0

NUNYKSTANČIOS LIETUVIŲ ŠAKNYS IR JŲ ŽELMENYS

liepos 29, 2013 Kūrėjai ir kūryba, Leidiniai

Romualdas GRIGAS

Šią vasarą pasirodys nauja prof. Romualdo Grigo knyga „Nunykstančios lietuvių šaknys ir jų želmenys“. Skaitytojams pristatome šio leidinio pratarmę ir uždangą. Valstybę ir valstybingumą metaforiškai galime įsivaizduoti kaip gaubtą, dengiantį tautos kūną. Žinoma – ir jos dvasią. Gaubtas reikalingas dėl santykių su pasauliu. Jis gelbsti nuo istorijos skersvėjų ir audrų. Tautos kūną gaubtu uždengti galima, bet jos dvasios – niekada. Juolab, jeigu tas gaubtas sumeistrautas svetimųjų. Arba – atsiduoda svetimu kvapu…

Romualdas Grigas.respublika.lt foto

Romualdas Grigas.respublika.lt foto

Ši knyga skiriama lietuvių tautos skauduliams ir jos šviesiai aurai aptarti. Todėl nuo pat pradžios, nuo pirmųjų eilučių kviečiu skaitytoją kartu mąstyti ir su autoriumi diskutuoti (erdvės abiem pakaks). Pvz., ar dar Mindaugui konstruojant karalystės gaubtą nebuvo paliktas per didelis plyšys slavizacijai? Ar ne nuo tada atsirado gravitacinė trauka į rytų ir pietryčių pusę – į susla-vėjusias žemes? O vėliau? Nelabai jau buvo sudėtinga gerų meistrų rankomis valstybės gaubtą padaryti „prolenkiškuoju“. Lietuvių tauta išgyveno ir „prorusiškąjį“, vėliau – „probolševikinį“…

Būta atvangos, kai gaubtas buvo meistraujamas iš „prolietuviškos“ medžiagos. Bet istorija šiai meistrystei skyrė vos porą dešimtmečių. Tačiau kokie tai buvo dešimtmečiai! Koks tautos gyvybingumas buvo pademonstruotas! Kokia dvasia alsavo ir kokiomis spalvomis rėdėsi visa valstybė! Nors čia taip pat nestigo nei politinio kibirkščiavimo, nei korumpuoto biurokratizmo, nei varguolių skurdo.
Na, o po kokiu gaubtu šiandien mes, kaip tauta, gyvename? Atsakymą Jūs, mielas skaitytojau, šiek tiek pamąstęs, susirasite pats. Gal suprasite ir tai, kodėl ėmiausi plunksnos ir kodėl būtent tokiu tekstu ir tokiu pavadinimu prisistatau Jums su savo knyga.
Bet grįžkime atgal, prie istorijos…

Tikėtina, labai tikėtina, kad senieji lietuviai lygiai taip, kaip ir prūsai, kaip ir kitos baltams priskiriamos istorijos ūkuose išnykusios gentys priešinosi pačiai tų laikų modernaus valstybingumo idėjai. Tikėtina, kad jie suvokė valstybę būtent kaip laisvę gesinantį gaubtą ir jo intuityviai vengė. Vengė, nes buvo Gamtos, gamtojautinės civilizacijos vaikai. Ir kad Gamtą (pačia plačiąja šio žodžio prasme) jie suvokė kaip visų matomų ir nematomų galių šaltinį. Jie išgyveno Absoliuto alsavimą, širdimi jautė jo pradą… Pati mūsų protėvių kalba taip pat priešinosi formalizuotam valstybės drabužiui, nes, anot žinovų, ji priklausė sakralinių, t. y. šventumo aureole spinduliuojančių kalbų klasei.
Nūdien visi skubame. Visiems trūksta laiko. Net laiškeliui parašyti… Kur lekiame? Ir ko vardan? Skubu ir aš – su praktišku patarimu.

