3

Pavasario šauktuvės

kovo 12, 2013 Šventės, tradicijos ir papročiai

Kitados nuo šio pavasario mėnesio prasidėdavo žemdirbio metai. Pirmosioms jo dienoms  būdavo teikiama ypatinga reikšmė – metų pradžia lemia žemės ūkio darbų sėkmę, būsimą derlių. Daugelyje Lietuvos vietų išgirsi sakant: kokia pirmoji kovo diena, toks bus pavasaris, antroji rodo vasarą, trečioji – rudenį, ketvirtoji – žiemą.

Kovarnių (Špokų) diena. Nuo stogo ledo žvakėmis vidurdienį jau tiek prilaša vandens, kad žąsinas gali sočiai atsigerti. Dar ši šventė vadinama „kreivavėžiu“. Jau pavasariškai šilti saulutės spinduliai it aštrūs grąžteliai išgraužia vėpūtinius, ir viena rogių kelio pusė patyžta. Išgirdus tądien vieversio giesmelę, pernelyg džiaugtis neverta, – tai pranašauja nederlius metus. Rytų Aukštaitijoje sakoma: „Kiek vieversys sniego užgiedos, tiek jo dar pridės“. Kovarnių dieną reikia nors trumpam praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės spindulėlį, pradžiuginti galvijus pirmaisiais pavasario garsais.

Pavasario šauktuvės. Ši tradicinė šventė yra težinoma tik iš rašytinių šaltinių; tai archajiškojo Mėnulio kalendoriaus reliktas. Kitados žmonių bendruomenė ilgus žiemos mėnesius skaičiuodavo vis po tris. Pradedant nuo kanopinių žvėrių rujos, po kurios jie meta ragus. Šių puošmenų miško žvėrys netenka mėnuliui dylant. Pirmasis Mėnulio pjautuviuko pasirodymas po žiemos saulėgrįžos, – tai Kumeliuko krikštynos arba Krikštai; trečiasis – Pavasario šauktuvės.

efoto.lt Gediminasvilnius

Vilniaus krašte, kaip rašo 1835 m. „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome T. Narbutas, pavasario sutikimo apeigas atlikdavo merginos. Basos ir lengvai apsirėdžiusios, jos bėgdavo už kaimo į laukus tekančios saulės dainomis pasitikti. Pirmiesiems jos spinduliams nuauksinus žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų.
M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ (1848 m.) aprašo, kad žemaičiai kiek kitaip sutikdavo pavasarį. Į laukus išjodavę du būriai vaikinų. Kiekvienas būrys turėdavo po šventą paveikslą, dėl jų tarp raitelių vykdavo varžybos. Šis paprotys primena prosenoviškas karingųjų indoeuropiečių žaidynes, apie kurias žinome iš Homero eilių.

Keturiasdešimties paukščių diena. Liaudyje ši diena buvo siejama su paukščių parskridimu. Į gimtinę jų parskrenda jau 40 rūšių. Žmonės sakydavo: jei tą naktį pašąla, stiprios šalnos dar truks 40 parų. Kad būtų geras javų derlius Rytų Lietuvoje buvo paprotys šeimynai iškepti 40 bandelių. Žemaičiai per šią šventę vengdavo kur nors toli nuo namų važiuoti, – dar su kaimynais, o gal ir su saviškiais teksią pyktis.

Pempės diena. Toli aidi jos linksmas balselis: „Klyvi, klyvi! Visi vaikšto po pelkynus. Mano vaikai visi gyvi. Ir nenori kepti blynus“. Sniegas jau būna paprastai taip pratirpęs, kad iš įmintos pėdos gali ir jautis atsigerti. Jei tą dieną giedra, galima tikėtis pieningų metų. Tą dieną moterys neverpė, kad baroniukams galva nekvaistų, o raseiniškės merginos jau rūtas pasisėdavo. Merginos tvarkydavo gėlių darželius, išgrėbstydavo pernykščius stagarus, supurendavo žemę. O šiaurinėje Lietuvos dalyje moterys ir daržo daigus jau sėdavo. Nuo Pempės dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Ši diena – gėlių, merginų ir moterų šventė.

