Baltų žinyčios vartai

1

VAIKO GIMIMAS LIETUVIŲ STEBUKLINĖSE PASAKOSE(1)

viršaitis sausio 29, 2013 TAUTOSAKA

JURGITA MACIJAUSKAITĖ -BONDA//

Lietuvių stebuklinių pasakų elementarieji siužetai, kuriuose vaizduojamas nepaprastas vaiko gimimas / atsiradimas.
Apie nepaprastu būdu gimusius/ atsiradusius vaikus. Gretindami su papročiais ir kalbine medžiaga, nagrinėsime herojų veiksmus, nuo kurių priklauso rezultatas (vaiko atsiradimas), t. y. išskirsime tų veiksmų sudedamąsias dalis – valingai arba netyčia atliekamus „judesius“, objektus ir metamorfozei palankias vietas, kurių jungtis pasakose išprovokuoja vaiko gimimą / atsiradimą. Kadangi herojų atliekami veiksmai gana paprasti ir neturi paslėpto reikšminio klodo, todėl dėmesys bus skiriamas tik objektų ir vietų semantinėms prasmėms atskleisti.

Įvadas

Kūdikio pradėjimas ir gimimas – ypatingi įvykiai, liaudies sąmonėje susieti įvairiais archajinę pasaulėžiūrą atspindinčiais tikėjimais ir papročiais. Nepaprastas herojaus gimimas ar atsiradimas – vienas populiariausių lietuvių stebuklinių pasakų elementarusis siužetas (toliau – ES ), pasitaikantis daugelyje pasakų tipų (pvz.,
AT 301 B, 327 F, 531, 700). Kūriniai paprastai pradedami pasakojimu, kad sutuoktinių (dažnai vyresnio amžiaus arba jau senelių) pora negalinti susilaukti kūdikio. Vėliau, su kokiu nors gyvu ar negyvu daiktu (pvz., trinka, žuvimi, žirniu) atlikus tam tikrą veiksmą, jų šeimoje atsiranda vaikas.

Bronislava Kerbelytė, sudarydama „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo“ I tomą (toliau – KLPTK ), stebuklines pasakas išanalizavo struktūriškai ir semantiškai. Autorės sudaryta elementariųjų siužetų ir jų tipų rodyklė padėjo nesunkiai rasti ES apie nepaprastą herojų gimimą. Aptikti šeši ES tipai apie nepaprastu būdu atsiradusius / gimusius vaikus: 1.1.1.17., 1.1.2.7., 1.1.2.15., 1.1.2.16., 1.1.2.17., 1.2.2.17. (KLPTK I 335, 336, 349, 365–367, 391). Iš dešimtyje versijų pateiktų ES aprašymų paaiškėjo, kad skirtingų ES tipų herojai, siekdami išprovokuoti vaiko gimimą / atsiradimą, atlieka daug ir įvairių veiksmų. Be to, juos atliekant naudojama nemažai skirtingų objektų. Straipsnyje apsiribosime tik vieno ES tipo – 1.1.2.16. „Herojus patalpina objektą į palankias sąlygas“ – analize (KLPTK I 366, 367). Šio tipo semantinei interpretacijai rasta daugiausia medžiagos.
Kaip minėta, straipsnyje remiamasi B. Kerbelytės parengto „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo“ duomenimis. Norint pateikti pavyzdžių iš konkrečių tekstų, naudojamasi Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartotekoje susistemintomis stebuklinių pasakų kopijomis ir santraukomis bei publikuotais tekstais iš lietuviškų pasakų rinkinių. Lyginamajai analizei vertinga buvo medžiaga iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių liaudies mįslių kartotekos ir spausdintų smulkiosios tautosakos šaltinių.
Siekiant atskleisti vaiko atsiradimą išprovokuojančių herojų veiksmų prasmes, remiamasi ir etnologų darbais: pasakų herojų atliekami maginiai veiksmai neretai sietini su kalendorinių ir šeimos švenčių apeigomis. Daug vertingų žinių apie lietuviškus gimtuvių papročius pateikia šių papročių tyrėja Rasa Paukštytė-Šaknienė
(1999) ir Jonas Balys, paskelbęs tikėjimų apie vaiko pradėjimą ir gimdymą (BlVV ). Straipsnyje taip pat naudojamasi daugelio kitų lietuvių ir kaimyninių šalių autorių tyrimais apie gimtuvių, vestuvių ir kalendorinių švenčių papročius. Semantinę ES interpretaciją ypač palengvino Andrejaus Toporkovo (1995а, 1995б, 1995в), Marinos Valencovos, Liudmilos Vinogradovos (1999), Jelenos Levkijevskajos (2004) ir kitų
rusų autorių darbai apie tradicinėje pasaulėžiūroje erotinę prasmę turėjusius objektus simbolius. Tautosakinė ir paprotinė medžiaga straipsnyje gretinama su kalbine.
1. Vaiko gimimas, siejamas su krosnimi / kaminu ES tipas 1.1.2.16. „Herojus patalpina objektą į palankias sąlygas“ turi tris versijas, kurių rezultatas – nepaprastu būdu gautas naujas genties narys, t. y. gimęs / atsiradęs vaikas.

