Baltų žinyčios vartai

0

Ką Lietuvai reiškė Gegužės 3-osios Konstitucija?

viršaitis gegužės 3, 2013 Įstatymai, Istorija

Tomas Baranauskas//

1791 m. gegužės 3 d. Varšuvoje posėdžiavęs Lenkijos ir Lietuvos valstybės Seimas priėmė pirmąją Europoje konstituciją, nustatančią pagrindinius valstybės valdymo principus. Iki tol pasaulyje tokio pobūdžio rašytinė konstitucija buvo tik viena – tai 1787 m. priimta JAV konstitucija. Pastaroji, nors ir ne kartą taisyta, veikia iki šiol. Pirmajai Europos konstitucijai likimas nebuvo toks palankus.

Dėl greito Gegužės 3-osios Konstitucijos žlugimo įprasta kaltinti reformų priešininkus, susibūrusius į Rusijos remiamą Targovicos konfederaciją. Jau 1792 m., svetimos jėgos remiami, jie panaikino Konstituciją. Netrukus sekė antrasis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimas (1793), Tado Kosciuškos vadovaujamas Konstitucijos šalininkų sukilimas (1794) ir kaimyninių valstybių atsakas – galutinis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimas tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos (1795). Taip per ketverius metus nebeliko ne tik Gegužės 3-osios Konstitucijos, bet ir valstybės, kuriai ji buvo sukurta.

Kas gi ta Gegužės 3-osios Konstitucija? Simbolis, išreiškiantis žlungančios valstybės atsinaujinimo siekį? Lenkijos ir Lietuvos politinės minties pasididžiavimas? Lenkija šia Konstitucija išties didžiuojasi. Tai viena iš svarbiausių Lenkijos švenčių, nedarbo diena. Mūsų istorinėje sąmonėje Gegužės 3-osios Konstitucija užima gerokai kuklesnę vietą, nors pastaruoju metu nuskamba raginimų neatsilikti nuo lenkų ir prisiminti, kad tai taip pat ir Lietuvos konstitucija. Ir vis dėlto ką galima pasakyti apie šį gana prieštaringą dokumentą?

Nėra visiška tiesa dažnai pasakomas teiginys, kad Gegužės 3-osios Konstitucijoje neminimas Lietuvos vardas. Iš tiesų jis paminėtas du kartus – pirmą kartą preambulėje, Konstituciją skelbiančio karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio titule, antrą kartą – patvirtinant bajorų luomui ankstesnių valdovų suteiktas privilegijas – tarp jų „Vladislovo Jagėlaus ir Vitoldaus, brolio jo, didelio kuningaikščio Lietuvos“, kaip sakoma to meto lietuviškame Konstitucijos vertime. Tačiau tiesa, kad Lietuvos vardas neminimas, apibūdinant pačią valstybę, kurios valdymo pagrindus ši Konstitucija nusako. Ji Konstitucijoje – tiesiog Lenkija, lenkų žemė.

Vienalaikis Konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą yra reikšmingas mūsų istorijos faktas – Gegužės 3-osios Konstitucija buvo pirmasis valstybės įstatymas, netrukus po jos priėmimo išverstas į lietuvių kalbą. Nuo čia prasideda lietuvių kalbos kelias į valstybės kanceliariją. Lietuviškai atsišaukimus jau leido Kosciuškos sukilimo vyriausybė, tad lietuvių kalbos vartojimo poreikis tarp Konstitucijos šalininkų buvo akivaizdus. Tai svarus argumentas, kad Gegužės 3-osios Konstitucija mums turėtų būti artima. Ir vis dėlto tai dar neatsako į klausimą, kuo ši Konstitucija apskritai yra reikšminga.

Pripažinkime: kad ir kaip norėtume Gegužės 3-osios Konstitucijoje pamatyti tas demokratines vertybes, kurias skelbė tos pačios Apšvietos epochos subrandintos JAV ar Prancūzijos konstitucijos, jų rasime nedaug. Iš tiesų ne tik Rusija, Prūsija ir Austrija kaltos, kad Gegužės 3-osios Konstitucijos likimas buvo kitoks nei JAV konstitucijos. Tiesą sakant, jeigu ji ir nebūtų panaikinta, įsikišus svetimai karinei jėgai, sunku būtų įsivaizduoti modernią Lenkijos arba Lietuvos (juo labiau bendrą Lenkijos ir Lietuvos) valstybę, iki šiol besivadovaujančią šia Konstitucija, net jei ji ir būtų buvusi vėliau taisoma. Šioje Konstitucijoje paprasčiausiai nėra to, kas tiktų šiuolaikinei valstybei.