Mielas skaitytojau, kaip Jūs elgiatės į rankas paėmęs iki tol nepažintą knygą? Greičiausiai akimis perbėgate jos turinį. Peržvelgiate vieną kitą puslapį, jo pastraipėlę – kokiu stiliumi ji parašyta? Tikiu, taip pasielgsite ir su manąja. Na, jeigu jau iš manosios turinio kas nors „krito į akis“ – tą skyrių, netgi paragrafą galite be nuostolio skaityti atskirai. Tokį „patogumą“ lėmė knygos žanras, o būtent – fragmentiniai eseistinio pobūdžio apmąstymai.
Privalau iš anksto skaitytoją perspėti: kai kurie šios knygos tekstai alsuoja sausesniu, griežtesniu akademiniu stiliumi. Šiaip ar taip priklausau šitaip rašančiųjų bendruomenei. Ant-ra vertus, apie viską rašyti publicisto plunksna pritrūkau ne tik pajėgumų, bet gal ir sąmoningo noro. Per daug viskas būtų supaprastinta. Tų tekstų galite ir neskaityti.

Nujaučiu. Kai kur savo teiginiais galiu suerzinti ne vieną. Betgi tam ir egzistuoja vadinamoji polemika – savaip išgyventų tiesų išdėstymas kitam. Beje, dėl tiesos… Kas ją yra už „uodegos pagavęs“ ir arčiau prisitraukęs?.. Kalbu apie socialinį pasaulį. O aš čia plačiau kalbėsiu dar ir apie tą, kuris nuo mūsų gerokai nutolęs.
Kiekvienas pripažįstame kaip nenuginčijamą faktą: karalius Mindaugas tapo sąmokslo auka. Kokio? Štai čia jau mums palikta erdvė ginčytis, vienas kitam priešgyniauti. Panašių erdvių polemikai – gausybė. Jas gimdo ne tik primityvus nežinojimas, bet ir su metais vis kitaip, erdviau suvokiama istorija.

Pastebėsiu: patys istorikai prisipažįsta, kad rašyti apie šių dienų valstybės, tautos gyvenimą – labai sunku. Kad viskas dar turi „susigulėti“. Kad patys faktai, ypač įvykių, procesų interpretacijos privalo išlaikyti „istorijos egzaminą“, t. y. laiko išbandymus. Betgi vėl: per tą laiką sudūlėja visas kontekstas, išgaruoja to laiko dvasia! Štai paskui ir gaudyk „zuikį laukuose“… Kaip man, atstovaujančiam sociologinę, filosofinę mintį, pavyko tokios gaudynės – nuspręsite Jūs, mielas skaitytojau.
Rašydamas šią net ir man neįprastos temos knygą, sąžiningai siekiau iš lietuvių tautos erdvėlaikio „išgriebti“ dažniausiai jau praeities dūlėsių paliestus krislus. Bet į „aną“ pasaulį teko žiūrėti tarsi pro rakto skylutę. Žiūrėjau su aistra. Intuityviai, tankiau plazdant širdžiai, išgyvenau dramatišką, man regis, tikrąsias savo prasmes praradusį pasaulį…

O šiapus rakto skylutės? Toks pat dramatiškas, keistų šešėlių ir prasmių kupinas mane ir skaitytoją supantis gyvenimas. Betgi jis yra tąsa ano, nuosėdomis nusėdusio ant mūsų, gyvųjų. Yra manančių, kad jų – tų nuosėdų, galima atsikratyti apsigyvenus kur nors kitur: Dubline, Londone, Dubajuje… Kažin. Jeigu keliauninkas jautrus, jis tą istorijos grandinę, jos džeržgimą girdės ir ten. Gal net skaudžiau…
Kiekvienas istorinis laikotarpis – tai kryžkelė, prisodrinta pasirinkimo kančios. Kokią kryptį mums rinktis? O ir apskritai – ar mūsų valioje ją rinktis?.. Betgi šita prieštaringumu alsuojanti pasirinkimo kančia teikia mums kapitalą! Ji yra mūsų dvasinio gyvenimo, mūsų valingumo šaltinis. Dar daugiau – ne tik lokalios, bet ir visuotinės kultūros atsinaujinimo šaltinis.

