0

Kalėdinis devyniaragio elnio įvaizdis – dar iš akmens amžiaus laikų

gruodžio 14, 2013 tradicijos ir papročiai

Jurgita Noreikienė//

Ar kas nors sieja elnią devyniaragį, sutinkamą senovinėse lietuvių kalėdinėse dainose, su elniu, jau komercializuotame moderniųjų laikų folklore lydinčiu Kalėdų senelį? Etnologas Libertas Klimka aiškina, kad šie elniai – ne giminaičiai. Elnio Rudolfo įvaizdis siekia ažiotažo dėl egzotiškų kelionių į Šiaurės Polių laikus – būtent tada Kalėdų Senelis buvo iš Ispanijos perkeltas gyventi į Šiaurę. O lietuviškas devyniaragis, gali būti, mena dar akmens amžiaus laikus. Ką lietuviui reiškė šis gyvūnas? Juk lietuviai elnių neaugina.

Foto butikas.lt

Foto butikas.lt

– Kalėdinėse dainose vis iškylantis elnio devyniaragio, ant kurio ragų telpa visas kosmosas, įvaizdis susijęs su gyvybės medžiu arba su egle?

– Aš elnią devyniaragį sieju visų pirma su tuo, kad kažkada pirmieji kalendoriai buvo devynių mėnesių, o savaitė buvo devynių dienų. Elnias atneša ant savo ragų nukaltą saulę – „aukso kupką“. Tai sugrįžtanti saulė. Elnias, kaip ir kalendorius, atneša naują laiko ciklą.

– Tai vis dėlto žemdirbiai baltai naują ciklą pradėdavo skaičiuoti per saulėgrįžą, o ne pavasarį?

– Sunku pasakyti. Ir lietuviškuose, ir prūsiškuose kalendoriuose rugsėjis kartais yra įvardijamas septintinių mėnesiu. Manau, baltai kaip žemdirbiai džiaugdavosi, kad saulė sugrįžta, bet metus vis tik turbūt pradėdavo skaičiuoti nuo pavasario.

– Kodėl kaip saulės parnešėją jie pasirinko elnią? Lietuviai juk neaugino elnių, kaip kokie skandinavai – kuo mums šie gyvūnai tokie reikšmingi?

– Pirmieji žmonės, kadaise atėję į Lietuvą, atėjo paskui elnių bandas. Aš manau, kad tai paliečia be galo archaiškus mūsų kultūros klodus. Jeigu tas kultūros perimamumas buvo – o taip rodo daugelis archeologinių faktų – tai elnio įvaizdžiai gali būti labai tolimų laikų aidas. Drįsčiau teigti, kad netgi iš akmens amžiaus.

Lietuviai yra žemdirbiai, tai tiesa. Bet mūsų kraštas nėra labai palankus žemdirbystei. Visais laikais mums praversdavo ir medžioklė. Tai buvo ir istoriniais laikais – pavyzdžiui, užpuola kryžiuočiai ir sudegina derlių, kaimus sudegina. Ką žmogus darys? Tik miškas jį priglobia, miškas išsaugo.

Vėliau šiaurės elnius čia pakeitė kitos elnių rūšys, bet atmintis išliko. Akmens amžiaus žmogui elnias buvo viskas. Tai pramotė – ir maistas, ir drabužis, ir žaliava įnagiams. Medžiotojų kultūrai jis buvo tiesiog gyvybės pagrindas.

– Elnio mitologizavimas išliko tik kalėdinėse apeigose, ar ir kitose?

– Daugiausiai kalėdinėse. Matyt, tai lengvesnis grobis žiemą. Dar visai neseniai folkloristai Dzūkijoje užrašė su tuo susijusius pasakojimus. Vaikams sakydavo: „Vaikai, žiūrėkit, gal elnias iš miško atbėgs, ir tada bus Kalėdos“. Ir ne bet koks elnias, o baltas. O kodėl baltas? Todėl, kad jis iš dangaus kritęs, per debesis.

Tai labai primena ir šiaurės tautelių, šiandien dar gyvenančių vos ne akmens amžiuje, mitinius įvaizdžius, kai baltas elnias laikomas ypatingu, savotišku pramotės palikuoniu šioje žemėje.

– Tai gal ne visai tušti ir lėkšti yra tie komercializuotų Kalėdų įvaizdžiai, kur Santa Klausą veža elnias Rudolfas su raudona nosimi?

– Tai jau kitas sluoksnis. Santa Klausas su elniais pradėjo važinėti tada, kai žmonės labai susidomėjo šiaurinėmis kelionėmis. Visa to meto Europos spauda, visi laikraščiai rašydavo apie keliones po Šiaurę. Visi labai domėjosi, kaip sekasi tiems ryžtingiems vyrams pasiekti Šiaurės Polių. Santa Klausas iš pradžių gyveno Ispanijoje, o paskui jį apgyvendino Šiaurėje. Tada jam ir elnią pakinkė, ir dar davė slidininko kepuraitę – tai laplandiečių tautinis rūbas. Kiekviena epocha Santa Klausui vis ką nors pridėdavo.

.lrytas.lt

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.