0

SENIEJI DZŪKŲ AMATAI IR VERSLAI

gruodžio 11, 2010 Amatai

Smėlingoje Dzūkijoje miškas buvo pagrindinis gyventojų pragyvenimo šaltinis. Žiemą žmonės kirto medžius, tašė sienojus, gamino pabėgius, pavasarį žvejojo, vasarą uogavo, medžiojo, džiovintus grybus parduodavo net tolimų Rusijos gubernijų pirkliams, plukdė sielius, darė namų apyvokos daiktus, Drevininkai medžiuose įsirengdavo dreves, kopinėjo medų, turėjo savo papročius, savą teisę. Medų gyrė ir užsienio keliautojai. Šis verslas išliko iki šių dienų, nors drevinė bitininkystė jau XVII-XVIII a. ėmė užleisti savo pozicijas naminei bitininkystei.
Nemunu burliokai vilko laivus (botus), pakrautus javais, ąžuoliniais šulais, statinėmis ir kitomis prekėmis. Rūdininkai iš limonito (pelkių rūdos), susikaupusio durpynuose, paupiuose, paežerėse, pelkėse, lydė geležį. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio Merkinės apylinkėse klestėjo keramikos amatas.
Iki antrojo pasaulinio karo Merkinėje ir jos apylinkėse buvo trys malūnai, lentpjūvė, milo vėlykla, degamos kalkės, triūsė siuvėjai, kurpiai, mūrininkai ir kitokie amatininkai. Dzūkai liejo žvakes, audė, pynė vyžas, krepšius iš vytelių, balanų, šaknų.

  • MEDŽIO APDIRBIMAS IR PERDIRBIMAS

Miško kirtimas – seniausias, išlikęs iki šių dienų dzūkų verslas.
Medienos produktai ir perdirbta miško medžiaga iš Lietuvos pradėta eksportuoti jau XIII-XV a., o ypač XVI a. Vakarų Europoje didėjant ne tik pelenų ir dervos, bet ir pušinių rastų paklausai, iš didžiagirės buvo išvežama daug medienos. Pirmiausiai buvo kertami miškai, esantys prie plukdomų upių. Medžius iki 1955 m. pjaudavo tik skersiniais pjūklais, medieną iki 1950 m. traukdavo tik rogėmis ar ratais įsirėžę arkliai.
Potašo, gaminamo iš medžio pelenų, reikėjo stiklo, dažų, audinių, chemijos, muilo, pramonei. Atamano prižiūrimi, amatininkai, vadinami būdininkais, miškus paversdavo pelenais, už tai gaudami atlyginimą, maistą ir rūbus.
Daug kur naudota ir derva. Ja tepdavo prieplaukas, laivus, trobesių dalis, o degutu – medines vežimo ašis, malūnų dantračius, gydydavo vaikus, girdydavo karves ir t. t. XVIII a. dervininkų atlyginimas buvo dvigubai aukštesnis, negu medkirčių.
Lietuvoje miškus sakinti pradėta tik 1915-1917 m. Sakai naudojami avalynės tepalui, grindų vaškui ir kitiems gaminiams.
Kiekviename kaime būdavo keletas nagingų statybos meistrų ar puikių amatininkų, tačiau beveik visų sodybų žmonės eidavo dirbti į mišką.
1864 m. nutiesus Peterburgo – Varšuvos geležinkelį, pastačius Marcinkonių geležinkelio stotį, prasidėjo intensyvi valstybinių miškų eksploatacija.

  • MEDŽIO MEISTRAI

Medžio meistrų dirbiniai labai įvairūs – pradedant trobesiais, kryžiais ir baigiant įvairiais buitiniais reikmenimis. Medžius statybininkams iki Pirmojo pasaulinio karo ir tam tikrą laiką po karo paruošdavo lentų pjovėjai (dročiai). Vėliau sienojus daugiausiai pjaudavo lentpjūvėse. Trobesius dauguma statė pagal užsakovo planą ir išgales, pagal laiko madą.
Esant reikalui, meistrai dirbdavo ratus, vežimus, ūkio padargus, medinių namų apyvokos daiktus.
Beveik visi amatininkai – statybininkai, dailidės, staliai – buvo mažažemių arba bežemių vaikai. Mokslas pas medžio meistrą trukdavo trejus metus.
Dailidės – gyvenamųjų namų apdailininkai – dažniausiai dirbo pavieniui. Viengungiai daugiausiai eidavo toliau po kaimus, vedusieji dirbdavo kaiminystėje arba namuose.

