0

VAIKO GIMIMAS LIETUVIŲ STEBUKLINĖSE PASAKOSE(2)

sausio 30, 2013 TAUTOSAKA

JURGITA MACIJAUSKAITĖ -BONDA//

Tęsinys/Pradžia 20130129

K r o s n i s.

Visuose 1.1.2.16. tipo pirmosios versijos ES aprašymuose figūruoja krosnis. Be jau minėtų ES , yra dar trys: Seneliai bezda į krosnį – atsiranda vaikas; Senis nutašo berniuką ir padeda ant krosnies – tas atgyja; Moteris padeda žirnį ant krosnies – atsiranda sūnus (KLPTK I 366). Šiose pasakose ypač žavus paprastumas, netgi tiesmukumas nusakant naujo pasakos herojaus atsiradimą iš už krosnies / kamino: „Vyras ištašęs iš alksnio vaikelį, pavadinęs Martynu ir užmetęs už pečiaus. Po trejų metų išlindęs tvirtas vaikelis“ (SlŠLP 102, AT 301 B); „Diedas iš pagalio ištašė berniokaitį, kaminan įkišo – ir pasidarė juodas berniokaitis“ (LTR 4151(32), AT 327 F).

Romualdo nuotrauka. eFoto.lt

Senojoje lietuvių pasaulėžiūroje krosnis sieta su gimimu ir net laikyta tam tikra gimdos analogija. Krosnies analogija su gimda akivaizdi draudime nėščiajai kišti į krosnį atbulas malkas. Tikėta, kad šio draudimo nesilaikančiai moteriai vaikas gims atbulas (Paukštytė 1999: 40). Idioma „pečių ardyti (plėšyti)“ reiškia „gimdyti“ (LKŽ IX 734), o vaikui gimus, kaimynams sakoma: „pečius sugriuvo“ (LTR 1978/154/), t. y. vaikas gimė. Pasak J. Balio, moteriai gimdant, „bobutė atidaro visas pečių juškas ir dureles, sako, kad tada ‘viskas atsidaro’“ (BlVV 20). „Viskas“ šiuo atveju veikiausiai reiškia gimdos kaklelį, tik jam kaip reikiant atsivėrus gali
gimti vaikas. Kad būtų lengviau gimdyti, kartais į lauką būdavo išnešamas krosniadangtis, duodama išgerti krosnį kūrenant iššokusių angliukų (Paukštytė 1999: 54). Krosnies ir gimdos analogija randama ir slavų gimtuvių folklore (Шумов, Черных 1996: 182; Топорков 1995б: 310; Бласкина 2001: 74).
Krosnis figūravo ir vestuvių papročiuose. Pasak Angelės Vyšniauskaitės, „trikartinis (vėliau vienkartinis) nuotakos apėjimas aplink stalą yra apeiginio ėjimo aplink židinį liekana“ (Vyšniauskaitė 1964: 492). Šį lietuvių paprotį aprašo XVI –XVII a. autoriai (žr. Jurginis, Lukšaitė 1981: 212). A. Vyšniauskaitės teigimu, apeidama
krosnį, nuotaka visų pirma tarsi atsisveikindavo su tų namų dvasiomis (Vyšniauskaitė 1964: 492). Senojoje pasaulėžiūroje krosnis buvo suvokiama ir kaip mitinį įprasminimą turinti trobos vieta, kelias, kuriuo į namus gali patekti ar iš jų išeiti vėlės ir mitinės būtybės . Panašių tikėjimų būta ir slavų tautose (Топорков 1995б:
310). Vis dėlto krosnies apėjimą galima interpretuoti ir kaip tam tikrą vaisingumo burtą, nes svarbiausias vestuvių apeigų tikslas – giminės pratęsimas. Veikiausiai kaip tik tokią apeigos reikšmę atspindi Dzūkijoje iki šiol išlikęs paprotys „einant aplink stalą jaunajai ir ją lydinčioms pamergėms pačiupinėti staltiesę. Kupiškio
apylinkėse tikėta, kad kiek pamergių praeidamos čiuptels už staltiesės, tiek būsimoji jaunamartė pagimdysianti vaikų“ (Vyšniauskaitė 1964: 493). Su vaisingumu greičiausiai sietinas ir dar jėzuitų raštuose minimas paprotys, jaunajai atėjus į vyro namus, palikti dovanas ant krosnies (Jurginis, Lukšaitė 1981: 212). Šis paprotys Lietuvoje išliko iki XX a. pradžios. Marti, įėjusi į vyro namus, užmesdavo juostą ant
krosnies priekakčio, kai kur juostą ar rankšluostį jaunamartė ant krosnies uždėdavo
prikeltuvių rytą (Vyšniauskaitė 1967: 42, 45).