Yra manančių: palikim protėvių istoriją, tą jos grandinės džeržgimą pačiai istorijai. Užsimirškime. Gyvenkime įsiliedami į užliūliuojantį pasaulio triukšmą ir skubą. Nebesidairykime į pakelėse dar tebestovinčius kryžius ir atsiduokime juslėmis alsuojančiam gyvenimui… Koks mano atsakymas? Jeigu tu nežinai ir nenori žinoti savo tautos istorijos, širdimi neišgyveni skaudaus jos aido – tu prarandi dalį žmoniškosios vertės. Daraisi neįdomus nei airiui, nei anglui, nei Dubajaus musulmonui. Tavo jausmų pagava ir gama tampa skurdi. Tu nebepagauni ir savo buvimo pasaulyje tikrosios prasmės…

Bet gausėja naujųjų piligrimų. Plečiasi jaunuomenės gretos, kurie, lyg anų laikų maldininkai, keliauja po pasaulį, aplanko tolimiausius jos kampelius ieškodami ne aukso ir pramogų, bet gaudydami ten gyvenančių ar gyvenusiųjų genčių ir tautų dvasią. Ir jie grįžta į namus taip, tarsi būtų aplankę Juodąjį Mekos Akmenį ar Kristaus Karstą… Pakeliaukime.

P. S. Panašios į šią knygos rašymas – sunkus, alinantis darbas. Tokiais atvejais gelbsti artimieji – jų nenuilstantis, jėgų suteikiantis dėmesys. Teksto „gimdymo“ kančias lengvino mano žmona Zita. Mano geroji kaimynė Liucija Butkūnaitė su neįtikėtina kantrybe iššifruodavo mano „hieroglifinį“ raštą ir knygai suteikė kompiuterinį pavidalą.

Be galo dėkingas ir savo bendraminčiams. Jeigu ne jų moralinė paskata (kuriai erdvė, atstumai neturi reikšmės) – knyga kažin ar būtų išvydusi dienos šviesą. Jiems pirmiausia ši mano knyga ir skiriama.

Skaitytojams pristatome šio leidinio – uždangą.
Mintys apie bifurkacinį tašką ir tautos Dvasią

Kai viena tauta gerbia kitą, remia jos vertybių
ugdymą, jos kultūrą, tai ji paklūsta Kūrėjo valiai ir leidžiasi jos vedama.
Ir nebeliks tada ko bijoti. Nes niekad nepražus tai, kas išlaiko
savo būties prasmę ir savo gyvenimo būdu ją vykdo.
Vydūnas

