0

Donkalnio žynio kapas (5520 m. pr. Kr.)

viršaitis rugsėjo 19, 2013 Archeologija

Pabiržulio archeologinis kompleksas

Spigino kalva

Biržulio ežeras – tai vieno seniausių Pabaltijo ledyninių ežerų liekana, suskaldyta salų ir pusiasalių. Raunio atšilimo laikotarpiu (prieš 14 000 – 13 500 m.), kai ledynas atsitraukė iki Estijos, daugelis Biržulio ežero salų virto smailomis keteromis dabar vadinamomis kalnais: Alkakalnio, Drenių, Karkliškių, Spigino, Širmės, Kalniškių, Kūjainių, Daukantų ir kt.  

Biolingo laikotarpiu (prieš 13 000—12 500 m.) nusistovėjo ežero lygis, formavosi terasos. Žmones įsikurti prie ežero traukė jo žuvingumas. Įrankius jie darėsi iš kaulo, rago, vietinio titnago. Ant šio laikotarpio 5—6 m aukščio terasų aptinkamos vėlyvojo paleolito (X–IX tūkst. pr. Kr.) ir mezolito laikotarpio (VIII—V tūkst. pr. Kr.) stovyklavietės: Biržulio sąsmaukos 1-a, Drenių, Spigino rago pusiasalio, Širmės kalno 3-čia, Kulniko salos, Ožnugario kalno akmens amžiaus stovyklos.

1985—1986 m. atlikti Spigino rago tyrimai parodė, jog tai unikalus mezolito paminklas. Spigino rage rastos mezolito stovyklos liekanos, aptikta didelė titnago dirbinių kolekcija. Čia gyvenę žmonės savo mirusiuosius laidojo Spigino salos kalvoje. Joje aptikti 4 kapai. Trys iš jų mezolito laikotarpio, kurie pagal radiokarboninius tyrimus datuojami nuo 6660 m. pr. Kr. iki 3775 m. pr. Kr. ir vienas vėlyvojo neolito kapas, kur mirusysis palaidotas suriestas apie 2600 m. pr. Kr. Mezolito kapai yra seniausi akmens amžiaus žmonių – medžiotojų ir žvejų kapai Lietuvos teritorijoje ir vieni iš seniausių Rytų Pabaltijyje. 

Tarp mezolito paminklų Pabiržulio archeologiniame draustinyje išsiskiria ir Donkalnis (5520 m. pr. Kr.). Čia aptikta mezolito-neolito laikotarpio gyvenvietė su alkviete ir kapinynu (14 žmonių palaikai). Visi kapai buvo išdėstyti aplink didžiulį Alko židinį, kuriame aukota labai ilgai – iki vėlyvojo geležies amžiaus. R. Rimantienės nuomone, to laikmečio kapinynai įrengti šventose vietose, čia laidoti ne visi žmonės, o tik išskirtiniai. Ritualinis Donkalnio kompleksas egzistavo apie 2000 m. 

Donkalnio kapo žynio palaikai

Tarp aptiktų Donkalnio kapų, unikaliausias dvigubas Žynio kapas. Jame rasti gausiai amuletais papuošti, raudona ochra apiberti vyro (20–25 m. amžiaus) ir šalia jo palaidotos (greičiausiai specialiai nužudytos) moters palaikai. Taip pat kape rasta apskaldytų ir ochra apibarstytų akmenų krūvelė – apeiginis židinys ir šermenų duobės – raudonos ochros dėmė su žuvų kaulais, žvėrių dantimis. Įkapių gausa parodo, jog šie žmonės skyrėsi nuo kitų savo statusu. Net 57 žvėries dantų amuletais papuošta vyro kaukolė rodo jo ypatingą padėtį visuomenėje. Moteris šalia – palydintis artimas žmogus. Židinys turėjo gyvajam mirusiajam suteikti šilumos, o ochra židinyje simbolizavo ugnį. Palaikų gausų apibarstymą ochra galima traktuoti, kaip norą mirusįjį konservuoti, išlaikyti jį panašų į gyvą žmogų. Amuletais užkimšti visi organai, kuriais mirusysis gali jausti pasaulį – akys, nosis, ausys, burna, jais papuoštas visas kūnas. Šermenų duobės su maisto atsargomis turėjo padėti pasiekti kitą pasaulį sočiam.

Dauguma draustinio teritorijoje aptiktų paminklų priskiriami neolito epochai (IV–III tūkst. pr. Kr.). Tuo metu čia gyventa Narvos kultūros žvejų ir medžiotojų. Į jų teritorijas III tūkst. prieš Kristų ėmė skverbtis virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių žmonės, į šias teritorijas atnešę žemdirbystės pradmenis (kanapes, soras, pirmuosius javus) ir pirmuosius naminius gyvulius (avis, ožkas ir kt.). Atvykusiems maišantis su vietiniais gyventojais susidarė baltai – lietuvių, latvių, prūsų protėviai.

Tarp neolito laikotarpio paminklų išsiskyrė gyvenvietės Daktariškės kaime. Po durpių sluoksniu išliko ne tik medinių pastatų liekanos, bet ir titnago bei gintaro apdirbimo dirbtuvių pėdsakai.

Neolito radiniai gausūs ir įvairūs. Tai: stulpinės konstrukcijos pastatai prie Virvytės ištakų ir Drujos žiočių, gausiai virvelėmis ornamentuoti puodai, titnago dirbiniai, trikampiai, lancetiniai, trapeciniai strėlių antgaliai, ietigaliai, gremžtukai, kalteliai, žeberklai. Daktariškėje rastas unikalus taškučių kryžma papuoštas gintarinis skridinys, simbolizuojantis jo meistro pasaulio sandaros suvokimą.

Archeologiniai radiniai iš šių kapaviečių ir gyvenviečių saugomi ir eksponuojami Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje, o kaulinė medžiaga – Vilniaus universiteto medicinos fakulteto anatomijos katedros saugyklose.

varniuparkas.lt

© 2013, viršaitis. All rights reserved.