  • Žvakių liejimas

Žvakės dar liejamos senuoju būdu ,,su lanku”. Tai senas būdas, (manoma, kad nuo XIV a) išlikęs šilinių dzūkų kaimuose. Ištirpintas vaškas statomas su dubeniu ant karštų bulvių ar burokų katilo (,,kad neužstengtų”). Ant kiekvieno ,,kriukelio kariamas siūlalis ir vaškas pilamas ant siūlo”. Apsukus ratą, procedūra kartojama.
Iki XX a. vidurio bitininkystės verslas Dzūkijoje gan primityvus, o apžiūrinėjant išlikusius žvakių liejimo darbo įrankius ir stebint darbo procesą, galima galvoti, kad ir procesas, ir įrankiai labai mažai kito.
Dabartinių žvakių liejikų, gyvenančių Dzūkijos nacionaliniame parke, pagrindinė žaliava vaškui gauti yra seni koriai, sudegusios žvakės arba parafinas. Meistrai šio darbo paslapčių išmokę ir įrankius paveldėję iš savo tėvų, artimųjų, giminaičių, kurie praeityje yra laikę bites. Žvakių liejikų, kaip ir dievdirbių, buvę mažai. Tai greičiau pomėgis, o ne verslas. Nors žvakės visada turėjusios paklausą ir savo vertę.
Prisimenančių ir pasakojančių, kaip žvakes lieja, yra daugiau, bet turinčių darbo įrankius ir tebeliejančių mums žinomi vos penki. Visų meistrų darbo principas tas pats.

  • MIŠKO GĖRYBIŲ RINKIMAS

Jau XVII – XVIII a. džiovintais grybais buvo atiduodama dalis duoklės kunigaikščiui ir dvarams. Jie buvo pardavinėjami aplinkiniuose turguose. O XIX a. antroje pusėje nutiesus geležinkelį, supirkėjai iš Marcinkonių, Zervynų ir kitų aplinkinių kaimų džiovintus baravykus gabendavo į Vilnių, Varšuvą, Peterburgą. Marcinkonių kaimo valstiečiai grybingais metais nebedirbdavo lauko darbų, o visą laiką skirdavo grybų rinkimui.
Dzūkai miškuose uogaudavo. Vertingiausias didžiosios girios turtas – spanguolės. Jas nuo seno rinko dauguma vietinių gyventojų. Uogos būdavo perrenkamos, supilamos ant namo aukšto ir žiemą ar net pavasarį parduodamos.
Dar vienas labai senas verslas – vaistažolių rinkimas. Seniausiai vaistažoles rinko žolininkai, žiniuonės, senutės. Tai buvo liaudies medicinos pagrindas. Vaistažolės buvo pardavinėjamos aplinkiniuose kaimuose, jas plačiai naudojo nuo XIX a. įsikūrusios vaistinės.
XIX a. pabaigoje ir pirmoje XX a. pusėje, didėjo jų paklausa. Pagerėjus susisiekimui (nutiesus geležinkelius) Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo kasmet birželio 23 d. ir 24 d. vykdavo didelės vaistinių augalų mugės, į kurias suvažiuodavo pirkliai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos miestų bei iš tolimesniojo užsienio. Didžioji dalis vaistažolių buvo surenkama Didžiojoje girioje.

