0

SŪDUVOS DVASIA PAKILO, SUVALKIETĮ PABUDINO

rugpjūčio 18, 2013 Baltų kalbos, Istorija, Renginiai

Apie Sūduvos ir Suvalkijos pavadinimo paslaptis, iš istorijos ūkanų pakylančius Marijampolės piliakalnių neįtikėtinus archeologinius radinius, bei baltų pasaulėžiūrą ir Amžinosios ugnies svarbą dalinsis žiniomis ir įžvalgomis:

*Sūduvos krašto kultūros, istorijos draugijos vicepirmininkas Kęstutis Subačius;

* K. Griniaus memorialinio muziejaus vyr. fondų saugotojas Tomas Kukauskas

*Marijampolės savivaldybės vyriausias paminklosaugininkas Gedeminas Kuncaitis;

*Baltųjų žynių dvasininkas, etnopsichologas, DARNOS mokyklos ir žynių akademijos KURONAS įkūrėjas ir vadovas Liutauras Balsys Baltasis

Nemokamame renginyje jus vaišins žolininkė Žydrūnė Leonaitė

Kvietimas_vidus

Knyga „Sūduvos kraštas“, knygą galima įsigyti pas autorių

Ištrauka iš knygos
TIKĖJIMAI
Kiekvieno tikėjimo esmė yra dvasinis,fizinis veiksmas, kuriuo išreiškiamas tas tikėjimas. Jis tampriai susijęs su žmogaus bendruomenės gyvenimu. Praeities tikėjimų atspindžius geriausiai galima atsekti laidojimo paminkluose.
Laidojimo apeigos viena seniausių ţmonijos dvasinės kultūros apraiškų. Mirtis įvairių bendruomenių, genčių buvo labai įvairiai traktuojama ir suvokiama. Baltai mirtį traktavo kaip mirusiojo išėjimą į kitą neţinomą , įvairiai įsivaizduojamą pasaulį.
Mirusieji būdavo aprūpinami įkapėmis reikalingomis išėjusio į pomirtinį pasaulį gyvenimui.
Vyrų kapuose daţniausiai randama ietigalių, kovos peilių, kalavijų ir vyriško darbo įrankių–dalgių, kirvių, galąstuvų ir panašiai. Moterų kapuose pagrinde būna pjautuvas, verpstukai ir kiti namų ruošos daiktai.
Amžių bėgyje lėtai, bet keitėsi mirusiųjų laidojimo būdai. Archeologų – istorikų yra nustatyta vadinamas griautinis kapas, degintinis, po jo vėl sekęs griautinis ir vėl degintinis, kurį su krikščionybės įvedimu pakeitė nedegintinis – inhumacinis laidojimas . Laidojimo būdo chronologiniam vaizdui susidaryti reikia trumpai apţvelgti laidosenos formų kaitą.
Skaitoma, kad Europoje mirusiųjų deginimo paprotys išplito 1600 – 1200 m. pr. Kr. Iš pradžių Europoje būta dviejų centrų iš kurių plito šis paprotys, tai Padunojo ir Padnieprės. Į čia
paprotys atėjo su prekybiniais ryšiais iš Maţosios Azijos. Mirusiųjų deginimo papročio pradininkais, prieš III tūkstantmečius pr. Kr., yra laikomi šumerų dvasininkai, jie
tuo laidojimo būdu teigė, kad ugnies jėgos padeda mirusiojo sielai išsilaisvinti iš kūno, apsivalyti ir tapti nemirtinga…
<…>

Skaitoma, kad II tūkstantmečio pradţioje mirusiųjų deginimo paprotys tampa pagrindiniu beveik visoje Lietuvoje tame tarpe ir Sūduvoje. Kremacijos paprotys Lietuvoje ir prūsų žemėse

tolygiai stiprėjo. Jis tapo tarsi kovos uţ savo laisvę simboliu, nes krikščioniškasis pasaulis kremaciją laikė pagonybės simboliu, o krikščionybės skelbėjas Vokiečių ordinas ţiauriausiais metodais ţudė ir naikino to tikėjimo ţmones, grobė jų ţemes ir vertė juos savo vergais.
Net ir įvedus krikščionybę, lietuviai dar ilgai laikėsi savo tikėjimo. Mirusiųjų deginimo paprotys tapo II tūkstantmetyje ne tik tikėjimo reikalu, bet jis padėjo konsoliduotis atskiroms gentims, o tai vedė prie lietuvių tautybės susidarymo. Rytų baltams priklausanti pilkapių kultūra, su vyravusia mirusiųjų kremacija, darė didelį poveikį kitoms etninėms grupėms jungiantis į besiformuojančią Lietuvos valstybę ir pirmoje eilėje centrinei baltų genčių grupei. Čia noriu pateikti Norberto Vėliaus sudarytą apytikslį senųjų baltų arealų ribų ţemėlapį dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Jame aiškiai matome, kad Sūduva yra takoskyroje tarp rytinio ir centrinio arealo. Dalis sūduvių genčių – dainaviai priskirti rytinei grupei, kita dalis centrinei ( pav.–N.Vėlius. Senovės baltų pasaulėžiūra 52p. ţem.).
<…>

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.