0

Apie istorinius Lietuvos burlaivius ir burvaltes (1)

liepos 31, 2013 Istorija, Laivyba

Simas Knapkis: Kam irkluoti, jei gali buriuoti

Prieš gerą dešimtmetį Greifsvaldo ir Rostoko universitetų dėstytojas (tuo metu dirbo ir Klaipėdos universitete) dr.  M. J. Springmann Vilniuje Bernardinų bažnyčioje rado, o kitaip tariant – identifikavo, seniausią laivo iliustraciją Lietuvoje. Tai freskos fragmentas, vaizduojantis burlaivį.

01. Bernardinų bažnyčios freskos fragmentas su bienu iš burlaivių (R.Janonienė)

Bernardinų bažnyčios freskos fragmentas iš R.Janonienės “Bernardinų bažnyčia ir konventas
Vilniuje”(žr. kairėje pusėje virš klausyklų – skipper.lt past.)

Brolio Algio teigimu, bernardinai buvo bene labiausiai į misijas buriavęs ordinas, tokiu pat būdu atvykęs ir į Lietuvą.

1539 m. Olaus Magnus  Venecijoje išleidžia žemėlapį Carta Marina, kur netoli Vilniaus ir Kauno nupaišyti 3 burlaiviai (Naves Frumetarie), kurių vieną Centrinio Lenkijos jūrų muziejaus direktorius dr. J. Litwin (Die Memel, Wittinen und die Binnenschiffahrt nach Königsberg – liet. Nemunas, vytinės ir vidaus laivyba į Karaliaučių) identifikuoja, kaip lietuvišką vytinę, o dr. Springmann (beje, antrąją disertaciją rašantis apie tradicinius Baltijos burlaivius) linkęs manyti, kad tai trys vytinės.

02. Vytinės (O.Magnus)

O. Magnus vytinės

Pirmu atveju seniausias laivo pavaizdavimas Lietuvoje – ne nacionalinis laivas (tai tipinis laivų vaizdavimas freskose), kitu –  lietuviškas burlaivis vaizduojamas ne laivo tėvynėje. Nenagrinėsiu klausimo kodėl, nes ir istorijos ne specialistams jis daugiau mažiau aiškus, o specialistams tai banali tema.

Tai, kad „lietuvis“ (kabutėse, nes tame žodyje talpinu gentis, etnines grupes vienaip ar kitaip susijusias su Lietuvos vardu) bijo vandens ir kodėl taip yra, svarstė rašytojas religijotyrininkas G. Beresnevičius ir Lietuvos Jūrų muziejaus (toliau LJM) istorikas Romualdas Adomavičius. „Lietuva – jūrinė valstybė“ – vieniems tai pasididžiavimą keliantis šūkis, kitiems – ironiškas teiginys, bet blogiausia, kad šiose argumentų batalijose pamirštama didžioji visuomenės dalis – abejingieji… Gal verta panagrinėti, ar galėjo būti kitaip?

Kuršių gentis, kurios dalį asimiliavo žemaičiai, buvo žinomi Baltijos piratai ir prekybininkai, pasak V. Žulkaus (žr. „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“), tam tikrais laikotarpiais piratavime perimdavę iniciatyvą iš skandinavų vikingų. Remiantis skandinavų sagomis (pvz., „Egilio saga“ – išversta ir į liet. k.) bei Žulkaus ir kitų archeologų tyrinėjimais, kuršių, o gal ir pačių vikingų (Linkūnai) prekyba dabartinės Lietuvos teritorijoje nebuvo vien tik jūrinė, nes jūriniais burlaiviais buvo galima pasiekti ir Kauną (iki dabartinės Tilžės – vien burės pagalba).

Lyginant to meto Baltijos jūros burlaivius skirtinguose regionuose pastebima daug panašumų – tiek technologine, tiek kokybine prasme. Išimtis buvo slavų laivai, kurių laivams naudotos lentos buvo jungiamos ne geležinėmis kniedėmis, o mediniais kyliukais.

Tarp archeologų radinių pajūryje rastos ir laivų kniedės, kurios gali byloti apie kuršių laivų technologinį panašumą, lyginant su skandinavų laivais.

03. Lietuvos pajūryje rastos kniedės (V.Žulkus)

Lietuvos pajūryje rastos kniedės (dr. V. Žulkus)

Deja, rimtesnių radinių kol kas nėra, bet, pasak dr. Springmann, tai neraiškia, kad jie nesislepia jūroje ar upių žiotyse. Galimybių ką nors rasti buvo (ir dar yra) Šventojoje, bet gilinimo, valymo ir statybos darbai visa tai gali sunaikinti.

Lyginti su Latvijos teritorijoje gyvenusių kuršių laivais negaliu, nes neturiu duomenų apie jų radinius, bet galima ieškoti sąsajų su Prūsijos teritorijoje gyvenusių genčių (garsėjusių prekyba) laivais. Kaip pavyzdį galima pateikti su Koperniku siejamame  Fromborke (buv. Frauenburg), kuriame rastos XI a. laivo liekanos galimai siejamos su prūsų genčių (sembų, notangų, varmių ar kt). gentimis.

04. Prūsų laivas (Velička)

Prūsų laivas (pagal Veličką)

Kaip istorija susiklostė kuršiams – žinoma. Jie, kaip ir kitos baltų gentys, buvo nustumti nuo jūrinių reikalų (nuo burlaivių statybos taip pat), jiems liko tik teisė žvejoti priekrantėse.

O kas butų, jeigu būtų: jei Lietuva būtų pirmiau užėmusi pajūrį, o valdovo dvare būtų sėdėję kuršių ar sembų didžiūnai (nūnai vadinami lobistais), skatinę mesti jėgas jūrai?!