Pasaulinė žemės diena. Kovo 20 d. minima pasaulinė Žemės diena, astronominis pavasaris. Šiomis dienomis ateina pavasario lygiadienis – dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio kampeliuose. 1971 m. Jungtinės Tautos pavasario lygiadienį paskelbė Pasauline Žemės diena. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Žemės dienos iniciatorius Johnas McConnellis kreipėsi į mūsų tautą, ragindamas taip pat tapti Žemės globėjais, o pavasario lygiadienį, kuris skirtingose planetos vietose yra kovo 20 – 21 d., minėti kaip Pasaulinę Žemės dieną. Atsiliepdama į šį kreipimąsi, tuometinė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. Žemės dieną oficialiai įteisino ir Lietuvoje.
Lygiadienis, pavasario pradžia. Astronominė pavasario pradžia būna kovo 20 arba 21 d. Žemė savo kasmetinėje kelionėje apie saulę tada pasiekia pavasario ekvinokcijos tašką, – žymėtą astronomų lentelėse Avino žvaigždyno ragais. Šviesai įveikus tamsą (dienos ilgumas viršijo nakties trukmę jau kovo 18 d. – šviesos spindulių užlinkimo reiškinys astronomijoje keletu dienų prailgina šviesujį pusmetį ir padovanoja mums keletą šviesių minučių), atgimsta augmenija, prasideda naujas gyvybės ratas. Manoma, kad kitados lygiadienis buvo tapatinamas su Velykų švente. Tai rodo išlikęs prosenoviškas paprotys Velykų rytą, saulei tekant, nusiprausti ar net nusimaudyti upelyje, atitekančiame iš rytų, – būsi sveikas, skaistus visus metus. Tačiau saulė pateka tiksliai rytuose tik lygiadienio rytą. Saulė teka upeliu. Vadinasi, abi šventės išties turėjo sutapti. Kitos pavasario pradžios apeigos, senoviški ritualai tradicinių papročių pavidalu išliko Gandrinės šventėje (03. 25). Lygiadienis pažymimas ir tarptautiniu mastu kaip Žemės globos diena, iškeliant Žemės vėliavą prie Seimo rūmų. Verbų sekmadienis. Išaušo Verbinių rytas, pavasaris eina. Rykštele ar kadagio šakele budinkime užsimiegojusius, apsnūdusius, nespėjančius su greitais jo žingsniais. Pusiau dainuodami sakydavo oracijas, kurių pirmos dvi eilutės vienodos po visą Lietuvą („ne aš plaku, verba plaka…“)
Lietuviui verba – atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Kitos indoeuropietiškos kilties tautos irgi pasitikdavo pavasarį, pašventindamos sprogstančių pumpurų šakelę. Kai metų pradžia buvo perkelta iš pavasario į žiemos saulėgrįžą, tokia šakelė tapo kalėdine eglute. Dzūkijoje ir Suvalkijoje bažnyčioje šventinamos kadagio (ėglio) šakelės, žemaičiai dar prideda alyvos ir tujos rykštę; kitur šventinami – žilvičio, karklo, gluosnio „kačiukai“. Rytų Lietuvoje prie „kačiukų“ priderindavo ąžuolo šakelę su pernykščiais lapais. Daug kur verbą papuošdavo ir popierinėmis gėlytėmis. Kartais surišdavo ją raudonu vilnoniu siūlu, kuris pašventinus įgydavo gydomųjų galių.
Lietuvos kaime šventinta verba būdavo laikoma iki kitų verbinių labai pagarbiai – krikštasuolėje, užkišus už šventų paveikslų. Ja pasmilkoma, užėjus grėsmingam audros debesiui, išgenant galvijus pirmai ganiavai, apžiūrint po žiemos biteles. jos nubrauktų spygliukų įmaišoma į parengtą sėjai sėklą.

