Baltų žinyčios vartai

0

Londono tikrovė baisiau už pasaulio pabaigą

viršaitis spalio 26, 2013 NAUJIENOS

Žolininkė Adelė Karaliūnaitė Londone pamatė pasaulio pabaigą

„Aš stengiuosi nepolitikuoti, bet dėl to, ką neseniai pamačiau Londone, kaip baisiai ten išnaudojami mūsų vaikai, man „sukilo širdis“. Vis klausiame, kaip atrodys pasaulio pabaiga. Tai, va, įlipkite į Londono metro traukinį, pasivėžink juo pusantros valandos, kaip mūsų vaikai, lietuviukai važinėjasi, ir pamatysit tą pasaulio pabaigą“, – stiprių, deja, neigiamų emocijų neslėpė mūsų kalbinta žolininkė Adelė Karaliūnaitė.
Žmonės, priklausomi nuo metro

Iš rožinėmis spalvomis Lietuvoje piešiamo Londono žolininkė sugrįžo, kaip ji pati sako, pakraupusi. „Bent kiek atokesnės gatvės prispjaudytos kramtomosios gumos, šiukšlinos. Įvairių tikėjimų vyrai ir moterys vaikšto ilgais drabužiais, šluojančiais tas gatves. Ką jie parsineša namo kartu su tais drabužiais?“, – stebėdamasi klausė natūralios gamtos apsuptyje pratusi gyvenanti A. Karaliūnaitė.

Daugelis britų ir lietuvaičių priklausomi nuo metro. „Juo važiuoja į darbą, iš darbo, vargsta sausakimšose stotyse ir vagonuose, šito blogio išvengti neįmanoma… O kokie ten namai? Kiekvienas namas turi autonominį šildymą. Jeigu name yra aštuoni butai, tai iš jo kyšo aštuoni kaminai. Kuo jie tuos namus apšildo? Niekas nežino. Ką turi, tuo ir šildo! Nežinau, ko mūsų žmonės ten važiuoja ir ką jie ten randa? Ten gyvenimas yra kraupus! Ten atvykėlis įspraudžiamas į tokius baisius rėmus, iš kurių negali ištrūkti. Dvi mano draugės dukros, baigusios aukštuosius mokslus, ten dirba pardavėjomis parduotuvėje, bet nemato jokios perspektyvos,“– pastebėjo moteris.

Kuo greičiau, pasak A. Karaliūnaitės, atsisuksime į savo žmones, svetur vargstančius, tuo bus geriau. Baisus dalykas, kaip jie kenčia. Jos minėtos mergaitės gyvena sykiu su kitom trečiojo pasaulio merginom – lenke, brazile, slovėne. Uždirbtų pinigėlių užtenka tik pragyvenimui. Apie taupymą negali būti nė kalbos.

Mažytis kambarėlis, kuriame telpa tik lova, kainuoja 90 svarų per savaitę. Pigiausias metro bilietas – 50 svarų savaitei. Gauna kelis šimtus svarų savaitei ir visus juos išleidžia. Tiek, kiek pas mus viskas kainuoja litais, ten – svarais. Lietuviai, grįžę iš užsienių, tokių dalykų nesako. Vienam neleidžia išdidumas, kiti nenori gailesčio, bet taip yra.

Foto Arpingstone

Svajonių krautuvėlė, panaši į padeluškių krautuvę

Kita vertus, kaip apgailestaudama pastebi A. Karaliūnaitė, Lietuvoje nėra jokių darbų. Londone gausi kad ir metro valytojos darbą, o čia baigęs mokslus eik kur nori… „Jaunimas išvažiuoja į Londoną, dirba Londono metro, slaugo britų seniukus, valo priskretusias parduotuves. Tokias įstaigas mūsų veterinarijos tarnyba uždarytų tą pačią minutę,“– neabejoja svajonių miestu nusivylusi lietuvė.

Nusivylimas jos laukė ir apsilankius populiariame Portobelo turguje. Užsukusi į vieną mažą krautuvėlę išgirdo šeimininkės žodžius: „Oi, tai jums tikriausiai labai patinka Londonas…“ „Pasakiau, kad visiškai nepatinka. Pasakiau, kad bet kuris Lietuvos miestelis, – tuo labiau mūsų Joniškėlis su savo gražiais namais, sodais, daržais – atrodo geriau, nei bet kuris Londono priemiestis… Krautuvėlės šeimininkė prasitarė visą gyvenimą svajojusi turėti tokią parduotuvėlę, o aš mintyse pagalvojau: „Komisą! Padeluškių krautuvę! Lietuvoj – viens du ir tokią atidarei. Nereikia nė svajoti. Tokios tos ir svajonės,“– žodžių į vatą nevyniojo stebėdamasi moteris.

