Baltų žinyčios vartai

0

Paskanauti biržietiško alaus plūsta ir Afrikos turistai

viršaitis sausio 31, 2013 tradicijos ir papročiai

„Lietuvos ryto“ televizija//
Vienas didžiausių JAV dienraščių „The New York Times“ internetinės kelionių svetainės skyrelyje neseniai paskelbė 46 pasaulio vietoves, kurias vertėtų aplankyti per šiuos – 2013 metus. Be Rio de Žaneiro, Amsterdamo, Stambulo, Oslo, Porto, Kasablankos, Vašingtono ir kitų miestų, 24 vietoje minima Lietuva ir Biržai, kur pasak straipsnio autoriaus gaminamas unikalus netradicinio skonio alus. Tokia informacija tikriausiai nustebino ne vieną lietuvį. Tačiau biržiečiai aludariai nė kiek nesistebi, kad savo verdamu alumi sudomino amerikiečius. Jie neslepia, kad biržietiškas išskirtinio skonio alus susidomėjimo sulaukia jau net ir Afrikoje.

Žiūrėkite laidą: http://tv.lrytas.lt/?id=13589651761358741167

Biržų alus sužavėjo Amerikos žurnalistus, bet ne vietos valdžią

Patarlė „Savame krašte pranašu nebūsi“ puikiai tinka Biržų krašto aludarių ir vietos valdžios santykiams iliustruoti. Nors į Biržų aludarių ir kultūros specialistų sukurtas pažintines alaus programas kasmet suguža dešimtys tūkstančių turistų, Biržų rajono valdžia įsitikinusi, kad kraštą verčiau reikia reklamuoti karstinėmis įgriuvomis ir ekologine žemdirbyste, o ne pagal senovines tradicijas verdamu biržietišku alumi.

Nenuostabu, kad dėl tokio nuomonių nesutapimo jau kelerius metus Biržuose nebevyksta ir alaus šventės – politikai niekaip nesuranda, kokioje vietoje jas galima būtų rengti.

Amerika atrado Biržus

Pasidomėti, kaip sekasi Biržų krašto aludariams lrytas.lt paskatino neseniai plačiai nuskambėjusi maloni žinia. Vienas didžiausių JAV dienraščių „The New York Times“ savo internetinės kelionių svetainės skyrelyje paskelbė 46 pasaulio vietoves, kurias vertėtų šiemet aplankyti. Be Rio de Žaneiro, Amsterdamo, Stambulo, Oslo, Porto, Kasablankos ir kitų, 24 vietoje minima Lietuva ir Biržų kraštas, kur, pasak straipsnio autoriaus, mažuose bravoruose gaminamas unikalus netradicinio skonio alus.

Toks amerikiečių žurnalistų įvertinimas biržiečiams širdį paglostė, tačiau nenustebino. Šiaurės Lietuvoje iš tiesų dar tebegyvos šimtmečius puoselėtos naminio alaus darymo tradicijos. O apie šį aludarių kraštą žinia pasklidusi plačiai.

Ne vienas lrytas.lt kalbintas Biržų gyventojas prisipažino, kad nuvažiavus į kitą Lietuvos kraštą ir prisistačius, iš kur atvyko, dažniausiai vietos žmonės nusišypso ir iškart pamini biržietišką alų. Pagal senovines, iš kartos į kartą perduodamas tradicijas šiame krašte gaminamas alus daug turistų atvilioja ir į pačius Biržus. Čia traukia ne tik tautiečiai iš visos Lietuvos, bet ir turistai iš įvairių šalių.

Biržų turizmo informacijos centro darbuotojos patvirtino, kad alaus edukacinės programos – vienos iš turistų mėgstamiausių. Į Biržus atvykę lietuviai ir užsieniečiai ne tik aplanko Biržų pilį, pasivaikšto ilgiausiu, net 525 metrų ilgio pėsčiųjų tiltu per Širvėnos ežerą, apžiūri karstines įgriuvas ir kitas apylinkių įdomesnes vietas. Neretai pažintį su šiuo kraštu jie pratęsia vietos alaus bravoruose degustuodami alų ar Biržų pilyje įsikūrusiame muziejuje „Sėla“ žiūrėdami nuotaikingą edukacinę programą „Žaldoko alus“.

Ant sienos – tikrojo Žaldoko nuotrauka

Kaip lrytas.lt sakė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ ekskursijų vadovė Rima Binkienė, pilies rūsyje vykstančioje edukacinėje programoje turistai ne tik sužino, kaip nuo senovės daromas biržietiškas alus, tačiau išgirsta ir nemažai įdomių papročių, susijusių su aludaryste bei ragauja gyvo alaus, užsikąsdami biržietiška duona ir naminiu sūriu.