Vilniuje Verbinės – viena gražiausių miesto švenčių. Sostinės gatvės tiesiog pražysta spalvingom vilnietiškom verbom. Niekur kitur tokių nepamatysi: jos rišamos iš daugiau kaip 40 rūšių džiovintų augalų. Tradicinė gamybos vieta – kaimai šiaurės vakariniam Vilniaus pakraštyje, palei kelią į Sudervę. Manoma šias verbas susiformavus XIX. a. antroje pusėje, kaimiečiams nusižiūrėjus į Vilniaus amatininkų procesijų „palmes“. Tyrinėtojai Vilniaus verbose dar įžvelgia prosenoviškus gyvybės medžio, šventos žemės ir ugnies simbolius. Šiandien tai bene labiausiai kintanti, besivystanti tautodailės rūšis. Būtina tuose kaimuose, kur jos dar tradiciškai pinamos, įsteigti verbų draustinį. Kad miesto naujieji kvartalai čia neįžengtų, neužgožtų ledynmečio suformuotų kalvelių, kuriose auga tie 40 rūšių augalų.

Šv. Velykos. Po Verbų prasideda Didžioji savaitė. Žmonės tikėjo: jei Verbų sekmadienis gražus, tai Velykos bus ūkanotos ir šaltos. Visi tvarkosi namus. Velykas švęst reikia švariems. Sutvarko kiemą, sodą, trobos vidų. Moterys viską išskalbia, išdulkina patalynę, išvalo drabužius, nuplauna lubas, sienas, langus, iššveičia grindis. Didįjį, arba švarųjį, ketvirtadienį kūrena pirtį. Pirmieji prausiasi vyrai, po jų moterys. Visus darbus reikia baigti iki šeštadienio pietų. Didžiojo šeštadienio vakare dažo margučius. Velykų rytą paslėpdavo margučių lauke, o vaikams sakydavo, kad Velykis važiuodamas padėjo.
Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus – Jorei (joručiai) ir Velykoms (velykaičiai). Kiaušinių dažymas buvo moterų darbas. Margino kiaušinius dviem būdais – skutinėjimu arba karštu vašku. Didžiojo šeštadienio vakarą eidavo į bažnyčią švęstos ugnies ir vandens.
Šeimininkai likdavo namie, kad pabaigtų visus darbus. Iš tolimesnių kaimų ugnies atjodavo raiti su pintimis, jas įsmilkydavo. Parnešę žarijų, gesindavo krosnyje senąją ugnį ir įpūsdavo naująją, kurią stengėsi išlaikyti iki Sekminių arba net kitų Velykų. Tikėjo, kad Velykinė ugnis apsauganti nuo žaibo, nešanti laimę ir santarvę. Tikėjimas, kad šventinta ugnis apsaugo nuo žaibo, sietinas su žemiškosios ugnies kilimu iš dangiškosios – žaibo. Švęstu vandeniu žmonės Velykų rytą šlakstė laukus, trobesius, gyvulius, sėklą. Šlakstimas vandeniu turėjo apsauginę prasmę.
Velykinis margutis. Romėnai sakydavo, kad viskas prasideda „ab ovo“ („iš kiaušinio“). Įvairių pasaulio tautų kosmogoniniai (pasaulio sutvėrimo) mitai, etimologinės sakmės aiškina apie Visatos atsiradimą iš stebuklingo paukščio kiaušinio. Margutis – kosminio embriono, Naujųjų Metų, kitados švenčiamų pavasarį, augmenijos naujam gyvybės ratui prasidedant, simbolis. Pirmykščiam žmogui paukštis atnešdavo pavasarį – išsigelbėjimą nuo bado ir šalčio. Todėl jie buvo sudievinami. Deivei – Paukštei buvo aukojamas pirmasis iš rastų kiaušinių. Jis buvo dažomas raudonai, kraujo ir ugnies spalva. O gal pažymimas ir paukščio pėduke… Šias pėdukes kaip labai dažną ornamentą matome ir ant tradicinių lietuviškų margučių.
Dažną margutį ornamento juosta dalija pusiau. Ji susideda iš paukščio pėdelių arba spinduliukų pusapskritimių – tekančios ir besileidžiančios Saulės simbolių. Pastaroji išreiškia nuolat pasikartojančio laiko idėją: diena po dienos, metai po metų… Abiejuose kiaušinių galuose vėlgi Saulės. Viršuje – dieninė, apačioje – požemio mariomis keliaujanti į rytus. Dažnai saulutės apsuptos dantytais, taškuotais ratais. Šie yra suartos, įdirbtos ir rasos ar lietaus lašais apšlakstytos dirvos simboliai. Dieninė Saulė glosto ją šiluma, naktinė palaisto rasa. Margučio dalijimą į dieną ir naktį patvirtina paprotys pirmąją Velykų dieną daužti tik smailųjį kiaušinio galą, antrąją – bukąjį. Jeigu kiaušinis apvedamas juosta išilgai, lieka nemaža vietos jo šonuose, kur gali tilpti didesnis ženklas. Seniausiuose margučiuose čia vėl rasime su žemdirbį globojančia Saule susijusių simbolių. Tai žaltys su Saulės karūna, Saulės vežimas, Pasaulio modelis (tai, kas yra „po Saule“), saulėgrįžų – vasaros ir žiemos – priešprieša.
Pakartoję vašku ar peiliuko rėžiu senoviškuosius ženklus, tarsi prisiliesime prie tolimo laiko, sustingusio ties tautos istorijos ištakomis, tarsi nutiesime tiltą per kartų kartas ir šimtmečius.
Dienos po Velykų. Tradiciniuose mūsų tautos papročiuose labai reikšmingomis laikytos ne tik Dižiosios savaitės dienos, bet dar trys-keturios po jos. Galima manyti, kad tai senosios devyniadienės savaitės, sudarytos pagal Mėnulį, atminimas.
Pirmosios Velykų dienos vakare kaimo vaikinai susirinkdavo į būrį „lalauninkų“. Lankydavo kaimynus su gerais linkėjimais, palydimais dainomis ir muzika. O ypač gražias dainas lalauninkai išgiedodavo prie tų namų, kur gyvena mergaitės:
„Išeik, mergele, ant didžio dvarelio.
Rūtele, rūta žalioji.
Tai ir patieski margą abrūselį,
Tai tu surinksi aukso raselę,
Ir nuprausi sau skaistų veidelį…“