  • DREVINĖ BITININKYSTĖ

Vienas iš seniausių ir ilgiausiai išsilaikiusių didžiosios girios verslų – drevinė bitininkystė. XIII a. žmonės patys ėmė rengti medžiuose dreves ir dengti jų viršūnes stogeliais, iki tol, vyravo miškinė bitininkystė – radę drevę su bitėmis, medį nupjaudavo ir medų iškopinėdavo Geri drevininkai ir geri bitininkai priklausė pasiturinčių žmonių kategorijai. Drevininkai turėjo savo papročius, savą teisę. Medų gyrė užsienio keliautojai. Drevinės bitininkystės klestėjimo laikai buvo XIV-XVII a. Ypač dideles privilegijas 1630 m. suteikė Zigmantas Vaza. Tačiau drevinė bitininkystė jau XVII-XVIII a. ėmė užleisti savo pozicijas naminei bitininkystei.
Drevinės bitininkystės papročiai buvo surašyti Pirmajame (1529 m.), Antrajame (1566 m.) bei Trečiajame (1588 m.) Lietuvos Statutuose. Kol girios prikausė bendruomenei, bitininkavo visi, kas norėjo ir sugebėjo. Kas pirmasis įkirsdavo medyje savo ženklą, tam priklausydavo ir jo uokse ar iškaltoje ertmėje susimetusios bitės. Kai girios tapo didžiojo kunigaikščio ir feodalų nuosavybe, jie įgijo teisę ir į medžius su drevėmis. Valstiečiams buvo palikta teisė eksploatuoti kunigaikščio, ponų ar bajorų miškuose gyvenančias bites, už medį su dreve buvo imamas mokestis. 1697 m. Merkinės dvaras reikalavo pusinio medaus nuo sodybų avilių ir ežių drevių. XV a. pabaigoje – XVI a. Lietuvoje įsigalėjus prekiniam piniginams ūkiui, vieną po kitos duokles keitė pinigai, tačiau medaus duoklė dažniau buvo renkama natūra.
XIX. a. antrojoje pusėje drevine bitininkyste kaip verslu buvo užsiiminėjama tiktai miškingame Pietryčių Lietuvos regione. Iš senos stiprios drevės buvo gaunama iki 7 gorčių (=1 pūdas = 16,3805 kg) medaus ir iki 2 svarų (1 svaras = 365,47 g) vaško. Kitoje Lietuvos teritorijoje drevinė bitininkystė buvo sunykusi, kadangi miškai buvo masiškai kertami. XIX a. už naudojimąsi dreviniais medžiais dvarai reikalaudavo duoklių medumi ir vašku. Caro laikais valstybinės urėdijos imdavo pusrublį už vieną bičių drevę. Lietuvoje nebuvo įstatymo, draudžiančio laukines bites miškuose savintis. Kai kurie miškų sargai savavališkai patys parsiveždavo ir kitiems už dovanas leisdavo niekieno dreves su bitėmis persivežti į savas sodybas.
Lenkams užėmus Vilniaus kraštą, dzūkai už dreves valdiškuose miškuose mokesčių nemokėjo. Vokiečių laikais reikėjo duoti medaus prievolę po 3-5 kg nuo nuo bičių šeimos, dėl to avilius slėpė. Kas prievolę atiduodavo, galėdavo nusipirkti denatūruoto cukraus.
Medus buvo svarbus maisto produktas ir midaus gamybos žaliava, taip pat medus ir vaškas buvo vieni iš svarbiausių eksportinių prekių. Medų ir vašką XIX a. supirkdavo pirkliai ir gabendavo į Vilnių.
XIX a. dar sumažėjo pomėgis verstis drevine bitininkyste, nes valstybiniuose miškuose buvo įvestas mokestis už drevinį medų, neleista įrengti naujų drevių.

Romas Norkūnas demonstruoja, kaip įlipti į pušį ir pasiekti drevę norint kopinėti medų. Foto Martyno Vidzbelio

XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje intensyviau ir kūrybiškiau bitininkai dirbo jau tik sodybų bitynuose.
Avilius dažniausiai per 3-4 dienas pasidirbdavo patys bitininkai, kartais juos išskaptuodavo klumpiai. Iš meistro pirktas avilys XX a. 3-4 dešimtmetyje kainavo 20-30 litų, centnerį rugių arba kelias dienas atodirbio per rudens talkas. Meistrui, padariusiam avilį iš užsakovo medžiagos, už darbą buvo mokami penki litai, o nederliaus metais atsilyginama maisto produktais. Drevininkai inventorių dažniausiai paveldėdavo.
XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pirmojoje pusėje dažnai bitininkauti būdavo pradedama gavus dovanų spiečių. Bitininkai įvairiomis progomis dovanodavo spiečius „turintiems pašaukimą” giminėms ar kaimynams, jų vaikams, krikštavaikiams, šeimininkai bitininkai – gabiems samdiniams. Ne tik dovanodavo, bet ir išmokydavo bitininkauti. Nykstant šiam papročiui, pradedantiesiems tekdavo samdytis prityrusius bitininkusir mokytis iš jų prižiūrėti bites. Dėl prietarų bitės Lietuvoje prekybos objektu tapo tik XX a. pirmojoje pusėje. Tačiau dauguma, ypač vyresnieji bitininkai, parduoti bites vengė, bijodami kartu su spiečiumi parduoti savo sėkmę.
XX a. pirmojoje pusėje, ėmus prekiauti spiečiais, baimė prarasti savas bites dar nebuvo išnykusi, dar tikėta, kad bitės, kurių pavydima, nesiseka, kad tam, kuris pardavinės bites, – nesiseks bitininkauti.
Per Pirmąjį pasaulinį karą bitininkystė patyrė daug nuostolių, pradėjo nykti tradicinis inventorius. Nepriklausomoje Lietuvoje sparčiai plito bitininkystės mokslo naujienos, naujas inventorius, kito papročiai.
Drevininkystė visuomet, o ilgą laiką ir sodybinė bitininkystė buvo išimtinai vyrų užsiėmimas. Senųjų bitininkų įsitikinimu, bitininkauti galėjo tik suaugę žmonės ir tik vyrai.
Seniau bitininkas, sezono metu surinkęs 15-20 kg medaus apie trečdalį išdalydavo bičių neturintiems kaimynams bei artimiesiems. Bičių produktai turėjo paklausą užsienio ir vidaus rinkose.

