2

BALTIŠKOJI BŪTOVĖ ETIMOLOGINĖS ANTROPOLOGIJOS POŽIŪRIU

vasario 6, 2013 Kūrėjai ir kūryba, NAUJIENOS

Ginas Žiemys//

Lėvuo

Kai saulė leidžiasi vakarop ir pradeda kilti žvaigždės, kas gali būti maloniau už sanskrito kalbos žodyną, besisupantį ant delnų. Stalinės lempos šviesoje mirguliuoja jo auksiniai puslapiai, o ten tiek daug širdžiai brangių vardų! Sen. indų: matar – motina; devar – dieveris; dina – diena; dur – durys; duhita – dukrytė; deva – dievas;  daiva – dieviškas; danta – dantis; dhena (karvė) ~ dainyčia (medinė melžtuvė); dva – du; dvipada – dvipėdis (žmogus); dhūma – dūmas; dhūmin – rūkantis, dūminantis; nava – naujas; nasa – nosis; mandra (puikus) – mandras; mata – motė VK 284-507 ir kt.

Kalbėdami apie sanskritą indai nesidrovėjo pasakyti, kad jis „sumeistrautas ir nugludintas iki tobulumo“. Iš pradžių sanskritą formavo vedų kalba (pats seniausias laikotarpis, kuris siejamas su II–ojo tūkst. pabaiga – I–ojo tūkst. viduriu pr. m. e.). Vėliau jį papildė didžiųjų poemų „Mahabharatos“ ir „Ramajanos“ epinė kalba. Trečiajame tarpsnyje įsiliejo klasikinis sanskritas, kuriam naujų spalvų suteikė grožinė, religinė–filosofinė, mokslinė ir kita to meto literatūra VK 787. Šis sen. indų kultūros stebuklas ypač brangus mums – lietuviams. Mat dėl andainykščio geografinio artumo jis atspindi ir lietuvių kalbos didybę.

Dailininkė Larisa Kulik „Atsitikimai ant vandens“

Etimologiniai tyrinėjimai mums atveria naują gelmę ir grąžina prarastąją atmintį. Ne tiek svarbūs laimėjimai ar atradimų dydis.  Žymiai svarbesnė mūsų bendrystė. Nes kiekvienąsyk, jos vedini, keliausime  tankiomis baltų giriomis, kur ieško lizdo vanagas ir pirmajai sėjai lydomos vangos, su vyriausiuoju kriviu aukosime aukas, o tylų vakarą, įsitvėrę uosinį irklą, jų ežerais leisimės į naktinę žūtį…

Vakaro šešėliai ilgyn, o mūsų laukia ant akmens sėdinti Agutė. Menu, kaip ji pirmą sykį užėjo į kiemą ir glustelėjo prie prieklėčio. Iš pašnekesio supratau, kad ji ką tik atsikrausčiusi iš Budrionių. Nenumaniau kur tas kaimas. Tik žymiai vėliau sužinojau, kad jo būta ant Lėvens kranto. To paties, į kurį eidavau maudytis, tačiau kažkur toli, gal net už septyneto kilometrų į šiaurės rytus nuo Pušaloto. Darže, žeisdamos akį, liepsnojo nasturtų ir medetkų ugnys. Prieš vasaros lietų blausiai švietė saulė, o ji pasakojo ir pasakojo. Nesidomėjau jos gyvenimu. Dažniau lindėjau sode, kur noko agrastai ir raudonieji serbentai. Turėjome tokių, saldžiųjų ir ankstyvųjų, vieną kerelį. Pasislėpęs tarp šakų matydavau klėtį, kaip šalia mamos su mezginiu ji gyvai mosikuoja rankomis. Pasiskindavau uogų ir vėl grįždavau. Tuomet jos ieškoti atlėkdavo išgėręs vyras. Jis šėldavo, keikdavosi, plūsdavo mus, o žmona, spėjusi pasislėpti, lindėdavo už uosio, už tvartelio, už jazminų krūmo… Išsidūkęs ir nieko nepešęs, vyras linguodavo namo, o iš pašiūrės karščio išnirusi, braukdama rasojančią kaktą, Agutė vėl grįždavo į prisiminimų vėsą.

Nors budrioniškiai neturėjo nei „lrt“ radijo, nei televizijos, nei telefono, tačiau ir be jų puikiai vadavosi. Apie laikrodį nieko negaliu pasakyti, tačiau saulei leidžiantis, maždaug tuo pačiu metu, į pirkią įslinkdavo liesas ir aukštas kaip kartis Šimonėlis ir klestelėdavo kampe, prie durų. Kadangi šeimynykščiai būdavo užsiėmę vakarine ruoša, tai į Šimonėlį mažai kas kreipdavo dėmesį. Netardamas nė žodžio, po tam tikro laiko, Šimonėlis suolu atslinkdavo iki trobos vidurio. Tuomet jau šiek tiek suminkštėjusi (dėl ruošos trukdžio) šeimininkė mestelėdavo: „Na, kas gero, Šimonėli?“ Nušvitęs vienišius guviai atšaudavo: „Kas čia gali būti gero?..– ir vienu atokvėpiu, lyg pavasario potvyniui išgriovus neįveikiamą užtvarą, išberdavo paskutiniuosius įvykius: „Švipo grįžo iš malūno, Maminskėlio (per daug karštu viralu) nuplikė kiaulę, Šatrukas renka šakalius, Mykolaičio ravi bulves, Dzikaro vakarienę valgo, Zizo traukia vinį iš Marės kojos (kad tik nebūtų užkrėtimo), Kumpauckėlio barasi, lojojasi…“ Paskui, čiupęs kepurę į saują ir neatsisveikinęs, šokdavo pro duris, kad paskutiniąsias, atnaujintas, vakaro žinias spėtų perduoti ir kitiems jų alkstantiems klausytojams…