Žinoma, buvo apdovanojami margučiais ir Velykų stalo skanumynais. Iš gražiausių margučių rinkdavo jų „karalienę“. O kurių ne taip gaila, – į daužynes ar rideniman. Galima jais ir paburti: smarkiai pasuk margutį ir žiūrėk, į kur sustos jo smaigalys: jei į pietus – iš ten ateis pirmasis griaustinis arba bus šilta, į šiaurę – pavasaris bus šaltas, jei į rytus – sausas, į vakarus – lietingas. Jei pirmojo pramušto kiaušinio duobutė viršuje – bus geri metai, jei šone ir dar neapvali – lauk negandų.
Gandrinė, Bičių diena. Tai tokia svarbi pavasario šventė, kad „net paukščiai tądien lizdų nesuka“. Gandras po sparnu parneša kielę, kuri pabaigia išspardyti paskutinius ledus. Šeimininkės nuo šios dienos pradeda duoti pavakarius, – reikia artojus stiprinti. Sakoma, kad gandras pavakarius atneša, o rudenį išskrisdamas (VIII.24) – ir išsineša. Pirmieji pavakariai ypatingi: kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai, įdaryti krekenomis, Kratinių bandelės iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis maltų miltų. Bandeles dar vadindavo kaurokais, šeškučiais, prėskieniais. Būtinai dalydavosi jomis su kaimynais, – kad tik javai būtų daigūs. Ūkininkai per Gandrinę apžiūri javų sėklą, pažarsto ją rankomis aruoduose. Taip žadinama grūde tūnanti gyvybė. O šeimininkės pakilodavo peržiem išlaikytas kopūstų galvas. Jos stengdavosi tą rytą atsikelti kuo anksčiau, – darbymečiu sveikatos nepritrūks, juosmens neskaudės. Kaip ir kitoms svarbioms kalendorinėms šventėms, Gandrinės dieną yra draudžiamų darbų. Netaisydavo tvorų, nekaldavo žemėn nė kuolo. Negalima nieko skolinti iš namų, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliauštų. Raiste galėjai jas pamatyti aukso vainiką – savo karalienės karūną – ritinėjant! Jei pavyktų tą grožybę nutverti, geriau būtų nei paparčio žiedą įsigyti. Viską žinosi, matysi kur lobis užkastas, o svarbiausia – galėsi kitų mintis skaityti! Vienam žmogui pavykę: gudruolis nupynęs iš sausų nendrių vainikėlį, uždegęs ir paritinęs. Tai gyvatės ir nusivijo tą ugnį, tikrąjį savo karalienės vainiką palikusios žmogui. Dar būta tikėjimo, kad ranka išsklaidžius pavasarinį gyvačių kamuolį, pirštai įgyja gebėjimą gydyti. Taip drąsus žmogus galėjo tapti kaimo žiniuoniu.
Per Gandrines ir meška ritasi iš guolio. Jei vėjas neša išplėštus nuo stogo šiaudus, senoliai tardavo: „lekia meškos plunksnos“. Taigi šia diena prasideda šiltasis metų pusmetis, o Gandrinė bus kitados buvusi prosenoviškais Naujaisiais Metais. Pirmosios metų dienos lemia visų metų sėkmę. Todėl svarbu ir kaip gandrą, šį žmogaus artimą kaimyną pirmąkart pamatysi. Jei skrendantį – gerai, visų metų darbus spėriai nudirbsi. Jei tupintį – vangiai viskas seksis. O gandrui tokie rūpesčiai:
„Ka ka ka,
Kur tas gluosnis, ta šaka,
Mano lizdo perkyla“.