  • SIELIŲ PLUKDYMAS
  • Sielininkų profesija, turbūt, viena iš romantiškiausių, sunkiausių ir seniausių panemunėje gyvenusių lietuvių profesijų. Abipus Nemuno buvo ištisi sielininkų kaimai. Merkiu ir jo baseino upėmis mediena buvo plukdoma palaida. Sieliai buvo rišami prie Nemuno. Ties Merkine, Dubaklonio, Jonionių ir Netiesų kaimais buvo keturi svarbesni sielių pynimo punktai. XIX a. pabaigoje tašyti rąstai Ūla kartais būdavo plukdomi taip tankiai, kad jais būdavo galima eiti be tilto.
    Carizmo metais ir vėliau iki 1928 m. miško kirtimo, sielių rišimo ir plukdymo darbus organizuodavo ir mišku prekiaudavo stambūs pirkliai. Mišką kirsdavo ir veždavo daugiausiai žiemą. Šeporiai apskaičiuodavo darbą ir mokėdavo atlyginimą. Po 1928 m. miško kirtimą ir plukdymą perėmė Miškų departamentas, darbus organizuodavo girininkija.
    Sielių plukdytojai ir pynėjai buvo laikomi labiau kvalifikuoti ir geriau apmokami nei ritikai, kurie pririsdavo pynėjams medžius nuo kranto. Po 1928 m. ne kiekvienas galėjo būti sielininku, nes norintys plukdyti mišką, turėdavo sudaryti sutartį ir užstatyti kaip garantiją tam tikrą turtą arba pinigų sumą, ne mažiau nei sielio vertė.
    Sieliams rišti ir plukdyti susidarydavo nuo 8 iki 20 žmonių grupė. Medžius nuo kranto risdavo kiti darbininkai. Rišant sielius buvo svarbi tiek techninė, tiek ir estetinė sielio pusė. Senieji sielininkai sakydavo „Sielį pini ir dabini”. Maždaug iki ketvirto dešimtmečio sielius dažniausiai rišdavo susuktais jaunais berželiais arba karklais, vėliau 3-5 mm storio viela. Surištų sielių plotis, kol nebuvo tiltų   Nemune siekdavo iki 10 m., vėliau, pastačius tiltus ties Merkine ir Alytumi, plotis sumažėjo iki 8-9 m. Sielio ilgis būdavo apie 110-120 m. Sielis vidutiniškai būdavo apie 150 m3, o didelis arba storų medžių ir iki 250 m3. Mažesnėse upėse – Merkyje, Ūloje – sielio plotis būdavo 2-3 m., pabėgius ir nedidelius medžius kartais plukdydavo nerištus ir tik upės žiotyse gaudydavo ir rišdavo.
    Ant sielių paprastai dar kraudavo nesurištų rastų, medžio pusfabrikačių.
    Plukdomos buvo ir krobkos (karobkos) – daugiasluoksniai sauso medžio sieliai ant kurių sukrautos lentos, linų stirtos ir viskas apdengta stogu. Tokios namų dydžio krobkos sverdavo arti 100 tonų. Plaukdavo sukabintos tartum kaimeliai.
    Vienas sielininkas per sezoną nuo Merkinės į Kauną nuplukdydavo 8-10 sielių, o esant daug medžių ir palankiam orui – 10-12 ir net 15. Plukdymo sezonas prasidėdavo vos atšilus, dažniausiai gegužės mėnesį, o baigdavosi spalio – lapkričio mėnesį, kartais tik upei užšalus.
    Sudėtinga buvo sielius plukdyti Merkiu, kuriuo ėjo demarkacinė linija. Galima buvo plaukti tik savąja puse, tačiau nepažeidžiant sienos praplaukti buvo beveik neįmanoma, nes Merkys siauras, vingiuotas, sraunus. Dažnai dėl sienos pažeidimo įvykdavo konfliktų, ties Puvočių kaimu buvo nušauti sielininkai.    Būdavo, kad sielius reikdavo išsipirkti, sielininkus įkalindavo.
    Nuplukdę sielius, sielininkai į namus grįždavo pėsti. Vėliau, pradėjo važinėti automobiliai, tačiau tai buvo brangu, kartais į namus grįždavo sunkvežimiais, vežančiais prekes.
    Po Antrojo pasaulinio karo miško kirtimas ir plukdymas pasikeitė, didesnę medienos dalį veždavo sunkvežimiais, tačiau dar neatsisakyta ir sielių plukdymo.

