Baltų žinyčios vartai

0

VDU profesoriaus knygoje – klajonės Lietuvos išeivių keliais

viršaitis gegužės 28, 2013 Kūrėjai ir kūryba, Leidiniai

Nauja istoriko, VDU profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus knyga „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“ pasitelkiant moksliškai pagrįstus faktus, įvairialypius istorijos ir literatūros šaltinius, nagrinėja lietuvių tautos migraciją nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.

Emigracijos istorijos pjūvis

Paklausus bet kurio lietuvio apie mūsų šalies emigraciją, atsakyme tikriausiai būtų paminėtas po įstojimo į ES prasidėjęs tautos nutekėjimas į Vakarų Europą, daugiausia – Didžiąją Britaniją ir Airiją. Senesnės kartos žmonės prisimintų Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai tūkstančius lietuvių artėjanti okupacija buvo privertusi palikti savo namus ir tapti „dievo paukšteliais“ pirmiausia Vokietijoje, o vėliau pasklisti po visą pasaulį.

Žinoma, atsirastų žmonių, kurie paminėtų tautiečių emigraciją į Ameriką tarpukario Lietuvos ar Rusijos imperijos laikotarpiu. Ir nors žmonės palikdavo savo kraštą visais laikais, jie nesiduodavo vėjo išblaškomi kaip šakelės, be šaknų ir savo istorinės atminties. Priešingai: lietuviai visuomet sugebėdavo išlaikyti savo tautiškumą net ir pačioje nederlingiausioje tam dirvoje. Sugebėdavo jį išlaikyti ir jų vaikai.

Nors ir nekalbėdami lietuviškai, bet gerbdami Lietuvą ir laikydami save jos dalimi, jie kūrė pasaulio lietuvių istoriją. Šiandien ji – E.Aleksandravičiaus knygoje „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“.

Nesutrypiamas karklo diegas

„Pasakodamas lietuvių pasaulio istoriją nuolat sukau galvą apie svarbiausius vaizdinius, metaforas ir palyginimus, kurie taikliau nei tūkstantis žodžių pasakytų apie lietuvių prigimtį, lemtį ir permainas, nuopuolius ir prisikėlimus. Juk tai tauta, kuri per tūkstantį metų nuolat įrodinėjo, kad buvo, yra ir bus lygi tarp lygių. Ji plėtėsi iki imperijos, ji krito žemiau žolės. (…) Jie kūrėsi, kėlėsi, nepaisydami sunkiausių sąlygų. Kažkodėl karklo metafora dygo mano galvoje, – knygos pavadinimo simboliką aiškina autorius.

„Ar daug rasime tokių neaukštų, ne itin gražių, bet tokių gaivalingų krūmamedžių, kurie nesiduoda išnaikinami, iškertami, kurių šaknys kimba į pačią prasčiausią dirvą, o nulaužta šakelė kaipmat įsišaknija pernešta kiton vieton? Taip, lietuvius visame pasaulyje galima palyginti su karklynais. O diegas? Vaizdinys visame lietuvių pasaulio pasakojime galutinai susiformavo aptikus prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą iš karto dviejose vietose – Buenos Airėse ir Klaipėdoje – lietuvių jaunimo draugijas, pasivadinusias tuo pačiu vardu – Diegas“, – knygos pristatyme cituojamas žinomas istorikas.

Griauna stereotipus

Tiesa, tiems kurie ieškos šioje knygoje objektyvumo, teks nusivilti – pasak E.Aleksandravičiaus, objektyvus gali būti tik Dievas. O jis savo veikale kviečia pažiūrėti į praeitį kitu, kiek neįprastu mūsų visuomenei kampu. Todėl ši knyga – tai bandymas griauti stereotipus, susijusius su emigracija ir tais mūsų tautiečiais, kurie joje atsidūrė. Vienas jų: tas, kuris lietuviškai nekalba – nelietuvis.

Karklo diege rasime kardinaliai priešingą poziciją, pagal kurią etninis tapatumas yra paremtas ne lingvistiniu pagrindu, bet prieraišumu, atsidavimu ir meile Lietuvai. Kitaip tariant, ne kalbos mokėjimas, bet istorinė atmintis yra tautiškumo ir patriotiškumo pagrindas. „Neverta močiutėms žudytis, jei anūkas su akcentu šneka lietuviškai, geriau įvertinti tai, kad jis su didžiausia meile žiūri į Lietuvą“, – sako knygos autorius.

„Mes, lietuviai, esame platesniame pasaulyje gyvenanti tauta, nors bandome save įtikinti, kad gyvename ant vieno Nemuno deltos ploto“, – teigia E.Aleksandravičius, taip primindamas, kad emigravusieji lietuviai turi turėti savotišką viltį dėl pažadėtosios žemės ir tikėjimą, kad jų protėvių gimtinė vis dar juos mena. O galbūt netgi dar daugiau. Galbūt netgi laiko juos būtinu komponentu tos šalies, kurioje jie ar jų tėvai, praeityje gyvenimo, aplinkybių priversti paliko, tačiau vis vien nenori apleisti jos dabarties, taip mums siūlydami kartu kurti ateitį. Todėl ši knyga kalba apie tautos išsibarstymą po pasaulį, jos erdvėlaikio kaitą per amžius ir viso to poveikį dabartiniam lietuvių identitetui.

Skatina ieškoti atsakymų

Ar žmogus, norintis turėti Lietuvos ir dar vienos šalies pilietybę, yra mums tiek pat artimas, kiek ir bet kuris mūsų kaimynas, gyvenantis greta mūsų? Ar egzistuoja anglakalbis lietuvis? Jei taip, tai ar jis mums savas? Ar jis gali būti mūsų bendrapilietis?

Šie klausimai – tai pamatiniai akmenys, ant kurių stovi visas mūsų tautos savęs suvokimo pagrindas. Ar mes lietuviai, kaip airiai ar graikai, sugebėsime sukurti išeivių bendruomenes, kurios gal ir pamirš kalbą, bet niekuomet nepamirš istorijos, praeities ir meilės kraštui, iš kurio kilo?

„Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“ nepateikia vienareikšmiškų atsakymų į šias dilemas, tačiau kviečia kartu pasvarstyti apie istorinį mūsų tautiečių besibarstymą po pasaulį ir jo atspindį mūsų tapatybėje. Tai gyva Lietuva, sutalpinta vienoje knygoje.
inShare

kaunodiena.lt

© 2013, viršaitis. All rights reserved.