Krosnis senojoje pasaulėžiūroje turėjusi ir papildomų konotacijų: dėl kūrenusios ugnies ji imta sieti su meile, meilės liepsna. Ši metaforinė krosnies reikšmė įprasminama rusų meilės užkalbėjimuose, pavyzdžiui: „Išeisiu aš į gatvę, į Dievo šviesą, pažiūrėsiu į lygų lauką. Lygiame lauke 77 varinės, šviesios, įkaitusios krosnys, ant
tų 77, ant tų varinių, ant šviesių, ant įkaitusių krosnių yra po 77 raganas žiežulas (бабы-яги); pas tas 77 raganas žiežulas – po 77 dukteris, pas tas 77 dukteris – po 77 pagaikščius (?) ir po 77 šluotas.“ Paskui prašoma „pridžiovinti“ Dievo tarnaitę N (užkalbamosios vardas) ir pridedama: „kol smarkiai dega varinės, įkaitusios krosnys, 1995: 205).

Krosniai (taip pat kaminui) atsirasti tiriamuose siužetuose galėjo turėti įtakos ir jos savybės. Užkurta krosnis – šilčiausia trobos vieta. Slavų tautose naujagimis iškart būdavo guldomas ant krosnies. Sakydavo, esą ant krosnies ir neišnešioti kūdikiai išgyvenantys. Kaip teigia Tatjana Blaskina, naujagimio guldymas ant krosnies gali būti aiškinamas racionaliu požiūriu – ten šilta; tačiau šis veiksmas, pasak autorės, galėjęs turėti ir simbolinę reikšmę – ant krosnies paguldytas pirma laiko gimęs kūdikis šitaip tarsi „išnešiojamas“ iki galo (Бласкина 2001: 74). Kartais sakoma, jog neišnešiotas kūdikis ant krosnies guldomas tam, kad ten „išgulėtų“ tą laiką, kurį turėjo praleisti motinos įsčiose (Боранов 2001: 20). Slavuose taip pat praktikuotas „kūdikio perkepimas“ (перепекание ребенка). Apeigos metu naujagimis trumpam būdavo įkišamas į krosnį, kad pasitrauktų nuo jo visos ligos, ir vaikas „atgimtų“ sveikas bei stiprus (Топорков 1995б: 310). Radvilė Racėnaitė užsimena, jog „šiame kontekste paminėtina tradicija jauniausią jį šeimos vaiką vadinti pagranduku,
o silpno proto asmenį ‘nedakepusiu’“ (Racėnaitė 2005: 107).

Mūsų analizuojamo ES tipo pirmosios versijos ES aprašymuose taip pat figūruoja indai/podėliai, kuriuose maistas gaminamas / laikomas: puodas / piesta / statinė.
Tradiciniame Lietuvos kaime namų ruoša ir maisto gaminimu paprastai rūpinosi moterys, dažniausiai – motinos, taigi pasakų ES apie stebuklingą vaiko atsiradimą iš vietų, susijusių su maisto gaminimu, pobūdį galėjęs paveikti simbolinis moters reprodukcinių funkcijų perkėlimas į labiausiai su jos kasdiene veikla susijusius objektus . Kai kurios šių gana skirtingų objektų formos ypatybės (įdubimas, anga) galėjusios kelti asociacijų ir su moters fiziologija. Taigi mitologiniu požiūriu indai/podėliai, kuriuose maistas gaminamas/laikomas, taip pat kaip ir krosnis, veikiausiai simbolizavo moterį ar jos gimdą. Dėl to galima spėti, kad piršto, metamo ant krosnies/pakrosnin/į puodą, vaizdinys yra savotiška simbolinė lytinio akto, po kurio gimsta kūdikis, analogija.

