Baltų žinyčios vartai

0

Ką gegutė iškukavo

viršaitis liepos 1, 2013 Laikas, tradicijos ir papročiai

Libertas Klimka//

Dienos nuo Joninių iki Petrinių vadintos kupolinėmis. Kupolės – tikriausiai bendrinis vaistažolių arba burtams suskintų gėlių puokštės pavadinimas. O gamtoje jau galima pastebėti tam tikrus pasikeitimus: diena pradėjo po truputį trumpėti. Pasak prosenovinių vaizdinių, Saulutė palieka dangaus kalną, nebeužkopia į jo viršūnę. Paskutinį kartą per Petrines ji teka šokdama, pasirėdžiusi margaspalviais rūbais. Bet tą rytmečio stebuklą gali pamatyti tik tyros sąžinės žmonės… ir ne miegaliai, nes saulė pakyla apie 5 valandą ryto.

Po Petrinių gegutė nustoja kukuoti: ar tai pavirstanti raibuoju vanagėliu, ar tai užspringstanti miežio akuotu, – šie javai jau plaukėja.  Jei dar tektų vėliau kada išgirsti jos nerimastingą  „kukū–kukū” – blogas ženklas: kiti metai būtų nederlūs, sunkūs žmonėms. Tačiau sakoma: „Kurčias miškas be gegutės“. Šiame priežodyje – ir  apgailestavimas, kad vasara taip greit bėga…

Kitados manyta, kad gegutės  balsu pati likimo deivė Laima prabylanti. Todėl yra daug sakmių, legendų ir dainų apie raibąją paukštę, tokią skirtingą nuo kitų. Iš čia ir tikėjimai, kad ji galinti daug ką išpranašauti. Piemenėliai pirmą kartą tais metais ją išgirdę, paklausdavo, kiekgi  jiems dar teks paskui kiaulės uodegą bėgioti. Kaip aukštaitiškoje dainoje:

Pilka gegutala, pakukuok, pakukuok,

Keli metėliai reik mon ganyti, pakukuok, pakukuok.

Aukštam medėly tupadama, pakukuok, pakukuok,

Žaliam kraslaly sadadama, pakukuok, pakukuok.

O merginos klausdavo, kiek gi joms likę metelių iki martavimo:

Pakukuoj, gegele, pavairuoj,

Ant žalio berželio sėdėdama,

Man jaunai metelius skaitydama,

Ar daug man metelių prieg motinai, prieg tikrajai,

Ar dveji, ar treji, ar ketveri?

Tik galadieniams senukams gegutė paskutiniuosius suskaičiuoja. Gali ši paukštė ir įsigysimus turtus išskaičiuoti, bereikia tik užklausti. Ir visų metų sėkmę gegutė „išrokuoja“. Jei pavasarį pirmą kartą ji užkukavo jau sulapojus medžiams, metai geri, derlius dosnus; o jei „ant nuogų šakų” – sunkūs, nesėkmingi.  Patarlė sako: Kad vargų nebūtų, tai ir gegutė nekukuotų. Dar svarbu, kaip tas pirmasis užkukavimas žmogų užklumpa: ar nešant pilnus kibirus, pilnus krepšius, ar gerai nusiteikusį, kišenėje pinigus žvanginantį. Smagu būdavo išgirsti jos pirmąjį „ku-kū“  būnant su draugais ar subuvime, – tie metai bus linksmi. Blogiau, jei kukuoja anksti rytą, pusryčių dar nevalgius, „ant tuščios“ – vis ko nors stigs, vis atsiras priežasčių būti nepatenkintam.

O jei raiboji kukuodama skraido palangėmis, nutupia ant trobesių kraigo – tai pranašauja šeimai nelaimę, gal net mirtį; jei praskrisdama nusikvatojo – šeimininkų dukra gali susilaukti pavainikio. Tačiau likimą, kurį gegutė „iškukuoja”, galima kiek ir į savo pusę pakreipti. Ką merginai daryti, jei patikęs vaikinas vis praeina prošal? Reikia įsidėmėti medį, kuriame pirmąkart kukavo gegutė, prieiti prie jo atbulomis, prisišlieti prie kamieno, atžagaria ranka nusilaužti šakelę. Pasidaryti iš jos kabliuką ir nemačiomis kepštelėti per kurią gegužinę mielojo drabužius – viskas pasikeis į gerą. Gegutės gebėjimu pranašauti žmonės pateisina tai, kad ji nesuka lizdo, neperi ir nemaitina gegužiukų, sakoma:  Ana netur laiko – tur kukuoti.

Apskritai gegutės balsas lietuviams atrodo liūdnas, lyg našlaitės skundas:

Oi tu gegutėle,

Biedna našlaitėle,

Oi, ko tu kukuoji,

Gailiai aimanuoji?

