0

Velniapilio ola

rugsėjo 4, 2013 Gamta, Paveldas, žygiai

Velniapilio ola – tai buvusiame Padvariečių kaime įsitaisiusi dolomitinės kilmės atodanga, turinti valstybės saugomo geologinio gamtos paminklo statusą ir esanti viena reikšmingiausių Europoje.

Legenda apie Velniapilį

… Tamsiu mišku apaugusioje Nemunėlio pakrantėje, netoli Velikionių, kur skarotos eglės savo šakas mirkydavo sraunioje tėkmėje, kur ajerynai ir meldynai niūniuodavo savo amžinai nesibaigiančią dainą, labai seniai ant aukšto kalno stovėjo baltais bokštais į padebesis įsirėmusi bažnyčia ir vienuolynas. Netoliese, pačioje gūdžiausioje miško tankmėje, įsikūrė savo buveinę velnias. Dieną jis praleisdavo oloje, o naktimis išeidavo gundyti vienuolių. Ko tik neprasimanydavo nelabasis: tai per patį vidurnaktį įsiropštęs bažnyčios bokštan pradėdavo skambinti varpais, tai bažnyčioje imdavo uždeginėti žvakes, tai moteriškais rūbais persirengęs bandydavo sugundyti net patį vienuolyno vyriausiąjį. Visaip gynėsi vienuoliai nepageidaujamo kaimyno. Ištisas valandas gulėdavo parpuolę ant šalto grindinio bažnyčioje, per dienas melsdavo ir save visaip kankindavo, bet nelabasis pasirodė neįveikiamas.Išseko vienuolių kantrybė ir jie nutarė sunaikinti velnią jo paties oloje.

Apsirūpinę smilkalais, šventintu vandeniu, nešdami kryžius ir giedodami giesmes, vieną dieną vienuoliai patraukė velnio urvo link. Bet padaryk ką nelabajam, jei jis į pačią urvo gelmę įsispraudęs! Taip ir nepavyko vienuoliams iškrapštyti raguotąjį. Tada pastarasis, baisiausiai įdūkęs ant savo kaimynų, nutarė jų atsikratyti. Ilgai rezgė planą , kaip sunaikinti vienuolyną. Pagaliau sumąstė ir ėmėsi veiksmų. Vidurnaktį sudundėjo Leitiškių ir aplinkinių kaimų žemė. Rytą netoli bažnyčios ir vienuolyno tyvuliavo vandens gelmės. Suprato vienuoliai ko siekia velnias. Nuo to karto bažnyčioje dieną ir naktį netilo giesmės ir maldos. O raguotasis vykdė savo planą. Sekmadienio naktį kilo baisi audra. Vėjas vartė pakrantės miško medžius, iš krantų liejosi Nemunėlis, be perstogės daužėsi perkūnija. Suprato tada žmonės, kad velnias mėgina paskutines jėgas su vienuoliais.

Rytą patekėjusi saulė toje vietoje, kur stūksojo bažnyčios ir vienuolyno rūmai, apšvietė lygų vandens paviršių. Nedrąsiai rinkosi žmonės pažiūrėti gelmėn nugrimzdusios šventovės.Ir dabar, kai visai ramu, pro skaidrią vandens gelmę kai kas mato nugrimzdusios bažnyčios bokštų viršūnes. Nuo to laiko šis kalnas vadinamas Velniapiliu. O Nemunėlio krante esanti ola „Velnio urvu“.


Apie 6 metrus nuo Nemunėlio upės nutolusi atodanga sudaryta iš devono periodo jūrinės ir lagūninės kilmės uolienų ir yra 5 metrų aukščio bei apie 8 metrų pločio.


Joje žiojėjančiame karstinės kilmės plyšyje – oloje, kurios anga apie 1 m, ertmės gylis – 4,3 m, puikiai atsiveria susipynę dolomito, gipso ir kitų geologinių darinių sluoksniai. Pasakojama, kad tai buvusi velnio buveinė.

mytrips.lt

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.