1

Amatininkų gaminiai – tik į muziejų

liepos 24, 2013 Amatai

Natalija Kondrotienė//

Šiau­lie­tis tau­to­dai­li­nin­kas, pro­fe­sio­na­lus py­nė­jas Eli­gi­jus Žic­kis iš ama­to neiš­gy­ve­na, pa­pil­do­mai dir­ba ki­tą dar­bą, ti­ki­na, kad dau­ge­liui py­nė­jų šis, vie­nas se­niau­sių lie­tu­vių ama­tų, tam­pa tik ho­biu. Ama­ti­nin­kų ny­ki­mas ša­ly­je, pa­sak ži­no­vų, na­tū­ra­lus – se­nie­ji meist­rai mirš­ta, bui­ty­je ne­be­nau­do­ja­mi ama­ti­nin­kų pa­ga­min­ti daik­tai, o pi­gi pro­duk­ci­ja iš už­sie­nio ska­ti­na pirk­ti pi­gų, o ne ko­ky­biš­ką daik­tą.

skrastas.lt foto

skrastas.lt foto

Vy­te­lė­mis iš­sa­ky­tos fan­ta­zi­jos

„Ne­juo­kau­kit, iš ama­to šian­dien Lie­tu­vo­je pra­gy­ven­ti la­bai sun­ku, net ir ne­stin­gant ge­rų idė­jų“, – pri­si­pa­ži­no šiau­lie­tis tau­to­dai­li­nin­kas Eli­gi­jus Žic­kis, pro ku­rio bu­to lan­gą ma­to­si dvie­jų met­rų aukš­čio ir tri­jų skers­mens, iš vy­te­lių nu­pin­tas kie­me sto­vin­tis krep­šys.

Py­nė­jo ama­to vy­ras įsto­jo mo­ky­tis į Kau­no me­no mo­kyk­lą 1988 me­tais. Pro­fe­si­ja ne tik įtrau­kė, bet ir už­de­gė idė­ja, kad jis nė­ra tik tra­di­ci­nių krep­še­lių py­nė­jas – ga­li pa­siū­ly­ti be­veik vis­ką – nuo šuns bū­dos iki na­tū­ra­laus dy­džio pin­to mo­to­cik­lo.

„Žmo­nės so­duo­se au­gi­na bul­ves ir agur­kus, o aš kiek­vie­na­me lais­va­me že­mės lo­pi­nė­ly­je au­gi­nu vy­te­les, net ir pas tė­vą so­de. Rei­kia pa­si­rū­pin­ti ža­lia­vo­mis, jų pa­ruo­ši­mu, lai­ky­mu“, – var­di­jo ama­to su­bti­ly­bes tau­to­dai­li­nin­kas, kvies­da­mas užei­ti į na­mus.

Prie­bu­ty­je, bu­te – glė­biai dar­bui pa­ruoš­tų vy­te­lių, na­mai – dar ir dar­bo vie­ta.

Na­muo­se meist­ro ran­kų pra­kal­bin­tos vy­te­lės pa­vir­to į kė­des, len­ty­nas, spin­te­les, šuo mie­ga įmant­rio­je pin­to­je bū­do­je, net elekt­ros lai­dai pa­slėp­ti po pin­to­mis ir prie vir­tu­vės bal­dų pri­de­rin­to­mis de­ko­ra­ci­jo­mis.

Pin­ti lai­vai, mo­to­cik­lai, ma­lū­nai, kau­kės – var­di­ja sa­vo dir­bi­nius meist­ras ro­dy­da­mas nuo­trau­kas.

Vi­si daik­tai su­ra­do sa­vo na­mus, ta­čiau nu­pin­tus ori­gi­na­lius daik­tus itin re­tai ve­ža į tau­to­dai­lės mu­ges par­duo­ti – kur tik pa­si­gro­ži­ma įmant­riais py­ni­mais, pir­kė­jai ne­sku­ba at­ver­ti pi­ni­gi­nės.

Ker­ta pi­gūs ga­mi­niai

Prieš dvy­li­ka me­tų E. Žic­kis pa­ban­dė nu­pin­ti di­de­lį krep­šį, jis pa­te­ko į Lie­tu­vos re­kor­dų kny­gą. Ki­tą ke­lių met­rų krep­šį tau­to­dai­li­nin­kas nu­py­nė Ak­me­nės mies­tui pa­puoš­ti. Du dvi­met­ri­niai pin­ti ąso­čiai sto­vi Šiau­lių bul­va­re.