Į „Žaldoko alaus“ programą atvykusius svečius su muzika pasitinka folklorinis ansamblis. Vėliau jo nariai dainuoja senovines dainas, sutartines, patys pučia ir turistams išmėginti duoda skudučius bei senovinius Šiaurės Lietuvos instrumentus – iš kietesnio medžio pagamintus ir beržo tošimi apsuktus didžiulius ragus.

Programa vyksta pilies rūsyje esančioje ekspozicinėje salėje, kurioje vyrauja alaus tema: čia surinkta aludarių naudotų įrankių kolekcija – nuo girnų salyklui sumalti iki statinaičių alui.

Ant pilies menės sienų – senovinės fotografijos. Čia galima rasti ir pjesės „Žaldokynė“ pagrindinio veikėjo, Jokimo Žaldoko, prototipo, Biržų valsčiuje 20 amžiaus pradžioje gyvenusio aludario Jurgio Žaldoko fotografiją. Čia pat kaba ir šios pjesės autoriaus, taip pat iš Biržų krašto kilusio dramaturgo, aktoriaus ir režisieriaus Boriso Dauguviečio, kurį J. Žaldokas netgi išmokė alų daryti, 1936 metais daryta nuotrauka.

Pasak Biržų krašto muziejaus „Sėla“ atstovės R. Binkienės, alus mūsų protėviams niekada nebuvo skirtas prisigėrimui. Tik dabar neretai jo prasmė iškreipiama, o ir ne visas alus tikro alaus vardo vertas.

Iš tiesų senovės lietuviams alus buvo bendravimo gėrimas. Nenuostabu, kad ir jo gamyba, panašiai kaip duonos kepimas, apipinta tam tikromis taisyklėmis, prietarais. Pavyzdžiui, darant alų negalima žvanginti kibirais „kad alus nesupyktų“. O štai mieles pildamas į kubilą aludaris garsiai kvatodavo, kad visi svečiai, alų gerdami, būtų smagiai nusiteikę. Kad ragaudami alų žmonės linksmi būtų ir bučiuotųsi, o nesipyktų, gyvavo paprotys alaus kubilo išorę išbučiuoti.

„Biržų alus“ – seniausias bravoras

Apie alaus gamybą sužinoti ir jo paragauti galima ir trijose vietinėse alaus daryklose: pačiuose Biržuose įsikūrusioje alaus darykloje „Biržų alus“, priemiestiniame Biržų kaime esančioje „Rinkuškių“ alaus darykloje bei Butautų dvaro bravore, įrengtame to paties pavadinimo kaime Pačeriaukštės seniūnijoje.

Kiekviena šių daryklų lankytojus kviečia pamatyti, kaip daromas alus, supažindina su alaus gamybos istorija, siūlo savo produkcijos degustacijas.

Seniausia Lietuvoje prisistatančios daryklos „Biržų alus“ įkūrimo metai – 1686-ieji. Ji buvo įkurta Brandenburgo markgrafienės L.K. Radvilaitės nurodymu. Grafai Tiškevičiai, vėliau perėmę šią daryklą, taip pat vertino gerą alų. Todėl nenuostabu, kad šiame bravore daromas “Bavarijos alus“ 1811 metais Vokietijos parodose buvo įvertintas medaliais.

„Biržų alaus“ lankytojai gali pamatyti ir senovinius rūsius, kai kurie jų visai atsitiktinai buvo atrasti daryklos rekonstrukcijos metu. Vienuose rūsiuose alus brandinamas, dar viename įrengta degustacijų salė.

Atgaivino nauji šeimininkai

Ne vieną amžių aludarystės tradicijos buvo puoselėjamos ir Butautų dvare. Už trylikos kilometrų nuo Biržų nutolusiuose Butautuose dvaras minimas nuo 1750 metų. Čia įsikūrę dvarininkai Tarnovskiai turėjo ir savo alaus bravorą.

Per karus ir politines suirutes suniokotas dvaras naujam gyvenimui buvo prikeltas 20 a. 8 dešimtmetyje. Tenykščio kolūkio „Laisvoji žemė“ pirmininko iniciatyva buvo suremontuoti dvaro pastatai, atkurtas ten veikęs bravoras ir net vienintelis Lietuvoje alaus muziejus įkurtas. Tačiau irstant kolūkiams dvaras ir vėl buvo nusiaubtas. Viltis, kad Butautų dvaras vėl atgims, atsirado tik 2004 metais jį įsigijus naujiems šeimininkams.

Čia taip pat lankytojams siūloma paragauti vietoje pagal kelių šimtmečių senumo receptus daromo alaus, susipažinti su bravoro istorija. Svečiams pageidaujant ir iš anksto susitarus, degustacijoje juos aplanko vietos ūkininkų šeima, pavaišinanti naminiais sūriais, rūkytais mėsos gaminiais.

Visą straipsnio tęsinį apie politikus rasite lrytas.lt

© 2013, viršaitis. All rights reserved.