Baltų žinyčios vartai

Egidijus Bacevičius //

Džiugina pastarąjį dešimtmetį labai sustiprėjęs pamario (Šilutės rajono) kultūrinis gyvenimas – įvyksta reikšmingų renginių krašto praeičiai atminti. Įgyvendinama naujų užmanymų. Vis dėlto, puoselėjant gaires ateičiai dėl skubėjimo neišvengiama akibrokštų. Vieną, platesnių užmačių siekiantį, iki šiol deramo įvertinimo negavusį įvykį čia ir noriu aptarti. 2012 m. liepos 20-21 d. „Marių šventės“ metu Kintuose buvo pristatoma „miestelio vėliava“. Stačiakampiame, užapvalinta apačia, raudonais apkraštais sidabriniame skyde trikampiu išdėstytos (viena apačioje ir dvi viršuje) raudonos burvaltės. Siūlomas ženklo (herbu nedrįstu įvardinti) aiškinimas pernelyg apibendrintas, neatskleidžiantis turiningo pamario miestelio išskirtinumo. Praeities žinovas įžvelgs su tikrove prasilenkiančių netikslumų. Būdamas neabejingu stebėtoju ir pasinaudodamas „Šilainės sodo“ redaktoriaus Sauliaus Sodonio suteikta galimybe, priminsiu dalį ryškesnių, laiko tėkmėje pasimetusių pamario žymenų, atskleidžiančių turiningą bendrystę margame, daugiasluoksniame Vakarų Lietuvos gamtos ir kultūros istorijos audinyje. Pateiksiu žinių, paskatinančių kurti turiniu ir prasme talpesnį, labiau atspindinti miestelio praeiti ženklą.

kalevatravel.lt foto

Istorinis pamario kelių tinklas

Atkampiame pievininkų ir pelkininkų krante vienintelė susisiekimo priemonė – arklių traukiami vežimai ir karietos. Žiemą keliaudavo rogėmis, esant tinkamos krypties vėjui, skersai marių čiuoždavo greitaeigėmis vėjarogėmis – bujais. 1875 m. nutiesta vakarinė Karaliaučių per Tilžę, Žibus ir Klaipėdą sujungusi geležinkelio atkarpa. Nuo 1884 m. jau buvo važinėjama dviračiais, o po 1902 metų krašte išriedėjo pirmos anuometės keistenybės – automobiliai.

Sugretinus įvairių laikotarpių žemėlapius, matyti, kad XVI a. susiklosčiusiame ir iki mūsų dienų mažai pasikeitusiame kelių tinkle žvyrkeliai vingiavo išilgai pamario į Kintus–Priekulę; toliau pagal poreikį buvo sukama senuoju keliu į Klaipėdą arba Šilutę (Tilžę), aplinkkeliai išsišakojo tiltų ir upių perkėlų (medinių plaustų) link. Sukilus vandenims ir subjurus molžemiui, atskiros atkarpos buvo bemaž nepravažiuojamos, ir per valkas gelbėtasi pakeltomis praėjomis – vėlėna ir medžių šakomis išklotais pylimais (Pylums). Prie kryžkelių ir pagrindinių kelių šliejosi bažnyčios, užeigų namai bei Rytprūsiams būdingi dviaukščiai mūro dvareliai. Jociškių ir Muižės dvarvietėms priklausę keliai vedė dvejomis kryptimis: keliaujantieji upe plaukdavo į Mingę, o pėstieji ir ratuotieji – į Kintų bažnytkaimį. Mingė buvus upeivių, mareivių ir sausumos keliautojų susitikimo vieta. Iš uostelio per Atmatą plaukta į Nemuno vidurupį ir toliau į Labguvą. Vykusieji Vakarų kryptimi saugiu nuotoliu privalėję išsilenkti nekokią šlovę įgavusio Ventės kyšulio, tad plaukė skersai marių į Nidą, Juodkrantę, čia perlipę į garlaivius per pusdienį nukakdavo į Klaipėdą ar tolimesnį Karaliaučių. 1865-1873 m. Lankupius su Smėlte sujungęs Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalas sielių ir sunkiųjų krovinių srautą nukreipė saugesniu keliu. Ištiesinta žemutinė Minijos vaga atskyrė nuošalėje palikdama Jociškių dvarelį, dėl to dalis žvyrkelių sunyko, didėjo naujo kelio į Šilutę svarba. Pažymėtina, kad išilgai pamario keliai apsaugoti miškų gojeliais, pievų ir apsauginių pylimų kelių pašalės sutvirtintos šiandieną išvešėjusiais storakamienių gluosnių, uosių ir paprastųjų klevų voromis. Dieną ir mėnesienoje boluojantys beržų kamienai žymi saugų kelią ir yra gražus mus pasiekęs krašto aplinkos puoselėjimo paliudijimas.