Kovo mėnesių senieji pavadinimai-MORČIUS, KARVELINIS, BALANDŲ, BALANDINIS

4 d. – Kovarnių (Špokų) diena, šv. Kazimieras
10 d. – Keturiasdešimties paukščių diena

12 d. – Pavasario šauktuvės

19 d. – Pempės diena
20 d. – Pasaulinė žemės diena
20 – 21 d. – Lygiadienis, pavasario pradžia
24 d.  –  Verbų sekmadienis
25 d. – Gandrinė, Bičių diena
31 d. –  Velykos

Parengta etno.lt pagal L.Klimkos, M.Liugienės, J.Trinkūno, L.Petkevičiūtės, E.Ramono surinką medžiagą

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (3)

 

  1. Uosinis sako:

    Parašėte, kad kovo 4 d. Kovarnių (špokų) diena, bet špokai yra varnėnai, o ne kovai. Ar čia kažkas kitaip?
    Beje, komentarai dabar galimi tik registruotiems nariams.

    • viršaitis sako:

      Kovarniai nėra kovai. Liaudyje varnėnus taip ir vadina. Straipsnis ne mano, todėl kreipinys „parašėte“ reiktų kreiptis dėl pasitikslinimų į etno.lt.
      Jeigu jums nebuvo sunku prisiregistruoti, tai ir kitiems, esantiems baltai.lt aktyviems skaitytojams nebus sunku.

      • Uosinis sako:

        Žinoma, man nebuvo sunku prisiregistruoti, kitaip ir negalėjau :)
        Dėl špokų tai nežinojau. Seniau labai sunkiai atskirdavau varnas, varnėnus ir kovus (kuriuos laikau kovarniais). Dar ir dabar painioju. Na bet dabar bus Varno metai, tai teks pradėti skirti :)

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.