2

Iš ciklo POKALBIAI PRIE BALTŲ ŽINYČIOS APVALIOJO DARNOS STALO (1)

gruodžio 8, 2010 Dvasinis ugdymas, PASAULĖŽIŪRA

Senovės baltų religinės bendrijos Romuva žurnalo „Druwis“ pavadinimo istorija.

Dalyvauja: Romuvos narys druwis Vilius Gibavičius, Romuvos vaidilų rato narys Vaclovas Mikailionis, kalbina Liutauras Balsys BALTAI.LT redaktorius

Gruodžio 9 dieną, ketvirtadienį 18.00 val.kviečiame prie Apvaliojo stalo gyvai klausytis pokalbių apie dvasinę baltų kultūrą Vilniuje, prekybos centro „Gedimino 9″ III aukšte, Eko bangos patalpose, baltų žinyčios auditorijoje. Programoje Vaclovo Mikailionio, Viliaus Gibavičiaus ir Liutauro Balsio diskusija „Druwio dvasinio kelio pagrindai“. Klausyti ir klausti galėsite jaukioje aplinkoje prie arbatos puodelio. Dalyvio mokestis 6 lt (remiate BALTAI.LT svetainės išlaikymą).

Foto Liutauro Balsio. Romuvos vaidilų rato narys Vaclovas Mikailionis,druwis Vilius Gibavičius

L.B. Iš pradžioje gerai būtų prisistatyti skaitytojams.

Vaclovas.M. Esu Romuvos vaidilų rato narys.

Vilius.G. Aš esu Romuvos narys, krivio J. Trinkūno įšventinime nebuvau, sirgau (juokiasi). Tuo pačiu esu ir druwis, kartu su druwio pakraipa.

L.B. Senovės baltų religinė bendruomenė, paskui bendrija Romuva pačioje pradžioje leido žurnalą „DRUWIS“, kiek pamenu, buvo išleisti trys numeriai. Pirmas nespalvotas numeris išleistas berods 1991 metais, greičiausiai spausdinta dar rotoprintu. Žurnalas buvo labai įdomus, pristatantis tam tikras dvasines idėjas ir buvo labai reikalingas einantiems baltų dvasiniu keliu. Tačiau leidyba taip ir neįsibėgėjo ir neaišku kodėl nutrūko?

Vaclovas.M. Reiktų iš pradžių pasakyti, kad buvo finansinių problemų. Žurnalą pagaminti visgi kainuoja, platinti labai sunku ir todėl ar „Romuvą“ kurią dabar leidžiam, ar tą ankstesnį „DRUWIS“ mes  išleidžiam vieną kartą per metus, per du, kartais per tris. Kai iškyla būtinas koks reikalas, ar atvirai pasakius, kai susikaupia tam tikrų lėšų. Kita vertus, anksčiau būdavo žynių mokyklos, kuriose mes bandydavome apsvarstyti tuos visus dalykus, kuriuos buvo galima paskui skelbti „Druwyje“ ar kitu būdu. Ir ta tradicija nutrūko, nes, atsimenu, atsirado patalpų nuomos problema. Pamenu, kai visos Lietuvos romuviai po seminarų kultūros centre gaudavom trečiam aukšte salytę. Ten mes galėdavom praleisti dar vieną rimtą vakarą, kur vykdavo įvairūs pokalbiai. Po to ir šitų galimybių nebeliko. Bet gal greičiau ne fizinės, ne finansinės problemos, kiek buvo pradėta ne tik Romuvos viduje, bet svarbiausia išorėje, pradėta reikalauti kuo mažiau reikštis būtent šitai, giliąjai dvasinei vagai, dvasiniam mokymui. O oficialiai buvo leidžiama daugmaž pasireikšti išorinei apeiginei daliai: atlikti apeigas, įvairias kalendorines šventes, problemų dėl to buvo mažiau. Bet štai bandyti svarstyti ir gilinti pačias tiesas arba nuostatas, kurių būtina laikytis ir buvo didžiausia problema.