Pirmoji versija – „Herojus padeda objektą į vietą, susijusią su maisto gaminimu“ (KLPTK I 366). Šiai versijai priskiriami ES , kuriuose motina ar senelis „nusikerta pirštą / nupjauna nykštį ir užmeta jį ant krosnies / pakrosnin / įdeda į puodą/ į stuburą / įspraudžia pirštą į praskeltą pagalį ir užmeta ant krosnies – gimsta sūnus“ (KLPTK I 365, AT 301 B, 441, 700): „senis, kirsdamas malkas, nukirto pirštą. Pagalį įskėlęs, įspaudė pirštą ir užmetė ant krosnies, o po trijų savaičių senutė išgirdo kūdikio verksmą. Taip senukai susilaukė sūnaus“ (BsLP 138, AT 301 B).
Išskirkime herojų atliekamo veiksmo sudedamąsias dalis:
1) nusikerta → pirštą [įspraudžia į praskeltą pagalį]
2) padeda → pirštą
↓
ant krosnies / pakrosnin / į puodą / į stuburą[1]

Stebuklingą vaiko gimimą / atsiradimą išprovokuojančio maginio veiksmo semantiką padės atskleisti herojų naudojamų objektų (piršto, pagalio) ir transformacijai palankių vietų (krosnies, puodo) prasmės įvairiuose liaudies kultūros kontekstuose interpretacija.

P i r š t a s.

Pirštas – jau nuo antikos laikų visame pasaulyje žinomas falo simbolis, špyga – vyro (galbūt ir moters?) genitalijų simbolis. Tradiciniame lietuvių folklore simbolinis piršto / špygos vaizdinys gana retas[2]. J. Balio paskelbtas tikėjimas, kad jei „laike santykių merga laiko špygą kišenėj, tai nepasidaro vaiko“ (BlVV 10). Tai vienas iš tikėjimų špygos apsaugine galia variantų, plg.: „Jei pamatysi burtininkę, turėk špygą kišenėj – nenuburs“ (LRD 261). Tačiau erotinė piršto simbolika labai aiški lenkų vestuvinėje dainoje – joje aptinkamas zuikio, įkandančio merginai į mažą jį pirštelį, vaizdinys, reiškiantis merginos nekaltybės praradimą (Левкиевская 2004: 617). Ukrainoje nuotaka, nenorinti tuoj po vestuvių susilaukti vaikų, sėdėdama prie stalo po savimi pasikišdavo tiek pirštų, kiek metų nenorėdavo pastoti. Kitas tikėjimo variantas nurodo, kad, norint susilaukti vaikų, reikia pasėsti nelyginį pirštų skaičių (ten pat: 618).

P a g a l y s.

Pasakų personažai, atlikdami herojaus gimimą sukeliančius maginius veiksmus, dažnai naudoja ne tik pagalį, bet ir kitas medžio formas – kaladę / rąstą ar daiktus, kurie transformuojasi į vaikus ne tik užmesti už / ant krosnies, bet ir įkišti į kaminą (KLPTK I 366, ES tipas 1.1.2.16., AT 327 C, F) arba padėti į kokią nors kitą vietą, pavyzdžiui, šulinį (KLPTK I 367, ES tipas 1.1.2.16., AT 702 B*).
Šie pasakose minimi mediniai objektai senojoje pasaulėžiūroje turėjo simbolines reikšmes. Rąstas / trinka / lazda / kartis / kuolas buvo naudojami XIX–XX a. vestuvių ir kalendorinių švenčių ritualuose (Kerbelytė 1997: 72) bei liaudies magijoje.
Daugelyje Europos ir kitų pasaulio šalių kalendorinių švenčių metu buvo tampomas rąstas ar trinka. Pažymėtina, kad ritualas būdavo atliekamas išskirtinai vaikinų ir netekėjusių merginų ar senmergių. Trinką rišdavo prie kojų ir sumitusiems senberniams (Кербелите 1996: 342, 343). Kartis su stebule ar vainiku būdavo iškeliama prie klėties per jaunavedžių sutiktuves (Buračas 1993: 347) ar prikeltuves (Kerbelytė 1997: 72). Baslio atžalos – viena iš priemonių gydantis nuo nevaisingumo: „Bevaikiams reikėjo rasti medžio kuolą, laibagaliu įbestą žemėn, nuo kurio augo atžalos, jas reikėjo nuskinti, sušutinti ir išgerti“ (Paukštytė 1999: 29, 30). Gimus mergaitei, vandenį, kuriuo ji pirmą kartą buvo nuprausta, pildavo ant vartų stulpelio / vartelių stulpų / dvikamienių medžių. Tikėjo, kad tada ji greitai ištekės (ten pat: 59; BlVV 24). Žinoma nemažai vestuvinių Kūčių / Užgavėnių būrimų, kuriuose figūruoja pagaliai / tvoros stulpeliai / malkos (Balys 1993: 31, 93; AK 161), tačiau čia, atrodo, svarbesnė yra skaičių magija, o ne objekto prasmė. Taigi visi šie ritualai ir maginiai veiksmai, kuriuos atliekant naudojami ir analizuojamose stebuklinėse pasakose aptinkami mediniai objektai, vienaip ar kitaip sietini su vaisingumu ir / arba jo didinimu, erotika. Tradicinėje pasaulėžiūroje populiarią pailgos formos medinio daikto asociaciją su faline simbolika tiesiogiai išreiškia J. Balio paskelbtas draudimas: „Jei nešdama malkas nėščia moteris randa mieto [3] galą, tai nereikia imti, nes vaiko bus dideli lyties organai“ (BlVV 14). Taigi kalbamajame ES aptinkami pirštas ir pagalys veikiausiai taip pat sietini su faline simbolika. Tiesa, herojaus sprendimas nukirstą pirštą įsprausti į praskeltą pagalį lieka mįslingas.

Laukite tęsinio

IŠNAŠOS

1. Stuburas – stulpas prie dūminės pirkios krosnies su angomis kam padėti (LKŽ XIII 1007).

2. Beje, šiais laikais didžiojo piršto, rodomo užlenkus visus kitus, simbolika visiems suprantama.

Tautosakos darbai XXXIII, VIL NIUS 2007

© 2013, viršaitis. All rights reserved.