Gal kad Budrionys stovėjo prie upės, jų gyvenimas buvo kitoks. Per Užgavėnes užšalusio Lėvens viduriu kubiluose buvo vežiojamos „spiečiančios bitelės“, kurias sodiečiai visokiais būdais bandė apšvirkšti vandeniu… Visi budrioniškiai buvo iš prigimties žvejai. Nors iš valdžios neprašė leidimų, nemokėjo tūkstantinių baudų ir neskyrė tariamajai žuvivaisai dešimčių milijonų – Lėveny žuvies užteko. Protingesnis žvejas, kad sektųsi žūklė, be abejo, kelias dienas nesiskusdavo. Tačiau budrioniškiai (galbūt vieninteliai pasaulyje) turėjo kur kas patikimesnį būdą nei apšepusi barzda. Kas tai? Laimės kūdikio sindromas, laimės žvilgsnis, sėkmės laidas?.. Iki šiol nerandu tinkamo atsakymo. Jo esmė buvo maždaug tokia. Susiruošęs prie upės gyventojas, nors iš tolo, privalėdavo pamatyti savo kaimyną Stanislovą Juozapaitį. (Jis turėjo dvi seseris, vieną gimusią 1919-aisiais, ir du brolius: kunigą ir daktarą.) Būsimiesiems žuvies smaguriautojams neprisieidavo veržtis į Stanislovo butą, versti jį iš lovos, lytėti jo, kaip palaimintojo, drabužį ar veikti kitaip. Užtekdavo tyliai pakiūtoti gatvėje prie vartelių, pastypsoti kur nors už tvoros kol išvys Juozapaitį, vaikščiojantį po kiemą. Dažniausiai taip ir atsitikdavo. Juk reikia žmogui apsiruošti tvarte, pasisemti miltų klėtyje, prasiskelti prakurų – maža ko. O tuomet ristele prie upės – sėkmė užtikrinta. Budrionių kaimo gyventojai buvo šventai įsitikinę: „Jeigu Juozapaitį Stanislovą susitenki [pamatai], tai, žinok, žuvies gausi“ ŽV 1.

Ką dar galėčiau pridurti… Iš atminties vėl iškyla tas, nebaigęs didelių mokslų,  paprastas kaimo žmogus, budrioniškis Šimonėlis, suradęs būdą tarnauti tokiems, kaip ir jis pats, bendro likimo broliams, ir tą tarnybą pasiaukojančiai vykdęs. O kaip mes?.. Kokias mes šiame pasaulyje pasiskiriame užduotis? Kokią misiją diena iš dienos,  šviečiant saulei ir krintant sniegui,  vykdome?..

Laukite daugiau

LITERATŪRA

LŽ – Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1941–2002, t. 1–20.

VK – Кочергина В. А., Санскритско-русский словарь, М., 1978.

ŽV – Eugenija Prankaitė–Karnauskienė, d. Justo, g. 1919 m.

Budrionių k. Pušaloto vls. Panevėžio apsk.

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. Romaldas sako:

    “budrioniškiai neturėjo nei „lrt“ radijo, nei televizijos“. Man labai patiko autoriaus pastebėjimas dėl pavadinimo „lrt“ . Paklausykit, kaip tos trys raidės tariamos : EL – ER – TĖ . Kitas gali pagalvoti, kad tai „uabo“ pavadinimas. Na privati kompanija ir tiek. Kaip EL EN KA , kaip BĖ TĖ VĖ ir t.t. Ne , tai Lietuvos valstybei priklausanti įmonė. Tačiau šios įmonėms vadovai pasiekė aukščiausią mankurtų lygį. Jiems nusispjauti ant Lietuvos valstybės pavadinimo ir kam jie tarnauja.

    • Ginas sako:

      Atodo, kad visi paleckiai apsėsti mūsų Valstybės naikinimo manija. Ir jiems tai puikiai sekasi. Vienas sugalvoja ir vieną dieną nuveža Lietuvą į Maskvą. Kitas kitą dieną išbraukia jos vardą iš radijo. Žodžiu, tvarkosi kaip jam patogiau savo nedideliame ūkelyje. Graudu klausyti, kaip įbaugintas diktorius bijo suklysti ir ištarti žodį Lietuvos radijas. Kokioje valstybėje mes gyvename? Ar ji jau paleckių rankose? Kur mūsų aukščiausieji vadovai? O kaip dabar juos vadinti? LRT Prezidentais?.. LRT Premjerais?..

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.