyje „Clavis Germanico-Lithvana“ ir Friedricho Beckerio 1886 m. rinkinyje „Der kleine Littauer“ šios patarlės komentaras dar aiškesnis: „Pavydima duona geriausiai peni“ (CGL: SLT 541) ar tiesiog „…peni“ (Beneidet Brot närt BKL 205). Mūsų laikais šios patarlės motyvacija nėra labai aiški ir imta ieškoti objekto, kurį yra labiau už ką keikti. 1931 m. Dusetose užrašytas toks variantas: Ožys, kaip velnias, riebyn keikiamas eina LTR 70b/3138 – regis, vienintelis, bet labai pagrįstas tautosakiniu (ir mitologiniu) požiūriu. Tačiau šioje patarlėje ožio vietą vis tvirčiau užima vilkas (Instituto Kartotekos duomenimis, vilkas čia pradeda atsirasti XX a. pradžioje: Vilkas tuliojamas riebyn eina Šmn LMD I 349/13; Ob LTR 713/221 (1926–1930 m.); Ko vilkų keikia, to jis geriau tunka Lzd LTR 208b/258/28 (1926 m.); Ko vilką geriau keiki, vilkas geriau tunka Mrc
LTR 2706/177 (1948 m.); Ujamas vilkas riebesnis Simučio rink. (LKŽ XI 548); Vilką keikia, vilkas tunka LTR 3477/349 (plg. latvių Jo lāci lād, jo lācis tūk Birk 84, nr. 1714 ‘Juo lokį keikia, juo lokys tunka’; įdomu, kad XVIII a. publikacija šią patarlę pateikia su mums jau pažįstamu komentaru: Ungegoennt Brod gedeihet am besten LGr 244).

Ar begalioja senoji interpretacija, kai patarlė vietoj ožio keikiamuoju objektu pasirenka vilką? Ar neperkeliamas dabar svorio centras į vilką su jo neigiama (ir labiau apibrėžta nei ožio) konotacija? Kol kas trūksta duomenų tvirtai teigti, tačiau atrodo, jog pastaroji patarlės versija kalba labiau apie asmenį negu apie aplinkybes ir yra artima apibūdinimui Kaip nuo žąsies vanduo. Beje, pirmykštis patarlės pavidalas Ožys keikiamas tunka tebegyvuoja, Instituto Patarlių kartotekoje naujausias užrašymas yra su 1990 m. data.

Patarlė gyvena dvejopą gyvenimą: natūralų, t. y. žmonių kalboje bei bendravime, ir „knyginį“ – iš gyvosios kalbos kadaise užrašytos patarlės pateko į spausdintus (bet ir nebūtinai spausdintus) rinkinius ir laikui bėgant perkeliamos iš vieno rinkinio į kitą, jas persispausdina žodynai, mokykliniai vadovėliai ir t. t. Abi šios patarlės gyvenimo šakos gerokai savarankiškos, atitolusios viena nuo kitos, ir atotrūkis tarp įvairiuose leidiniuose figūruojančių paremijų ir vartojamų gyvosios kalbos praktikoje nėra vien lietuvių kalbos bei kultūros raidos ypatumas, tas pat pasakytina ir apie kaimynines Europos kultūras. E. Kuokarė, remdamasi Wolfgangu Miederiu, teigia, jog vokiečių patarlių tyrinėjimai ilgą laiką buvę „kabinetiniai“, t. y. paremiologai patys naujos medžiagos nerinkę, jų akiratyje buvo patarlės, perkeliamos iš vienų rinkinių į kitus, ir žinomieji rinkiniai menkai teatspindį žodinę tradiciją (Kokare 1988: 6). Lietuvių, kaip ir latvių, leksikografijos amžius nepalyginti trumpesnis nei vokiečių ar prancūzų (latvių patarlės spausdintu pavidalu ėmė rodytis taip pat tik nuo XVII a. vidurio ir daugeliu atvejų ėjo iš rinkinio į rinkinį). Lietuvių mokslo draugijos sukaupti rankraštiniai patarlių / priežodžių rinkiniai dar tebeturėjo didelę dalį iš spausdintų šaltinių perrašytų paremijų – šalia naujų, surinktų iš gyvosios kalbos. Ir tik XX amžius laikytinas visapusio dėmesio šiai tautosakos sričiai (kaip ir kitoms) suaktyvėjimo laikotarpiu, kurį, nors su tam tikromis išlygomis, galima apibūdinti kaip organizuoto medžiagos rinkimo iš gyvosios kalbos ir drauge siekio aktualizuoti kultūrinį palikimą laikotarpiu. Dabar atotrūkis tarp spausdintojo senosios tradicijos žodžio ir gyvojo kalbos proceso mažinamas, šios dvi kultūros tradicijos tartum suartėja. Tačiau čia yra pasitaikę ir tam tikrų nesklandumų.