Tokiu būdu ta teorinė dvasinė senojo lietuvių tikėjimo kryptis gerokai nublanko arba tiesiog nebuvo kaip. jos plėtoti. Susitikimai pasidarė epizodiški, dažniausiai buvo svarstomi einamieji reikalai, tarsi nebūdavo laiko pasikalbėti, pasiginčyti ir t.t. Manyta, kad intuityviai, per tas giesmes, per apeigas mes tarsi patiriam tuos giluminius išgyvenimus, bet apibendrinti viso šito dar neįmanoma.

Pamenu, mes su J. Trinkūnu taip susitarėm, kad šitas tikėjimas, šita baltų giluminė, o tikriau sakant visų indoeuropiečių šakninė religija yra tokia plati, tokia gili, tokia daugiašakė, tokia daugiasluoksnė, daugiaetapė, kad ją aprėpti praktiškai mes dar neturim  drąsos ir tik džiaugėmės, kad vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos po truputėlį atstatinėjom ją tarsi mozaiką.

L.B. Grįžtant prie žurnalo „DRUWIS“ pavadinimo, kuris daugeliui skaitytojų bus naujas ir negirdėtas. Kodėl buvo pasirinktas toks pavadinimas ir ką jis reiškia?

Vaclovas.M. Mums norėjosi jau tada (Romuvos pradžioje) sukurti leidinį, kuriame būtų svarstomos tos tiesos, kurias turi pripažinti senojo lietuviško tikėjimo. Ir tada teko sukti galvą, kaip tai pavadinti. Paprastai religijos arba tikybos išvis neturi tikro pavadinimo. Juk ir judaizmas arba induizmas, ar budizmas, tai ne pačios religijos vardas, o iš šalies kažkieno primestas. pavadinimas. Ir nieko kito mes nesuradom. Įsigilinęs apie Romuvą, kadangi ji kilusi iš Prūsijos, pasižiūrėjome į prūsų kalbos žodyną. Pasiėmiau Toporovo didijį prūsų kalbos žodyną ir atradau žodį, kuris mums labiausiai tiko, tai „druwis“, rašoma su dviguba w, bet faktiškai tariama, kaip mes dabar tariam su viena v. Šio žodžio vertimas yra TIKYBA arba TIKĖJIMAS.

Vilius.G. Tada buvo suprantama kaip senojo tikėjimo išpažinėjas.

Vaclovas.M. Netgi ir krikščionys irgi druwiškiai, arba kaip prūsai sako druwīngin, yra tikintieji. Nors paskui prūsai jau krikščionis vadino christianos, Kristaus pasekėjais. Tai štai tas žodis druwis reiškia ne ką kitą, kaip tikėjimą arba tikybą. Mums labai patiko šis žodis dar ir todėl, kad jisai siejasi su druidais, su graikų žodžiu drus (δρυς), kuris yra ne kas kitą, o paprasčiausiai ąžuolą. Druidai, galima interpretuot, kaip dru+idos, kitaip sakant iš ąžuolo išėję arba ąžuole pašventinti, ar kažkaip panašiai. Taip pat žodis DRŪTAS, reiškiantis ąžuolą ir t.t. Druwis pagal prūsus tai giliai tikintis, nuoširdžiai tikintis žmogus. Tad geresnio pavadinimo tokiam leidiniui, kaip „Druwis“ neįmanoma surasti.

L.B. Kodėl nebuvo pasirinktas lietuviškas žodis „tikyba“?

Vilius.G. Lietuvių kalboje tokio žodžio nėra. Taip pat buvo svarbu, kad pavadinimas būtų trumpas. Žodis „tikėjimas“ apima ir nusako visą mokymą, bet išpažinėjo prasmės tikėjime nėra, o druwis kartu reiškia ir išpažinėją.

Vaclovas.M. Druwis, man atrodo, asmens nereiškia.