„Ga­li sto­vė­ti su krep­šais mu­gė­se, bet per­ka juos tik vie­nas ki­tas. Pin­ti – tai ne­nud­rož­ti ką nors iš me­džio, ne­priš­vei­si, ne­prip­jau­si, jei kas ne­tin­ka. Rei­kia ap­skai­čiuo­ti, ma­tuo­ti, kar­ka­są ga­min­ti, pa­skui ve­žio­ti, ieš­ko­ti, kas pirks. At­vi­rai, tai ne­ži­nau Šiau­liuo­se nė vie­no py­nė­jo, ku­ris gy­ven­tų tik iš šio ama­to“, – sa­kė tau­to­dai­li­nin­kas.

E. Žic­kis pri­pa­žįs­ta, kad jau­nų­jų py­nė­jų jau ne­be­ruo­šia­ma, o se­nie­ji į šį ama­tą jau nu­mo­ja ran­ka – ama­tas nyks­ta.

Pas­te­bė­jo, žmo­nės ne­be­no­ri pirk­ti ran­kų dar­bo pin­tų daik­tų, kai pre­ky­bos cent­ruo­se jie ge­ro­kai pi­ges­ni, te­bū­nie ir pra­stos ko­ky­bės. Su­vei­kia var­to­to­jiš­kas mąs­ty­mas – iš­me­ti ir per­ki ki­tą.

Py­nė­jas – eks­po­na­tas

Vy­ras pri­si­me­na, kad dar te­be­si­mo­kant me­no mo­kyk­lo­je te­ko su­si­dur­ti su stu­den­tais, ku­rie bu­vo at­siųs­ti iš Es­ti­jos mo­ky­tis py­ni­mo su­bti­ly­bių.

Jų ša­ly­je py­ni­mo tra­di­ci­jų, šio ama­to stu­di­jų ne­bu­vo. Da­bar šie žmo­nės siun­čia­mi py­ni­mo ama­to de­monst­ruo­ti ar mo­ky­ti į Nor­ve­gi­ją.

„Atei­na lai­kas, kai ne­liks dau­ge­lio ama­tų, o kai bus su­si­vok­ta, kad ama­tas iš­ny­ko, ne­be­liks ir pa­čių ama­ti­nin­kų, ku­rie ga­lės per­duo­ti pa­tir­tį. Va­žiuo­sime pas es­tus mo­ky­tis“, – juo­kau­ja po­nas Eli­gi­jus.

Pri­si­me­na ko­le­gos pa­sa­ko­ji­mą, kai vaikš­ti­nė­da­mas po vie­ną Nor­ve­gi­jos mies­tą pa­ma­tė gat­vė­je pi­nan­tį žmo­gų.

Priė­jęs ėmė kal­bin­ti: pa­si­ro­do ke­tu­rias­de­šimt­me­tis vy­ras ne­te­kęs dar­bo ir ne­su­si­ra­dęs ki­to, pa­gal vals­ty­bės pro­gra­mą iš­mo­ko py­nė­jo ama­to. Šiuo me­tu gau­na al­gą iš vals­ty­bės už edu­ka­ci­nį, pa­ro­do­mą­jį dar­bą vi­suo­me­nei.

„Už­sie­ny­je to­kia po­zi­ci­ja – tik eik ir ro­dyk, mo­kyk ama­to ki­tus, vis­kas ap­mo­kė­ta meist­rui. Sup­ran­ta, kad nyks­ta ama­tas, ku­rį bū­ti­na iš­sau­go­ti. O kas vyks­ta pas mus? Pa­ro­do­se, mu­gė­se ap­si­dai­rau, ne­bė­ra py­nė­jų. Per be­veik dvi­de­šimt me­tų gal du trys jau­nes­ni at­si­ra­do, bet py­ni­mas – ir­gi – tik ho­bis“, – ap­gai­les­ta­vo meist­ras.

E. Žic­kis ma­no, kad ke­li tau­to­dai­li­nin­kai neiš­sau­gos se­nų­jų ama­tų – tai jau tu­ri bū­ti Vals­ty­bės po­li­ti­ka.

At­va­žia­vęs gy­ven­ti į Šiau­lius prieš du de­šimt­me­čius su­skai­čia­vo, jog čia bu­vo apie dvi­de­šimt py­nė­jų, ku­rie gy­ve­no iš sa­vo ama­to, šian­dien vie­nas ki­tas tuo už­sii­ma tik lais­va­lai­kiu.