Pertrūkus ryšiui tarp patarlės, užfiksuotos rašytiniuose šaltiniuose, ir žodinės tradicijos, gali iškilti ir iškyla rašto perskaitymo sunkumų (rašybos taisyklės ilgainiui kito), ir dėl to atsitinka, kad į žmones naujai paleidžiama patarlė, jau įgavusi kitokią interpretaciją. Tai galima iliustruoti keletu pavyzdžių iš „Lietuvių kalbos žodyno“: t. III su nuoroda į J. Brodovskį skelbia tokį tekstą: Palauk ir gardu radęs (p. 124), nors Brodovskio rinkinio patarlę reikia skaityti Paliauk ir gardu radęs, tai rodo ir ten pateiktas vokiškas komentaras (…muß man aufhören); paliauti (o ne palaukti) liepia ir šios patarlės perspausdiniai K. Milkaus žodyne (1800), A. S chleicherio chrestomatijoje (1857), dar vėliau (1894) M. Miežinio žodyne. (Beje, LKŽ VII 397 šis neapsižiūrėjimas ištaAisytas, o K. Milkaus „Pilkainio“ 1990 m. leidime pakartotas.) LKŽ XV iš Mažosios Lietuvos (paskelbtą KlvK) patarlę Iki dagos pritek naudos perspausdino du kartus, tik skirtinga traktuote: prie pritekti ‘užtekti, nepritrūkti’ (p. 1159) ir prie pritekėti, veiksmažodį pritèk perskaičius kaip pr`itek:
Iki dagos pritek naudos! (p. 1118) – tai vis todėl, kad, gyvojoj vartosenoj posakio nebesant, nekirčiuotą tekstą galima perskaityti ir taip, ir anaip. Jeigu patarlė Kas miltus vartoja, miltuotas pastoja tebebūtų gyva ir populiari žmonių kalboje, LKŽ VIII rengėjai, matyt, ranka parašyto šio teksto nebūtų perskaitę kaip Kas mietus vartoja, mietuotas pastoja ir nebūtų Žodyne atsiradęs naujas žodis mietuotas, -a, adj., tiesa, su klaustuku vietoj reikšmės paaiškinimo (p. 158).

Kintant socialiniam bei visuomeniniam gyvenimui, kai keičiasi kadaise gyvavę visuomenės, šeimos santykiai, kai pasitraukia iš buities ir jaunesnėms kartoms darosi nebeaiški paremijoje vartojama realija, išblėsta ilgainiui ir paremijos motyvacija. Ar ir mūsų dienomis jau nekiltų klausimas, kuo pagrįstas pasakymas Duona – ne marti, kas įgalina tokį sugretinimą, jei neturėtume platesnių variantų, atskleidžiančių posakio idėją (…tik tam kartui Ck LTR 5732/771; …suvalgysi, ir nebus Trg LTR 465/36/588; …kad ir bloga, suvalgysi Klt LMD III 149/348/13; …šitą suvalgysi, kita bus Mrj 4253/249 ir t. t. – „Va, marci tai visam viekui“ LTR 3011/178)?
Ar nedaugės patarlių, kurių turinį nuvoksime spėtinai, grįsdami kokiomis nors asociacijomis, nes nebepažįstame kai kurių į jų meninį audinį įeinančių realijų, nežinome jų reikšmės? Žemaitiška patarlė Dainiais ėjo, dainiais ir išėjo, var. Kaip atėjo dainiais, teip i išeis dainiais (žr. LPP I 420) kažin ar būtų dabar tinkamai suprantama, jei LKŽ II nerastume užfiksuota, kad dainiai – tuščios apynio spurgos. Iš J. Brodovskio rinkinio atėjusio priežodžio Kiek nuo duonos (išplėstinis variantas – Vyras pas vyrą, visi iš vieno, kiek nuo duonos) LKŽ negalėjo prisieti prie kurios nors duonos reikšmės, tik paaiškino jo turinį – „visi kaip vienas“ (LKŽ II 870). A. Schleicherio, perspausdinusio šį J. Brodovskio posakį, paaiškinimas „visi namiškiai“ (SchLL 108) buvo tikslesnis, nes čia duona yra ‘atskiras šeimos ūkis’, tai XVII a. Mažojoje Lietuvoje vartotas terminas, analogiškas Didžiojoje Lietuvoje vartotam dūmui . Patarlės motyvacijos kartais nebematyti ir dėl elipsės (pvz., galima nesuprasti pasakymo Vienam – nueinant, kitam – pareinant Grz LTR 1157/82, taip pat Kairiai, Panevėžys, Radviliškis, Skriaudžiai, Vaškai…, jeigu nežinai nenutrupėjusio varianto Vienam Dievas duoda nueidamas, kitam – pareidamas, t. y. vienam anksčiau, kitam vėliau). Darytina prielaida, kad, išblėstant patarlės motyvacijai, pati patarlė traukiasi iš gyvosios vartosenos, tapdama vien kultūros faktu, arba yra perprasminama – įgyja naują motyvaciją ir drauge kitokį prasminį turinį. Motyvacijos pakitimas gali stimuliuoti naujų patarlės variantų ar net naujų analogiškų patarlių atsiradimą. Naujų variantų gali atsirasti ir dėl seno šaltinio tekstų perskaitymo sunkumų, kai perspausdinamos patarlės vartojimo tradicija yra nutrūkusi.