Klaida – nesugebėjome tapti ekologine valstybe

Ir dar vienas dalykas jai labai krito į akį… Mes esame auklėjami taip: tu, vaikeli, dirbsi, žmonėms padėsi – būsi siuvėja, pasiūsi gražią suknelę… O ten auklėjama taip: dirbsi ir sau užsidirbsi. Sau sau sau… Ten nėra jokios artimo meilės. „Parvažiavusi namo pažiūrėjau filmą apie Šerloką Holmsą, pačių anglų pastatytą. Taip ir yra – tik atimti turtą iš savo artimo, iki žudynių…“– kalbėjo A. Karaliūnaitė. Paprieštaravus, kad britai turi pasaulyje demokratijos garantą – pasaulyje garbinamą karalienę, už Lietuvą galvą guldanti Adelė nukirto: „Na, ir kas! O jūs turite Karaliūnaitę. Aš Karaliūnaitė – klausykit manęs ir nebus blogiau, nei jau yra“.

Lietuvoje žolininkė pastebi vieną didelę blogybę – kad atgavę Nepriklausomybę, turėdami švarią gamtą, nesugebėjome tapti pasaulyje pripažinta ekologine valstybe, gaminančia ekologiškus, labai aukštos kokybės rankų darbo produktus. Tai daro tik pavieniai gamintojai, žolinčiai, žiniuoniai. Savo pastangomis. Nors tai turėtų tapti valstybės prioritetu.

Išbandę ekologiškas A. Karaliūnaitės žoleles, užpilus, antpilus, tepalus apie ekologiją nusimanantys žmonės tame pačiame Londone jas vadino stebuklų stebuklu. Pasak Adelės, ten tikrai yra panašių atvežtinių dalykų iš Kinijos, Naujosios Zelandijos, Indijos, bet nieko tokio, kas būtų švaru ir tikra. Gaminant milžiniškais kiekiais viskas yra purškiama, nudūminta, su kombainu lapeliai nuskinami. Pavyzdžiui, raudonėlis, augintas Indijoje – keturi derliai per metus. Kad nepultų parazitai, jis purškiamas ir dūmijamas chemija, bent ant pakuotės vistiek užrašyta „Organic“.

Lietuvoje švarios gamtos greit nebeliks

„Mes lietuviai ir latviai kol kas gyvename labai švarioje aplinkoje, turime labai gerų dalykų, galime rinktis. O Londono turguje pasitepus iš Naujosios Zelandijos atvežtu vadinamu ekologišku aliejumi, dėl kurio dabar visi miršta, man išbėrė visą smakrą. Labai gailėjausi, kad iškart nenusiprausiau, nors jutau, kad jis nenatūralus,“ – sakė moteris.

Bet ir Lietuvoje neužterštų produktų, neužterštos gamtos tuoj neliks. Didžiausias kenkėjas, pasak A. Karaliūnaitės, – vadinamojo biokuro gamintojai ir jų augalai. Auginant rapsus, iš kurio gaminamas biokuras, keičiamas mūsų augalų genetinis kodas, nes rapsai, žolininkės žiniomis, yra genetiškai modifikuoti. Dirva ir augalai per jų vegetacijos laikotarpį cheminėmis medžiagomis purškiami ne mažiau nei aštuonis kartus. O atliekos dvokia labiau nei daniškų kiaulių išmatos…

„Kai jie išpila tas atliekas, dvokas pasklinda po vis apylinkę. Kažkas darosi biznį, o tūkstančiai žmonių dėl to kenčia. Kaip galima šitaip elgtis? Teršiama ne tik žemė, bet ir oras ir netgi vanduo. Po 3-4 metų visas gruntinis vanduo bus užterštas. Srutos į juos srūva ne tik iš danų kiaulidžių, bet ir iš biodegalų gamintojų įmonių. Kapitalas – užsienio. Kaip ir būsimos atominės elektrinės, kaip ir bankų. Turim savo valiutą, turėkime ir savo banką. Kodėl neturime?“– valdžios žmonių klausė kantrybės netekusi žolininkė.

© 2013, viršaitis. All rights reserved.