Ga­li­my­bių yra

„Kur­ti dau­giau ama­tų bū­re­lių mo­kyk­lo­se, pro­fe­si­nė­se reng­ti pa­pil­do­mas spe­cia­ly­bes, ama­ti­nin­kams koo­pe­ruo­tis su in­ter­je­ro di­zai­ne­riais, juo­lab, kad lie­tu­vių py­nė­jų tech­ni­ka Eu­ro­po­je ver­ti­na­ma, kaip itin ko­ky­biš­ka“, – var­di­ja se­nų­jų lie­tu­vių ama­tų iš­li­ki­mo ga­li­my­bes py­nė­jas.

Pri­si­pa­žįs­ta, kad vi­sa­da ma­lo­nu, kai ne vie­ną jo pin­tą ga­mi­nį įsi­gi­jęs klien­tas atei­na už­si­sa­ky­ti dar vie­no, atei­na jau su idė­ja ir ži­no­ji­mu, kad daik­tas bus pa­ga­min­tas ko­ky­biš­kai ir tar­naus il­gai.

„Šiuo me­tu op­ti­miz­mo ma­žo­ka, ne dėl sa­vęs, dėl ama­to atei­ties“, – sa­ko pro­fe­sio­na­lus py­nė­jas Eli­gi­jus.

„Žmo­nės so­duo­se au­gi­na bul­ves ir agur­kus, o aš kiek­vie­na­me lais­va­me že­mės lo­pi­nė­ly­je au­gi­nu vy­te­les, net ir pas tė­vą so­de“

Ama­tų po­pu­lia­ru­mas – ban­guo­jan­tis

Laima Kelmelienė, Lie­tu­vos tau­to­dai­lės są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus va­do­vė

Py­ni­mas, vie­nas se­niau­sių lie­tu­viš­kų ama­tų, tik­rai nyks­ta. Py­nė­jų ma­žė­ja, žmo­nės bui­ty­je ma­žiau nau­do­ja pin­tų daik­tų, py­nė­jų dar­bus už­go­žia gau­siai at­ve­ža­ma pi­gi už­sie­nio pro­duk­ci­ja. Pa­ti na­muo­se tu­riu ko­ky­biš­kus lie­tu­vių meist­ro pin­tus bal­dus, ku­rie tar­nau­ja jau apie dvi­de­šimt me­tų – esu jais la­bai pa­ten­kin­ta.

Se­nie­ji lie­tu­vių ama­tų meist­rai tu­ri daug pa­tir­ties, ži­nių, bet jie sens­ta, silps­ta svei­ka­ta, mirš­ta. Ne­tek­da­mi jų, ne­ten­ka­me ir ži­nių apie ama­to su­bti­ly­bes.

Ne­ma­nau, kad se­nie­ji ama­tai vi­sai iš­nyks, nes jų po­pu­lia­ru­mas yra ban­guo­jan­tis. Tau­to­dai­lė­je kaip ir bet kur – yra pa­ki­li­mai, yra ir ato­slū­giai. Prieš ke­le­tą me­tų at­gi­mė vil­nos vė­li­mas, na­mi­nės duo­nos ke­pi­mas, juos­tų, rankš­luos­čių au­di­mas.

Stip­rūs ke­ra­mi­kai yra Kur­šė­nuo­se, jų am­žiaus vi­dur­kis 40-50 me­tų, jų ama­tas tik­rai nė­ra nyks­tan­tis. Daž­nas na­muo­se tu­ri mo­li­nių in­dų, ąso­tį ar puo­de­lius, du­be­nis. Jų dir­bi­niai nau­do­ja­mi na­muo­se, ve­ža­mi į už­sie­nį kaip su­ve­ny­rai.

Mo­kyk­lo­se se­nų­jų ama­tų tech­no­lo­gi­jų mo­ko­ma, ta­čiau ma­žai, daž­niau­siai, pa­čių mo­ky­to­jų ini­cia­ty­va. Mo­ko­ma juos­tų au­di­mo pra­dme­nų, ta­čiau di­džiau­sias dė­me­sys bū­na nu­kreip­tas į mais­to ga­my­bos mo­ky­mą, o ne ama­tų.

Šiau­lių sky­rius vie­ni­ja apie 400 tau­to­dai­li­nin­kų iš Šiau­lių re­gio­no.

Šiaulių kraštas

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. TZU parašė:

    Daukantas aprašo tokią pat įvykių seką Lietuvoje ( žemaitijoje) berods apie 1260 metus, kai križiuočių ordinas draudė „meistrauti“. Praėjus 40 metų neliko meistrų galinčių pagaminti vieną ar kitą daiktą ar net statinį.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.