Seniausių tiesiogiai ar netiesiogiai užfiksuotų patarlės / priežodžio prasmės aiškinimų sugretinimas su pastarųjų laikų samprata rodo augant tendenciją patarlės tekstą interpretuoti pernelyg neatitrūkstant nuo jame figūruojančių realijų; kadangi senesnioji patarlės prasmės samprata buvo labiau atitraukta nuo teksto, abstraktesnė,
platesnė, taigi iš esmės ji buvo ir universalesnė. Iš čia, iš ilgainiui stiprėjančios patarlės teksto demetaforizacijos, kyla naujai susiklosčiusio patarlės turinio didesnis konkretumas, siauresnė, tradicijos kartais dar labiau apibrėžta vartojimo sritis.
Senųjų patarlių, likusių apyvartoje su pakitusiu įprasminimu, naujosios interpretacijos nereikėtų laikyti neteisinga, jeigu tik naujai suteiktam patarlės turiniui galima rasti iš teksto kylančią motyvaciją ir jeigu nauja versija yra bent kiek paplitusi.

ŠAL TINIAI
B – Jokūbo Brodovskio žodyno Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum
<…> dalis, įeinanti į XVII –XVIII a. smulkiosios lietuvių tautosakos rinkinį SLT.
Birk – Latviešu sakāmvārdi un parunas, sakārtojuši un sakopojuši P. Birkerts un M. Birkerte,
Rīga, 1927.
BKL – Der kleine Littauer: Das wichtigste aus der Sprachlehre mehrere alphabetisch geordnete
Wortregister und 200 Sprichworte <…>, von Friedrich Becker, Tilsit, 1886.
CGL – Clavis germanico-Lithvana: Rankraštinis XVII amžiaus vokiečių–lietuvių kalbų žodynas,
d. 1–4, spaudai parengė Vincentas Drotvinas, [Vilnius], 1995–1997.
Fed – M. Federowski. Lud białoruski na Rusi litewskiej: Materjały do etnografji słowiańskiej
zgromadzone w latach 1877–1905, t. 4, Warszawa, 1935.
FS – Latvijos mokslų akademijos Kalbos ir literatūros instituto Folkloro skyriaus archyvo rankraščiai.
GrgPP – Kazys Grigas. Patarlių paralelės: Lietuvių patarlės su latvių, baltarusių, rusų <…>
atitikmenimis, Vilnius, 1987.
KlvK – Lietuwiszkų Wardų Kletele su 15 000 vardų: lietuwių kiemų, upjų, gywûnų, želmenų, metolų;
žmogus, žodynelis <…>, surinko 1888–1894 m. ir iszleido W. Kalwaitis, Tilžė, 1910.
KokP – Elza Kokare. Latviešu un lietuviešu sakāmvārdu paralēles, Rīga, 1980.

Laukite tęsinio

IŠNAŠOS

3. Pastebėtina, jog dar Lietuvių mokslo draugijos rinkiniuose užfiksuota šios patarlės antipodo: Ranka ranką tepa LMD I 1002/334/6 (1912 m.); Ranka ranką mazgoja, o abidvi juodos LMD I 403/17.
4. Kažin ar ne su šiuo variantu sietinas į rinkinį LTR n (1954 m.) įtrauktos patarlės Ranka ranką plauna komentaras: „Ponas poną ponu pasodino“ (p. 459); jo turinį, beje, labai atitinka šios patarlės, vartojamos pastaraisiais laikais viešojo gyvenimo situacijoms apibūdinti, traktuotė.

5. Tokio duonos reikšmės atskleidimo žr. Ingės Lukšaitės monografijoje „Reformacija Lietuvos Didžiojoje
Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje“, Vilnius, 1999, p. 351, 352.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Tautosakos darbai XXXIII 2007

© 2013, viršaitis. All rights reserved.