Vilius.G. Taip, bet mes išplatinome šią sąvoką, vartojome kaip senojo tikėjimo išpažinėją pavadinti.

Vaclovas.M. Tikintysis prūsiškai reiškia druwīngin [1],  taip būtų tiksliau.

Vilius.G. Lietuviškai sutrumpinus prūsišką žodį turime druwis.

Vaclovas.M. Kadangi mes esame tradicinės prigimtinės, iš tradicijos ateinančios, iš baltų gilumos ateinančios, iš senosios Prūsijos žynių luomo (dalykų (dvasinių) imantys, neišvengiamai turime pradėti nuo prūsų, o ne nuo periferijos, nuo to, kas  senovėje darėsi Vilniuje, kas darėsi Latvijoje.

L.B.Grįžtant prie žurnalo pavadinimo „DRUWIS“ kyla dar vienas klausimas, kodėl nebuvo pasirinktas žodis, atspindintis pačią Romuvą?

Vilius.G. Lietuvių kalboje nebuvo tokio žodžio, kuris nusakytų tikėjimo šalininką ir tikėjimą.

L.B. O žodis „Romuva“?

Vilius.G. Tai pasaulietinis pavadinimas, o tikėjimo prasme tai buvo druwis arba druwīngin prūsiškai. Tai nieko bloga, tai liudija mūsų jungtį su senove.

Vaclovas.M. Romuva, tai pagal tą šventvietę, kuri istoriškai tarsi žinoma, nors yra faktiškai gerokai legendinė. Jų ,berods, buvo kelios, todėl Romuva pagal vietovardį. Tas pats būtų kaip bizantiškasis tikėjimas kalbant apie stačiatikius arba koks nors romėnų tikėjimas ir pan.

Vilius.G. Druwis tikrai lietuviškai skamba, tad  ir galima sąvoką išplėsti iki tikėjimo šalininko, išpažinėjo.

L.B. Kaip suprantu druwīngin prūsų kalba atitinka pačią šaknį ir etimologiją ir jau jūs paminėjote, kad šaknis turi sąsają su keltiška tradicija, su druidiška žynių tradicija.

Vaclovas.M. Reiktų pridurti, kad lietuviškas žodis drovus irgi yra ne tik elementaria moraline prasme, bet  ir dvasine linkme, reiškia labai jautrus aplinkai, gamtai ir panašiai, kurį ir skatina tikyba.

Vilius.G. Taip pat kuklus.

L.B. Kadangi įdomi pati idėja, atsiradusi šiais laikais, todėl skaitytojas, norėdamas sužinoti senesnius dalykus, mus gali tarsi apkaltinti neopagonybe, naujų žodžių įvesdinimu, kurių, atseit, niekada nebuvo ir mes tarsi sugalvojam naują terminą, nuo kurio tarsi išeina naujas neopagonių judėjimas. Jūs tai galėtumėte patvirtinti ar paneigti?