Dugną skaitė kaip savo delną

Rytinio Kuršių marių kranto priekrantėje reikdavę nuolat išlikti budriems, gerai žinoti marių dugną, vandenis ir įnoringus orus. Vakarų (vadintas Marinis) ir Pietvakarių (Pil‘vinis) vėjams atviroje įkrantėje umaru sukildavusios 1,5-2 m aukščio gožbangės ar nepermatoma siena išplitęs rūkas buvę tikra žvejų-laivininkų neganda. Tokių paliudijimų atsekama kapinaičių antkapiniuose užrašuose, senųjų ir šių dienų netektimi ženklintuose prisiminimuose. Povandeninius kliuvinius ir sroves bylojo iškalbingi dugno vietovardžiai. Dalį žodinio paveldo išsaugojo Christian‘as Stangas ir Jurgis Gerulis Nemunyno kaimų gyventojų tarmės tyrime „Lietuvos žvejų tarmė Prūsuose“ (1933). Pasak senbuvio Viliaus Gelžiaus (g. 1916), sekli šiaurrytinė Kuršių marių dalis (nuo Smiltelės iki Ventės rago) vadinta Krantu (-as); gilesni, piečiau Ventės – Nidos linijos tekėję Vidmarių vandenys ir Budumas (Vidaus gelmė) – plačiausia ir giliausia vieta su duburiais (loma/-os) vadintais Dūna (Dūnė) (ties Dreverna), Kulkio sekiu ir povandeniniu Kulkio ragu (ties Svencele). Išilgai Kintų kranto 0,60 iki 0,9 m gylio dumblynė tai – (Kintų) dumbaras, atokiau buvęs Kintų Ruceikių panuovolis ir Bambel‘io (Bambalis) duburys. Piečiau Ventės rago plytinčios riedulingos Kalvos ir Akmenė žymeniu buvo įspūdingo dydžio riedulys Lukst‘as (Beerbohm, 1833). Ledų sangrūdos akmenis išjudindavo, sakydavo: „akmenys keliauja“. Akmeningus plotus ženklino, apie juos įspėdavo, pagal galimybes šalino.

