Kas gi iš tiesų tas dvasingumas?
gruodžio 7, 2010 Dvasinis ugdymas, PASAULĖŽIŪRA
Pradedame ciklą apie dvasingumą ir jo aprašus. Temose stensimės pateikti vakarų ir rytų dominuojančių religijų, įvairių dvasinių mokymų sąsajas ir skirtumus, kad galėtume labiau suvokti savo lietuviškos būties esmę po mūsų bendros planetos Žemė Dangumi. Su žemiau cituojamais tekstais BALTAI.LT svetainė tiesioginio ryšio neturi, todėl siekdami diskusijos, žemiau esančia nuorodą perkeliame į forumą.
„Retas kuris iš mūsų gali greitai ir tiksliai apibūdinti, kas yra dvasingumas. Krikščioniškoje civilizacijoje dvasingumas yra kažkas abstraktaus ir nekonkretaus. Tai mūsų krikščioniškos civilizacijos išskirtinis bruožas. Dėl to dvasingumas dažniausiai traukiasi į šalį kai reikia rinktis tarp konkretaus ir dvasingo. Tad pradėsime apie dvasingumą nuo pirmojo žingsnio – kas tai yra?
Dvasingumas – tai mokslas, kaip vargus paversti laime.
Jei žmogus tikrai dvasingas, jis (ji) moka nugalėti problemas. Jis kaip mėsmalė permala skausmą, vargą ar neviltį ir iš to pagimdo džiaugsmą. Tuo žmogus yra panašus į Dievą. Šis taip pat paėmė chaosą ir iš jo sukūrė kai ką prasmingo.
Ko reikia, kad žmogus būtų dvasingas?
Dvasingumas pasiekiamas per nuolatinę savišvietą ir per drąsius prasmingus darbus. Žmogus taip sudėtas, kad jis niekuomet nebus laimingas, jei į pirmą vietą savo gyvenime nepastatys prasmės. Kai žmogus stengiasi prasmę pastumti į antrą planą, jis net ir lengviausius darbus daro tarsi švininėmis rankomis. Viskas tampa be galo sunku, menkutis darbas virsta kančia. Kai jis daro tai, kas jam atrodo labai prasminga, viskas priešingai. Dabar ir sunkus darbas dirbasi su pakylėjimu, laikas bėga nepastebimai. Žmogus įsijaučia ir praranda laiko pojūtį. Tokia būsena yra tikrasis gyvenimas, tai mums pažadėtasis rojus.
O kas yra dekadansas?
O dekadansas – tai priešingas procesas, kuris vyksta kai nėra dvasingumo. Dekadansas yra „mokslas“ apie tai, kaip laimę ir džiaugsmą nuvolioti iki vargų. Todėl dvasinės degradacijos metu žmogus būna gana lengvabūdiškas ir jam viskas pradžioje pakankamai neblogai klostosi. Kelias žemyn lengvas, tačiau jo pabaiga tragiška.
Dvasingas gyvenimo būdas: tai kūrėjas. Jis realizuoja savo troškimus patenkindamas norą sukurti kai ką svarbaus jo sielai.
Nedvasingas gyvenimo būdas – ne kurti, o naudotis tuo, kas jau sukurta. Šie žmonės spaudžia naudą kaip kokią citriną. Kai nauda nebesisunkia, spaudžia dar stipriau, savo reikalauja vulgaresnėmis priemonėmis. Taip žmogus, susitelkęs į ką jis nori gauti, nepastebi, kaip smunka vis žemiau ir kaip uždaro sau kelius ateičiai.
Dvasingą gyvenimo būdą galima palyginti su žemdirbyste. Sugalvojai, ko nori, kankriai puoselėji, ugdai, saugai. Nedvasingą – su klajoklių medžiotojų gyvenimo būdu. Atėjau, nušoviau, apdergiau, prisirijau ir patraukiau toliau.
Ko reikia, kad žmogus būtų laimingas?
Žmogus niekuomet netaps laimingas bėgdamas nuo savo iššūkių. Tai iliuzija, kuria patiki nedvasingi žmonės. Laimė yra įveikti, netgi įveikinėjami iššūkiai. Todėl tikrai dvasingas žmogus kartu yra ir laimingas žmogus, nes jis moka įveikti iššūkius ir sukurti sau laimę.
O kodėl tiek mažai žmonių mūsų šalyje yra laimingi?
Tai dėl mūsų iškraipytos dvasinės tradicijos. Mes vaizduojamės, kad vertiname dvasingumą, tačiau retas kuris gali greitai ir tiksliai atsakyti, kas tai yra ir kam to reikia. Krikščionybė yra supaprastinta, suprimityvinta dvasingumo tradicija. Ji netiksli, todėl neduoda tinkamų rezultatų. Todėl mūsų visuomenė, kai tik šiek tiek apsišvietė, tuoj pat nustojo tikėti kunigais. Apklausos rodo, kad lietuviai kone labiausiai pasitiki katalikų bažnyčia, tačiau tuo pačiu ir jos nelanko, tik labai paviršutiniškai vadovaujasi jos mokymu. O ir tie, kurie lanko, vargu ar yra įkvepiantis pavyzdys kitiems. Tai, mano supratimu, yra rimčiausia visuomenės bėda. Mes neturime veiksmingos dvasingumo tradicijos, todėl vietoj prasmės renkamės pasitenkinimą čia ir dabar. Dvasingumo vietą užėmė astrologai ir būrėjai, kurie moko, kaip išvengti skausmo ir be pastangų išspausti kuo daugiau pasitenkinimo. Nuo iššūkių traukiamės, siekiame save pasotinti save malonumais. Toks pasirinkimas lemia dabartinę mūsų situaciją, kai pirmaujame Europoje ir pasaulyje pagal alkoholizmą, savižudybes ir emigraciją. Mūsų dvasinė tradicija faktiškai bankrutavo, o mes ir toliau ja, bent jau formaliai, vadovaujamės. Kadangi visuomenė nenumaldomai ir sparčiai save naikina per žalingus įpročius, neranda savo gyvenimo prasmės, kadangi dvasinės kančios pasiekė neregėtas aukštumas, mes negalime sau leisti prabangos ir toliau vadovautis iškraipyta dvasine tradicija. Reikia tikros, ir daug laiko nuklydimams nebeturime.“
Pagal sekmingatauta.lt
Kviečiame diskusijai Kurono forume
© 2010, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