2. Su kaminu siejamas vaiko gimimas

Krosnį analizuojamuose ES kartais keičia kaminas: „Senis nutašo berniuką ir įkiša į kaminą – tas atgyja“ (KLPTK I 366, ES tipas 1.1.2.16., AT 327 C, F):
1. sukuria → vaiko imitaciją (medinę berniuko figūrėlę)
2. įdeda → vaiko imitaciją (medinę berniuko figūrėlę)

į kaminą
Herojaus noras išsidrožti iš medžio trokštamą vaiką atrodo gana logiškas, todėl šios temos plačiau nenagrinėsime. Mums svarbesnė vieta, kurioje įvyksta magiškasis pasikeitimas.
Lietuvių kalboje žodis „kaminas“ gali būti vartojamas kaip krosnies sinonimas ir reikšti krosnį, židinį, ugniakurą. Kita, visoje Lietuvoje žinoma kamino reikšmė – dūmtraukis, anga, per kurią iš krosnies į lauką išeina dūmai (LKŽ V 117).
Krosnis tautosakoje siejama su moteriškumu, motinyste, o kaminui priskiriama labiau vyriška simbolika. Tai tikriausiai lėmė paties žodžio vyriškoji giminė. Vaizdingas lietuvių kalboje vartojamas kamino palyginimas su vyru, sakoma: „vyrai kaip kaminai“ (LKŽ V 177, XIX 504), t. y. gražūs, aukšti. Dažniausiai vyru kaminas įvardijamas ir mįslėse, pavyzdžiui: „Senas senelis sėdi ant stogo ir pypkę rūko“ (LTt V 6679); „Aukštas ponaitis ant stogo pypkę rūko“ (LTt V 6681); „Aukštas ponaitis – labai juodas“ (LTt V 6690)[6].
Kamino vaizdinys randamas Kūčių būrimuose: „Naktį dvyliktą valandą reikia nusivilkti nuogai, vienoj rankoj turėti žvakę, o antroj veidrodį ir eiti tris kartus apie kaminą. Tenai sutiksi savą jį“ (Balys 1993: 34); „Kūčių naktį, dvyliktą valandą, reikia užlipti ant aũkšto ir nuogai tris kartus apibėgti aplink kaminą. Pamatysi savo
būsimą vyrą“ (Ulčinskas 1995: 82, 83). Kaminkrėtys dalyvauja Europos tautų kalendorinėse ir vestuvinėse apeigose (Kerbelytė 1997: 72). Su vaisingumu siejamą kamino simboliką atskleidžia Altajuje per vestuves atliekama apeiga, kurios metu pjaunamas berželis (švento medžio paprastai pjauti negalima) ir statomas naujuose namuose, įrengtuose specialiai jauniesiems. Berželio kotas įtaisomas ugniakure, o viršūnė įkišama į kaminą (Кербелите 1996: 332). Vestuvių tikslas – giminės pratęsimas, todėl ši apeiga, kaip ir daug kitų per vestuves atliekamų, tikriausiai sietina su vaisingumu, jo skatinimu, linkėjimu jaunavedžiams kuo greičiau susilaukti palikuonių. Kaminas čia veikiausiai simbolizuoja moters seksualumą, o berželis – falo simbolis. Apie medžio erotinę simboliką vestuvių papročiuose yra rašiusi B. Kerbelytė (ten pat: 330–353). Pasak autorės, tokią pat simbolinę prasmę turi ir Lietuvoje, Moldavijoje bei kai kuriose kitose šalyse virš vestuvinio stalo
viršūne žemyn kabinamos eglutės ir šiaudiniai sodai (ten pat: 341). Lietuvoje vestuviniai sodai būtinai puošti bent pora obuolių ir keleta kekių negliaudytų riešutų, retkarčiais sodo viduje būdavo įstatoma lėlė (Buračas 1993: 358). Šie vaisiai ir lėlė vestuvinėse apeigose – vaisingumą simbolizuojantys objektai.
Taigi analizuojamame ES kamino semantika sietina su erotine, vaisingumo simbolika.

laukite 3 tęsinio

IŠNAŠOS

3. Mietas – kuolas, baslys; mietgalys – prastas mietas (LKŽ VIII 157, 158).

4. Kad krosnyje kenčia vėlės, užfiksuota sakmėse: „Marti girdi krosnyje vaitojant / per sapną pamato mirusį artimą jį; vėlė pasako, kad kenčia krosnyje. Marti nekarštai kūrena krosnį; po metų / trejų vėlė padėkoja ir išnyksta“ (KLPTK III 89).

5. R. Racėnaitė teigia, kad moters mirtį pranašaujantys reiškiniai taip pat vyksta „tokiose vietose, kurios tradiciškai siejamos su moters veikla“ (Racėnaitė 2005: 106).

6. Plg.: krosnis mįslėse užmenama kaip moteris, pavyzdžiui: „Stovi boba gryčioj, o galva ore“ (LTt V 6668).

Tautosakos darbai XXXIII, VIL NIUS 2007

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.