Vaclovas.M. Aš manyčiau, kad reikia paneigti, nes tas senasis tikėjimas praktiškai niekur nedingo. Mes kažkuria prasme netgi turėtume būti dėkingi Lietuvos katalikams, kurie nori nenori buvo priversti daryti kompromisus su senuoju tikėjimu ir visas šventes, visas apeigas ir daugybę kitų dalykų praktiškai pernešė iš tų labai labai senų laikų, iš XII-XV amž. ir viso to simbolis yra beveik ant kiekvienos bažnyčios senasis svastikinis kryžius, keturgubas, lygiakraštis su saulutėm, su banguojančiais žalčiukais ir visokiais kitokiais elementais. Faktiškai tai jiems, norintiems čia (Lietuvoje) įsitvirtinti, nieko daugiau nebeliko, kaip priimti daugybę kitų  senojo baltų tikėjimo elementų. Ir čia pat reikia būtinai priminti Gintarą Beresnevičių, su kuriuo mes kažkada šnekėjom ir klausėm jo „tai kiek gi šitoje lietuviškoje, ne lenkiškoje krikščionybėje liko to senojo tikėjimo?“ Jis  beveik iš akies, trumpai drūtai pasakė „80 procentų“. Žodynas, plepalai iš sakyklų yra jų darbas, o visos šventės, visas  švenčių cikliškumas, pasaulio samprata ir t.t. praktiškai  tas pats senasis tikėjimas. Pavyzdžiui Donelaitis savo „Metuose“ pateikė tą pačią ciklišką laiko sampratą, nekalbant jau apie glaudžius gamtos ir žmogaus santykius, apie kuriuos niekaip Europos sukrikščionėję žmonės neturi net supratimo. Kitas pavyzdys  – A.Baranausko „Anykščių šilelis“, kuris laikomas tarsi senojo tikėjimo traktatu apie lietuviškus santykius su Gamta. Tas pat Maironyje, o jau Vaižgante liejasi iš vidaus dvasinė pasaulėjauta, ne tik pasaulėžiūra, ji absoliučiai tokia pat, kaip ir turėjo būti tais pačiais seniausiais laikais senajame tikėjime. Reiškia senasis tikėjimas nenutrūko, netgi po krikšto.

Vilius.G. Dar pridurčiau ir siūlyčiau nenaudoti termino pagonybė. Lotyniškai paganus reiškia kaimo, provincijos tamsuolį, jį paėmė krikščionys, norėdami juos apšmeižti [2]

Išnašos

[1]F. Kortlandtas, manąs, kad prūsų  kalboje veikęs istorinis kirčio perkėlimo iš trumpojo skiemens į po jo einantį  skiemenį dėsnis. Kortlandtas spėja, kad skiemens, gaunančio kirtį pagal šį  dėsnį, priegaidė galėjusi visuomet būti cirkumfleksinė (falling). Taigi pradžią  priesagos -ing- cirkumfleksui galėję duoti žodžiai, kuriuose kirtis į priesagą  buvo perkeltas pagal Kortlandto dėsnį, t. y. žodžiai su trumpąja šaknimi (tiksliau, trumpuoju prieš priesagą einančiu skiemeniu), pvz., druwīngin, labbīngs,  musīngin, o vėliau priegaidė galėjusi būti apibendrinta ir visiems kitiems vediniams  su  kirčiuota  priesaga  (žr.  Kor tlandt  1974,  305;  plg.  Derksen
1996, 367). Pagal Vytautas RINKEVIČIUS, B A L T I S T I C A  X L I V (1)   2 0 0 9  65–75

[2](paganus, Nuo Lotynų pāgānus („kaimo, kaimiškas, prasčiokas, neišsilavinęs).

(laukite tęsinio)

Sekantis susitikimas Gruodžio 16 dieną, ketvirtadienį 18.00 val. vėl kviečiame prie Apvaliojo stalo gyvai klausytis pokalbių apie dvasinę baltų kultūrą Vilniuje, prekybos centro „Gedimino 9″ III aukšte, Eko bangos patalpose, baltų žinyčios auditorijoje. Registruotis dalyvavimui galite info@baltai.lt

Aptarti forume

© 2010, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. lapė sako:

    Ir nepritempinėkit Baranausko, Maironio ar Vaižganto prie kažkokių senųjų baltų. Jūsų žiniai, krikščionybė itin pabrėžia santykį su gamta, kūrinija. Gamta krikščioniškoje teologijoje yra „Dievo pėdsakas“, tad nesistebėkit, jei ir kunigai mėgsta vakarais žiūrėti į žvaigždes.

  2. lapė sako:

    Jei jau cituojat Gintarą Beresnevičių, reiktų paminėti, jog a.a. religijotyrininkas krikščionybę laikė „Visų religijų išpildymu“ (daugiau – knygoje „Naujojo atgimimo išvakarės“) :)

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.