Kai kam gali susidaryti vaizdas, jog tai, apie ką kalbame, yra retrogradiška. Kad puoselėti tautiškumą ir net valstybinį patriotizmą nėra jokios būtinybės. Kad visam tam tiesiog nėra rimtesnių priežasčių, tarp jų – ir fizinių priešų. Gerai būtų, jeigu taip būtų… Jų visada yra. Šiandien jie – su visai kitais, netradiciniais veidais. Taip kalbėdamas pirmiausia mąstau apie tai, ar įmanoma išsaugoti humanistinę kultūrą paties žmogaus vardan. Ir – prasmingiau integruoto pasaulio vardan. O priešas kur? Jis ten, kur lokaliniuose lygmenyse nurašoma istorinė atmintis. Jis ten, kur tarsi dykumos smėliuose be pėdsakų dingsta ne šimtais, bet tūkstančiais metų kurtas dvasinis žmogaus pasaulis, jį kūręs etnokultūrinis paveldas… Priešas ten, kur plačiau atveriami vartai suzombėjimui ir nužmogėjimui; mankurto ir kiborgo (žmogaus, nebeturinčio ir nepaisančio istorinės atminties, kultūros paveldo) įsitvirtinimui. Priešą galima įžvelgti ir ten, kur lyg žliūgės daržininko lysvėse laisvai skleidžiasi nusiteikimas tapti tik pasaulio piliečiu. Neonomadai (naujieji klajokliai) globalizmo ideologijai labai parankūs jau tuo, kad savaime ardo tradicinius nacionalinius riboženklius ir tuo pačiu plečia erdves rinkos fundamentalizmui.
Lietuvių emigrantų gausėja. Jų rasime jau vos ne visame pasaulyje! Jeigu jie išsineš ir išsaugos tautinės savasties dvasią ir jeigu pati istorinė Tėvynė jiems nebus abejinga, tai jie Lietuvai gali suteikti daugiau kūrybinių galių ir modernaus nacionalumo. Ir tuo pačiu – gali prisidėti paįvairindami pasaulio spalvas. Tauta, palaipsniui prarandanti savo istorinio ir civilizacinio vaidmens suvokimą (t. y. savo kaip istorijos subjekto supratimą ir jo realizavimą) – iškrenta iš civilizacinio vyksmo. O ir šitų reiškinių esmės, jų vaidmens nesuvokianti valstybė nebeatlieka jai skirto vaidmens. Tampa beveide. Ją pačią paliečia irimo ėduonis… Visuotinės krizės požymiai įgauna visuotinės mutacijos (išsigimimo) pavidalą.
Štai tokį ir panašų „susimąstymo“ būvį, kalbant kibernetikų kalba, galėtume įvertinti kaip bifurkacinį. Nors teoriškai, bet vis dėlto tikėtina, kad toks „susimąstymas“ gali tapti išeities pozicijomis keičiant situaciją. Tikėtina, kad ir realiajame gyvenime galima bifurkacinė padėtis. Aiškiau kalbant, kad iš dabarties, ją kritiškiau įvertinus ir atsakingiau susiorganizavus, galėtų nusidriekti kokybiškai skirtingos lietuvių nacijos (tautos) bei jos valstybingumo raidos trajektorijos. Tos, kurios rodytų aiškesnį „ropštimąsi“ iš „į pakraštį, į neapibrėžtumą nustumto“ būvio. Tai galėtų atsitikti, tarkim, dėl kokio nors proveržio intelektualiniame, politinės sąmonės ir kultūros pasaulyje, adekvatesnės informacijos apie susiklosčiusią realybę ir rimtesnių korekcijų vadybos strategijoje. Dėl aktyvesnio, labiau ir išmintingiau organizuoto piliečių dalyvavimo valstybės gyvenime (ypač savivaldybių veiklos kontrolėje). Dėl valdžioje atsidūrusios, platų akiratį turinčios ir sutelktą valingumą demonstruojančios politinės jėgos, netgi iškilesnių asmenybių grupės. Netgi dėl kokios nors stichinės nelaimės ar demografinės katastrofos (!) ir pan.
Nors valandžiukei vėl prisiminkime mūsų protėvius…
