0

Dvasinis pagonio gyvenimas, religija / XIII-XIV a.

birželio 7, 2013 Istorija, PASAULĖŽIŪRA

Artūras Dubonis//

Nuodėmingos pagoniškos liaudies šventės ir apeiginiai minėjimai pernelyg nedomino XIII–XIV a. Rytų Baltijos žemių rašytojų, todėl apie jas dabar galima kalbėti tik remiantis atsitiktinių faktų nuotrupomis ir netiesioginėmis užuominomis. Šiek tiek plačiau rašoma XV a. Lietuvos istorijos šaltiniuose, tačiau pagoniškas švenčių papročių ir apeigų kontekstas XV a. dėl krikščionybės plėtotės jau bluko arba, kaip mirusiųjų deginimas, buvo naikinamas. Tiesa, krikščionių supratimu nenuodėmingi reiškiniai išliko, pavirtę liaudies papročiais. Turint galvoje šias civilizacinės raidos aplinkybes, apie XIII–XIV a. pagoniškas šventes nedaug ką galima pasakyti.

pag

Iš nuotrupų aišku, kad pagrindinės šventės ir apeigos siejosi su gyvenimo (gimtuvės, vestuvės, laidotuvės, mirusiųjų vėlių gerbimas) ir žemdirbio darbų ciklais. Jų šventimas ir apeigos, bendros linksmybės, puotos sutelkdavo giminaičių ir draugų kolektyvus. Šventės, kitaip nei kasdienybė, būdavo sočios, linksmos, ilgai trunkančios ir „išverčiančios iš kojų“. Štai 1286 m. antro po Lietuvos karaliaus asmens įžeistas didikas Pelužis atvedė kryžiuočių plėšikų būrį į įžeidėjo sodybą, kur švęstos vestuvės. Plėšikai puolė sodybą tada, kai puotautojai, „iš seno savo įpročio nusigėrę, sugulė pailsėti“.

Gimimas ir mirtis

Pelužio pastangomis kraujyje paskandintos lietuvių kunigaikščio vaiko vestuvės – ryškus gyvenimo rato etapo šventės faktas. Vienoje gretoje su vestuvėmis ėjo gimtuvės. Prūsiški šaltiniai sako, kad svarbūs jų kūdikių įteisinimo bendruomenėje ženklai buvo apeigos vandenyje (upėse), Bažnyčią erzinęs pagoniško vardo suteikimas, gimtuvių vaišės (daug dovanų, gausios, ilgai trunkančios puotos). Lietuvių pagoniškus laidotuvių papročius aprašė Jonas Dlugošas (XV a.). Laidojamą mirusįjį sudegindavo ypatingame (šventame) miške, tradiciniame šeimos ugniakure-kapavietėje. Dalyvaudavo visa šeima (giminė). Kapus periodiškai lankydavo, pagerbdami mirusius ir pamaitindami jų vėles į sūrį panašiu valgiu, pagirdydami midumi. Apeigų metu aukojamos aukos („sūris“ ir midus) turėjo suminkštinti dievų širdis ir pastiprinti velionių artimųjų dvasias. Prūsai prie savųjų kapų graudžiai raudodavo ir vaitodavo, tuo piktindami Ordino valdžią ir Bažnyčios tarnus. Lietuvoje kitaip negalėjo būti, nes pagoniški papročiai baltų kraštuose buvo panašūs. Raudota per Lietuvos valdovo Mindaugo velionės žmonos Mortos laidotuvių apeigas 1262 metais. Mirusiųjų minėjimo apeigos, anot J. Dlugošo, vykdavo spalio pradžioje, todėl jas galima sieti su žemdirbio ciklo švente – derliaus nuėmimu. Esą visa Lietuva eidavo į miškus prie savo pirmtakų kapų ir kelias dienas švęsdavo: valgydavo, gerdavo, linksmindavosi ir aukodavo.

Archeologiniai pagrindinių XIII–XIV a. pagoniškos Lietuvos centrų (Kernavės, Trakų, Vilniaus) tyrimai pateikė menkiau žinomus arba naujus faktus apie kasdienes gyventojų pramogas. Kernavėje, Aukuro kalne, kur būta kunigaikščio rezidencijos, rastas XIII a. lošimo kauliukas patvirtina Petro Dusburgiečio kronikos faktą, kad šis azartinis stalo žaidimas, kaip ir Prūsijoje, žaistas Lietuvoje. Kernavės radinys žaidimą perkelia į Gediminaičių kunigaikščio, gal net Lietuvos valdovo dvarą. Lošimo kauliukas pagoniui galėjo padėti buriant, aiškinantis dievų valią, aukojant, teisiant, ką nors dalijantis. Rusų žemėse jais mėgo žaisti labiau. Katalikiškose Europos šalyse azartinius žaidimus lošimo kauliukais pasaulietinės ir bažnytinės valdžios varžė, net draudė.

ldkistorija.lt

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.