Baltų žinyčios vartai

VSTT nuotr. / Vandeninis strazdas / B. Belchev nuotr.

Vandeninio strazdo gimtieji kraštai – šiaurė (jis yra norvegų nacionalinis paukštis). Lietuvoje jį galima pastebėti tik vėlyvą rudenį ir žiemą. Vandeninis strazdas yra maždaug varnėno dydžio, tamsiai rudos spalvos su ryškiai balta krūtine ir trumpa uodega. Dėl specifinės išvaizdos ir buveinių jis nesupainiojamas su kitų rūšių paukščiais.

Vandeninis strazdas visą dieną praleidžia prie skaidrių, akmenuotų, neužšąlančių upelių, kaskart pasinerdamas į vandenį ir ieškodamas įvairių smulkių vandens gyvių.  Beje, vandenyje šis paukštis ne plaukioja, o bėgioja. Paniręs (net iki 1 – 1,5 m gylio) gali upelio dugnu nubėgti 10 – 20 metrų. Po vandeniu jis sparnus laiko taip, kad srovė kūną spaustų prie dugno. Paprastai vandenyje paukštis užtrunka 10 sek., nors gali išbūti iki pusės minutės.

Vandeninis strazdas vienintelis giesmininkų grupės paukštis, renkąs sau maistą vandenyje ar net po vandeniu, todėl net ir spaudžiant minus 20 laipsnių speigui, nevengia „įbristi” į tėkmę…

Nepaprastas yra šio paukščio prisitaikymas prie buvimo lediniame vandenyje. Jo šnervės su vožtuvais, plunksnos labai tankios, o pasturgalinė liauka, kurios išskyromis jis, kaip ir kiti vandens paukščiai, ištepa plunksnas, yra stambi (maždaug 10 kartų didesnė nei kitų žvirblinių paukščių). Gerai išsivystęs trečias vokas, saugantis paukščio akis nuo vandens.

Žymus gamtininkas Tadas Ivanauskas rašė, jog vandeninis strazdas „yra vienas įdomiausių ir keisčiausių gamtos kūrinių. Toks gyvenimo būdas yra vienintelis paukščių visuomenėje, ir nieko ypatingo, kad sukelia nusistebėjimą. Ypač patrauklus dalykas stebėti šį paukštį žiemos metu per didelius šalčius, kai jis nardo neužšąlančiose sraunių upelių vietose. Paukščiukas kaskart puola į vandenį, išneria, pasipurto ir vėl sausa. Stebėtojas, iš arti matęs jį nardant, teigia, kad jis, bėgdamas dugnu, padeda sau sparnais ir kad po vandeniu nuo supančio jį oro sluoksnio atrodo lyg pasidabruotas”.