Gal kryžininkų riteriai Nemunu aukštyn (į Marienburgą) nebūtų plaukę, o Vytautui nereikėję laivais stiprinti Gardino įgulos (kokie tai laivai buvę?)? Gal pirmas laivo pavaizdavimas būtų buvęs su Jogaila ar Vytautu, plaukiančiais derėtis su teutonais ne Nemunu (žemyn), bet Kuršių mariomis į savo jūrų uostą Klaipėdoje? Gal Karolio laivai Salacgryvoje būtų turėję gintis ne nuo Chodkevičiaus  strugų (upinis laivas), o Vizbyje nuo galeonų, ir Žygimanto Augusto pramoginis laivas Galvėje nebūtų buvęs kažkas nepaprasto, burlaivių epochą baigiant lietuvių, ne vokiečių statytomis škunomis?..

Grįžtant prie realijų  – lieka tik rankioti praleistų galimybių likučius, iš kurių sudaryti jūrinės nacijos  neįmanoma, bet įkinkyti vien į žagrę neteisinga, nes tai nėra tiesa. O ir žagrė nesvetima olandams, indams, britams, prancūzams, kinams, amerikiečiams – kažką jų išauginamo laivais juk reikėjo plukdyti.

Lietuvos žemėlapį patyrinėjus reikia paieškoti gyvenamų vietų, įkurtų ne prie vandens. Vanduo – tai gėrimas, tai žuvis, tai švara, tai kelias, ir kuo kelias ilgesnis, tuo greičiau ir kuo mažesnėmis sąnaudomis norisi pasiekti tikslą. Taip net gūdžiausiame provincijos užkampyje irklą ir kartį keitė žėglys (nuo vok. – Segel – burė).

Eilę metų besidomėdamas tradicinių laivų statyba susidūriau su laivelių korpusų gamybos, apibūdinimo visai neatsitiktiniais „sutapimais“ Lietuvoje. Ruošiant vytinės statybos projektą teko paskaityti apie istorinius Tėvynės vandens kelius, jų reikšmę krašto vystymuisi bei analogijas kitose šalyse. Dėl to žodį sutapimas įrėminau kabutėmis, nes esu įsitikinęs, kad vandens keliai buvo ne vien prekėms, bet ir žinioms. Apžvalgą suskirsčiau pagal akvatorijų rūšis lemiančias luotužių konstrukciją ir burės panaudojimo galimybes (kas ten yra buriavęs  – supras lengviau), o išsireiškimai „aptikau“ ir pan. naudojami turint omenyje paveikslus, nuotraukas, piešinius, brėžinius, kadangi nenutrūkstamos plaukiojimo burėmis tradicijos praktiškai neliko.

Tekste naudojamas žodis „modelis“ yra sąlygotas šiandienos mąstysenos (dėliojimo į lentynėles), kuris kardinaliai skiriasi nuo anų dienų sampratos. Seniau samprata „bradinė valtis“, „vytinė“ ar „kogas“ reiškė daugiau laivo paskirtį, nei konkretų brėžiniais (kurių dažniausiai nebuvo) ir terminais įrėmintą modelį. Taip vytinės pavadinimas tapo bendriniu (kaip ir kurėnas), kuriuo panemunių gyventojai pradėjo vadinti laivus plaukiančius Nemunu, nors pats „modelis“ išvaizdoje ir pasikeitė.

XXIa. prasidedant teko išvysti Nemuno nuotrauką su burine valtimi. Laivadirbių dinastijos (deja, nutrūkusios) atstovas iš Kidulių V. P. Ulinskas pasakojo, kad tėvas plaukiojo į turgų su bure. Iš pasakojimo susidarė įspūdis, jog burės naudojimas nebuvo kažkas nepaprasto, ir valtys nebuvo laikomos burvaltėmis, tiesiog papūtus pakeleivingam vėjui buvo statomas stiebas, šprinto pagalba keliama burė, o vietoje vairo panaudojamas irklas. Plaukimui vėjas nebuvo panacėja nuo irklavimo vargo, veikiau pagalbininkas.

Žvejas iš Veliuonos Vincas Balnys žvejodavo 6 kilometrus leisdamasis pasroviui, o paskui tą patį atstumą parirkluodamas, o jei vėjas pakankamas (ir burę pasiėmęs) – tai ir parburiuodamas. Sprendimas plaukti su bure ar irkluoti būdavo priimamas priklausomai nuo gaištamo laiko.

Burvaltė-Nemune

Burvaltė Nemune (iš e-foto.lt)

Panašiai buvo ir Nemuno deltoje, kur pagal J. Plonaičio liudijimą „Memel dampfbot“ straipsnyje „Kähne fon Minge“ („Mingės valtys“) egzistavo net trys valčių rūšys, kurias vadino irklinėmis, nors jomis dažniausiai buriuodavo.

Šis atradimas privertė kitaip pažvelgti į vandens bijančios nacijos palikuonių santykį su laivyba. Tiesa, labai apmaudu, kad ta kultūra išnyko nespėjus jos užfiksuoti, o ir liudininkai išėjo Anapilin. Apmaudu.

Apmaudu ne dėl to, kad kažkas nedžiugina akies plaukiodami tomis valtimis ir laivais. Apmaudu, kai pats sėdi tokiame laive ir jautiesi kvailiu – laivas neklauso, ir esi priverstas išradinėti (vandens) dviratį. O Anapilin iškeliavusiems upeiviams ar marių, ežerų, jūros žvejams nebuvo apmaudu – kam gaišti su irklavimu ir buriavimu, jei laive galima turėti motorą?…

Tekstas ir iliustracijų parinkimas © Simas Kapkis//http://skipper.lt

Bus daugiau

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.