Tai jie, įtvirtindami savo dvasinę kultūrą, savo tapatybę ir suvokdami išlikimo galimybę, vos ne rankomis (!) pylė alkakalnius, pastatė daugybę piliakalnių. Daugelis iš tų piliakalnių buvo visai ne gynybinės paskirties, o šventikalniai, t. y. tikrų tikriausios teritorinių bendruomenių šventyklos po atviru dangumi. Saviti analogai krikščioniškosioms bažnyčioms ir cerkvėms. Tankaus piliakalnių ir šventikalnių tinklo dėka mūsų protėviai išliko. Susiformavo kaip tauta, prisirišusi prie savo gimtinės. Sukūrė savo valstybę. Betgi istorijos peripetijose pastaroji kažkaip „išslydo“… Deformavosi… O patys piliakalniai? Šventikalniai? Jie liko. Bet mūsų pačių jau pamiršti. Po nedovanotinos užmaršties (ir plebėjiškumo) sluoksniu stūkso tai, kas iš tiesų sudaro neįkainojamą Europos kultūros ir civilizacijos įrodymą, unikalų jos turtą…
Tikslinga, labai tikslinga būtų sutelktais aspektais: sociosofiniu ir istoriosofiniu, politologiniu ir kultūrologiniu ir kt. plėtoti bendrą lietuvių tautos (sudarančios Lietuvos gyventojų absoliučią daugumą) socioetnogenezės (tautodaros, tautokūros) teoriją. (Gink Dieve, nemėgdžiojančią „Globalios Lietuvos“ projekto.) Ji neturėtų būti palikta „plyname lauke“ – jos autorių stalčiuose. Ji turėtų sudaryti Lietuvos valstybingumo strategijos pamatą; modernios lietuvių politinės nacijos (į kurią lygiomis teisėmis įeina tautinės bei etninės mažumos) raiškos praktiką. Lietuvių tauta ir jos valstybė, dramatiškėjančių pasaulio iššūkių akivaizdoje, negali likti – kaip dabar – „išsivaikščiojimo“ (demografinio kataklizmo), kultūrinės, socialinės ir ypač politinės dezintegracijos pozicijoje. Tai būtų artima savanoriškam tautos susinaikinimui…
Galima pakaltinti autorių už tai, kad nevisavertiškai, t. y. neadekvačiai jisai suvokia realybę, kurioje visi mes gyvename… Ką gi, pasiteisinimui atsakysiu taip: kiekviena filosofija savo prigimtimi linkusi pasikelti aukščiau realybės. Ji linkusi kalbėti apie įsivaizduojamą, konstruotiną pasaulį… Mąstymas, minties sklaida – tai vienintelis turtas, kurio niekas, ničniekas iš mūsų negali atimti… Jis palaiko ne tik proto, bet ir kūno gyvybingumą.
Pasidalysiu dar viena „sparnuota“ mintimi.
Tikiu: skaitytojas ne kartą buvo susidūręs su metafora – Tautos Dvasia. Ją ypač mėgo mūsų iškilusis mąstytojas Vydūnas. Ši metafora man ilgą laiką buvo nelabai aiški ir suprantama. Beformė… Bet štai, parašęs šią knygą, nuomonę keičiu. Metaforoje įžvelgiu „kūno“ formas. Gal teisingiau būtų sakyti – pagaunu erd-vėlaikyje sklandantį substancionalumą (dvasią). Na, kad ir mąstant apie didįjį, daugiatomį lietuvių kalbos žodyną. Ar mūsų laikus pasiekusi sąvokų gausa, jų archaika, nuostabus turinys ir skambesys neišreiškia Tautos Dvasios?
O lietuvių liaudies dainos? Tie keliolika publikuotų tomų, gulinčių lentynose – ta kuklutė ledkalnio viršūnė? Ledkalnio viršūne vadinkime ir tuos instituto saugyklose dulkančius fondus. Pats ledkalnis seniai, seniai ištirpęs ir išpūkštytas laiko skersvėjuose… Šiuo atveju priminsiu kitataučių vertinimus – apie jų susižavėjimą ne tik dainų gausa. Ir ne tik dvasios magija alsuojančiu dainų turiniu. Juos stebina prigimtinis lietuvio kūrybos polinkis. Stebina lietuvio jausminis pradas, jo gebėjimas susilieti ne tik su Gamta, bet ir tą organišką vienį išreikšti žodžio, sąvokos filosofija… Argi visa tai ne Tautos Dvasios raiška? Ar tai ne konkretūs, pagaunami jos kontūrai?
Abu mano suminėti ir pasauliui išskleisti atvejai: ir didysis Žodynas, ir didysis Dainynas – buvo pasišventėlių rinkti daugel metų. Tik vėliau susisteminti mokslo institutuose. Dirbta ne dešimt metų ir ne dešimties žmonių!.. Bet turime ir kitų unikaliai surėdytų darbų, pakankamai akivaizdžiai bylojančių apie Tautos Dvasios substanciją. Šio teiginio tąsai vėlgi apsiribosiu dviem pavyzdžiais. Abu jie – iš pastarųjų metų…