    • LAIVYBA

    Merkinės miestelio klestėjimo laikotarpiu XVII-XVIII a. Merkio deltoje buvo uostas, laivų pakrovimo vieta, prieplauka. Merkio krante išlikę stambūs akmenys, iš jų įkaltas geležinis žiedas, prie kurio švartuodavosi laivai.
    Nemunu laivus (botus) vilko burliokai, kuriuos vadino pinčiais. Vilkikų skaičius priklausė nuo laivo dydžio – nuo 2 iki 18 žmonių. Pirmasis vilkikas vidurinėje virtinėje buvo vadinamas karoliu, antrasis – maršalka, trečiasis druška. Merkinės pirkliai žydai turėjo laivų. Jų laivai daugiausiai kursuodavo tarp Merkinės ir Kauno, kartais juos vilkdavo net iki Gardino. Merkinėje laivus pakraudavo javais, ąžuoliniais šulais, statinėmis ir kitomis prekėmis. Kai oras geras, laivas Kauną pasiekdavo per 3 dienas, bet vidutiniškai plaukdavo savaitę. Iš Kauno į Merkinę nutempdavo per 10 dienų.
    Kelionės ir prekių pakrovimo metu vilkikus maitindavo pirklys. Už vilkiko darbą per mėnesį, o kartais ir daugiau uždirbdavo apie 4 caro rublius.

    • GELEŽIES LYDYMAS

    Iš balų rūdos geležis buvo lydoma mažose krosnelėse (rudnelėse), lydymui naudotos medžio anglys. Geležies gavybai naudota nesudėtinga įranga ir paprasti įrankiai. Sukūrus geležies lydymo iš rūdos krosnis (rudnias), šis vardas prigijo ir geležies gamybos dirbtuvėms, daug kur Rudniomis imta vadinti ir kaimus – Rudnios kaimas prie Ūlos upės, Rudnios kaimelis prie Netesėlio upelio netoli Merkinės. Rūdininkai iš limonito (pelkių rūdos), susikaupusio durpynuose, paupiuose, paežerėse, pelkėse, lydė geležį. Iš tokios geležies gaminami dvarui bei valstiečiams būtiniausi darbo įrankiai ir kiti dirbiniai.
    XVI a. rudnia (geležies lydymo iš rūdos krosnis) buvo įkurta ir Merkinės dvare.
    Rudnioje veikė geležies liejykla. XVI-XVII a. Rudnios kaimo vyrai lydydavo atvežtinę ir vietinių balų rūdos geležį. 1798 m. Rudnią nuomavę 5 rūdininkai valstybei per metus kiekvienas mokėjo 60 auksinių už pačią liejyklą.
    Žiogelių ir Apsingės kaimuose senais laikais galėjo būti metalo lydymo dirbtuvių, vadinamų gargažais.
    Nuo XIX a. pirmosios pusės dėl pasikeitusių ekonominių ir politinių sąlygų dauguma rudnių pradėjo užsidaryti. Kai 1862 m. per Lietuvą buvo nutiestas geležinkelis, pigesnė geležis tapo prieinama ir Lietuvos vartotojams. Tai privertė paskutiniąsias rudnias nutraukti veiklą.

    • KERAMIKA

    Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio Merkinės apylinkėse klestėjo keramikos amatas. Tuo metu buvo keletas plytinių ir trys puodų dirbtuvės. Puodų gamyba pagyvėjo apie 1930–1932 metus, kai į Merkinę iš Viekšnių atvyko Stasys Urvikis. 1940 m. Merkinės apylinkės puodžiai įsteigė artelę, kuri veikė iki 1965 m.
    Samūniškių kaime, Pelekiškėje buvo ir plytinių. Pirmosios plytinės buvo gana primityvios, iš pradžių net plytos buvo formuojamos rankiniu būdu vėliau buvo naudojamas arklinis presas.
    XX a. pirmoje pusėje Puvočių kaime veikė plytų gamykla – „ciegelnia“. Puvočiuose gamindavo atsparias plytas, kurias pardavinėdavo daugiausia lenkų okupacijos metais.

    Dzūkijos nacionalinis parkas

    © 2010, viršaitis. All rights reserved.

    Palikite atsiliepimą

    Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.