Gegužės 3-osios Konstitucija – tai luominės, o ne pilietinės, visuomenės konstitucija. Tiesa, tą luominę visuomenę bandoma modernizuoti, bet dėl to jos esmė nesikeičia. O esmė yra ta, kad Lenkijos ir Lietuvos valstybę buvo uzurpavusi bajorija. Žemesni luomai – miestiečiai, valstiečiai – buvo tiesiog niekinami. Gegužės 3-osios Konstitucija iš esmės išlaiko tą pačią luominę santvarką su nekvestionuojamu bajorų luomo dominavimu – bandoma tik atsisakyti tradicinės paniekos miestiečiams ir valstiečiams, pripažinti nors šiokias tokias jų teises.

Trys iš vienuolikos Gegužės 3-osios Konstitucijos straipsnių ir yra skirti bajorų, miestiečių ir valstiečių padėties valstybėje ir visuomenėje apibūdinimui. Bajorams patvirtintos anksčiau turėtos privilegijos. Tiesa, antrasis Konstitucijos straipsnis pavadintas „Bajorai žemlioniai“ (arba „Bajorai žemvaldžiai“ – „Szlachta ziemianie“) – ir tai nėra atsitiktinumas. Ketverių metų Seimas dar kovo 24 d. priimtu Seimelių įstatymu apribojo bajorų demokratiją, panaikindamas bežemių bajorų teisę rinkti delegatus į Seimą. Gegužės 3-osios Konstitucija naikino ir bajorijos teisę rinkti karalių (įvestas sosto paveldėjimo principas, o pirmuoju paveldimu karaliumi po Stanislovo Augusto mirties turėjo tapti Saksonijos elektorius) ir seimelių teisę savo delegatams sudaryti instrukcijas.

Kartu buvo suteikta teisių miestiečiams. Balandžio 18 d. priimtas Karališkųjų miestų įstatymas, kuris buvo paskelbtas Gegužės 3-osios Konstitucijos dalimi, miestiečiams suteikė iki tol tik bajorų turėtų teisių – nebūti suimtam be teismo sprendimo, įgyti žemės valdų, užimti valstybės tarnybas, netgi siųsti savo atstovus į Seimą, tiesa, tik svarstant miestų reikalus. Tai buvo dar toli iki miestiečių teisių sulyginimo su bajorų teisėmis, bet ir suteiktos teisės atrodė neįtikėtinai didelės bajoriškos valstybės tradicijų kontekste. Todėl miestiečiai buvo tas sluoksnis, kuris entuziastingai palaikė reformas ir jas vainikavusią Gegužės 3-osios Konstituciją.

Valstiečiams Konstitucija davė nedaug: deklaruota valstybės globa (neteisėtų prievolių įvedimo atveju) ir šiaip jau pareikštas jų luomo pagyrimas: „Žmones artojus, iš kurių rankų išeina visa bagotysta žemės, kurie didžiausią giminėj [= tautoje] znočijas skaičių, per tą kuo tvirčiausia yra žemės syla, taip per spraviedlivastį, žmonystą ir pavynastį krikščionišką, kaip [ir] per locną mūsų reikalą gerai išpažintą, po apieka provų ir rundo žemės priimam“.

Taigi, išsaugodama luominę valstybės struktūrą, Gegužės 3-osios Konstitucija žengė žingsnį į skirtumų tarp luomų mažinimą. Daugiau nebuvo ko tikėtis. Iš tiesų to meto Lenkijos ir Lietuvos visuomenė dar nebuvo subrendusi ir tokioms ribotoms reformoms. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Gegužės 3-osios Konstitucija buvo taip greitai užgniaužta, kodėl atsirado daug aršių jos priešininkų.

Gegužės 3-osios Konstitucija buvo beviltiškai į bajorų savivalę įklimpusios valstybės bandymas išbristi iš bajoriškos anarchijos liūno. Tas liūnas ne tik pražudė Konstituciją bei pačią Lenkijos ir Lietuvos valstybę, bet ir lėmė Konstitucijos kompromisinį pobūdį, o kartu ir ribotumą, dėl kurio ją sunku lyginti su JAV konstitucija.