Šis motyvas siejasi su  istorinio pobūdžio dainomis, padavimais ar baladėmis, kur dievai paverčia gegute mergelę, liūdinčią kare žuvusio mylimojo. Dainoje „Per tiltą jojau, nuo žirgo puoliau“ – jos Lietuvos teritorijoje užrašyti 804 variantai – prie žuvusiojo kario gedėti atskrenda trys gegutėlės – žmona, sesuo ir motina. Ir kukuoja jos tris dieneles, tris savaitėles, tris metelius…

Vienoje baladėje, rašytojo Vinco Mickevičiaus – Krėvės išgirstoje Dzūkijoje, pasakojama, kad gegutė apraudanti savo moteriškąją laimužę. Senų senovėje galingas kunigaikštis turėjęs vienturtį labai mylimą sūnų. Jį apvesdino su pačia gražiausia krašto mergele. Jaunieji vienas kitą labai mylėję ir laimingai gyvenę. Užpuolus priešui, tėvas išsiuntęs sūnų į karą, iš kurio jis negrįžęs, žuvęs mūšyje. Martelė verkusi dieną ir naktį, priekaištaudama Dievui, kam palikęs ją našlele. Raudodama kalbėjo, kad jei sparnelius turėtų, toli girion nulėktų, savo bernelį surastų. Anyta ėmusi drausti verkavimą, o šešuras pritaręs skundui.  Tada  Dievo valia pavirtęs paukščiu kukučiu, o marti – gegute; abu išlėkę girion bernelio kapo ieškoti…

Etnografas Liudvikas Jucevičius 1846 m. išleistoje knygoje „Lietuva: jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“ pasakoja graudų padavimą apie tris brolius – didžiojo kunigaikščio Kęstučio karius. Negrįžo jie iš žygio prieš piktuosius kryžiuočius, tik žirgai parbėgo vieni namo. Jų sesuo iš netekties skausmo tiek girioje raudojo ir aimanavo, kad aukščiausiasis dievas pavertė ją geguže.  Ir nuo to laiko kiekvieną pavasarį, tuo metu, kada žuvę broliai, ji išliejanti skausmą savo ir liūdnai kukuodama apraudanti jų mirtį.

Kitados jaunimas, išgirdęs pirmąkart gegutę, rinkdavosi į vakaronę. Ši prosenoviška Gegutės šventė taip pat aprašyta Liudviko Jucevičiaus raštuose. Šventė  prasidėdavusi „brolelių” rinkimu. Kiekvieną merginą iš eilės sodindavo užrištomis akimis į ratelio vidurį. Vienas po kito priėję vaikinai imdavo už rankų ir dainuodavo: Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū! Sėdinčioji turėdavo iš balso atspėti tris. Po to atsirišdavo akis, šokdavo su savo išrinktaisiais, keisdavosi dovanėlėmis. Nuo Gegutės šventės visus metus vadindavo juos broleliais, o šie ją – seseria; pagelbėdavo vieni kitiems, padėdavo bėdoje ar darbuose, o svarbiausia, saugodavo nuo skriaudos. Tikėtina, kad paprotys susiformavo tais tolimais istoriniais laikais, kai priešų – kryžeivių, totorių – būriai bastydavosi po Lietuvą. Tad nepaprasta ta miškų paukštė; jos balse – netgi mūsų istorijos aidai…

Iš mitologinių erdvių nusileidus į realybę,  belieka pridurti, kad gegutė (lot. Cuculus canorus) Lietuvoje gana dažnas paukštis. Savo išvaizda ir dydžiu išties panaši į paukštvanagį, tik skiriasi smailiais sparnais ir dėmėta uodega.  Žeme nevaikšto, skrenda greitai ir vikriai, tankiai modama sparnais. Kukuoja vien patinai, o patelės kvatojančiai kikena. Gegutė į svetimus lizdus sudeda apie 20 kiaušinių. Įdomu, kad jie būna panašūs į kiaušinius tų giesmininkų, į kurių lizdus yra dedami. Išsiritęs gegužiukas jau pirmomis dienomis išstumia iš lizdo šeimininko kiaušinius arba jauniklius ir palieka lizde pats vienas. O vis tik gegutė  naudingas paukštis, nes naikina kenksmingus vabzdžius ir šeriuotus vikšrus.

Gražiąją ir įdomiąją Gegutės šventę mūsų dienomis atgaivino Kauno rajono Noreikiškių Ugnės Karvelis gimnazija. Ji tapo tradicine, kaskart susilaukianti vis daugiau svečių iš kitų mokyklų. Gegutės šventė vyksta labai reikšmingoje vietoje – garsiojo mūsų gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko Obelynėje. Tai ir vaismedžių sodas, ir parkas, kuriame išpuoselėta daug retų rečiausių augalų. Obelynė – didis vieno žmogaus sukurtas gamtos paminklas. Mokyklos pedagogai savo ugdytiniams stengiasi perteikti dvi pagrindines iškilaus mūsų mokslininko ir visuomenės veikėjo maksimas: nuoširdžiausią tėviškės gamtos globą ir rūpestį lietuvybe, tautine kultūra.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Lrt.lt

© 2013, viršaitis. All rights reserved.