2

Duonos kvapas ir saugumo jausmas beprotiškame pasaulyje

vasario 5, 2013 tradicijos ir papročiai

Šventosios Agotos dieną, vasario 5-tąją šventinama duona, kuri saugo namus nuo gaisro ir ligų, kelionėse apsaugo keliautojus nuo nelaimių, o karuose, tikima, kulka aplenks tą, kuris turės šventosios Agotos duonos trupinėlį.

Tikėta, kad Agotos duona sauganti namus nuo gaisro, o galvijus – nuo raganų kerų, ypač pavojingų Joninių rytmetį.

Nuostabiai gražus tas senasis tikėjimas apsaugine duonos galia, siekiantis kur kas senesnius nei krikščionybės atėjimas į Lietuvą laikus, kai duona buvo aukojama Gabijai – ugnies deivei: tikėjimas Gabijos apsauginėmis galiomis sklandžiai įsiliejo į Šventosios Agotos duonos istoriją   – taip net ir šiandien Lietuvoje dažname sename name dar galima atrasti duonos gabalėlių, kantriai saugojusių tuos namus ir jų žmones. Duona yra kur kas daugiau nei tik kadaise buvęs kasdieninis maistas: namai, kuriuose yra duonos, yra pilni namai – duona tampa šeimos pasidalinamu maistu, duona yra įkvėpimo šaltinis ir parama, o duonos kvapas yra vienas iš tų pagrindinių kvapų, iškylančių prisiminimuose, kai saugumo pristinga.

XXI amžiuje išmanieji žmonės jau žino, kad duoną valgyti yra kenksminga sveikatai – papildomi kilogramai, neteisingos kūno linijos ir kiti šalutiniai reiškiniai, dėl kurių dažnas duoną iškeitėme į bekvapius ryžių trapučius ar apskritai atsisakėme šio tipo maisto, didžiuodamiesi dažnai valgomomis daržovėmis ir ekstremaliai liesos mėsos valgymu. Retas kuris prisimename senuosius pamokymus, kad duonai nukritus ant žemės ją reikia pagarbiai pakelti ir jos atsiprašyti – pertekliaus amžiuje tai yra nebeaktualu, juodą duoną iškeitėme į itališkas ir prancūziškas duonos variacijas, nes, sakoma, taip skaniau, sveikiau ir madingiau. Tačiau netikėtai išpopuliarėjo tendencija kepti duoną namuose patiems: taip ir vėl grįžtame prie to, iš kur atėjome – namai, kuriuose yra duonos, yra pilni namai, juos karas, maras ir badas bei išmaniojo amžiaus grėsmės tikrai aplenks.

Yra dalykų, kurie yra stipresni už mus: jie slypi mūsų praeityje ir mūsų šeimų istorijose, todėl net ir apsiginklavęs visais įmanomais išmaniaisiais prietaisais ir socialiniais tinklais mes anksčiau ar vėliau pajuntame tas ištisas kartas jungiančias patirtis, suvokdami geležinių kurpaičių ir stiklo kalnų svorį ir aukštį, kurie lėmė mūsų atkeliavimą į šį beprotišką pasaulį. Praėjusių metų pabaigoje skaitant Senelio Kazimiero brolio Vlado prisiminimų knygą apie tremtį radau tekstą apie duoną, sunkiai suvokiama išmaniajam žmogui, tačiau gerai atpažįstamą visiems, duonos ypatingumą suvokiantiems :

<..>Turbūt visą gyvenimą išliks tas vaizdas, matytas tenai, Susmane: mūsų, pusnuogių, basų, turinčių žmogaus pavidalą, iš bado išsekusių, pajuodusių būtybių, būrys, stengdamiesi patekti arčiau krosnies, stumdydamiesi kalbėjo amžinai viena tema – duona, tik duona… Vienas ukrainietis pasakojo, kokią puikią, skanią duoną kepa jo žmona. Kitas, gal rusas, ginčijosi, kad niekur pasaulyje moterys neiškepa tokios skanios duonos, kaip jų kaime. Aš, sukandęs dantis, tylėjau, nes buvau vienas lietuvis tarp šių nelaimingųjų, tylėjau prisiminęs, kokią duoną kepė mano mama. Duona sapnavosi, duona vaidenosi sėdint ant gultų atviromis akimis. (V.Štilpa “Mano gimtasis kaimas Girininkai. Karalgiris. Likimai”, p. 145)

Aš esu iš tų, duonos atsisakiusiųjų. Iki vėlyvų studijų laikų lepinta Močiutės Adelės duonkepėje krosnyje kepta duona su visais privalomaisiais ritualais, peržegnojant pirmąjį kepalą ir įspaudžiant jame kryželį, pagarbiai paglostant kiekvieną kepalėlį, šiandien duoną valgau tik tėvų namuose – ten ji dažniausiai yra naminė, juoda, salsvai kvepianti, tokia, kokią saugau mintyse ir jausmuose. Paradoksalu, tačiau tos juodos naminės duonos poreikis iškyla mintyse kaskart, kai, rodos, pasaulis slysta iš po kojų – bent užuosti jos kvapą, saugumo jausmui susigrąžinti, nepaisant kasdieninio teisingai sveiko ir, rodos, prabangaus maisto. Taip drėgna vetiverija parfumerijoje, ypač ryški Lalique “Encre Noire” vyriškuose kvepaluose, man kvepia duonos raugu, kartais – mėlynu rašalu ant rankų, tipiniu mokymosi rašyti atveju pradinėse klasėse, tačiau visada ji kvepia saugumu – tais laikais, kai pasaulis atrodė gerokai ramesnis ir paprastesnis. O kad šiandieninio pasaulio ir jo potvynių bei atoslūgių supaprastinimui tik duonos ir jos kvapo užtektų…

minervos.wordpress.com

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. Jonas sako:

    „XXI amžiuje išmanieji žmonės jau žino, kad duoną valgyti yra kenksminga sveikatai – papildomi kilogramai, neteisingos kūno linijos ir kiti šalutiniai reiškiniai….“- na taip, tikrai ismanusis zmogus taip mano, bet ne ismintingas

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.