Ventės ragas

Laivelių gausa neišsiskyrė

Didesnė šiaurinių marių rytinio kranto (iki Nemuno žiočių) įkrantės dalis saugiai laivybai netikusi. Krantą pasiekdavusios mažos grimzlės plokščiadugnės burvaltės (kuršvaltės). Nuo 1857 m. plaukiojantys garlaiviai laikėsi marių vidurio, arčiau nerijos, o atvykus į numatytą vietą, priešais seklumas keleiviams tekdavę persėsti į irklais ir burėmis varomą valtelę, ir taip pasiekti galutinį kelionės tikslą. Žūklės ir žuvų laikymosi vietose varikliais varomos valtys draustos, panaši tvarka išlikusi iki XX a. 4-ojo dešimtmečio. Ilgainiui naudojamuose priekrantės sekliuose atsirado išyros su gretimais sukaltais strypais, grandinėmis ir žiedais valtims pririšti. Nutikdavo, kad patvankų perklostomos nuosėdos užnešdavo priplaukimo griovius, todėl kasmet juos tekdavę atnaujinti. XIX a. pradžioje pradėti kranto sutvirtinimo darbai (Beerbohm, 1833). Netolygų žvejų ir laivų pasiskirstymą rytiniame marių krante liudija išlikę apskaitų žiniaraščiai. Pavyzdžiui, 1871 m. Mingės kaime suskaičiuoti 55 tikri ir 10 vasaros-rudens (sezoninių) žvejų, jie turėjo 65 įvairios paskirties laivelius. Pakalnėje, Vorusnėje ir Skirvytėje atitinkamai buvo 57, 48 ir 44 žvejai, turėję 67, 64 ir 50 laivelių (palyginimui – Insėje, Tovėje ir Gilijoje – 86, 108 ir 82 laiveliai, ir tai daugiausia visose mariose). Abipus Kintų žūkle vertėsi vienas Ventės kaimo „žvejas“ ir keturi Muižės (istoriniame Feilės) dvare, likusieji gyventojai žūkle vertėsi vasarą-rudenį ir laivelius saugojo Krokų lankos pakrantėje. Stankiškių ir Povilų gyvenvietės turėjo po 3 ir 5 laivelius, Suvernuose, Blažiuose ir Kintuose – 15, 12 ir 9 įvairaus dydžio valčių [Jahresbericht Commission zur wissenschaftlichen Untersuchung der Deutschen Meere, Kiel, 1873, p. 364]. Po 1969 metų Ventės rago krantas buvo išklotas riedulių danga. Priešais švyturį įrengta laivelių krantinė. Po audringos žiemos užnešta dumblu, jau keli dešimtmečiai naudojimui yra netinkama ir tapusi poilsiautojų pasivaikščiojimo taku bei aikštele virš vandens. Šturmų pramoginių laivelių uostelis dėl saugios laivybos nuolat gilinimas.

Įspėjo apie seklų krantą

Seklaus kranto laivybos ypatumai ženklinti marių žemėlapiuose (marlapiuose) išskiriant raudona spalva, naktį apie juos įspėdavo Ventės ir Uostadvario (istorinio Kuwertshof‘o) švyturių blykstės, o rūke gaudė slopūs bažnyčių varpų aidai [Kintų bažnyčios varpo dūžių žodinis atitikmuo buvo „Vyžos–Naginės“, Saugų bažnyčios– „Prie Saugų daug vargų“ (Klavaitis, 1910)], vėliau juos pakeitė sirenų (rūko rago) gausmas. Matyt, to paties siekta raudonai dažant vėtrungių vėliavėles ir neatsitiktinai Feilės dvaro/Ventės rago vietovės ženklu buvo raudonas trikampis. Mažas Drevernos-Kintų kranto laivelių kiekis neišsiskyrė puošniųjų vėtrungių gausa bei puošybos dėmenų įvairove. 1844 m. patvirtinti apymario kaimeliams priklausančių laivelių spalviniai skiriamieji ženklai traukė akį ir kurstė vaizduotę, tačiau nepasiteisino: vandens-kranto sąlyčio linijoje juos buvo sunku atpažinti, nepadėjo net ir sąsajos su kaimelio ypatybėmis, mažai naudos būta iš aiškinamųjų-atmintinių ir nešiojamų žemėlapių. Neatsitiktinai 1878 m. žvejybos įstatyme spalvinio žymėjimo atsisakyta, o valtys pradėtos ženklinti ant didžiųjų burių ir laivo pirmagalio šone trimis pirmosiomis gyvenvietės pavadinimo raidėmis ir skaičiais, privalomais nudažyti juoda-balta spalva, kad būtų skiriami iš tolo (Woede, 1965). XX a. trečiajame dešimtmetyje Klišių kaimo žvejas Vilius Gledžius prisiminė, kad bures žymėjo dvinariu Kl-2, ant valties šono mažosiomis raidėmis – kl-2. Kaimynų valtys ženklintos kitais skaičiais. Drevernos ir Svencelės kaimų laivai atitinkamai turėjo Dr/dr ir SV/sv ženklus ir skaičius.