Pasklaidykime žymaus fotomenininko Rimanto Dichavičiaus sudarytus albumus „Laisvės paženklinti“… Į jus pliūptelės neįtikėtinu būdu suburta, gausumu stebinanti kūrėjų plejada! Jūs svaigsite nuo užplūdusios dvasinio katarsio bangos! Neįsivaizduojama!.. Paskutinį žodį pavartojau dviem prasmėmis. Pirma – tai įvairaus profilio menininkų meilė savo Tėvynei ir tos meilės pagimdyti kūriniai. Antra – paties albumų sudarytojo asmenybė. Neįtikėtina, kad tai – tik vieno žmogaus darbas: enciklopedinio pobūdžio kūrinija, įtaigiai išskleidžianti Tautos Dvasią… Kaip čia, šiuo atveju neprisiminti senovės romėnų posakio: ars longa, vita brevis. Menas yra amžinas, o gyvenimas – trumpas.
Antras pavyzdys (liudijimas) – tai jau bemaž du dešimtmečius leidžiamos „Lietuvos valsčių“ serijos įspūdingi (visais atžvilgiais) enciklopediniai leidiniai. Šių epiloginių eilučių skaitytojui privalau kai ką priminti… Valsčiai – buvo mažiausi, pamatiniai administ-raciniai-teritoriniai valstybinio tvarkymosi vienetai. Jie Lietuvoje susiformavo apie XIX a. vidurį ir egzistavo iki sovietinės okupacijos – panaikinti 1950 metais. Valsčiai jungė tapačios etninės kultūros ir šnektos (patarmės) gyventojus. Jų ribos dažniausiai sutapdavo su parapijų ribomis… Iš jau publikuotų keliasdešimt storų valsčiams skirtų foliantų į jus padvelks po kruopelytę surankiota tame valsčiuje išgyventa ir kaip upelis nutekėjusi istorija, tebekibirkščiuojantys etninės kultūros bei tautosakos bruožai, dar gyvybę rodanti to krašto žmonių šnekta. Rasite čia ir suregistruotas netektis, įžymesnių asmenybių biografijas ir dar daug ko… Tiesiog į jūsų širdį alsuos nuolat kenčianti, bet niekada nenurimstanti to krašto dvasia.
Vėlgi, šio neįtikėtino serialo sumanytojas, organizatorius ir finansinis mecenatas – viename asmenyje. Tai – prieš laiką pražilęs, visą save sumanymui aukojantis Petras Jonušas, „Versmės“ leidyklos steigėjas ir vadovas. Jisai skuba. Skubina ir kitus. Nes puikiai, įžvalgiai suvokia: praeis dar metai, kiti – ir nebeliks ne tik talkininkų, bet ir tų, kurie papasakotų apie savo Tėviškę – gimtuosius valsčius. Kurie prisimintų ne tik savo tėvus, bet ir prosenelių gyvenimą – jų kultūrą, jų pasaulėjautą.
Nemanau, kad nukrypsiu nuo tiesos teigdamas, jog mano vaikystės ir paauglystės metais Tautos Dvasia, man regis, dar gyvybės sklidina, nors ir pakirstais sparnais, bet tebesklandė virš Lietuvos miestelių ir sodžių, virš laukų ir kloniais nuvingiuojančių upių ir upelių. Ją nesunkiai galėdavai pagauti širdimi. Tačiau ginklas ir prievarta atliko savo darbą. Gal pavargo ir širdis…
Šių eilučių (ir knygos) pabaigai mąstau: iš kur, iš kokių gelmių gimsta ir skleidžiasi Tautos Dvasia? Kokie šaltiniai maitina šitaip, metaforiškai įvardinamą substanciją? Atsakymą regiu labai aiškų. Tai – nuolatinė prigimtine kultūra sugiminiuotų žmonių kova už savo egzistenciją. Nuolatinė, nesibaigianti kova už prigimties skirtą vietą po žvaigždėtu Dangumi. Nuolatinės grumtynės su nežinia, kodėl, iš kur ir kokiomis formomis atsirandančia prievarta.
Tautos Dvasią gimdo ne tik kančia. Ją gimdo negęstantis Darnos ir Gėrio siekis…

mokslasplius.lt

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.