Vienas iš Gegužės 3-osios Konstitucijos uždavinių buvo Lenkijos ir Lietuvos valstybės sustiprinimas gresiančio žlugimo akivaizdoje. Bandyta įgyvendinti racionalų valdžių padalijimo principą į įstatymų leidžiamąją (dviejų rūmų, arba, kaip sakoma lietuviškame vertime, „seklyčių“, Seimas), vykdomąją (karalius su ministrais ir komisijos) ir teisminę valdžią. Tuo tikslu kurtos pirmosios bendros Lietuvai ir Lenkijai valstybės institucijos.

Visa tai daryta esant sudėtingoms valstybės tarptautinės padėties aplinkybėms. XVIII amžiuje Lenkijos ir Lietuvos valstybė tapo Rusijos protektoratu. Rusijai buvo naudingas Lenkijos ir Lietuvos valstybės politinis ir ekonominis nuosmukis, jos silpnumas, todėl ji trukdė vykdyti reformas, skelbėsi bajoriškų laisvių saugotoja ir gynėja.

Ketverių metų seimas susirinko Varšuvoje 1788 m. spalio 6 d. Tikėtasi, kad jis duos sutikimą padėti Rusijai kare su Turkija. Tačiau Seimas atmetė karinę sąjungą su Rusija. Jame vyravę reformų šalininkai nusprendė pasinaudoti Rusijos ir Turkijos karu, kad galėtų reformuoti valstybę. Šio Reformų Seimo darbą ir vainikavo 1791 m. gegužės 3 d. priimta Konstitucija, kurios preambulėje tiesiai pasakyta, kad Konstitucija priimta „norint pažičkavot iš laiko, kuriuo dabar Europa yra ir iš tos į viršūnę prieinančios valandos, kuri [mus] mums patiems savims atgrąžino“.

Be jau minėtų luominės visuomenės modernizavimo tendencijų, Konstitucijoje aiškiai reiškėsi valstybės centralizavimo tendencijos. Centrinės valdžios stiprinimas iš tiesų buvo gyvybiškai būtinas pamažu yrančiai valstybei, bet tai reiškė ir tai, kad bus pažeidžiamos Lietuvos valstybės teisės. Tiesa, 1791 m. spalio 20 d. priimtame „Abiejų tautų abipusiame įsipareigojime“ kažkiek atsižvelgta ir į Lietuvos valstybingumą: nustatyta, kad bendrose komisijose bus po lygiai LDK ir Lenkijos atstovų. Bet karo ir iždo komisijos vis tiek turėjo likti bendros, o Liublino unijos aktas buvo palikęs Lietuvai atskirą iždą ir kariuomenę, ir tai buvo vienos iš svarbiausių Lietuvos valstybinio savarankiškumo apraiškų.

Vis dėlto prieštaringoje valstybės saulėlydžio epochoje Lietuva tik iš vardo tebuvo valstybė, bet Lietuvoje viešpatavę oligarchai jau seniai nesirūpino lietuvišku tautiškumu. Tad gal svarbiau ne formalūs jau šiaip ar taip merdinčio Lietuvos valstybingumo požymiai, o tie keliai, kurie galėjo išvesti lietuvių tautą iš tos apgailėtinos padėties, kurioje ji buvo atsidūrusi.

Gegužės 3-osios Konstitucijos pradėta atsargi bajorų dominavimo valstybėje revizija suteikė šansą iškilti platesniems visuomenės sluoksniams, taigi ir lietuviškai kalbančiai visuomenės daliai. Ne atsitiktinai buvo parengtas ir lietuviškas Konstitucijos vertimas. Tai buvo pirmasis lietuvybės atgimimo ženklas. Kas būtų toliau, galima tik spėlioti. Aišku tik tai, kad Gegužės 3-osios Konstitucija ir jos šalininkų veikla spartino pilietinės visuomenės brendimo procesus. Per Kosciuškos sukilimą jau buvo žadama laisvė sukilime dalyvaujantiems valstiečiams. Anksčiau ar vėliau luominė visuomenė turėjo tapti pilietine – skirtumai tarp luomų, luominės bajorų privilegijos neišvengiamai turėjo likti praeityje. Tačiau XVIII a. pabaigos Lietuvoje tai dar mažai kas suvokė.

punskas.lt, OMNI

© 2013, viršaitis. All rights reserved.