Nesenai įteisintas Kintų herbas

Naujų tapatumo ženklų paieškos

Apžvelgę dalį ryškesnių krašto išskirtumų, grįžkime prie Kintų krašto ženklo. Šiandieną didžiausios pamario Kintų gyvenvietės vietovardis minimas nuo 1540 m. ir kildinamas iš asmenvardžio Blassy Kint(h) Kinte. Parapija istorijos vyksme iškilo po 1705 m., kuomet audros paplauta Ventės kyšulio pilis – bažnyčia „buvo pervežta“ ir pastatyta šiandienėje vietoje, esančioje Kintuose. Per tris šimtmečius bažnytkaimis išaugo į miestelį. Sparti poilsiavietės plėtra įvykusi 1903–1912 metais, apie šiuos pokyčius liudija puošnūs pagrindinių parduotuvių ir viešbučių secesijos (Jugendo) stiliaus frontonai, įamžinę pastatų pastatymo metus ir saikingą „Miestelio prie marių“! prabangą. Po slogių sovietmečio niokojimų atsigaunantis kultūrinis pramoginis miestelio gyvenimas bando atsigręžti į marias, nepelnytai stelbdamas ar užmarštin nublokšdamas andainykštę Minės (Mingės) kaimo šlovę. Reiktų išsirinkti istoriškai pagrįstą, keletą kertinių krašto ypatybių jungiantį žymenį, išryškinantį pamario gamtos, kultūros ir žmonių kūrybinius pasiekimus. Emocinės krašto patirtys ir vietinį, ir svečią skatintų gilintis į „savą krašto atradimą“. Ryškiu krašto ženklu galėtų būti Ventės rago švyturys (medinis pastatytas 1836 m., raudonų plytų – 1868 m.), praeitį su dabartimi giliaprasmiškai siejančiam ženklui tiktų Kintų bažnyčia su istorine (šiuo metu nesančia) varpine, šimtametė Ventės ir Kintų mokyklos. Nereiktų užmiršti ir vėjinių malūnų. Vieno ar kelių atstatymas šiais laikais paįvairintų lankytinų vietų patrauklumą. Verta priminti, kad krašte nestokota atplukdomų sielių ir per keturis dešimtmečius kintiškiai buvo įgiję gerų baldžių, dailidžių, namų ir laivų statytojų vardą. Teigiama, kad Rasytė, Nida ir Juodkrantė iš dalies pastatyti meistrų iš Kintų. Yra žinoma, kad šio kranto namai per marias „keliavę“ į neriją.

Krašto praeičiai pristatyti reiktų turiningo pasakojimo, sklandžios istorijos su aplinkiniuose kaimuose užrašytais senųjų vietos gyventojų tautosakos pavyzdžiais. Nereikėtų apeiti naujų krašto tapatumą įtvirtinančių įvykių. Vilhelmo Storostos (Vydūno) Kintuose mokytojaujant praleistus 1888–1892 metus, tautos dvasios budintojo idėjų sklaidos ir ta proga priminti išlikusią „Vydūno arfą“, jos susigrąžinimo aplinkybes (1988 m.). Verta priminti pavasarinius žąsų antskrydžius į kviečių želmenų laukus ir tikrą išsigelbėjimą – pamario atodaigio (atodagis, atuodaugis ir pan.) kviečių duoną (Kalvaitis, 1910). Gamtą pristatančiame ženkle galėtų vyrauti žalia spalva, taip pat – Aukštumalos pelkės durpyno, išlakiomis pušimis apaugusios Kintų kopos, šimtametės girininkijos puošmenos – paprastosios tuopos atvaizdas. Apie kraštą savitai bylotų Ventė rago paukščių stebykla ir pamario paukščių skrydžio takas. Ir pabaigai, kuriant krašto ženklą, yra būtinas glaudesnis istorikų ir kultūrininkų bendradarbiavimas.

silaine.lt